A-756-233-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-233/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00954-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), jo naudai priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra buvęs vidaus reikalų sistemos pareigūnas, tačiau Lukiškių TI-K nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d. buvo laikomas kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojais, todėl visą jo laikymo Lukiškių TI-K laiką jo sveikatai ir gyvybei grėsė didelis pavojus. Apie tai jis žodžiu pranešė Lukiškių TI-K pareigūnams, tačiau į jo paaiškinimus jie nereagavo. Toks pareiškėjo kalinimas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 52 bei 70 straipsnius. Pareiškėjo nuomone, tai buvo daroma tikslingai siekiant jį paveikti, sukompromituoti visuomenės akyse, apšmeižti, įžeisti, sudaryta kliūtis jam rašyti skundus, nes tai būtų pamatę kiti nuteistieji. Jis nuolat juto baimę ir grėsmę savo gyvybei ir po tokių išgyvenimų buvo sumenkintas jo pasitikėjimas savimi, garbei ir orumui padaryta žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 12–14) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. kovo 2 d. ir į įstaigos administraciją dėl laikymo sąlygų gyvenamosiose kamerose nei žodžiu, nei raštu nesikreipė. Apie tai, kad jis yra dirbęs ugniagesio pareigose nepranešė ir kitą darbo dieną po pokalbių su Socialinės reabilitacijos, Vidaus tyrimų tarnybos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnais. Nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 21 d. jis su prašymais, skundais dėl laikymo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 21 d. raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių ir pranešė apie darbą ugniagesio pareigose, todėl nuo šios datos jis buvo patalpintas į kamerą su nuteistaisiais, kurie yra buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais. Lukiškių TI-K administracija, laikydama pareiškėją kartu su suimtaisiais, kurie nėra valstybės tarnautojai, galiojančių teisės aktų nepažeidė, kadangi asmens byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 36–39) pareiškėjo N. J. skundą dėl 20 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. kovo 2 d. (b. l. 15, 21) ir buvo laikomas kartu su kitais suimtaisiais, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su pareiškimu, pranešdamas, kad jis yra dirbęs ugniagesiu (b. l. 16). Lukiškių TI-K 2010 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Elektrėnų ir Lietuvos elektrinės apsaugai viršininką dėl informacijos apie pareiškėjo tarnybą (b. l. 17), kuris 2010 m. balandžio 22 d. raštu patvirtino, jog pareiškėjas nuo 1991 m. gegužės 7 d. iki 1992 m. birželio 1 d. dirbo Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Sukarintos priešgaisrinės dalies Lietuvos elektrinės apsaugai ugniagesiu, jam buvo suteiktas specialusis laipsnis – vidaus tarnybos eilinis (b. l. 18). Lukiškių TI-K 2010 m. balandžio 27 d. išvada buvo siūloma pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus 1-uosius pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams (b. l. 19). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 5 d. perkėlė pareiškėją atlikti bausmę į Vilniaus 1-uosius pataisos namus (b. l. 20).

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktą, suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, uždaromi kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pagal BVK 70 straipsnio 3 dalį nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: <...> buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai <...>. Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1.5 punkte nustatyta, kad nuteistieji, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba esant Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalyje nustatytam pagrindui, skiriami į Vilniaus 1-uosius pataisos namus – vyrai, kurie buvo arba šiuo metu yra valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1991 m. gegužės 7 d. iki 1992 m. birželio 1 d. dirbo Priešgaisrinės apsaugos departamento Sukarintos priešgaisrinės dalies Lietuvos elektrinės apsaugai ugniagesiu (b. l. 18). Nurodytos Suėmimo vykdymo įstatymo ir Taisyklių nuostatos dėl buvusių ar esančių valstybės politikų, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojų laikymo atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų yra imperatyvios. LVAT 2013 m. sausio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012 išaiškino, kad už nurodyto suėmimo/ kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas/kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti/kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Todėl tai, kad pareiškėjas nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 21 d. nepateikė informacijos apie buvusią darbovietę, neturi jokios įtakos Lukiškių TI-K įtvirtintos pareigos vykdymui. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo bei BVK nuostatomis, turėjo bei turi būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Nustatyta, kad pareiškėjas bausmės vykdymui buvo išsiųstas į Vilniaus 1-uosius pataisos namus (dabar Vilniaus pataisos namų atskirasis sektorius) (b. l. 20), tačiau nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d., jis buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neveikimas (Suėmimo vykdymo įstatymo nustatytos pareigos nevykdymas) laikomas neteisėtu veiksmu.

Pareiškėjo paaiškinimai, kad Lukiškių TI-K laikomas kartu su kitais asmenimis, kurie nebuvo valstybės tarnautojai, politikai, jis nuolat juto baimę, grėsmę savo gyvybei, po tokių išgyvenimų buvo sumenkintas jo pasitikėjimas savimi, sukeltas neigiamas savęs vertinimas, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo neturtinė teisė buvo pažeista. Tačiau teismas akcentuoja tai, kad pats pareiškėjas delsė ir ilgą laiką (daugiau kaip metus) nesikreipė dėl savo teisių pažeidimo, nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas nagrinėjamu klausimu.

Teismų praktikoje pripažįstama tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinė bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.).

Įvertinus tai, kad Lukiškių TI-K gavęs informaciją apie buvusią pareiškėjo darbovietę iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų ir jį perkėlė bausmę atlikti tinkamu režimu (b. l. 17, 19, 20), tai, kad pats pareiškėjas iš karto nepasirūpino tinkamu Lukiškių TI-K administracijos informavimu apie savo buvusią darbovietę, tai, kad nėra įrodymų, jog laikymo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į LVAT praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, tai, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog nustatytas pažeidimas buvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, jog joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, o pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo konstatavimas vertinamas kaip pakankama satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui atskirai nepriteisiamas.

III. Pareiškėjas N. J. apeliaciniu skundu (b. l. 43–47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, jog teismas netinkamai vertino jo patirtą neturtinę žalą, jam sukeltą stresą ir neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų rimtumą. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, draudžiantis kankinimus, žeminantį ar nežmonišką elgesį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 54–56) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi pirmosios instancijos teismui pateiktais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo N. J. skundą dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant institucijos veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios šios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių TI-K (CK 6.271 str. taikymo prasme – institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į Bausmių vykdymo kodekso 52 bei 70 straipsnius, taip pat į Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį, kuriuose yra įtvirtinta nuostata, kad asmenys (suimtieji ir nuteistieji), buvę ar esami valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai (valstybės tarnautojai) turi būti laikomi (uždaromi kamerose) atskirai nuo kitų (suimtųjų ir nuteistųjų) arba atskirose areštinėse, jeigu yra tokia galimybė. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas priklauso nurodytose teisės normose išskirtų asmenų grupei, nes nuo 1991 m. gegužės 7 d. iki 1992 m. birželio 1 d. dirbo Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Sukarintos priešgaisrinės dalies Lietuvos elektrinės apsaugai ugniagesiu (b. l. 18) ir kad nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose taip pat buvo laikomi (Bausmių vykdymo kodekso 52 str. ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. taikymo prasme) kiti asmenys. Nurodytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad paminėtu laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu buvo daromas anksčiau nurodytų teisės normų nuostatų pažeidimas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šį pažeidimą konstatavo pagrįstai. Vadinasi, valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu byloje galima konstatuoti pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumą. Tuo pačiu galima konstatuoti vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Pasisakydama dėl kitos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos –neturtinės žalos – fakto nustatymo, kolegija pažymi, kad anksčiau aptartas atsakovo veiksmų neteisėtumas savaime nesuponuoja tokio fakto atsiradimo (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013). Tam, kad tam tikri valstybės valdžios institucijos asmens atžvilgiu padaryti veiksmai (arba neveikimas) būtų pakankamu pagrindu konstatuoti pinigais įvertintinos neturtinės žalos asmeniui atsiradimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismui yra būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai CK 6.250 straipsnio taikymo prasme būtų pripažinti neabejotinu pagrindu konstatuoti, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų asmuo patyrė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą neigiamą poveikį (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita), o Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme tokie (neteisėti) veiksmai galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu.

Dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Sukarintos priešgaisrinės dalies Lietuvos elektrinės apsaugai ugniagesiu pareiškėjas dirbo laikotarpiu nuo 1991 m. gegužės 7 d. iki 1992 m. birželio 1 d., o į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2009 m. kovo 2 d. Jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kartu su asmenims, kurie nėra buvę valstybės tarnautojais, buvo laikomas nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad per šį laikotarpį N. J. būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją. Į Lukiškių TI-K administraciją pareiškėjas kreipėsi tik 2010 m. balandžio 21 d. (b. l. 16) ir nuo šios dienos Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjui jo teisę būti kalinamam atskirai nuo asmenų, kurie nėra buvę valstybės tarnautojais. Pažymėtina, kad į administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. kovo 28 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ilgas pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą dėl jam padarytų nuoskriaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu, leidžia daryti prielaidą, kad jo skunde nurodyti kaip patirti sutrikimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška. Išvardytų aplinkybių visuma, taip pat konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo patyręs CK 6.250 straipsnyje ir Konvencijos 3 straipsnyje nurodytą neigiamą poveikį byloje nebuvimas, leidžia kolegijai sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, jog dėl paminėto atsakovo veiksmų neteisėtumo pareiškėjas nebuvo patyręs pinigine išraiška atlygintinos neturtinės žalos.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio bei Konvencijos 3 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pripažįsta teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė