A-602-270-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-270/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00284-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui A. D. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 665,52 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 12 ir 13 punktus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje. Tačiau atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 665,52 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 12-26 punktuose nustatyta tvarka.

Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis su pareiškėjo skundu nesutinka. Jis patvirtino, kad jam nuosavybės teise priklauso sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), kurią jis paveldėjo. Tačiau šioje sodyboje jis negyvena ir atliekų neturi. Be to, jis su pareiškėju nėra sudaręs sutarties dėl atliekų tvarkymo, nėra įsipareigojęs pareiškėjui ir, esant tokiai situacijai, neturi mokėti, todėl skola paskaičiuota nepagrįstai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė iš atsakovo pareiškėjui 665,52 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas nurodė, kad 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 Lazdijų rajono savivaldybės taryba patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (b. l. 27-32). Pagal Nuostatus vietinė rinkliava – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 2 punktas). Nuostatai yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenis, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 3 p.). Nuostatai nustato, jog atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą. Pagal Nuostatų 12-13 punktus pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas pažymėjo, kad toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimams, kur ESTT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ESTT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 str. a p. (ESTT 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-254/2008 Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (48–50 p.)).

Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis esanti (duomenys neskelbtini) (b. l. 11-12) ir pagal Nuostatų 2, 3 punktus jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų (b. l. 13-22) matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas – 665,52 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad skundo reikalavimas dėl 665,52 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo pagrįstas ir tenkintinas.

III. Atsakovas A. D. liepos 3 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nuosavybės teise atsakovui priklauso (duomenys neskelbtini) esanti sodyba, tačiau joje atsakovas negyvena, niekas kitas šiuo statiniu taip pat nesinaudoja, jis stovi užrakintomis durimis ir užkaltais langais. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nepalieka ir nesukaupia jokių komunalinių atliekų.

2. Nuostatų reikalavimai atsakovui netaikomi, nes jis neturi atliekų. Nesutinka su tuo, kad atsakovui Nuostatai turėtų būti taikomi tik dėl to, kad jis turi namą (nors jis yra tuščias).

3. Atsakovas nėra sudaręs jokių sutarčių su pareiškėju, kai tapo gyvenamojo namo paveldėtoju ir savininku, rinkliavos mokėti neprivalo, dėl to skolos pareiškėjui neturi.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 2013 m. liepos 25 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime dėstomi tokie argumentai:

1. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Nuostatų 3 punkte apibrėžta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Taigi pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su turimomis atliekomis, o su nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu. Atliekų turėjimas šiuo atveju yra preziumuojamas. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas Lazdijų rajono savivaldybėje, todėl jis privalo mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

2. Pagal suformuotą teismų praktiką vietinės rinkliavos mokėjimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nėra siejamas su paslaugos suteikimu.

3. Tai, kad atsakovas valdomo nekilnojamojo turto neeksploatuoja, nėra savaime pagrindas atleisti jį nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Nuostatų 50 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos lengvatas ir jų taikymo metodus nustato savivaldybės taryba. Nustatytoje lengvatų taikymo tvarkoje yra numatyta, kokius dokumentus būtina pateikti, kad būtų taikomos nustatytos 50 proc. arba 100 proc. lengvatos. Atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl lengvatos taikymo, todėl nėra jokio pagrindo jo atleisti nuo rinkliavos mokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 665,52 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė iš atsakovo pareiškėjui 665,52 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas sprendė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis esanti Lazdijų rajono savivaldybėje, todėl pagal Nuostatų 2, 3 punktus jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nors nuosavybės teise jam priklauso (duomenys neskelbtini) esanti sodyba, tačiau joje atsakovas negyvena, niekas kitas šiuo statiniu nesinaudoja, todėl atsakovas nepalieka ir nesukaupia jokių komunalinių atliekų ir neturi mokėti už jų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Nuostatų redakcija). Nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava) – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 3 punktą komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje.

Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad atmestini atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad jis nėra sudaręs sutarties su pareiškėju, todėl rinkliavos mokėti neprivalo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl to, jog jis savo nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir atliekų nesusidaro, nepaneigia jo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui nuosavybės teise laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. priklausė pastatas –gyvenamasis namas, esantis Lazdijų rajono savivaldybėje (b. l. 11, reversinė pusė). Nors nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 7 d. pastatas priklausė K. D. (b. l. 12), tačiau atsakovas minėtą pastatą paveldėjo pagal testamentą. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnis). Tad laikytina, kad atsakovas paveldėjo ne tik turtą, bet ir su juo susijusius įsipareigojimus. Šio fakto atsakovas neginčija ir pateiktame apeliaciniame skunde. Taigi atsakovas laikytinas atliekų turėtoju Nuostatų 3 punkto prasme, dėl ko jis turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 3 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis atliekų neturėjo. Kaip minėta, minėtam vertinimui neturi įtakos ir tai, kad pareiškėjas nėra sudaręs sutarties su atsakovu dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo. Todėl šie atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažino, jog nagrinėjamoje byloje taikytini Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 paliktas nepakeistas.

Nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto, pripažinimo neteisėtu, pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai).

Nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, teismas privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai) iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto, pripažinimo neteisėtu, pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai).

Pažymėtina, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl prieš tai paminėtos aplinkybės (Nuostatų pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams) konstatavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovo teisės turi būti ginamos, t. y. nesudaro pagrindo spręsti, kad iš atsakovo konkrečiu atveju neturėtų būti priteista vietinė rinkliava.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad konkretūs vietinės rinkliavos dydžiai yra įtvirtinti Nuostatų priede, kur numatyta, kad metinis vietinės rinkliavos dydis litais už 100 kv. m. gyvenamosios paskirties pastato (individualaus namo) yra 193 Lt. Atitinkamai metinis vietinės rinkliavos dydis litais už 1 kv. m. gyvenamosios paskirties pastato (individualaus namo) yra 1,93 Lt. Taigi vieno mėnesio vietinės rinkliavos dydis yra 0,16 Lt (1,93/12) už 1 kv. m. Nagrinėjamu atveju atsakovo gyvenamojo namo plotas yra 70,51 kv. m., mėnesinis vietinės rinkliavos dydis sudaro 11,28 Lt (70,51 x 0,16). Pareiškėjas suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovo vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. už 54 mėnesius. Todėl iš atsakovo pareiškėjui turėjo būti priteista 609,12 Lt suma (54 x 11,28), o ne 665,52 Lt, kaip kad yra nurodyta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose ir ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Pažymėtina, kad pagal 2008 m. rugpjūčio 13 d. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą (b. l. 22) matyti, kad 56,40 Lt skirtumas (665,52 – 609,12 Lt) susidaro dėl 56,40 Lt mokėjimo pranešime nurodytos skolos už ankstesnį laikotarpį. Kadangi pareiškėjas prašė priteisti vietinę rinkliavą būtent už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., ankstesnis įsiskolinimas nepriteistinas, todėl priteistina suma yra 609,12 Lt.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

“Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. D. pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 609,12 Lt (šešis šimtus devynis litus dvylika centų) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.”

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius