2K-469/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-469/2014

Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00869-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.2;

1.1.4.2;

1.1.8.1.1;

1.2.14.1.2.2;

1.2.14.10;

1.2.29.9;

2.1.4.5.4;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutarties.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, pagal 187 straipsnio 3 dalį areštu trisdešimčiai parų, 3061 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmės subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams; bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartimi nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

L. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 25 d., apie 3.30 val., siekdamas pagrobti dyzelinį kurą iš UAB „Transrena“ priklausančio vilkiko DAF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) stovėjusio degalinės „Apoil“ teritorijoje Klaipėdos rajone, Kalotės kaime, sulaužė 300 Lt vertės vilkiko dviejų kuro bakų užraktus ir pasikėsino pagrobti UAB „Transrena“ priklausančius 4138 Lt vertės 890 litrus dyzelinio kuro, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes, policijos pareigūnams bandant jį sulaikyti, pasišalino iš įvykio vietos;

L. M. nuteistas ir už tai, kad tarp 2012 m. rugsėjo pradžios ir spalio 25 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, panaudodamas kietą, smailų įrankį, braižydamas ir deformuodamas numeracijos lauką, neteisėtai sunaikino automobilio „Peugeot 405“ identifikavimo numerį.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kasatorius teigia, kad šioje byloje valstybės paskirti gynėjai nesurašė nei apeliacinio, nei kasacinio skundų, nepagrįstų kaltinimų byloje neginčijo, taigi savo pareigų, nustatytų BPK 48 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose, neatliko, taip faktiškai atsisakė ginti, o tai yra esminis teisės į gynybą pažeidimas. Kasatorius neteisingai nuteistas pagal BK 3061 straipsnį už sunaikinimą VIN kodo transporto priemonės, kurios nuosavybės teisę, nors kasatorius ir neigė, kaltintojas ir teismas priskyrė jam, t. y. nenustačius nusikaltimo sudėties požymio – jo veiksmų neteisėtumo, nes Konstitucijos 18, 23 straipsniai įtvirtina teisę laisvai disponuoti savo nuosavybe.

Teismai pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų, 57 straipsnio nuostatas, nes jam inkriminuotas pasikėsinimas, o bausmė paskirta kaip už sunkų baigtą nusikaltimą. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai neteisėti, teismai buvo šališki, pažeidė jo teisę į teisingą teismą, įtvirtintą Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20, 301 straipsnių nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė Konvencijos 7 Protokolo 2 straipsnio nuostatas.

Jis teigia, kad nusikaltimo nepadarė, byloje nėra jokių objektyvių jo kaltės įrodymų, nuosprendis grindžiamas tik subjektyviais policijos pareigūnų parodymais, kad jie jį atpažino, be to, jame nurodyta, kad kasatoriaus, kaip kurą pagrobti pasikėsinusio asmens, tapatybę patvirtina sutartis, sudaryta tarp visiškai pašalinių (su byla nesusijusių) asmenų, jo parodymų, kad byloje nagrinėjamo įvykio dieną apskritai nebuvo Lietuvoje, jokiu telefonu nesinaudojo, telefonu naudotis pradėjo tik grįžęs į Lietuvą, teismas nepaneigė įrodymais, o atmetė tik todėl, kad jie prieštarauja kaltinimo versijai, nors toks kaltinamojo parodymų atmetimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomas nepriimtinu.

Be to, sprendimuose nurodę, kad kasatorius nepateikė įrodymų, jog byloje nagrinėjamo įvykio dieną buvo užsienyje, t. y. nepateikė savo nekaltumo įrodymų, teismai šiurkščiai pažeidė įrodinėjimo pareigos principą (onus probandi) ir aiškiai pademonstravo savo šališkumą bei išankstinį nusistatymą dėl kasatoriaus kaltumo. Kasatorius teigia, kad policijos pareigūnų L. B. ir G. G. parodymai nepatikimi, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi ne tik kaip savo darbo rezultatu, bet ir dėl to, kad jis anksčiau buvo nuteistas už pareigūno G.

G. sužalojimą. Be to, pareigūnų parodymuose yra prieštaravimų dėl jo atpažinimo aplinkybių. G. G. nurodė, kad bėgdamas apšvietė kasatoriaus veidą, o šalia kasatoriaus stovėjo pareigūnas V. R., įvykio metu iki kitų pareigūnų buvo 150-200 m atstumas; L. B. teigė, kad šis atstumas buvo tik 20-30 m, kad atpažino kasatorių per naktinio matymo žiūronus, o vėliau nurodė, kad žiūronai galėjo buvo paprasti; G. Š. parodė, kad atpažino kasatoriaus veidą nakties metu iš 150-200 m atstumo. Visa tai rodo, kad policijos pareigūnai vykdė ne policijos operaciją, o neteisėtą susitarimą, buvo supažindinti konkrečiai su kasatoriaus nuotrauka, ir galbūt net siekė ne sulaikyti nusikaltimą vykdžiusį asmenį, o melagingai apkaltinti (melagingai atpažinti) kasatorių.

Liudytojas J. N. kasatoriaus neatpažino, tačiau atpažino nuotrauką asmens, kuriam galbūt pardavė savo automobilį. Aplinkybės, kad kasatorius anksčiau buvo teistas, nusipirko automobilį be pirkimo pardavimo sutarties, nėra nagrinėjimo dalykas ir negali būti įrodymais šioje byloje.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo L. M. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus ir teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo, tarp jų ir kasaciniame skunde minimų liudytojų G. G., L. B., G. Š., V. R. parodymų, patikimumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, išsamiai išanalizavo įrodymų turinį, nustatė jų tarpusavio ryšį (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), dar kartą išanalizavo ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, tinkamai patikrino apeliacinio skundo argumentus ir motyvuotai juos atmetė.

Nuteistojo argumentus, kad nusikaltimo padarymo metu jo nusikaltimo vietoje negalėjo būti, nes jis buvo išvykęs į užsienį, teismai atmetė kaip prieštaraujančius bylos duomenims. Nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad jis buvo nuteistas už policijos pareigūno G. G. sužalojimą, teismai vertino kaip nesudarančią pagrindo abejoti nei šio, nei kitų pareigūnų parodymų patikimumu, nes jų objektyvumą patvirtina kiti tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai (automobilio „Peogeot 405“ apžiūros protokolas ir pirkimo-pardavimo sutartis, įvykio vietos apžiūros protokolas, mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolas ir tarnybinis pranešimas apie atliktą šio telefono IMEI kontrolę, liudytojo J.

N. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolas). Be to, policijos pareigūnai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai ir išsamiai nurodė visas su įvykiu susijusias aplinkybes, konkrečius kiekvieno iš jų veiksmus bei stebėto asmens veiksmus įvykio vietoje, aplinkybes, kuriomis esant matė įtariamąjį, ir požymius, pagal kuriuos atpažino įvykio vietoje L. M., kaip asmenį, kuris kėsinosi pagrobti dyzelinį kurą iš vilkiko kuro bakų. Aplinkybę, kad liudytojas J. N. teisiamajame posėdyje vizualiai neatpažino kasatoriaus, teismai vertino kaip nesudarančią pagrindo atmesti šio liudytojo parodymus, nes asmens parodymas atpažinti pagal nuotraukas atliktas nepažeidžiant BPK 191, 192 straipsnių reikalavimų, be to, J.

N. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu pagal nuotraukas atpažino būtent kasatorių, t. y. šio procesinio veiksmo rezultato teisingumą liudytojas patvirtino teisme. Taigi teismai tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo L. M. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 3061 straipsnio 1 dalį.

Prokuroras nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog L. M. teisė į gynybą nebuvo pažeista, viso proceso metu jis naudojosi savo, kaip įtariamojo ir kaltinamojo, teisėmis (BPK 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis), turėjo gynėją, kuris taip pat nevaržomai naudojosi visomis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis teisėmis. Duomenų, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai ar asmeniškai teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs ar suinteresuoti bylos baigtimi, nėra. Tai, kad kasatoriaus netenkina teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, nėra pagrindas pripažinti, jog teismai buvo šališki ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Prokuroras pažymi, kad BK 3061 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pagrindinis objektas yra įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais nustatyta transporto priemonių identifikavimo tvarka. Transporto priemonės identifikavimo numeris yra būtinas valstybės institucijoms identifikuoti transporto priemones, o asmuo, naudojantis transporto priemonę, tarp jų ir automobilio savininkas, privalo jį ir jo autentiškumą saugoti. Tyčinis transporto priemonės identifikavimo numerio sunaikinimas be teisėto pagrindo užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nepriklausomai nuo to, ar identifikavimo numerį neteisėtai sunaikino transporto priemonės savininkas, ar kitas asmuo.

Prokuroras nurodo, kad teismai vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kasatoriaus asmenybę apibūdinančius duomenis, ankstesnius teistumus ir už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką kasatoriui motyvuotai paskyrė atitinkamų BK straipsnių sankcijose numatytas griežčiausias bausmių rūšis (laisvės atėmimą ir areštą) bei nustatė didesnius už sankcijų vidurkį jų dydžius.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl teisės į gynybą

Pagal BPK 22 straipsnio 4 dalį įtariamasis turi teisę nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam šią jo teisę ir suteikti galimybę ja pasinaudoti (BPK 50 straipsnio 1 dalis). Nuteistajam L. M. ši teisė buvo užtikrinta nuo jo sulaikymo momento, gynėjas dalyvavo visose jo apklausose, skiriant jam suėmimą, pratęsiant suėmimo terminą, nagrinėjant skundus aukštesniajame teisme, supažindinant su bylos medžiaga, palaikė jo skundus ir prašymus, gynė jį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Santykiai tarp gynėjo ir įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo yra konfidencialūs, teismas negali į juos įsiterpti, byloje nėra jokių duomenų, kad gynėjai būtų neatlikę savo pareigų, pats kasatorius teismui jo gynybos klausimais jokių prašymų nebuvo pateikęs. Kasatoriaus pretenzijos valstybės paskirtiems gynėjams, kad jie nesurašė apeliacinio ir kasacinio skundo, nesusiję su minėtomis procesinėmis teismo funkcijomis užtikrinant asmens teisę į gynybą. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą, o atitinkantis įstatymo reikalavimus jo kasacinis skundas, atnaujinus jo padavimo terminą, yra priimtas. Taigi BPK normos, reglamentuojančios gynėjo dalyvavimą baudžiamajame procese, nebuvo pažeistos.

Dėl kasatoriaus argumentų įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo klausimais

Kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas ir jais pagrindžiamų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo išimtinė teisė ir pareiga. Nagrinėjimo teisme metu proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo baigiamajame akte turi būti atlikta įrodymų analizė, išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus – liudytojų policijos pareigūnų G. G., L. B., G. Š., V. R., liudytojo J. N. parodymus, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, įvykio vietos, automobilio „Peugeot 405“, mobiliojo ryšio telefono „Nokia 7250“ apžiūros, šio telefono ryšio kontrolės protokoluose, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje, specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis, patikrino jų patikimumą, liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, išsamiai išanalizavo įrodymų turinį, nustatė jų tarpusavio ryšį. Teismas pabrėžė nustatytą aplinkybę, kad L. M. į nusikaltimo vietą atvažiavo automobiliu, ant kurio buvo uždėtas kito automobilio valstybinis numeris, sunaikintas automobilio identifikacinis numeris, pakeistas variklis. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad L. M. ruošėsi nusikaltimui, siekdamas pasunkinti jo atskleidimą. Nuosprendyje teismas įvertino ir L. M. teiginius, kartojamus ir kasaciniame skunde, kad nusikaltimo nepadarė, nes įvykio dieną buvo užsienyje, kad policijos pareigūnų parodymai nepatikimi, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi dėl ankstesnio jo teistumo už pareigūno G. G. sužalojimą, ir motyvuotai juos atmetė. Ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu teismas padarė logiškas išvadas, kad L. M. 2012 m. spalio 25 d., apie 3.30 val., siekdamas pagrobti dyzelinį kurą iš UAB „Transrena“ vilkiko, stovėjusio degalinės „Apoil“ teritorijoje Klaipėdos rajone, Kalotės kaime, sulaužė vilkiko dviejų kuro bakų užraktus ir pasikėsino pagrobti dyzelinio kuro, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes policijos pareigūnams bandant jį sulaikyti, pasišalino iš įvykio vietos.

Kasatorius be pagrindo teigia, kad teismai perkėlė jam įrodinėjimo naštą. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos įrodymus, jais paneigė kaltinamojo versiją, esą įvykio metu jis buvęs užsienyje. Tiesa, apeliacinės instancijos teismas į analogišką nuteistojo L. M. apeliacinio skundo argumentą atsakė, kad jis nepagrįstas jokiais įrodymais, tačiau tuo neapsiribojo. Šis teismas dar kartą įvertino įrodymus ir sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo L. M. kaltumo yra pagrįsta. Taigi nuteistojo kaltumas yra pagrįstas BPK nustatyta tvarka gautais duomenimis, o ne tuo, kad pats nuteistasis nepateikė savo nekaltumo įrodymų.

Vis dėlto kolegija sprendžia, kad žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas, susijęs su nuteistojo L. M. pasikėsinto pagrobti dyzelinio kuro kiekiu, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo vertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą. Nuteistajam inkriminuotas kėsinimasis pagrobti visą vilkiko kuro bakuose buvusį 890 litrų dyzelinio kuro kiekį, kuro vertė 4128 Lt. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nuteistojo palikto automobilio apžiūros protokolo duomenimis, pagal kuriuos automobilio salone ir bagažinėje rastos 23 tuščios plastmasinės talpyklos, nepasisakydamas dėl jų tūrio. Pagal to paties protokolo duomenis bendras talpyklų tūris yra 570 litrų. Apeliacinės instancijos teismas dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pasikėsinto pagrobti dyzelinio kuro kiekiu (pasak nuteistojo, joks lengvasis automobilis jam inkriminuoto kiekio nepavežtų), pažymėjo tik tai, kad šiuo atveju sprendžiamas ne klausimas, ar automobilis tokį kiekį pavežtų, o tai, kad buvo pasikėsinta pavogti 890 litrų kuro. Toks apeliacinės instancijos teismo motyvas neatitinka minėtų duomenų apie paruoštų talpyklų tūrį, iš kurio išplaukia logiška išvada dėl pasikėsinto pagrobti kuro kiekio. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką galimas tik tiesiogine tyčia, kuri nagrinėjamoje byloje dėl pasikėsinto pagrobti svetimo turto kiekio buvo apibrėžta iš anksto paruoštų talpyklų tūriu. Žemesnės instancijos teismai, inkriminuodami didesnį kiekį, neatsižvelgė į kaltininko tyčios turinį, viršijo jo numatytus veikos padarinius ir taip netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą – BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą, dėl to jų sprendimai atitinkamai keičiami (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Pagal bylos duomenis, į vilkiko kuro bakus pripilto dyzelinio kuro kaina buvo 4,65 Lt už vieną litrą, bendra pasikėsinto pagrobti kuro vertė sudaro 2650 Lt, viršija 3 MGL, bet neviršija 250 MGL dydžio sumos (BK 190 straipsnis), todėl tokia teismų sprendimų korekcija įtakos nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi.

Nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 3061 straipsnio 1 dalies taikymo aiškiai nepagrįsti. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas suklastojo, neteisėtai sunaikino ar pakeitė transporto priemonės identifikavimo numerius. Transporto priemonės identifikavimo numeris yra būtinas valstybės institucijoms identifikuoti transporto priemones, o asmuo, naudojantis transporto priemonę, tarp jų ir automobilio savininkas, privalo jį ir jo autentiškumą saugoti. Tyčinis transporto priemonės identifikavimo numerio sunaikinimas be teisėto pagrindo užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nepriklausomai nuo to, ar identifikavimo numerį neteisėtai sunaikino transporto priemonės savininkas, ar kitas asmuo.

Dėl kasatoriaus argumentų bausmės klausimu

Teismai nuteistojo L. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumams už ankstesnes, taip pat ir analogiškas nusikalstamas veikas, jis yra recidyvistas, jam inkriminuotas veikas padarė netrukus po to, kai atliko pirmesnę bausmę. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad L. M. iš pirmesnių teistumų išvadų nepadarė ir tokiu savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Tokie argumentai atitinka bylos medžiagą.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Bausmė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį nuteistajam L. M. paskirta turint omenyje didesnį pasikėsinto pagrobti turto kiekį ir vertę, kuris nustatytas neatsižvelgiant į kaltininko tyčios turinį. Kita vertus, skiriant bausmę, turi būti įvertintos visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto. Bausmė nuteistajam paskirta atsižvelgiant vien tik į jo asmenybę, nors nagrinėjamoje byloje yra aktualios ir kitos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, o būtent padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir nusikalstamos veikos stadija. Kolegija sprendžia, kad neatsižvelgus į tai, jog vagystė nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir žala šiuo nusikaltimu nebuvo padaryta, už jį bausmė paskirta pažeidžiant BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ir atitinkamai ją švelnina bei skiria naują subendrintą bausmę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį.

Nustatyti, kad nuteistasis L. M. pasikėsino pagrobti 570 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 2650 Lt, ir jam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sušvelninti iki laisvės atėmimo dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę apimti bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, prie šios bausmės pridėti dalį bausmės, paskirtos pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį, ir L. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams.

Kitas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūtė

Vladislovas Ranonis