AS-340-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-340-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05606-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 23 d. skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 1D-6655(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos visą pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 16 175,35 Lt, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.

Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, motyvuodamas tuo, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki tol pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad valstybinės pensijos sumažinimas yra teisėtas bei laikinas ir, pasibaigus krizei, pensijos ne tik bus grąžintos į buvusį lygį, bet ir bus kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirti praradimai. Pareiškėjas prašė praleistą skundo padavimo terminą atnaujinti, atsižvelgus į ginčo teisinių santykių srityje vyravusį (tebevyraujantį) teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi (b. l. 14–16) netenkino pareiškėjo R. Ž. prašymo dėl termino atnaujinimo ir atsisakė priimti R. Ž. skundo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas, o likusią skundo dalį priėmė.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsniu, 34 straipsniu ir 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinojo įstatymo nuostatas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), kurioje yra konstatuota, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nurodė, jog paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, todėl šiuo atveju asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Pažymėjo, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 29 d., todėl sprendė, jog pareiškėjas praleido minėtą 3 metų terminą.

Pareiškėjo nurodytas kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo termino praleidimo priežastis teismas vertino kaip subjektyvias ir priklausiusias nuo jo valios bei nepripažino jų svarbiomis, todėl netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Dar kartą pažymėjęs, jog pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises teisme nuo sužinojimo apie tai, kad jam paskirta pensija yra perskaičiuota, atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino 2012 m. vasario 26 d. nutartimi, paskelbta 2012 m. rugsėjo 21 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje skundo padavimo termino klausimas buvo išaiškintas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nurodė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi ne tik praleidęs trejų metų kreipimosi į teismą senaties terminą, skaičiuojamą nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą dienos, bet ir praėjus ilgam laikui nuo minėtų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų. Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo.

III. Pareiškėjas R. Ž. padavė atskirąjį skundą (b. l. 20–21), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas bei atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Pareiškėjo nuomone termino ginti savo pažeistas teises jis nepraleido, kadangi apie tai, jog jam paskirta pensija buvo sumažinta neteisėtai sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas pabrėžia, kad kreipimosi į teismą metu ginčo teisiniai santykiai nebuvo (nėra) sureguliuoti. Mano, kad trejų metų kreipimosi į teismą terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalį pagal kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos po LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 įsiteisėjimo, t. y. nuo 2013 m. kovo 13 d., arba nuo 2012 m. rugsėjo 22 d., t. y. kitos dienos po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Taip pat pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir 1 straipsnio 2 dalimi, mano, kad sprendžiant skundo padavimo teismui termino klausimą turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalies normos, t. y. pareiškėjo teisių pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip tęstinis, o skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo paskutinės neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo dienos. Prašo, teismui nusprendus, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas, laikyti jį praleistu dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti, kadangi, pareiškėjo nuomone, teisinio reguliavimo nebuvimas yra laikytinas svarbia termino praleidimo priežastimi.

Atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. gruodžio 29 d., remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014, kurioje išaiškinta, kad tuo atveju, kai termino viršijimas yra didesnis nei vieneri metai, jį pateisinančios priežastys turi būti itin svarbios, ir pažymi, jog iki kreipimosi į teismą pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Atkreipia dėmesį, jog Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ginčui aktualių teisės nuostatų prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo plačiai aptarinėjamas įvairiomis viešomis priemonėmis, o tai leido suprasti su tuo susijusias pasekmes ir per tam tikrą terminą pasinaudoti galimybe kreiptis į teismą. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS756-1281/2014 nustatyta, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 buvo galutinai suformuotos kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės, o laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. yra itin ilgas. Teigia, kad išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, be to, nenurodė objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau. Teigia, jog terminas praleistas dėl pareiškėjo kaltės, jo pasirinkto nepakankamai aktyvaus elgesio modelio. Pažymi, jog esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarties dalį, kuria teismas netenkino jo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti skundo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti savo galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėn. (nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2014 m. gruodžio mėn.), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėn., atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi netgi vėliau nei minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2014 m. gruodžio, o ne rugsėjo mėn.), tad tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neprotingas delsimas kreiptis į teismą dėl savo pažeistų subjektinių teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad buvo realių, objektyvių kliūčių, dėl kurių jis negalėjo paduoti skundą anksčiau nei 2014 m. gruodžio 18 d. (pagal spaudą ant voko).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą po nepateisinamai ilgo delsimo. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjui, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. gruodžio 18 d. yra itin ilgas (daugiau nei 1 metai ir 1 mėnuo), prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams ir, kaip minėta, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjui paduoti skundą anksčiau nei 2014 m. gruodžio 18 d.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis