2K-353/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-353/2014

Teisminio proceso

Nr. 1-64-1-00543-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1;

2.1.2.7;

2.4.7 (S)

LIETUVOS

AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N

U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS

VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

pirmininko Viktoro Aiduko, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

išteisintajam V. Š.,

teismo posėdyje

kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos

prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro

pavaduotojo Arūno Žukausko bei nukentėjusiojo K.

T. ir jo atstovo advokato Reno Bradūno kasacinius

skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio.

Marijampolės rajono apylinkės

teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1

dalį (V. Z. turto vagystė) laisvės apribojimu devyniems

mėnesiams, pagal 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas D. K. atžvilgiu)

laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 1 dalį (K. T. turto vagystė) laisvės apribojimu vieneriems metams,

pagal 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas K. T. atžvilgiu)

laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63

straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir

paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Iš nuteistojo V. Š. nukentėjusiajam K. T. priteista

164 420 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai ir 10 000 Lt

neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiamu Kauno apygardos

teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio

18 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d.

nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V.

Š. dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 ir 2

dalis išteisintas, nes nepadarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo

ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Be to, tuo pačiu

nuosprendžiu panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. Š. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl V. Z. turto vagystės, ir paliktas galioti Marijampolės

rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. balandžio 5 d. nutarimas, kuriuo

baudžiamoji byla V. Š. nutraukta kaltininkui ir

nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnio 1 dalis).

Nukentėjusiojo K. T. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos

atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija,

išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius

skundus tenkinti, išteisintojo V. Š., prašiusio kasacinius

skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Marijampolės rajono

apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžiu V.

Š. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės

svetimą turtą, o būtent: 2011 m. sausio mėnesio pradžioje, tikslesnis

laikas tyrimo metu nenustatytas, Marijampolėje, (duomenys neskelbtini),

turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, žinodamas, kad jam

priklausantis gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini),

esantis Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), neatitinka techninio

projekto Nr. 2011/04 numatytų sprendinių, K. T. išreiškus

pageidavimą įsigyti gyvenamąjį namą su sklypu, nutylėjo esmines aplinkybes, jog

pastato atskiros dalys nelaiko normatyvinių apkrovų ir neatitinka mechaninio

atsparumo bei pastovumo, medinės konstrukcijos neimpregnuotos, atskiri

konstrukcijų elementai supuvę, neužtikrintas pastato energijos taupymas ir

šildymas, statinys neatitinka gaisrinės saugos, higienos, sveikatos bei

aplinkos apsaugos reikalavimų, turėjusias esminės reikšmės K.

T. apsisprendimui dėl turto įgijimo; taip, tyčia suklaidinęs nukentėjusįjį,

garantuodamas, jog nėra paslėptų parduodamo namo trūkumų, dėl kurių turto

nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketina naudoti, arba dėl

kurių turto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus

žinodamas, apskritai nebūtų to turto pirkęs arba nebūtų už jį tiek mokėjęs,

2011 m. balandžio 11 d. notarės D. L. biure, esančiame Marijampolėje,

(duomenys neskelbtini), sudarė su K. T. žemės

sklypo ir gyvenamojo namo, esančio Marijampolėje, (duomenys neskelbtini),

pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią V. Š. pardavė K. T. gyvenamąjį namą su sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini), už 232 700 Lt ir taip apgaule savo naudai įgijo didelės

vertės svetimą turtą – K. T. priklausančius 134 120,00 Lt,

padarydamas K. T. 134 120 Lt turtinę žalą.

V. Š. nuteistas ir už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o

būtent: 2011 metais, nuo balandžio 1 d. iki 28 d., tikslesnis laikas tyrimo

metu nenustatytas, Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), pardavęs K. T. gyvenamąjį namą su sklypu, unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini), iš šio namo pagrobė svetimą turtą: septynis vienetus

radiatorių, kurių bendra vertė 2100 Lt, kieto kuro katilą, kurio vertė 5000 Lt,

virtuvės baldų komplektą su įmontuota buitine technika, kurio vertė

15 000 Lt, šildymo kolektorių, kurio vertė 1 500 Lt, aštuonis vienetus

rozečių, kurių bendra vertė 200 Lt, dušo kabiną, kurios vertė 1 500 Lt, veidrodines

vonios duris, kurių vertė 3000 Lt, taip padarydamas nukentėjusiajam 28 300 Lt

turtinę žalą.

Be to, V. Š. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą

turtą: Marijampolėje, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą,

piktnaudžiaudamas pasitikėjimu bei sudarydamas patikimo, kokybiškas paslaugas

teikiančio asmens įvaizdį ir nutylėdamas esmines aplinkybes, jog neturi verslo

liudijimo ir neįsteigęs įmonės ar kitaip neregistravęs vykdomos veiklos, 2009

m. birželio 26 d. su V. K. sudarė darbų sutartį, pagal

kurią įsipareigojo V. K. pagaminti nerūdijančio plieno

balkono konstrukcijas už 14 000 Lt, paėmė iš V. K. 4000

Lt kaip avansą ir taip apgaule įgijo šią nukentėjusiajam priklausančią pinigų

sumą, padarydamas jam 4000 Lt turtinę žalą.

Be to, V. Š. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą: 2009 m. gruodžio mėnesį, tyrimo tikslesnis laikas nenustatytas, Marijampolės savivaldybėje,

Liudvinavo sen., (duomenys neskelbtini), iš R. J. priklausančios

sodybos pagrobė svetimą turtą – V. Z. priklausančią

medieną - 10,03 kub. m ąžuolinių blankų, padarydamas nukentėjusiajam 9 528

Lt turtinę žalą.

Kauno apygardos

teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine

tvarka, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 20

straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes teismas nepatikrino visų byloje esančių duomenų, nepašalino

prieštaravimų, nepateikė pagrįstų motyvų dėl įrodymų vertinimo ir veikos

kvalifikavimo, neteisingai interpretavo faktines bylos aplinkybes. Pirmosios

instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kaltu dėl K. T. turto įgijimo apgaule, netinkamai įvertino bylos duomenis,

apibūdinančius apgaulę, asmens kaltę ir leidžiančius atskirti sukčiavimą nuo

civilinio delikto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo,

kad dalis pastato trūkumų buvo akivaizdūs ir apie juos vadovaujantis Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.333 straipsnio 2 dalimi V. Š. informuoti K. T.

neprivalėjo, o apie kitą dalį pastato trūkumų V. Š., tikėtina, nebuvo žinoma, todėl nėra

pagrindo teigti, kad V. Š., įgydamas nukentėjusiojo K. T. turtą, panaudojo apgaulę, sąmoningai tyčia jį

suklaidino dėl esminių sandorio sudarymui aplinkybių. Nenustačius apgaulės,

tyčios suklaidinti, veika neatitinka BK 182 straipsnyje aprašytos veikos

požymių, o gali būti vertinama kaip civilinis deliktas. Pirmosios instancijos

teismas netinkamai įvertino bylos duomenis ir pripažindamas V.

Š. kaltu dėl K. T. turto vagystės, nes byloje nėra įrodymų,

neginčijamai patvirtinančių, jog kaltinime išvardyti daiktai buvo K. T. nuosavybė ir V. Š. juos pagrobė,

turėdamas tyčią juos paversti savo turtu ir jais disponuoti. Apeliacinės

instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos

teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus pripažindamas V. Š. kaltu dėl V. K. turto įgijimo

apgaule, nes nenustatyta jokių faktų, leidžiančių neginčijamai tvirtinti, jog

sutarties sudarymo metu V. Š. turėjo išankstinį ketinimą

paimti iš V. K. pinigus jau iš anksto žinodamas, kad jokių

sutartų darbų nepadarys, t. y. turėjo tikslą jį apgauti, o esant

sutartiniams santykiams, ginčai dėl netinkamo sutarties vykdymo, šalių teisėtų

interesų realizavimo, turi būti sprendžiami civilinius santykius

reglamentuojančių norminių aktų numatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo

teisėjų kolegija pažymėjo, kad dėl V. Z. turto vagystės V. Š. buvo atiduotas teismui vadovaujantis BK 38 straipsnio

4 dalies taisykle, kuri numato, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios

atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama

dėl asmens baudžiamosios atsakomybės, jei nustatoma, kad jis per vienerius

metus padarė naują tyčinį nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad

per vienerius metus po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės V.

Š. padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl dėl šios bylos dalies paliktinas

galioti prokuroro nutarimas atleisti V. Š. nuo

baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38

straipsnio 1 dalis).

Kasaciniu skundu Kauno

apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo

prokuroro pavaduotojas A. Žukauskas prašo panaikinti

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.

gruodžio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės

teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendį.

Prokuroras nurodo,

kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas

galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nes apeliacinės instancijos

teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3

punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, byloje esančius įrodymus

vertino atskirai vienus nuo kitų, kai kuriuos duomenis nepakankamai įvertino ir

nesusiejo jų į logišką seką, todėl netinkamai pritaikė BK 178 straipsnio 1

dalį, 182 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Prokuroro manymu,

apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. Š. dėl K. T. turto įgijimo apgaule, nuosprendį pagrindė ne išsamiai

išanalizuotais įrodymais, o tik akcentuodamas aplinkybę, jog K.

T. prieš sandorio sudarymą buvo sudarytos visos galimybės domėtis perkamo

objekto būkle, jo dokumentacija, faktinės pastato būklės atitiktimi projekto

reikalavimams, tačiau jis nesiėmė veiksmų, siekdamas išsiaiškinti šias

aplinkybes, o besąlygiškai pasitikėjo pardavėju. Šie teismo argumentai

nepagrįsti. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad apie namo defektus jis

sužinojo tik tada, kai statybininkai pradėjo ardyti išorinę apdailą. Iš

specialisto M. A. parodymų ir namo techninės būklės

įvertinimo akto matyti, kad pastato defektų identifikavimui nepakanka

elementarių buitinio pobūdžio žinių, o reikalingos specialios žinios. Pirmosios

instancijos teismas šiuos duomenis pagrįstai įvertino ir į juos atsižvelgė,

taip išsamiai išanalizuodamas byloje surinktus įrodymus, to nepadarė

apeliacinės instancijos teismas. Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos

teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į kitas teismų praktikoje nurodomas

aplinkybes, padedančias atriboti sukčiavimą nuo civilinio delikto (Teismų

praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apžvalga (Teismų praktika Nr. 36)),

o konkrečiai į tai, kad kaltinamas asmuo šiuo atveju įtraukė nukentėjusįjį į

jam žalingą sandorį, kad jo panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam

apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo

sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis

priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo

būdas būtų suvaržytas. V. Š. puikiai žinojo parduodamo

turto trūkumus ir sąmoningai, siekdamas gauti maksimalią kainą, nuslėpė juos

nuo K. T., nes namą statė pats, apie dešimt metų jame

gyveno, o jo trūkumai nustatyti specialisto M. A. parodymais,

statinio techninės būklės įvertinimo aktu. Tokiais veiksmais nukentėjusysis

buvo suklaidintas kaltinamo asmens ir įtrauktas į jam žalingą sandorį.

Panaudota apgaulė buvo esminė, nes dėl jos jis apsisprendė dalyvauti sandoryje.

Susidariusi faktinė situacija po sandorio, o konkrečiai, nukentėjusiojo paimta

paskola, įgyto turto netinkamumas naudoti pagal paskirtį be didelių papildomų

išlaidų, to turto įkeitimas bankui bei kaltinamo asmens iš sandorio gautų lėšų

skubus pervedimas trečiajam asmeniui rodo, jog kaltinamas asmuo sąmoningai

sudarė tokią situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis

priemonėmis atkurti pažeistos teisės. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo

galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ribojo

aplinkybė, kad be teisėsaugos institucijų pagalbos nebuvo galima rasti V. Š., tačiau į tai apeliacinės instancijos teismas

neatsižvelgė.

Pasak prokuroro,

apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. Š. dėl K. T. turto vagystės, išsamiai neišanalizavo byloje surinktų

įrodymų teikiamų duomenų. Be suinteresuotų bylos baigtimi asmenų, t. y.

išteisintojo V. Š., nukentėjusiojo K. T.

ir jo sesers liudytojos I. T. parodymų, byloje yra

visiškai nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymų, apžiūros metu

užfiksuotų bei draudimo bendrovės turimų duomenų, kurie patvirtina

nukentėjusiojo iš V. Š. įsigytame name buvus kaltinime

išvardytus daiktus. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo

nuosprendyje, kaltinime nurodytų daiktų egzistavimą pripažino ir pats V. Š., tačiau, vengdamas atsakomybės, jis neįvardija

konkrečių daiktų paėmimo aplinkybių. Nukentėjusiojo K. T. parodymai

dėl pagrobto turto yra įtikinami ir logiški. Akivaizdu, kad dauguma kaltinime

pagrobtais įvardytų daiktų yra gyvenamojo namo priklausiniai, be kurių jis

negalėtų būti vertinamas kaip tinkamas pirkimo-pardavimo sandorio objektas,

todėl pagrįstas nukentėjusiojo K. T. tikėjimasis juos

įsigyti su namu už tą pačią kainą.

Prokuroras teigia,

kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. Š. dėl

V. K. turto įgijimo apgaule, neatsižvelgė į teisiamojo

posėdžio protokole užfiksuotus nukentėjusiojo parodymus, patvirtinančius

apgaulės prieš jį panaudojimą. V. K. parodė, kad

pareikalavus, jog V. Š. ištaisytų trūkumus ir tinkamai

vykdytų sutartį, pastarasis piktai sureagavo, išsivežė turėklus, nesirodė,

nebendravo, o pradėjus jo ieškoti, vengė kontaktų, nekeldavo telefono ragelio,

reikalavimo grąžinti pinigus nevykdė, kol galiausiai sutartis nutrūko ir nukentėjęs

asmuo sužinojo, kad V. Š., nieko nepasakęs, išvyko iš

Lietuvos Respublikos, todėl nebuvo galimybės paduoti jo į teismą. Be to,

apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nenustatytas V. Š. išankstinis tikslas apgauti V. K.,

pažeidė BPK 20 ir 305 straipsnių reikalavimus, nes pagal teismų praktiką

kaltininko tyčia išvengti turtinės prievolės gali susiformuoti ir po sandorio

sudarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2008). Prokuroro

nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tarp V. K. ir V. Š. kilę santykiai peržengė

civilinių teisinių santykių ribas, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiajam

sumokėjus avansą pagal darbų sutartį, V. Š. pakeitė

telefono numerį, ėmė vengti bendravimo, kad V. Š. dirbo

įmonėje UAB „R“, individualios veiklos nevykdė, atlikdavo tik medžio apdirbimo

darbus ir turėjo stakles tik šiems darbams atlikti, todėl negalėjo padaryti

nerūdijančio plieno gaminio, dėl kurio gamybos susitarė su V.

K. Dalies darbų nekokybiškas atlikimas pirmosios instancijos teismo

pagrįstai įvertintas kaip apgaulės palaikymas. Aplinkybė, kad V.

Š. išvyko į užsienį apie tai nepranešęs nukentėjusiajam, rodo, kad buvo

suvaržytos nukentėjusiojo galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis

teisinėmis priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.

2K-329/2011).

Anot prokuroro,

apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo

nuosprendžio dalį dėl V. Š. pripažinimo kaltu dėl V. Z. turto vagystės ir palikdamas galioti prokuroro

nutarimą, kuriuo ši bylos dalis, pritaikius BK 38 straipsnio 1 dalį, nutraukta,

netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 38 straipsnį asmuo gali būti

atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant šiame straipsnyje nurodytų

sąlygų visumai. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą

veiką. V. Š. neprisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką,

todėl, net ir nustačius, kad jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, apeliacinės

instancijos teismas turėjo spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės.

Kasaciniu skundu

nukentėjusysis K. T. ir jo atstovas advokatas Renas Bradūnas prašo panaikinti

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendį.

Kasatoriai nurodo,

kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, kuriuo V. Š. išteisino dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 1 dalį

ir 182 straipsnio 2 dalį, byloje esančius įrodymus įvertino atskirai vienus nuo

kitų, tinkamai neįvertino kitų bylos duomenų, nesusiejo jų į logišką seką,

todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto,

331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Dėl to teismas vėliau netinkamai pritaikė

BK 178 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

Kasatoriai tvirtina,

kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai baudžiamosios teisės

reguliuojamus santykius traktavo kaip civilinių santykių reguliuojamą dalyką.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų

naudai įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją

panaikino. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinių deliktų ir

kitų nusikalstamų veikų, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus,

teisėtus valdytojus ar kitus asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-620/2010). Apgaulė, kaip turto įgijimo ar turtinės teisės įgijimo būdas,

gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant tikrovės

neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto,

turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti

(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236/2013). Nagrinėjamoje byloje

nustatyta, kad V. Š. nuslėpė nuo K. T.

aplinkybes, kad jo parduodamas namas turi defektų, neatitinka techninio

projekto Nr. 2011/04 sprendinių ir statybos techninio reglamento

reikalavimų. Kaip tvirtina kasatoriai, su V. Š. buvo susitarta, kad jis iki žemės sklypo ir namo pirkimo-pardavimo sutarties

sudarymo pakeis statinio teisinį statusą ir padarys, kad jo techninė būklė

atitiktų projektinę dokumentaciją. Vykdydamas šį susitarimą, V.

Š. pakeitė namo teisinį statusą iš ūkinio pastato į gyvenamąjį namą, o

sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį patvirtino, kad pastato faktinė būklė

atitinka nurodytą dokumentuose, jokių paslėptų trūkumų nėra. Iš specialisto M. A. parodymų, 2011 m. birželio 27 d. statinio techninės

būklės įvertinimo akto matyti, kad gyvenamasis namas, kurį iš V.

Š. įsigijo K. T., neatitinka statinio projekto bei statybos

techninio reglamento reikalavimų. Dauguma šiais įrodymais nustatytų statinio

trūkumų yra paslėpti, t. y. jų negalima nustatyti neatliekant specialaus

tyrimo, nepašalinus apdailos medžiagų, dengiančių namo konstrukcinius

elementus, neturint atitinkamos kvalifikacijos ir žinių. Esminių defektų

šalinimo kaina yra didesnė nei pusė žemės sklypo ir namo pirkimo-pardavimo

sandorio vertės. Akivaizdu, kad jei V. Š. būtų informavęs

K. T. apie pastato techninės būklės neatitikimą projektui,

jis pastato pirkimo būtų atsisakęs. V. Š. teiginiai, kad

jis apgaulės prieš K. T. nenaudojo, nes šis matė ir

žinojo, kokia namo būklė, buvo atsivedęs specialistą ir sutiko sumokėti sutartą

kainą, yra nepagrįsti. K. T. pasitikėjo jam anksčiau

pažįstamu ir jam sąžiningo bei patikimo žmogaus įvaizdį sudariusiu V. Š., o pastarasis, žemės sklypo ir namo pirkimo-pardavimo

sutarties 7.1.8 punkte garantavo, kad gyvenamasis namas gali būti naudojamas

pagal paskirtį, jame nėra paslėptų trūkumų. K. T. dėl šių

aplinkybių neturėjo pagrindo pats tikrinti, ar namo techninė būklė atitinka

techninio projekto Nr. 2011/04 sprendinius, statybos techninio reglamento

reikalavimus. Kasatoriai pripažįsta, kad K. T. buvo

atvykęs su turto vertintoju V. A., tačiau nurodo, kad šis

asmuo galėjo tik įkainoti perkamą namą, tačiau neturėjo kvalifikacijos tikrinti

namo techninės būklės. Atsižvelgus į tai, kad V. Š. buvo

namo statytojas, jis neabejotinai žinojo namo trūkumus, tačiau apie juos

neinformavo ir taip, parduodamas netinkamą naudoti pagal paskirtį gyvenamąjį

namą bei žemės sklypą, užvaldė už juos sumokėtus K. T. pinigus.

Šiuos veiksmus jis atliko tiesiogine tyčia. Jo veiksmai yra susiję su K. T. padaryta turtine žala priežastiniu ryšiu, nes

pastarasis patvirtino, kad jei būtų žinojęs apie gyvenamojo namo trūkumus, būtų

jo nepirkęs. Informacija apie statinio techninę būklę buvo esminė, todėl

apgaulė šiuo atveju buvo esminė sąlyga, dėl kurios K. T. buvo

įtrauktas į jam žalingą sandorį. Be jau aptartų aplinkybių, rodančių, kad

padaryta nusikalstama veika, o ne civilinis deliktas, teismų praktikoje

atsižvelgiama ir į tai, ar asmuo ėmėsi veiksmų, kuriais būtų siekiama iš esmės

pasunkinti nukentėjusiajam galimybes apginti pažeistas teises civilinėmis

teisinėmis priemonėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Š. iš

karto po sutarties sudarymo gautus pinigus pervedė savo sutuoktinei, su kuria

yra pasirašyta vedybų sutartis, todėl K. T. galimybės

civilinėmis priemonėmis atkurti pažeistas teises yra ribotos (kasacinė nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117/2013). K. T. galimybės

atkurti pažeistas teises civilinėmis priemonėmis buvo apribotos ir dėl to, kad žemės

sklypą ir gyvenamąjį namą iš V. Š. jis įsigijo už kredito

įstaigos skolintas lėšas, o pripažinus sutartį dėl žemės sklypo ir gyvenamojo

namo pirkimo-pardavimo negaliojančia, iškiltų klausimas dėl banko teisių

pažeidimo, susijusio su įmokų, palūkanų mokėjimu, žemės sklypo ir gyvenamojo

namo nuosavybe, nes jie gaunant kreditą buvo įkeisti kredito įstaigai.

Kasatoriai tvirtina,

kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisino V.

Š. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes vadovavosi tik

išteisintojo parodymais ir neatsižvelgė į jokią kitą bylos medžiagą, o

konkrečiai – į nukentėjusiojo K. T., liudytojų V. A., V. L., J. K.,

Ž. V., I. T. parodymus, iš

kurių matyti, kad V. Š. iš namo išgabeno turtą, kuris

pagal susitarimą su juo buvo įtrauktas į bendrą parduodamo turto kiekį. Anot

kasatorių, pagrobto turto vertė yra nustatyta teisingai, nes tai padaryta pagal

analogiškus gaminius, gaminamus kitose įmonėse, rinkos kainas, panašias

pagrobto turto vertes yra nurodę ir draudimo įmonės specialistai.

Prokuroro bei

nukentėjusiojo ir jo atstovo kasaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Dėl skundų

argumentų dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2

dalį (K. T. turto įgijimo apgaule epizodas)

Kasatoriai teigia,

kad, išteisindamas V. Š. dėl kaltinimo apgaule įgijus

nukentėjusiojo K. T. turtą, apeliacinės instancijos teismas

neišsamiai ištyrė įrodymus, nepakankamai juos įvertino, nesusiejo jų į vieningą

visumą. Anot kasatorių, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija negali

būti vertinama kaip civiliniai teisiniai santykiai, nes V. Š.

panaudojo apgaulę įtraukdamas nukentėjusįjį K. T. į

jam žalingą sandorį, ši apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam priimant sprendimą

dalyvauti sandoryje, nukentėjusysis K. T. dėl V. Š. veiksmų turi ribotas galimybes apginti savo pažeistas

civilines teises, nes V. Š. po sandorio sudarymo vengė

bendravimo su nukentėjusiuoju, gauti už namą pinigai buvo pervesti išteisintojo

žmonai, su kuria sudaryta vedybinė sutartis, namas buvo įsigytas pasinaudojant

banko kreditu, todėl neaišku, kas turi sumokėti palūkas ir kitus mokėjimus

pagal sutartį ir pan., jei sandoris būtų pripažintas negaliojančiu.

Argumentai dėl BK 182

straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių nepagrįsti. Priešingai nei

teigiama paduotuose kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas

įvertino išteisintojo V. Š. parodymus apie gyvenamojo

namo ir žemės sklypo apžiūrėjimą, jų pardavimą ir po to sekusius įvykius,

nukentėjusiojo K. T. parodymus apie apgaulės esmingumą

priimant sprendimą pirkti V. Š. parduodamą gyvenamąjį

namą ir žemės sklypą, specialisto M. A. paaiškinimus apie

nustatytus gyvenamojo namo trūkumus, statinio techninės būklės įvertinimo aktą,

gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir kitus byloje

surinktus įrodymus, juos įvertino kaip visumą ir padarė byloje surinktais

įrodymais pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija

vertintina kaip civiliniai teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas

nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino

byloje esančius V. Š. parodymus apie tai, kad jis

apgaulės prieš nukentėjusįjį nenaudojo, taip pat

gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, jos 7.2.3 punktą,

kuriuose nurodyta, kad pirkėjas patvirtina, jog turėjo galimybę apžiūrėti ir

apžiūrėjo turtą iki minėtos sutarties pasirašymo dienos, susipažino su visais

reikiamais dokumentais, taip pat patvirtina, kad turtas atitinka pirkėjo

keliamus reikalavimus bei jo mokamą kainą už perkamą turtą ir jokių jo būklės

ar kokybės trūkumų pirkėjas nepastebėjo, jokių pretenzijų neturi ir nereikš jų

ateityje; kad šalims išaiškintas CK 6.333 straipsnio 2 dalies turinys, jog

pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos

pirkėjas žino, arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas juos

būtų pastebėjęs ir be specialaus tyrimo, kad byloje nėra šiuos įrodymus

paneigiančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos

teismas nuosprendyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus.

Pagal BK 182

straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės

vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar

kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės

prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Atsakomybė už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką kyla tik esant tyčiai.

Dėl to taikant BK 182 straipsnį svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir

subjektyvų apgaulės suvokimą, t. y. kad kaltininkas, darydamas veiką,

suvokė, jog jis apgaudinėja turto savininką ar kitą asmenį, galintį priimti

sprendimą dėl turto, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas

ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip

veikiant asmuo bus suklaidintas, ir taip norėjo įgyti svetimą turtą ar turtinę

teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-178/2014; 2K-589/2013,

2K-161/2013, 2K-346/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-7-198/2008,

2K-7-388/2007). Išvadą apie kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą,

jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės

instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. Š. tyčia

neapėmė apgaulės panaudojimo. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad V. Š. nesiekė suklaidinti nukentėjusiojo K.

T., sudarė sąlygas nukentėjusiajam apžiūrėti parduodamą gyvenamąjį namą, ne

tik jam vienam, bet ir su turto vertintojais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad

jis būtų prieštaravęs, ar sudaręs kokių nors kliūčių K. T. įvertinti

perkamo nebaigto statyti gyvenamojo namo kokybę pasitelkus statybos

specialistus, tačiau nukentėjusysis tuo nepasinaudojo. V. Š. ikiteisminio

tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą patvirtino, kad namą statė

savo poreikiams, realiai jame gyveno, jį statė kokybiškai, tačiau namo statybos

nebaigė dėl pinigų trūkumo. Iš specialisto M. A. paaiškinimų,

statinio techninės ekspertizės akto matyti, kad name nustatyti šie trūkumai: 1)

nugriuvęs pastato balkonas, stogą laikančios konstrukcijos pažeistos puvinio;

2) mediniai namo elementai nėra impregnuoti, kai kurios namo konstrukcijos yra

supuvusios, dūmtraukis sumūrytas iš silikatinių, o ne iš pilnavidurių molio

plytų, pastate nėra įrengtos apsauginės ir gaisrinės signalizacijos; 3) pastato

techniniame projekte nustatytose vietose neįrengti šachtinis šulinys ir nuotekų

kaupimo sistema; 4) pastate neužtikrintas energijos taupymas ir jos šiluminis

išsaugojimas; 5) neatlikta statinio išorės apdaila, nėra lietaus surinkimo ir

nuvedimo sistemų, neatlikta statinio vidaus apdaila. Kolegijos nuomone, dauguma

šių trūkumų buvo akivaizdūs ir atidus pirkėjas juos būtų

pastebėjęs ir be specialaus tyrimo, todėl, kaip tai

numatyta CK 6.333 straipsnio 2 dalyje, V.

Š. apie juos neprivalėjo informuoti K. T. Pažymėtina,

kad namo medinių konstrukcijų supuvimas buvo nustatytas tik atvykusio statybos

specialisto pasinaudojus turimomis specialiomis žiniomis, tuo tarpu byloje nėra

duomenų, kad tokių žinių turėtų V. Š. Dėl to nėra

pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra

patikimai nustatyta, jog išteisintasis V. Š. žinojo apie

esminius namo medinių konstrukcijų trūkumus ir juos sąmoningai nuslėpė. Nenustačius,

kad V. Š. tyčia apėmė apgaulės panaudojimą, darytina

išvada, kad nenustatyta jo tyčia sukčiauti, o tai rodo, kad nėra teisinio

pagrindo šią V. Š. veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl skundų argumentų

dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (V. K. turto įgijimo apgaule epizodas)

Prokuroras

kasaciniame teigia, kad, išteisindamas V. Š. dėl V. K. turto įgijimo apgaule, apeliacinės instancijos teismas

neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino ne kaip visumą, nes

neatsižvelgė į nukentėjusiojo V. K. parodymus apie prieš

jį panaudotą apgaulę, jos esmingumą įtraukiant jį į jam žalingą sandorį,

neatkreipė dėmesio, kad sukčiavimo atveju tyčia gali susiformuoti ir po

sandorio sudarymo, kad V. Š. po sandorio sudarymo be

nukentėjusiojo žinios išvykdamas į užsienį pasunkino nukentėjusiojo galimybes

apginti pažeistas turtines teises civilinėmis teisinėmis gynybos priemonėmis.

Šie argumentai nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

matyti, kad teismas įvertino išteisintojo V. Š.,

nukentėjusiojo V. K. parodymus ir kitus byloje surinktus

įrodymus, įvertino juos kaip visumą ir padarė byloje surinktais įrodymais

pagrįstą išvadą, kad V. Š. nepadarė kaltinime nurodytos

veikos, savo išvadą motyvavo nurodydamas, kad byloje nesurinkta įrodymų,

patvirtinančių, kad V. Š. jau sudarydamas sandorį su V. K. turėjo tyčią savo naudai apgaule įgyti turtą. V. Š. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo nukentėjusiajam

V. K. priklausančius 4000 Lt. Pagal teismų praktiką tada,

kai sukčiavimas yra susijęs su nukentėjusio asmens įtraukimu į jam žalingą

sandorį ir yra padaromas apgaule įgyjant svetimą turtą, turtinę teisę tyčia

apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę turi susiformuoti iki sandorio

sudarymo ar sandorio sudarymo metu (mutatis mutandis kasacinė nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2010). Nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais

nustatyta, kad V. Š. ėmėsi vykdyti prisiimtus

įsipareigojimus pagal darbų sutartį, pagamino V. K. prašomas

balkono konstrukcijas, tačiau šio netenkino gaminio kokybė, medžiagos, iš kurių

jos padarytos, todėl jis liepė atlikti darbą kokybiškai, o kilus nesutarimų dėl

darbo kokybės V. Š. balkono konstrukcijas išsivežė. Prokuroro

kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika yra susiformavusi bylose, kuriose

asmenys yra kaltinami dėl sukčiavimo, padaryto apgaule išvengiant turtinės

prievolės ar jos panaikinimo, tuo tarpu toks kaltinimas V. Š.

nagrinėjamoje byloje nėra pareikštas. Esant šioms aplinkybėms, pagal

kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo keisti ar

naikinti šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį.

Dėl esminių BPK 20

straipsnio 3-5 dalių, 331 straipsnių pažeidimo ir BK 178 straipsnio taikymo

Įsiteisėjęs teismo

nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo

proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl

nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba

nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų

padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus

įrodymus.

BPK 331 straipsnio 1

dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti

surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to

paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas

pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo

nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir

įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti,

taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto

nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK

20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį

įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,

vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir

apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės

instancijos teismas esmingai pažeidė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo

reikalavimus, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

BK 178 straipsnio 1

dalyje yra numatyta atsakomybė už slaptą svetimo turto pagrobimą, jei pagrobto

ar pasikėsinto pagrobti turto vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 250 MGL. Dėl

to svetimo turto pagrobimas ir pagrobto svetimo turto vertė yra esminiai šios

nusikalstamos veikos sudėties požymiai, dėl kurių teismo padarytos išvados turi

būti pagrįstos teismo posėdžio metu išsamiai ir nešališkai ištirtais bei

nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių įvertintais įrodymais. V. Š. buvo pareikštas kaltinamas pagrobus šiuos daiktus: parduotame

K. T. gyvenamajame name buvusius septynis vienetus

radiatorių, kieto kuro katilą, virtuvės baldus, šildymo kolektorių, rozetes,

dušo kabiną ir stumdomas veidrodines duris. Išteisindamas V.

Š. dėl šio kaltinimo, apeliacinės instancijos teismas

konstatavo, kad kaltinimo dalis dėl dušo kabinos, kieto

kuro katilo ir šildymo kolektoriaus pagrobimo nepagrįsta

jokiais faktiniais duomenimis, o dėl kitų kaltinime nurodytų daiktų pagrobimo surinkti

įrodymai nėra kategoriški ir neabejotini. Iš apeliacinės instancijos teismo

nuosprendžio turinio matyti, kad V. Š. kaltę padarius jam

inkriminuojamą veiką patvirtina tik paties nukentėjusiojo K.

T., liudytojų J. K., I. T., V. A. parodymai, taip pat byloje (T. 1, b. l. 47) esanti

nuotrauka. Tačiau, be šių įrodymų, byloje yra vertinamo turto apžiūrėjimo

aktas, kurio priede Nr. 1 esančiose nuotraukose, padarytose 2011 m. kovo 7 d., užfiksuoti

V. Š. parduotame name esantys tam tikri kaltinime

nurodyti objektai (nuotraukoje Nr. 6 užfiksuoti virtuvės baldai, įrenginys,

panašus į kietojo kuro katilą, nuotraukoje Nr. 9 – įrenginys, panašus į šilumos

kolektorių, nuotraukose Nr. 3, 4, 9 matomi name buvę radiatoriai), 2011 m.

birželio 27 d. statinio techninės būklės įvertino akte (nuotraukose,

esančiose T. 1, b. l. 77, 78, 80, 82, 85 lapuose, matyti, kad radiatorių nėra),

draudimo bendrovės atstovo 2011 m. gegužės 5 d. surašyto sunaikinto, sugadinto

turto apžiūrėjimo akto kopija, kurioje nurodyti kaip paimti, nukirpti, dingę

kaltinime nurodyti daiktai. Be to, draudimo bendrovės pranešime yra nurodyta,

kad 2011 m. gegužės 5 d. surašant sunaikinto, sugadinto turto apžiūrėjimo aktą buvo

darytos nuotraukos, kurios pridėtos prie pranešimo. Iš nuotraukų matyti, kad V. Š. nukentėjusiajam K. T. parduotame name

nėra radiatorių, patalpoje, kurioje buvo įrenginys, panašus į šildymo

kolektorių, tokio įrenginio nėra. Svarbu ir tai, kad išteisintasis V. Š. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu

ne visuomet davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus dėl daiktų buvimo ir

jų paėmimo iš namo aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių

įrodymų netyrė, dėl jų vertinimo nuosprendyje motyvų neišdėstė. Pažymėtina ir

tai, kad gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nėra

aptarta, ar gyvenamasis namas yra parduodamas su baldais, kitokia įranga, todėl

turi būti ištirtos bylos aplinkybės, ar kaltinime nurodyti daiktai vertinti

kaip parduoto namo priklausiniai ir įėjo į parduodamo namo kainą. Dėl to darytina

išvada, kad apeliacinės instancijos išsamiai neištyrė byloje dėl šio kaltinimo

surinktų įrodymų, dėl jų vertinimo nuosprendyje neišdėstė motyvuotų išvadų, o

tai vertintina kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2

dalies pažeidimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ši nuosprendžio dalis dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl K. T. turto vagystės naikintina ir ši bylos dalis perduotina

iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

BK 38 straipsnio 4

dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės

pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį

nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės

nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už

visas padarytas nusikalstamas veikas. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad

V. Š., taikant BK 38 straipsnio nuostatas, 2011 m.

balandžio 5 d. prokuroro nutarimu buvo atleistas nuo baudžiamosios

atsakomybės dėl V. Z. turto vagystės. Panaikinus

apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. Š. išteisinimo

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl K. T. turto vagystės,

padarytos tarp 2011 m. balandžio 1 d. ir to paties mėnesio 28 d., spręstinas

klausimas dėl atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl V.

Z. turto vagystės. Dėl to ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

dalis yra naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine

tvarka.

Nagrinėdamas bylą

pakartotinai apeliacinės instancijos teismas turi išsamiai ir nešališkai

ištirti bylos aplinkybes, susijusias su V. Š. pareikštais

kaltinimais pagal BK 178 straipsnį, ir laikydamasis įrodymų vertinimo

taisyklių, baigiamajame akte padaryti motyvuotas išvadas apie faktines bylos

aplinkybes bei, atsižvelgdamas į tai, priimti sprendimą dėl baudžiamojo

įstatymo taikymo.

Teisėjų kolegija,

atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n

u t a r i a :

Panaikinti Kauno

apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio

18 d. nuosprendžio dalis, kuriomis:

V. Š. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1

dalį (K. T. turto vagystė), o civilinis ieškinys dėl šio

kaltinimo paliktas nenagrinėtas;

panaikinta Marijampolės

rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalis dėl V. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 1

dalį (V. Z. turto vagystė) ir paliktas galioti

Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. balandžio 5 d. nutarimas,

kuriuo baudžiamoji byla V. Š. nutraukta kaltininkui ir

nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnio 1 dalis).

Šias bylos dalis

perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Viktoras

Aidukas

Gintaras

Goda

Alvydas

Pikelis