A-438-1339-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1339/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02726-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2013 m. liepos 10 d. sprendimą „Dėl E. R.“ Nr. KS-64 (toliau – ir Komisijos sprendimas, ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, jog nesutinka su Komisijos sprendimu, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas, dalyvaudamas Vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir Ministerija, VRM) pavaldžių, viešąjį saugumą užtikrinančių įstaigų vadovų pasitarimuose, svarstant klausimus, susijusius su kita jo darboviete – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė šio Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Jo darbas Ministerijoje ir Tarnyboje gali būti vertinamas nebent kaip dviejų viešųjų interesų (Ministerijos ir Tarnybos) konfliktas ir šiuo atveju nepatenka į Komisijos kompetenciją (ji nagrinėja pranešimus ir skundus dėl viešųjų ir privačių, o ne viešųjų ir viešųjų interesų derinimo) ir Įstatymo reguliavimo sritį. Pareiškėjo manymu, Įstatymo 3 straipsnio, 2 straipsnio 4 ir 6 dalių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje. Vadinasi, interesų konfliktas paneigiamas, jei konkrečioje faktinėje situacijoje, kurioje dalyvauja valstybės tarnautojas, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, ir toje situacijoje nėra jokio privataus intereso.

Tvirtino, jog Komisija sprendime nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pripažinęs, jog asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, interesų konfliktą kelia sprendimų, susijusių su jo artimo asmens darboviete, rengimas, svarstymas ar priėmimas. Tuo tarpu šiuo atveju buvo svarstomi klausimai, susiję su pareiškėjo darboviete, kurioje jis užima vyriausiojo specialisto pareigas. Komisijos paminėtoje LVAT nutartyje nesiejama Įstatymo pažeidimo tik su „artimo asmens darboviete“. Priešingai, nurodoma: „Pastarųjų aplinkybių nustatymas ir jų nustatymo kriterijų taikymas yra būtini todėl, kad aptariamos situacijos atsiradimo hipotetiškumas negali būti laikomas absoliučiu, t. y. teismui analizuojant tokios situacijos atsiradimo tikimybę, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti analizuojamos ir vertinamos konkrečios tik šią situaciją charakterizuojančios aplinkybės, leidžiančios daryti (arba paneigti) išvadą, kad tikimybė atsirasti su atitinkamais asmenimis interesų konfliktui yra reali“. Todėl, pareiškėjo nuomone, be dalyvavimo fakto dar būtina nustatyti atitinkamą asmens suinteresuotumą.

Pažymėjo, jog Komisija sprendime nenurodė, kaip pasireiškė ar apibrėžtoje ateityje gali pasireikšti pareiškėjo asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas. Ir viena, ir kita įstaiga, kurioje pareiškėjas dirba (Ministerija) ar dirbo (Tarnyba), yra viešojo administravimo subjektai, todėl darbas jose – yra viešųjų interesų tenkinimas, kuris nepriskirtinas privatiems interesams. Pasak pareiškėjo, Ministerijai pavaldžių, viešąjį saugumą užtikrinančių įstaigų vadovų 2013 m. balandžio 12 d. pasitarime pas vidaus reikalų ministrą sprendimų, kurie galėtų sukelti interesų konfliktą, svarstyta ir priimta nebuvo, todėl nepagrįsta teigti, kad pareiškėjas, dalyvaudamas klausytojo teisėmis, sukėlė interesų konfliktą. VRM pavaldžių, viešąjį saugumą užtikrinančių įstaigų vadovų 2013 m. gegužės 14 d. pasitarime pas vidaus reikalų ministrą, be kitų klausimų, svarstytas klausimas dėl VRM pavaldžių statutinių įstaigų 2014–2016 metų valstybės biudžeto asignavimų poreikio (jo vertinimas, peržiūra): buvo pateikta informacija, kad prasideda biudžeto formavimas, ir būtina tam pasirengti sudarant darbo grupę, kuri vertintų lėšų poreikį. Taigi sprendimų, kurie galėtų sukelti interesų konfliktą nagrinėjant šį klausimą taip pat nei svarstoma, nei priimta nebuvo. Pagrįsdamas šią savo poziciją, pareiškėjas nurodo LVAT praktiką, kurioje pabrėžiama, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti (2013 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. A602-230/2013). Savo darbovietėje rengtuose pasitarimuose dalyvavo tik epizodiškai, t. y. tik atskirais klausimais, susijusiais su jo, kaip vidaus reikalų ministro patarėjo, kompetencija, ir tai patvirtina Ministerijos Komisijai pateiktame Viešojo saugumo politikos departamento 2013 m. gegužės 31 d. rašte Nr. 12D-780 (toliau – ir Raštas) nurodyti faktai.

Pabrėžė, kad atsakovas net nesiaiškino, kodėl, dalyvaudamas pasitarimuose, pareiškėjas nedalyvavo atitinkamose diskusijose. Nei Įstatymo leidėjas, nei LVAT suformuota teismų praktika Įstatymo reikalavimų pažeidimą sieja ne su tiesiog buvimu, o su dalyvavimu rengiant (pasiūlymų, nuomonės teikimas, kitų dalyvių pasiūlymų aptarimas ir pan.) ar priimant sprendimus (balsavimas). Minėtų veiksmų pareiškėjas neatliko ir atlikti pagal einamas pareigas negalėjo. Be to, pasitarimuose pas vidaus reikalų ministrą aptariami statutinių vidaus reikalų įstaigų kasdienės veikos klausimai, išdėstomos problemos bei pasiekimai, o sprendimai veiklos klausimais nepriimami, nes tokiems sprendimams priimti galiojantys įstatymai nustato kitokią tvarką.

Tvirtino, kad Įstatyme nustatyta tik pareiga nusišalinti, nenurodant konkretaus nusišalinimo būdo. Dėl šios priežasties pareiškėjo žodžiu pateiktas nusišalinimas atitiko Įstatymo reikalavimus. Komisija raštu prašė pareiškėjo teikti paaiškinimus tik dėl įsidarbinimo Tarnyboje aplinkybių, todėl informaciją apie nusišalinimą pateikė iš karto, kai sužinojo, kad Komisija, išplėsdama pranešimo tyrimo ribas, nagrinėja ne tik jo įsidarbinimo Tarnyboje aplinkybes, bet ir dalyvavimo pasitarimuose klausimus. Taip pat nedelsiant kreipėsi į Komisiją su prašymu sudaryti galimybę dalyvauti jos posėdyje, siekiant pateikti visus paaiškinimus, kad būtų nustatytos visos faktinės aplinkybės. Komisija nepagrįstai atsisakė tikrinti posėdžio metu pareiškėjo pateiktą informaciją, grįsdama savo atsisakymą jos pateikimo laiku. Informacija Komisijai buvo pateikta vykstant tyrimui, t. y. jam nepasibaigus; pranešimui ištirti Komisijos įstatymas numato 3 mėnesių terminą nuo pranešimo gavimo dienos (26 straipsnio 1 dalis), kuris gali būti pratęstas tokiam pat laikui (26 straipsnio 2 dalis), todėl Komisija turėjo pakankamai laiko nustatyti visas faktines aplinkybes. Tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas 2013 m. balandžio 9 d. posėdyje. Atsižvelgus į tai, Komisija sprendimą priėmė pažeisdama įstatymo nustatytą terminą.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 55–59) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, savo privačių interesų deklaracijoje privalo nurodyti duomenis apie savo ir savo sutuoktinio (sugyventinio) darbovietę (darbovietes). Tokios Įstatymo nuostatos reiškia, jog valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens darbovietė bei pareigos yra traktuojamos kaip privataus intereso buvimas (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A442-1422/2010, Nr. A556-30/2012, Nr. A525-518/2013). Taigi įstatymo leidėjas numatė, kad valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, susijusius su jo darboviete, gali kilti interesų konfliktas. Nagrinėjamu atveju, atsakovo manymu, kilo viešųjų ir privačių interesų konfliktas, kai pareiškėjas, vykdydamas tarnybines pareigas Ministerijoje, dalyvavo rengiant, svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su antrąja savo darboviete – Tarnyba.

Teigė, kad pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip bandymas paneigti padarytus Įstatymo pažeidimus ir išvengti kilusios atsakomybės. Akivaizdu, kad neįmanoma vienu metu nedalyvauti Ministerijos pasitarimuose ir tuo pačiu metu dalyvauti, bet neteikti pasiūlymų. Taip pat, kaip neįmanoma nebūti pasitarimuose ir nusišalinti nuo tam tikrų pasitarimo klausimų. Be to, kam pareiškėjui būtų reikėję nusišalinti, jeigu joks interesų konfliktas, pasak jo paties, jam apskritai nekilo.

Pažymėjo, jog iš vidaus reikalų ministro patarėjo pareigybės aprašymo matyti, kad pareiškėjo įgalinimų sąrašas nėra baigtinis, nes jame, be kita ko, nurodyta ir pareiga atlikti kitas ministro pavestas funkcijas. Tai reiškia, kad pareiškėjo įgalinimai yra labai platūs. Būdamas ministro patarėju, pareiškėjas įsidarbino Tarnyboje vyriausiuoju specialistu 0,5 etato. Minėtas pareigas einančio asmens funkcijos – teikti Tarnybos direktoriui rekomendacijas ir siūlymus dėl Tarnybos administracijos padalinių ir jų struktūrinių dalių veiklos kokybės gerinimo; analizuoti ir teikti siūlymus dėl Tarnybos struktūros optimizavimo; dalyvauti rengiant Tarnybos veiklos planus, teikti pasiūlymus dėl jų tobulinimo; inicijuoti ir rengti teisės aktų projektus, susijusius su Tarnybos administracijos padalinių veiklos kokybės gerinimu. Be to, šis vyriausiasis specialistas tiesiogiai pavaldus Tarnybos direktoriui. Komisija nustatė, kad pareiškėjas, kaip vidaus reikalų ministro patarėjas, 2013 m. balandžio 12 d. dalyvavo Ministerijai pavaldžių viešąjį saugumą užtikrinančių įstaigų vadovų pasitarime, kuriame buvo nagrinėjamas klausimas dėl Tarnybos darbo problemų, klausimą pristatė pareiškėjo tiesioginis vadovas – Tarnybos direktorius. 2013 m. gegužės 14 d. vykusiame Ministerijai pavaldžių viešąjį saugumą užtikrinančių įstaigų vadovų pasitarime buvo svarstomas klausimas dėl šių statutinių įstaigų, tarp jų – Tarnybos, 2014–2016 metų valstybės biudžeto asignavimų poreikio (jo įvertinimas, peržiūra). Svarstant minėtą klausimą, sudarytai darbo grupei pavesta peržiūrėti, įvertinti ir pateikti vidaus reikalų ministrui išvadas dėl lėšų poreikio. Šiame pasitarime dalyvavo ir pareiškėjas. Taigi minėtuose pasitarimuose buvo svarstomi klausimai, susiję su Tarnybos biudžeto formavimu, o tai esminiai klausimai, darantys įtaką šios įstaigos veiklai. Taip pat svarbi aplinkybė, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas – Tarnybos direktorius yra suinteresuotas jo vadovaujamos įstaigos gerove ir atsakingas už šiai įstaigai priskirtų uždavinių įgyvendinimą bei funkcijų vykdymą. Tad pareiškėjas dalyvavo svarstant ir priimant sprendimus, kurie daro įtaką jo tiesioginiam vadovui – Tarnybos direktoriui.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Ministerijos valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisija 2013 m. kovo 5 d. rekomendavo pareiškėjui, siekiant nepažeisti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalies nuostatų, nusišalinti nuo dalyvavimo priimant sprendimus dėl Tarnybos, tačiau pareiškėjas neatliko Įstatyme nustatytų procedūrų interesų konfliktui pašalinti. Savo poziciją pagrįsdama, pateikė LVAT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (sprendimai administracinėse bylose Nr. A14-844/07, Nr. A492-3330/2011). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (nutartys administracinėse bylose Nr. A63‑2861/2011, Nr. A662-2312/2011). Todėl, vadovaujantis šia praktika, pareiškėjo privačiam interesui identifikuoti nagrinėjamu atveju pakanka vien tų Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių, jog 2013 m. balandžio 12 d. ir 2013 m. gegužės 14 d. pasitarimai pas vidaus reikalų ministrą buvo tiesiogiai susiję su pareiškėjo antrąja darboviete – Tarnyba, o susidariusiai interesų konflikto situacijai formaliai identifikuoti pakanka vien to, kad pareiškėjas dalyvavo šiuose pasitarimuose, nuo Tarnybos liečiančių klausimų svarstymo nenusišalino ir iš pasitarimų patalpos neišėjo.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Komisijos sprendimas priimtas pažeidžiant įstatymo nustatytą terminą, atsakovas paaiškino, jog tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas 2013 m. balandžio 9 d., o ginčijamas sprendimas, kuriame konstatuoti pareiškėjo padaryti Įstatymo pažeidimai, priimtas 2013 m. liepos 10 d. Viena diena ilgiau užtrukęs tyrimas nedaro įtakos Sprendimo teisingumui ir pagrįstumui, nes Įstatymo 26 straipsnio 2 dalis leidžia pratęsti veikos tyrimą net iki 6 mėnesių. Šį argumentą patvirtina ir LVAT, kuris laikosi pozicijos, jog vien skundo išnagrinėjimo termino praleidimas negali būti vada sprendimui panaikinti, išskyrus atvejus, kai būtent termino praleidimas sąlygojo neteisingo, neteisėto sprendimo priėmimą (sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1293/2009).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu (II t., b. l. 28–36) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra tarp šalių kilęs ginčas, ar pareiškėjas, dalyvaudamas pasitarimuose jo pagrindinėje darbovietėje, kuriuose buvo svarstomi su jo antraeilės darbovietės veikla susiję klausimai, supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Pareiškėjas, viena vertus, neigia šiuo atveju iš viso buvus viešąjį ir privatų interesą, antra vertus, įrodinėja, jog, pasitarimuose svarstant būtent su Tarnyba susijusius klausimus, jis nedalyvavo.

Teismas pažymėjo, kad privataus intereso (asmeninio turtinio ar neturtinio suinteresuotumo) kilimo sąlyga pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063 redakcija (nuo 2012 m. birželio 27 d.)) yra darbas valstybės tarnyboje. Šiuo atveju pareiškėjo privatus interesas (t. y. asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas) gali kilti tiek dėl jo tarnybos Ministerijoje, tiek dėl tarnybos Tarnyboje, nes abi yra valstybinės. Nagrinėjamu atveju teismas Įstatymą aiškino taip, kad pareiškėjo tarnyba tiek Ministerijoje, tiek Tarnyboje (kurias (tarnybas) jis deklaravo) ir buvo tos prielaidos, dėl kurių galėjo kilti ir, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kilo interesų konfliktas, o tos aplinkybės buvo du pasitarimai.

Teigė, kad nors, pareiškėjo nuomone, interesų konfliktas šiuo atveju negalėjo kilti dėl to, kad minėtuose pasitarimuose nebuvo priimti jokie kolegialūs sprendimai, tačiau šia prasme yra reikšminga, jog Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą asmuo nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą.

Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto. Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.

Šiuo atveju pagal abu posėdžių protokolus nustatyta, kad pareiškėjas nepertraukiamai dalyvavo abiejuose pasitarimuose, kuriuose buvo svarstomi klausimai, susiję su Tarnybos veikla, jos finansavimu, europinės paramos teikimu ir pan., todėl teismas kritiškai vertino liudytojais apklaustų R. Ž. ir T. Ž. parodymus, neva pareiškėjas svarstant klausimus, susijusius su Tarnyba, pasitarimuose nebedalyvavo; antra vertus, abu liudytojai tvirtino, kad pareiškėjas klausė ministro, ar nieko blogo, kad jis dalyvaus pasitarimuose, kur svarstomi su Tarnybos veikla susiję klausimai, tačiau ministras nurodęs dalyvauti.

Tai reiškia, jog ir pats pareiškėjas suvokė galimą interesų konfliktą, tačiau priemonių nusišalinti, kaip tai numato Įstatymas, nesiėmė. O Įstatymo 11 straipsnis numato, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (1 dalis); prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje.

Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (2 dalis). Šiuo atveju šios procedūros nebuvo laikomasi, jei ministras manė esant teisinga nepriimti pareiškėjo nusišalinimo, privalėjo tai padaryti pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

Nurodė, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo vykdyti institucijos vadovo ar jo įgalioto atstovo rašytines išankstines rekomendacijas, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo jis privalo nusišalinti. Šios rekomendacijos, remiantis deklaracijomis arba asmens prašymu, yra sudaromos konkrečiai situacijai. Išankstines rekomendacijas asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, gali skelbti viešai savo nuožiūra. Nagrinėjamu atveju Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisija, teikdama vidaus reikalų ministrui siūlymą išduoti leidimą pareiškėjui dirbti Tarnybos vyriausiojo specialisto antraeilėse pareigose, rekomendavo jam nusišalinti nuo dalyvavimo priimant sprendimus dėl Tarnybos, jam dirbant jos vyriausiojo specialisto antraeilėse pareigose, tačiau šios rekomendacijos pareiškėjas nevykdė.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis numato, jog pranešimas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos. Lietuvos Respublikos Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos pranešimas Komisijoje gautas 2013 m. balandžio 11 d., t. y. jo nagrinėjimo eiga prasidėjo sekančią dieną – 2013 m. balandžio 12 d., tuo tarpu skundžiamas sprendimas priimtas 2013 m. liepos 10 d., t. y. nepraleidus nustatyto termino. Pareiškėjas šiuo atveju yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija, todėl pareiškėjo teisės, netgi, jei frakcijai apie jos pranešimo ištyrimą buvo pranešta pavėluotai, niekaip nėra pažeistos.

Teigė, kad pagal Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2002 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 27, 26 punktą posėdis yra teisėtas, kai jame dalyvauja ne mažiau kaip 4 Komisijos nariai (pasitarime gali dalyvauti ir mažiau narių). Posėdyje nesant kvorumo ar dalyvaujant 4 Komisijos nariams ir balsams pasidalinus po lygiai, posėdis ar nagrinėjamas darbotvarkės klausimas atidedamas kitam posėdžiui. Klausimai, kurie neišsprendžiami posėdyje, įtraukiami į kito posėdžio darbotvarkę. Pagal Komisijos darbo reglamento 29 punktą, pasibaigus klausimo svarstymui posėdyje, priimamas Komisijos sprendimas. Komisijos pasitarimuose sprendimai nepriimami. Pagal Komisijos darbo reglamento 30 punktą Komisijos sprendimai priimami ne mažiau kaip 3 posėdyje dalyvaujančių narių balsais, balsuojama atvirai. Balsuojama tik „už“ arba „prieš“. Balso teisė negali būti perduota. Sprendimus pasirašo Komisijos pirmininkas. Balsavimo rezultatai fiksuojami posėdžio protokole. Teismas, įvertinęs šį reglamentavimą, o taip pat aplinkybę, kad 2013 m. liepos 9 d. Komisijos posėdyje (pasitarime) dalyvavo du Komisijos nariai, o Komisijos sprendimas svarstytu klausimu nebuvo priimtas, laikė, jog tą dieną vyko Komisijos pasitarimas nepriimant jokio sprendimo. 2013 m. liepos 10 d. sprendimas priimtas trimis Komisijos narių balsais.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 40–48), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Komisijos sprendimo panaikinimo tenkinti.

Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė jau negaliojančiu Komisijos darbo reglamentu, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neteisingai išaiškino materialinės ir procesinės teisės normų turinį bei prasmę ir netinkamai jas pritaikė.

Teigia, kad pagal galiojančių Komisijos nuostatų 16 punktą Komisijos sprendimą gali priimti trys Komisijos posėdyje dalyvavę nariai, o šiuo atveju posėdyje dalyvavo tik du nariai. Tuo tarpu Komisijos pasitarimuose svarstomi tik jos veiklos organizaciniai–ūkiniai klausimai. Taigi Komisijos posėdis yra neteisėtas (Komisijos reglamento 40 punktas), todėl šio posėdžio metu atliktas faktinių aplinkybių tyrimas ir jo rezultatas negali būti laikomas legaliu pagrindu teisėtam sprendimui priimti. Aplinkybę, kad 2013 m. liepos 9 d. vyko Komisijos posėdis, o ne pasitarimas, patvirtina ir bylos medžiaga, pavyzdžiui, pareiškėjas gavo pranešimą būtent apie minėtą dieną vyksiantį posėdį, Komisijos posėdžio protokolo išraše taip pat nurodyta, kad vyksta posėdis, tačiau sprendimas nepriimtas nesant vieno Komisijos nario ir kt. 2013 m. liepos 10 d. vykusiame Komisijos posėdyje dalyvavo prieš tai vykusiame posėdyje nedalyvavusi Komisijos narė ir jame balsavo neištyrusi jokių faktinių aplinkybių (tai matyti iš Komisijos posėdžio protokolo išrašo).

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, o tai lėmė netinkamą materialinės teisės normų taikymą, t. y. teismas neatskleidė privataus intereso turinio (aiškiai ir konkrečiai neidentifikavo privataus intereso). Nagrinėjamu atveju pasitarimų pas vidaus reikalų ministrą metu jokie konkretūs Tarnybos biudžeto formavimo aspektai nebuvo aptariami, tuo tarpu ministro vienasmeniškai priimti sprendimai nelaikytini darančiais įtaką pareiškėjo tiesioginiam Tarnybos vadovui, o juo labiau pareiškėjui. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo elgesį iškilus išimtinai hipotetinei interesų konflikto situacijai, nes pagal administracinių teismų praktiką yra svarbus tiesioginio vadovo informavimo faktas. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas informavo apie galimą interesų konfliktą savo tiesioginį vadovą, todėl šis, manydamas, jog gali kilti interesų konfliktas, turėjo pareiškėją nušalinti nuo dalyvavimo pasitarimuose.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas dalį liudytojų parodymų vertino kritiškai (dėl pareiškėjo nebuvimo pasitarimų patalpoje), o kita dalimi (dėl pareiškėjo informavimo savo tiesioginį vadovą apie galimą interesų konfliktą) rėmėsi priimdamas sprendimą. Teismas, nesiremdamas pirmąja liudytojų parodymų dalimi, išimtinai rėmėsi pasitarimų protokolais, kurie nagrinėjamu atveju nėra tikslūs, neaprašyta pasitarimų eiga (dalyvių išėjimas iš pasitarimų patalpos, grįžimas ir kt.), o tik esminiai aspektai, susiję su aptariamais klausimais. Taigi nėra suprantamas teismo rėmimasis minėtais protokolais, o ne liudytojų parodymais. Be to, turi būti vertinamas ir liudytojo patikimumas, todėl neaišku, kodėl remiamasi viena parodymų dalimi, tačiau atmetama kita. Juo labiau, kad minėti parodymai atitinka pareiškėjo paaiškinimus.

Nurodo, kad Komisija tyrimą pareiškėjo atžvilgiu pradėjo 2013 m. balandžio 9 d., o ne 11 d., kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, todėl terminas sprendimui priimti buvo praleistas.

Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismui atrodymų, jog trūksta tam tikrų įrodymų, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Priešingu atveju neprieštarauja, kad byla būtų išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 52–54) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, nes teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Nurodo, kad 2013 m. liepos 9 d. Komisijos posėdžio (pasitarimo) sudėtis nėra svarbi, nes jo metu joks sprendimas nebuvo priimtas, o svarbus yra tik 2013 m. liepos 10 d. Komisijos posėdis, kurio metu buvo kvorumas ir buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

Pažymi, kad byloje nėra rašytinių įrodymų apie pareiškėjo tariamą nusišalinimą, pareikštą vidaus reikalų ministrui, ir kad pastarasis motyvuotai nusišalinimo nepriėmė.

Teigia, kad iš tiesų tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas 2013 m. balandžio 9 d., tačiau tai nedaro įtakos Komisijos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. liepos 10 d. sprendimo „Dėl E. R.“ Nr. KS-64, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro patarėju, dalyvavo Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių viešąjį saugumą užtikrinančių įstaigų vadovų pasitarimuose svarstant klausimus, susijusius su jo kita darboviete – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tuo pažeisdamas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad „Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: <...> teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra“, o Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad „Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.“(1 d.). „Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.“(2 d.).

Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtų teisės normų nuostatas yra suformuluotos atitinkamos šių teisės normų taikymo taisyklės, o būtent,

kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014);

kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013);

kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis draudžia atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013);

kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog asmuo savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro patarėjo pareigas bei pagal darbo sutartį dirbo ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vyriausiuoju specialistu. Vykdydamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro patarėjo pareigas, 2013 m. balandžio 12 d. ir 2013 m. gegužės 14 d. dalyvavo Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių viešąjį saugumą užtikrinančių įstaigų vadovų pasitarimuose pas vidaus reikalų ministrą, kuriuose buvo sprendžiami Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos finansinės būklės klausimai bei priemonės jai spręsti ir gerinti.

Šiuo atveju pareiškėjo darbas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl kurios materialinės - finansinės būklės buvo sprendžiami klausimai, patvirtina galimą pareiškėjo asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, jog šios institucijos materialinė – finansinė būklė būtų pagerinta, todėl jam dalyvaujant šių klausimų sprendime, atsirado prielaidos kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktui, kurio jis privalėjo vengti ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra bei nusišalinti nuo sprendimų šiuo klausimu priėmimo.

Minėta, kad atsakomybei už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus atsirasti užtenka, jog egzistuotų pakankamai pagrįsta prielaida, kad asmuo priimdamas sprendimus gali būti šališkas dėl savo asmeninių turtinių ir neturtinių interesų, t.y., šių teisės normų sudėtis yra formali (ne materiali), todėl nereikalauja, kad atsirastų realios neigiamos pasekmės.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas nenusišalindamas nuo minėtų klausimų sprendimo pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, dėl ko pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra pagrįstos ir teisingos, o priešingi apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

Kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėjas dalyvavo jam inkriminuotų sprendimų priėmime, t. y., kad nuo šių klausimų sprendimo nenusišalino.

2013 m. balandžio 12 d. ir 2013 m. gegužės 14 d. vykusių Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių viešąjį saugumą užtikrinančių įstaigų vadovų pasitarimų pas vidaus reikalų ministrą protokolai yra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, kuriais remiantis gali būti konstatuojamas tam tikrų faktinių aplinkybių buvimas ar nebuvimas, nes būtent šie protokolai ir yra skirti fiksuoti tas juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, kurios įvyko pasitarimų pas Vidaus reikalų ministrą metu. Ir priešingai, liudytojų, asmenų dalyvavusių šiuose pasitarimuose, parodymai, nors ir yra įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra tie įrodymai, kurie nagrinėjamu atveju teisės aktais priskiriami pirminių ir tiesioginių įrodymų kategorijai.

Todėl pirmosios instancijos teismo išvada vertinant byloje surinktus įrodymus, pirmenybę suteikti pirminiams bei tiesioginiams įrodymams (pasitarimų protokolams), o ne netiesioginiams įrodymams (liudytojų parodymams), yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus.

Iš aptariamų protokolų matyti, kad juose duomenų apie tai, kad pareiškėjas nusišalino ar bandė nusišalinti nuo aptariamų klausimų sprendimo, nėra. Dėl ko teismui, nesiremti šių protokolų duomenimis, nesant byloje, be liudytojų R. Ž. ir T. Ž. parodymų, kitų duomenų, kurie paneigtų protokolų duomenų teisingumą, o tuo pačiu patvirtintų šių liudytojų parodymus, nebuvo pagrindo.

Kolegija sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių šis sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu, nepadarė.

Iš bylos matyti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2013 m. liepos 10 d., jo priėmimą svarstant tos pačios dienos posėdyje (t. 2 b. l. 20-21). Iš bylos taip pat matyti, kad posėdis byloje nagrinėjamu klausimu vyko ir 2013 m. liepos 9 d., tačiau jo metu jokio sprendimo nebuvo priimta, konstatavus, jog nėra reikiamo komisijos narių skaičiaus ir nutarus šiuo klausimu sprendimo nepriimti (t. 21 b. l. 18-19). Šios aplinkybės paneigia apelianto teiginius, kad sprendimo priėmimas buvo tęstinis, t. y., kad 2013 m. liepos 9 d. ir 2013 m. liepos 10 d. posėdžiai yra vienos procedūros sudėtinės dalys. Visa tai lemia, kad ginčijamą sprendimą priėmė teisėtos sudėties komisija.

Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeisti ir patraukimo atsakomybėn už šio pobūdžio pažeidimus terminai.

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, veiklos tyrimui šio straipsnio 1 dalyje nurodytose institucijose dėl šio įstatymo pažeidimo nustatomas trejų metų terminas, skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo.“, t. y., ši teisės norma ir reglamentuoja patraukimo atsakomybėn už šio pobūdžio pažeidimus terminų klausimus. Bylos duomenys patvirtina, kad nuo pažeidimo padarymo - 2013 m. balandžio 12 d. ir 2013 m. gegužės 14 d., dar nėra suėjęs trejų metų terminas per kurį pareiškėjui gali būti pritaikyta atsakomybė.

Šiuo atveju apelianto nuoroda į Vyriausios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 26 straipsnį yra neteisinga, nes ši teisės norma reglamentuoja procedūrinę atsakovo veiklą, ir ji nėra skirta reglamentuoti patraukimo atsakomybėn klausimų, kuriuos, kaip minėta, reglamentuoja kita materialinės teisės norma - Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 4 dalis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtis iš bendros taisyklės – bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Todėl, kad būtų galima bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, turi egzistuoti pakankamai svarios aplinkybės, pagrindžiančios tokią būtinybę (pvz., poreikis išsiaiškinti bei nustatyti naujas faktines aplinkybes).

Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau kokių tai išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nenurodė. Iš esmės šis jo prašymas yra siejamas tik su siekiu atlikti pakartotinį byloje surinktų įrodymų įvertinimą, dėl ko tenkinti šio jo prašymo nėra pagrindo.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisingas bei teisėtas, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys