A-143-1174-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1174/2014

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03497-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. O. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Z. O. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2, 48, 67–68) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Marijampolės skyrius) 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 53-2865 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas Z. O.“, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5024 „Dėl VSDF valdybos Marijampolės skyriaus 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 53-2865 pagrįstumo“ ir nustatyti, kad ji nuo 1980 m. lapkričio 17 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbdama dažytoja Kapsuko autoremonto gamykloje (vėliau – Marijampolės autoremonto gamykloje) dažė metalinius paviršius (automobilių kėbulus ir kabinas) nitrodažais, nitrolakais bei švino turinčiais dažais, t. y. dirbo ypatingomis darbo sąlygomis.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 1980 m. lapkričio 17 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo automobilių dažytoja Kapsuko autoremonto gamykloje (vėliau – Marijampolės autoremonto gamykloje). Ji dažė metalinius paviršius (automobilių kėbulus ir kabinas) nitrodažais, nitrolakais bei švino turinčiais dažais, t. y. dirbo ypatingomis darbo sąlygomis. Todėl pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas turi teisę gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Dėl šios kompensacijos kreipėsi į atsakovą, tačiau jis atsisakė mokėti, nes nei jos darbo knygelėje, nei paminėtos gamyklos archyviniuose dokumentuose nėra duomenų apie jos darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį, taip pat jos darbo knygelėje nurodytos pareigos neatitinka TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sunkiomis darbo sąlygomis, darbas kuriuose suteikia teisę gauti valstybinę pensiją lengvatinėmis sąlygomis ir lengvatinio dydžio, sąraše Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2) nurodytų pareigų.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skiriamos ir mokamos, vadovaujantis Pensijų įstatymo bei Aprašo nuostatomis. Šiuose teisės aktuose nustatyta, kad teisę gauti kompensaciją turi moterys, kurios iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 10 metų dirbo sunkiomis darbo sąlygomis ir karštuose cechuose darbus, numatytus buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Sąraše Nr. 2, arba tokius darbus dirbo ne mažiau kaip 5 metus 1988–1994 m. Pagal Sąrašo Nr. 2 XV skyrių „Metalo apdirbimas“, teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas turi dažytojai, dažę metalinius paviršius nitrodažais, nitrolakais, emaliniais ir švino turinčiais dažais. Pareiškėja 1996 m. sausio 18 d. kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių su prašymu skirti kompensaciją. VSDFV Marijampolės skyrius išnagrinėjo pareiškėjos, dirbusios nuo 1980 m. lapkričio 17 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. Kapsuko autoremonto gamykloje dažytoja, kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas bylos dokumentus, patikrino pareiškėjos darbo užmokesčio korteles iki 1992 m. sausio 1 d. ir nustatė, jog pareiškėja dirbo visą darbo dieną dažytoja kabinų remonto ceche. Dokumentuose nurodytos tik pareigos, t. y. dažytoja. Kad pareiškėjai būtų mokėtas priedas už kenksmingas sąlygas, nėra nustatyta, nurodyta atostogų trukmė – 24 dienos. Taigi įrašai pareiškėjos darbo knygelėje bei jos darbo užmokesčio kortelėse neįrodo jos darbo pobūdžio, t. y. kad pareiškėja dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis (dažė metalinius paviršius (automobilių kėbulus ir kabinas) nitrodažais, nitrolakais bei švino turinčiais dažais), ir tai, kad jos darbo pobūdis atitinka darbus, numatytus Sąraše Nr. 2, t. y. dažytojai, dažę metalinius paviršius nitrodažais, nitrolakais, emaliniais ir švino turinčiais dažais. VSDFV Marijampolės skyriaus 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 53-2865 buvo nuspręsta neskirti pareiškėjai kompensacijos, nes ji dokumentais neįrodė, kad dirbo darbus, numatytus Sąraše Nr. 2. Pareiškėja apskundė VSDFV Marijampolės skyriaus 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 53-2865 VSDFV, kuri 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5024 pripažino, kad teritorinis skyrius pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 121–125) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad administracinėje byloje ginčas kilęs dėl VSDFV teritorinės įstaigos sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, motyvuojant tuo, jog ji nepateikė dokumentų, įrodančių, kad dirbo dažytoja ir dažė metalinius paviršius emaliniais, nitrodažais ar nitrolakais teptuku ar pulverizatoriumi. Teismas pažymėjo, jog kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimas ir mokėjimas numatytas Pensijų įstatymo 67 straipsnyje (1, 2 d.) ir Apraše (14 p.). Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus „Metalo apdirbimas“ „Dažymo darbai“ yra nurodyta dažytojo, dirbančio su emaliniais dažais, nitrodažais, nitrolakais ir švino dažais, pareigybė. Todėl teisę į kompensaciją turi tik dažytojai, dirbę su emaliniais, nitrodažais, nitrolakais ir švino dažais. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą, pareiškėjos teisei į kompensaciją įgyti reikšmingas fakto, kad pareiškėja dirbo darbą, įtrauktą į Sąrašą Nr. 2, nustatymas, nes Sąrašas Nr. 2 įvardija pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardydamas pareigybei priskiriamų funkcijų. Taigi teisę gauti kompensaciją pareiškėja galėtų įgyti tik nustačius, kad ji nustatytą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše Nr. 2 numatytą darbą tam tikrose pareigose.

Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad pareiškėja nuo 1980 m. lapkričio 17 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo automobilių dažytoja Kapsuko autoremonto gamykloje (vėliau – Marijampolės autoremonto gamykla). Tai patvirtino byloje pateiktas pareiškėjos darbo knygelės išrašas. VSDFV Marijampolės skyriaus ir Marijampolės savivaldybės archyvo 2000 m. gruodžio 12 d. aktu buvo nustatyta, jog pareiškėja dirbo dažytoja visą darbo dieną, atostogų leidžiama 24 darbo dienoms, tačiau komisija, tikrindama dokumentus, nenustatė, kokius pareiškėja paviršius dažė, kokiais dažais bei būdu.

Pareiškėjos teismui pateiktuose archyviniuose dokumentuose taip pat matyti, jog pareiškėja dirbo dažytoja, tačiau, kokiais dažais bei kokius paviršius ir kokiu būdu dažė, nėra nurodyta. Marijampolės savivaldybės administracija 2013 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. SA-8945 patvirtino, jog Marijampolės savivaldybės administracijai neperduoti saugoti archyviniai dokumentai, kuriuose būtų nurodyta, kokiais dažais buvo dažomos automobilių detalės ir kokios trukmės priklausė kasmetinės atostogos dirbantiems dažymo ir kituose cechuose, bei neperduoti saugoti darbuotojų, kuriems buvo išduodamas pienas už kenksmingas darbo sąlygas, sąrašai bei jų pareiginės instrukcijos.

Teismas pažymėjo, jog kitų dokumentų, numatytų Aprašo 14 punkte (valstybinės archyvų sistemos įstaigų pažymėjimai arba šiose įstaigose saugomų dokumentų nuorašai ar išrašai; darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patikslinančios pažymos, pažymėjimai, darbdavių ar valstybinės archyvų sistemos įstaigų išduoti remiantis turimais dokumentais), patvirtinančių Lietuvos TSR Darbo įstatymų kodekso, galiojusio Lietuvos Respublikoje iki 2003 m. sausio 1 d., t. y. ginčo laikotarpiu, 53 straipsnio 2 dalies (sutrumpinta darbo trukmė darbininkams, dirbantiems kenksmingomis sąlygomis), 78 straipsnio 1 punkto (papildomos atostogos darbininkams, dirbantiems kenksmingomis sąlygomis), 179 straipsnio (specialių drabužių ir kitų individualinės apsaugos priemonių davimas), 181 straipsnio (pieno ir gydomojo-profilaktinio maisto davimas) garantijas darbininkams, dirbusiems kenksmingomis sąlygomis, kurie patvirtintų, jog pareiškėja, dirbdama dažytoja, dažė emaliniais dažais, nitrodažais, nitrolakais ir švino dažais, t. y. darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį, nebuvo pateikta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi į atsakovą, nepateikė teisės aktuose nurodytų dokumentų, kurie patvirtintų jos dirbto darbo kenksmingą pobūdį. Teismui tokie dokumentai taip pat nebuvo pateikti. Teisme apklausti liudytojai J. L. ir J. L., dirbę Kapsuko autoremonto gamykloje (vėliau – Marijampolės autoremonto gamykloje), nurodė, jog pareiškėja dirbo dažytoja bei dažė automobilių dalis emaliniais, nitrodažais, gaudavo pieno bei ilgesnes atostogas. Aprašo 14 punkte nurodytų dokumentų, laikomų įrodymais apie darbą ypatingomis sąlygomis, sąrašas yra baigtinis, todėl, teismo vertinimu, vien liudytojų parodymai negali būti pagrindas pripažinti, kad asmuo dirbo darbą ypatingomis sąlygomis. Įvertinęs byloje surinktus rašytinius dokumentus, teismas padarė išvadą, kad jų nepakanka įrodyti, jog pareiškėja ėjo pareigas, numatytas Sąraše Nr. 2, t. y. pareiškėja neįrodė, kad, dirbdama dažytoja, ji dažė emaliniais dažais, nitrodažais, nitrolakais ir švino dažais bei dirbo ypatingomis sąlygomis. Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012) (ABTĮ 57 str. 1 d.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 129–131) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, o liudytojų parodymus nepagrįstai atmetė. Nors archyvinių dokumentų ir nėra išlikę, kokiais dažais buvo dažomos automobilių kabinos, tačiau teisme apklausti liudytojai J. L. ir J. L. parodė, kad jie tuo laikotarpiu kartu su ja dažė automobilių kabinas būtent nitrodažais ir nitrolakais, kadangi kitokiais dažais paprasčiausiai automobilių kabinos ir negalėjo būti dažomos. Kad šį laikotarpį dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis, patvirtina ir tai, kad jai būdavo suteikiamos 24 darbo dienų atostogos (kitiems darbininkams būdavo suteikiamos 15 darbo dienų atostogos). Šie rašytiniai įrodymai yra byloje. Be to, liudytojai patvirtino, kad, dažant automobilių kabinas, jiems buvo nemokamai duodamas pienas. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6633-91/2009 buvo nustatyta, jog tame pačiame ceche, tomis pačiomis sąlygomis ir tuo pačiu laikotarpiu kartu su ja dirbęs asmuo dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl turi didesnę įrodomąją galią, nei kiti įrodymai šioje byloje.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 136–139) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog Aprašo 14 punkte nurodytų dokumentų, laikomų įrodymais apie darbą ypatingomis sąlygomis, sąrašas yra baigtinis, todėl vien liudytojų parodymai negali būti pagrindas pripažinti, kad asmuo dirbo darbą ypatingomis sąlygomis. Remiantis liudytojo J. L. parodymais, pareiškėjos visą darbo dieną neveikė tie patys kenksmingi faktoriai, todėl toks pareiškėjos darbas negali būti laikomas darbu ypatingomis sąlygomis. Dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjai buvo taikomos tuo metu darbuotojams, dirbusiems kenksmingomis sąlygomis, numatytos garantijos, byloje pateikta nebuvo. Rašytinių įrodymų, kad pareiškėjai buvo suteiktos papildomos atostogos būtent už darbą ypatingomis darbo sąlygomis, byloje nėra. Pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių savo teiginius apie pieno skyrimą. Vien liudytojų parodymai negali būti pagrindas pripažinti, kad asmuo dirbo darbą ypatingomis sąlygomis. Be to, kadangi ši byla buvo nagrinėjama administracinio proceso tvarka, todėl turi būti vadovaujamasi jau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, o ne Marijampolės rajono apylinkės teismo, išnagrinėjusio bylą civilinio proceso tvarka, sprendimu. Teisės aktai nenumato, kad teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje, turėtų didesnę įrodomąją galią nei kiti įrodymai byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 141) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas sprendime teisingai konstatavo, jog Aprašo 14 punkte nurodyti dokumentai, kuriais yra įrodoma darbo ypatingomis sąlygomis trukmė ir pobūdis, ir dokumentų sąrašas yra baigtinis. Pareiškėja nuo 1980 m. lapkričio 17 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo dažytoja Kapsuko autoremonto gamykloje (vėliau – Marijampolės autoremonto gamykloje), tačiau ji nepateikė teisės aktuose nurodytų dokumentų, kurie patvirtintų, kad, dirbdama dažytoja, ji dažė metalinius paviršius emaliniais, nitrodažais ar nitrolakais, t. y. dirbo darbus, įvardytus Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus 6 dalyje. Todėl teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius dokumentus, padarė teisingą išvadą, kad jų nepakanka įrodyti, jog pareiškėja dirbo darbus, įvardytus Sąraše Nr. 2, ir teisingai nusprendė, jog vien liudytojų parodymai negali būti pagrindas pripažinti, kad asmuo dirbo darbus ypatingomis darbo sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl pareiškėjos teisės gauti Pensijų įstatymo 67 straipsnyje bei Aprašo 14 punkte numatytą kas mėnesį mokamą kompensaciją už darbą šiose teisės normose nustatytomis (nurodytomis) ypatingomis darbo sąlygomis. Byloje nėra kvestionuojama, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja būtent nurodytos specialiosios teisės normos, taip pat šiose normose blanketiniu būdu nurodyto Sąrašo Nr. 2 nuostatos. Ginčo esmė yra fakto nustatymo, t. y. byloje esančių įrodymų įvertinimo jų leistinumo, patikimumo bei pakankamumo aspektais, klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje yra aplinkybė, ar pareiškėjos nurodytu laikotarpiu (nuo 1980-11-17 iki 1993-12-31) ji, dirbdama dažytoja Kapsuko autoremonto gamykloje (vėliau – Marijampolės autoremonto gamykloje), atlikdavo Sąrašo Nr. 2 XV skyriuje „Metalo apdirbimas“ 6 poskyrio „Dažymo darbų gamyba“ nurodytus darbus, t. y. ar ji dirbo su emaliniais dažais, nitrodažais, nitrolakais ir švino dažais (b. l. 80-82). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši faktinė aplinkybė pripažintina bylai reikšminga aplinkybe, kuri turi būti išaiškinama pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles.

Kolegija pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nurodytas ABTĮ 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija pirmiausia pažymi, kad įrodymų leistinumo taisyklės, adresuotos viešojo administravimo subjektui – atsakovui, yra nustatytos Aprašo 14 punkte (bylai aktuali 2005-07-01 nutarimo Nr. 756 redakcija), kuriame yra išvardyti paminėtos kompensacijos dėl darbo ypatingomis sąlygomis skyrimui reikalingi pateikti dokumentai (įrodymai). Byloje iš esmės nėra ginčijama, kad tokių dokumentų (įrodymų) pareiškėja nebuvo pateikusi atsakovui. Todėl šiuo aspektu pareiškėjos skundžiami atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai pripažintini pagrįstais. Pareiškėjos teismui pateikti įrodymai (jos iniciatyva apklaustų liudytojų J. L. ir J. L. parodymai) pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgiant į įrodinėjamos aplinkybės specifiką bei pakankamai ilgą laiką, praėjusį nuo jos buvimo, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie šių įrodymų nepakankamumą daryti pareiškėjai palankią išvadą apie jos darbą ypatingomis sąlygomis Sąrašo Nr. 2 taikymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien tų pačių liudytojų parodymų kitoks įvertinimas, padarytas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-6633-91/2009 (byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), administracinio teismo nesaisto, nes įrodinėjimo taisyklės bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra skirtingos, palyginus su taisyklėmis, nustatytomis ABTĮ 57 straipsnyje. Be to, paminėtoje civilinėje byloje buvo nustatomos kito asmens (J. S.) darbo sąlygos, šioje byloje teismo priimtas sprendimas nėra reikšmingas nagrinėjamai bylai ir ABTĮ 58 straipsnio taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat į pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012 (kuri yra panaši į šią administracinę bylą) pateiktas Sąrašo Nr. 2 aiškinimo taisykles, kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai.

Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos Z. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius