3K-3-487/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-487/2014 (S)

Teisminio

proceso Nr. 2-55-3-02489-2011-2

Procesinio

sprendimo kategorijos: 35.6.1; 40.2;

114.11; 121.13

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės

(kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje

išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų akcinės

bendrovės „Vingriai“ ir L&M International trading Ltd kasacinį skundą

dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013

m. gruodžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios

uždarosios akcinės bendrovės ,,Pramonės pastatų valdymas“ ieškinį atsakovams restruktūrizuojamai

akcinei bendrovei ,,Vingriai“ ir L&M International trading Ltd dėl sandorio

pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, dalyvaujant trečiajam

asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, akcinė bendrovė „SEB

lizingas“.

Teisėjų kolegija

n

u s t a t ė :

I. Ginčo

esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios

teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana sąlygas, ir proceso

teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą bei trečiojo asmens,

pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, procesines teises, aiškinimo ir

taikymo.

Ieškovas BUAB ,,Pramonės pastatų valdymas“

kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia ab initio 2009 m.

liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB ,,Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M

International trading Ltd

sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį ir taikyti restituciją,

grąžinant sandorio šalis į padėtį, buvusią prieš susitarimo sudarymą. Ieškovas

nurodė, kad jo bankroto administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo

11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą pareigą, patikrino bankrutuojančios

įmonės sandorius ir nustatė, kad 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB

,,Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudarė skolinių

įsipareigojimų perkėlimo sutartį, pagal kurią UAB ,,Pramonės pastatų valdymas”

neatlygintinai perėmė AB „Vingriai” 3 505 231,35 Lt skolą L&M

International trading Ltd.

Sudaryti nurodytą sutartį ieškovą įpareigojo vienintelis akcininkas Š. K. (Sh.

K.), kuris yra ir L&M International

trading Ltd

akcininkas. Ieškovo bankroto administratoriaus teigimu, sudarydamas ginčijamą

sutartį ieškovas buvo faktiškai nemokus ir sudaryta sutartimi dar labiau

padidino įmonės įsipareigojimus. Taigi sudaryta sutartis pažeidžia ieškovo

kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes bendrovės kreditoriumi tapus L&M

International trading Ltd

kitų kreditorių galimybė atgauti bent dalį finansinių reikalavimų labai

sumažėjo. Ieškovo bankroto administratoriaus įsitikinimu, ginčijama sutartis

turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes

egzistuoja visos šiame straipsnyje nurodytos actio Pauliana instituto

taikymo sąlygos. Be to, sudarytas sandoris galėtų būti vertinamas ir kaip

prieštaraujantis juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis).

Trečiasis asmuo, pareiškiantis

savarankiškus reikalavimus, AB „SEB lizingas“ prašė teismo pripažinti negaliojančia ab

initio 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB ,,Pramonės pastatų valdymas“

ir L&M

International trading Ltd

sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį ir taikyti restituciją,

grąžinant sandorio šalis į padėtį, buvusią prieš susitarimo sudarymą, taip pat pripažinti

negaliojančiu ab initio 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“ ir UAB

„Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą tarpusavio skolų įskaitymo aktą ir taikyti

restituciją, grąžinant sandorio šalis į padėtį, buvusią prieš akto sudarymą. AB

„SEB lizingas“ reikalavimą pripažinti negaliojančia sudarytą skolinių

įsipareigojimų perkėlimo sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu grindė iš esmės

tais pačiais argumentais kaip ir ieškovas. Be to, nurodė, kad negaliojančiu ab

initio taip pat turėtų būti pripažintas 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“

ir UAB ,,Pramonės pastatų valdymas“ tarpusavio skolų įskaitymo aktas.

Ginčijamas aktas buvo sudarytas tada, kai ieškovas jau buvo faktiškai nemokus.

Po šio akto pasirašymo ieškovo 3 505 231,35 Lt skolos bendrovei UAB

„Vingriai“ nebeliko, taigi vieno iš kreditorių interesai buvo patenkinti

prioritetine tvarka, ką draudžia CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatos. Be to,

ieškovas neturėjo prievolės atsakovui AB „Vingriai“ sumokėti

3 505 231,35 Lt. Pasak trečiojo asmens, AB „Vingriai“ neturėjo

apibrėžto, galiojančio ir vykdytino 3 505 231,35 Lt reikalavimo

ieškovui, o ieškovas neturėjo pareigos AB „Vingriai“ sumokėti nurodytą sumą,

todėl įskaitymo aktas negalėjo būti sudarytas, nes nebuvo būtinų įskaitymo

sandorio sudarymo sąlygų. Esant visoms CK 6.66 straipsnio sąlygoms ginčijama

sutartis ir aktas pripažintini negaliojančiais ab initio ir turi būti

taikoma restitucija, t. y. šalys grąžinamos į pradinę padėtį: nei AB „Vingriai“,

nei L&M

International trading Ltd

neturi teisės reikšti kreditorinių reikalavimų ieškovui.

II. Pirmosios ir

apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m.

lapkričio 8 d. sprendimu ieškovo

ieškinį ir trečiojo asmens prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas

konstatavo, kad ginčijamoje

sutartyje šalys nurodė, jog už perimtus skolinius įsipareigojimus AB „Vingriai“

įsipareigojo sumokėti UAB ,,Pramonės pastatų valdymas“ 0,00 Lt. Remdamiesi šia

sutarties nuostata, ieškovas ir trečiasis asmuo teigė, kad sutartis buvo

neatlygintinė ir todėl ji pažeidžia įmonės kreditorių interesus, nes sudaryta

ieškovui jau buvus nemokiam. Teismas motyvavo, kad iš bylos medžiagos matyti,

jog 2009 m. liepos 31 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ginčijama

sutartis, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „Vingriai“ pasirašė tarpusavio

skolų įskaitymo aktą, kuriame nurodė, kad atsižvelgdamos į tai, jog 2009 m.

liepos 31 d. sutartimi UAB „Pramonės pastatų valdymas“ perėmė iš AB „Vingriai“

3 505 231,35 Lt skolinį įsipareigojimą L&M International trading Ltd ir tai, kad UAB

„Pramonės pastatų valdymas“ 2009 m. liepos 31 d. skolinga AB „Vingriai“ 3 505

231,35 Lt, šalys susitaria atlikti tarpusavio užskaitymą, po kurio šalys

nelieka viena kitai skolingos. Aiškinant šiuos dokumentus sistemiškai, tampa

akivaizdu, jog ginčijama sutartis nebuvo neatlygintinis sandoris, nes tiek pat,

kiek išaugo ieškovo įsipareigojimas L&M International trading Ltd, sumažėjo

ieškovo skola AB „Vingriai“. Taigi, priešingai nei teigia ieškovas

ir trečiasis asmuo, dėl ginčijamos sutarties sudarymo bendra ieškovo

įsipareigojimų kreditoriams suma nepadidėjo, ir šiuo aspektu ieškovo kreditorių

interesai nebuvo pažeisti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindinis

ieškovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų tikslas buvo nuginčijus

sutartį taikyti restituciją, kurią pritaikius ieškovo įsipareigojimų

kreditoriams suma sumažėtų, tačiau esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms,

restitucijos taikymas nelemtų ieškovo įsipareigojimų sumažėjimo – ieškovo 3

505 231,35 Lt įsiskolinimas liktų, tik ne atsakovui L&M

International trading Ltd,

bet AB „Vingriai“, taigi ieškovo ir trečiojo asmens ieškinio

tikslas nebūtų pasiektas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad

ginčijama sutartis nebuvo neatlygintinė, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad

ji prieštaravo juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis).

Trečiasis asmuo AB „SEB lizingas“ teigė,

kad negaliojančiu taip pat turėtų būti pripažintas 2009 m. liepos 31 d.

tarpusavio skolų įskaitymo aktas, nes atsakovai neįrodė, kad ieškovas apskritai

turėjo 3 505 231,35 Lt prievolę AB „Vingriai“. Teismas pažymėjo, kad

nagrinėjamu atveju įrodinėjimo pareiga tenka ne atsakovams, bet trečiajam

asmeniui, t. y. būtent trečiasis asmuo, siekdamas nuginčyti nurodytą aktą,

privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad AB „Vingriai“ tokios

reikalavimo teisės neturėjo (CPK 178 straipsnis). Tačiau trečiasis asmuo tik

konstatavo, kad absoliuti dauguma atsakovų pateiktų įrodymų neleidžia daryti

išvados, jog išlaidos, buvusios AB „Vingriai“ reikalavimo pagrindu, buvo

būtinos, be to, neįmanoma nustatyti jų dydžio. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios

instancijos teismas sprendė, kad trečiasis asmuo neįvykdė jam tenkančios

įrodinėjimo pareigos, todėl jo prašymas pripažinti negaliojančiu 2009 m. liepos

31 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą negali būti tenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens, pareiškusios

savarankiškus reikalavimus AB „SEB lizingas“ apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio

5 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį

dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB „SEB lizingas“

prašymo panaikino ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – pripažino 2009 m.

liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International

trading Ltd sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį negaliojančia,

pripažino 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai” ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“

sudarytą tarpusavio skolų įskaitymo aktą negaliojančiu; taip pat pakeitė

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį dėl

bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas

atsakovų argumentus, kad AB

„SEB lizingas“ nėra įgaliotas ir neturi teisės reikšti apeliacinio skundo

dalyje dėl ieškovo ieškiniu pareikštų reikalavimų pripažinti negaliojančia

atsakovų su ieškovu sudarytą sutartį ir taikyti restituciją, nes tokio

reikalavimo AB „SEB lizingas“ pirmosios instancijos teisme nereiškė, todėl,

ieškovui apeliaciniu skundu neapskundus pirmosios instancijos teismo sprendimo,

ši sprendimo dalis yra įsiteisėjusi, nurodė, kad nors AB „SEB lizingas“ 2012 m.

birželio 20 d. pateiktas prašymas įtraukti jį trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu

savarankiškus reikalavimus, ir neįvardytas kaip ieškinys, tačiau jo turinys

patvirtina, kad AB „SEB lizingas“ atsakovams AB „Vingriai“ ir L&M

International trading Ltd

pareiškė savarankiškus reikalavimus, kurių dalis tuo metu sutapo ir su BUAB

„Pramonės pastatų valdymas“ bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio

reikalavimais. Pagal CPK 305 straipsnį, apeliacinį skundą turi teisę paduoti

dalyvaujantys byloje asmenys. Šiuo atveju apeliacinį skundą pateikė trečiasis

asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, kuris yra teisiškai

suinteresuotas visišku ginčijamo teismo sprendimo panaikinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas,

ar yra CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytos būtinos actio Pauliana ieškinio

sąlygos, pažymėjo, kad trečiasis asmuo AB „SEB lizingas“ turi

galiojančią reikalavimo teisę ieškovui BUAB „Pramonės pastatų valdymas“,

ginčijama sutartis pažeidžia kreditoriaus teises, nes ji buvo sudaryta 2009 m.

liepos 31 d., kai pagal byloje esančius įrodymus ieškovas jau buvo faktiškai

nemokus, taip pat ginčijama sutartimi buvo kitaip pažeistos kreditoriaus

teisės. Sudarant ginčijamą sandorį buvo prisiimti papildomi įsipareigojimai,

kurie akivaizdžiai sumažino skolininko galimybes atsiskaityti su jo

kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais

duomenimis, nurodė, kad ieškovas nevykdė su AB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16

d. sudarytos Finansinio lizingo sutarties, pagal kurią AB „SEB lizingas“

finansavo gamybinių patalpų, esančių Pramonės g. 141, Vilniuje, įsigijimą ir

ginčo sutarties sudarymo metu ieškovas jau buvo įsiskolinęs trečiajam asmeniui

1 666 272 Lt. Sutartis, pagal kurią ieškovas, būdamas nemokus,

neatlygintinai prisiėmė AB „Vingriai“ įsiskolinimą atsakovui L&M

International trading Ltd,

pažeidė visų ieškovo kreditorių, tarp jų ir trečiojo asmens, teises. Ieškovas

neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ieškovas BUAB „Pramonės pastatų

valdymas“, žinodamas apie sunkią įmonės finansinę padėtį, sudarė sandorį su

nesąžiningais atsakovais, nes L&M International trading Ltd vadovas ir

akcininkas yra Š. K., kuris nuo 2005 m. birželio 29 d. iki 2010 m. sausio 22

d. buvo vienintelis UAB „Pramonės pastatų valdymas“ akcininkas. Sutarties

įvykdymo, kurį turėjo atlikti ieškovas, vertė žymiai viršija kitos sandorio

šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67

straipsnio 4 punktas), nes ieškovas, neatlygintinai prisiimdamas

3 505 231,35 Lt skolą, negavo jokios naudos sau, pagal sutarties 1.3

punktą, sandoris yra neatlygintinis. Konstatavęs, kad egzistuoja visos actio

Pauliana sąlygos, apeliacinės instancijos teismas 2009 m. liepos 31 d. AB

„Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudarytą

skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį pripažino negaliojančia.

Pasisakydamas dėl 2009 m. liepos 31 d.

AB „Vingriai“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ pasirašyto tarpusavio skolų

įskaitymo akto, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nepaisant to, kad

bankroto administratorius šio akto neginčija, tai niekaip neapriboja trečiojo

asmens teisės reikšti tokį reikalavimą. Ginčo įskaitymo sandoriu skolininkas

suteikdamas pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovui AB „Vingriai“, pažeidė

kitų kreditorių teisę gauti savo reikalavimą pirmiau už jį. Vadinasi, vieno iš

kreditorių interesai buvo patenkinti prioritetine tvarka, o tai draudžia CK

6.66 straipsnio 1 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat

nurodė, kad ginčijamą aktą sudarė tarpusavyje susiję asmenys: sandorio sudarymo

metu tiek ieškovo UAB „Pramonės pastatų valdymas“, tiek ir atsakovo AB

„Vingriai“ vadovo pareigas ėjo tas pats asmuo – Č. K., o UAB „Pramonės pastatų

valdymas“ vienintelis akcininkas Š. K. buvo ir AB „Vingriai“ vienintelis

akcininkas ir vadovas. Šia asmenys žinojo ginčo akto šalių turtinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismas

pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad nuomos sutarties šalys prieš

nuomininkui pradedant nuomojamų patalpų remontą būtų suderinusios tokių darbų

atlikimo terminus ir apimtį, jų kainą. Šalys minėta nuomos sutartimi nebuvo

susitarusios dėl kompensacijos už patalpų pagerinimą. Sąskaitos, susijusios su

medžiagų įsigijimu, patvirtina pirkimus, reikalingus AB „Vingriai“ vykdomai

veiklai, darbai taip pat buvo perkami siekiant AB „Vingriai“ turtinės

naudos, patalpų pritaikymo nuomininko vykdomai veiklai, o ne pagerinti UAB

„Pramonės pastatų valdymas“ patalpas. Visi paminėti medžiagų įsigijimai ir

darbai buvo atlikti išimtinai tenkinant AB „Vingriai“ poreikius, t. y. sudarant

sąlygas gaminti stakles ir šias sąlygas gerinant, todėl ieškovui nekilo nei

įstatymu nustatyta, nei sutartinė prievolė atlyginti už šiuos darbus ir

medžiagas. Didelė dalis bendro pobūdžio remonto darbų (langų keitimas, grindų

betonavimas, stogo remontas, sienų glaistymas) yra susiję ne su patalpų

pagerinimais, o su išsinuomoto daikto išlaikymu ir einamuoju remontu. AB

„Vingriai“ intensyviai naudojantis patalpomis, t. y jose dirbant su stambiais

įrengimais ir įrenginiais, gaminant stakles, patalpų nudėvėjimas buvo gana

didelis, todėl AB „Vingriai“ prievolė išlaikyti patalpas ir jų nepabloginti,

užfiksuota ir 2005 m. rugsėjo 6 d. nuomos sutarties 5.2 punkte, negali būti

siejama su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ pareiga atlyginti už šioms patalpoms

išlaikyti patirtas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad AB

„Vingriai“ pertvarkė nuomojamas patalpas pagal savo poreikius, pritaikė jas

savo komercinei veiklai, todėl prisiėmė riziką dėl galimo atlyginimo už patalpų

pagerinimą. Įrodymų, kad būtent dėl AB „Vingriai“ atliktų remonto darbų patalpų

vertė padidėjo, byloje nėra, todėl labiau tikėtina, kad patalpų rinkos vertės

kilimą ir kritimą lėmė ne AB „Vingriai“ atlikti patalpų pagerinimai, o

nekilnojamojo turto rinkos svyravimai. AB „Vingriai“ neįrodė, kad nurodytos

išlaidos buvo būtinos patalpoms pagerinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu

patalpos buvo tokios blogos būklės, kad joms buvo būtinas kapitalinis remontas,

tai, remiantis 2005 m. rugsėjo 6 d. nuomos sutarties 6.4 punktu, AB „Vingriai“

privalėjo informuoti nuomotoją ir suderinti darbų atlikimo grafiką. Ieškovas

raštiško sutikimo kapitaliniam remontui atlikti nedavė, todėl ir šioje dalyje

AB „Vingriai“ neturėjo reikalavimo teisės dėl išlaidų atlyginimo. Taip pat

apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš didelės dalies sąskaitų

neįmanoma nustatyti, kokiame objekte ir kokie darbai apskritai buvo atliekami,

o išrašytos

PVM sąskaitos-faktūros neatitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo

reikalavimų (80 straipsnis). Be to, jose nurodyta galima

investicijų suma nesutampa (yra žymiai mažesnė) su 2009 m. liepos 31 d.

tarpusavio skolų įskaitymo akte nurodyta suma. Apeliacinės

instancijos teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo

konstatuoti, kad AB „Vingriai“ įrodė pagerinimo išlaidų tikrumą ir teisę tokių

išlaidų atlyginimo reikalauti iš UAB „Pramonės pastatų valdymas“. Pripažinus,

kad sudarant 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą AB „Vingriai“

neturėjo galiojančios 3 505 231,35 Lt reikalavimo teisės UAB

„Pramonės pastatų valdymas“, kylančios iš 2005 m. rugsėjo 6 d. negyvenamųjų

patalpų nuomos sutarties, 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės

pastatų valdymas“ ir L&M

International trading Ltd

sudaryta skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartis laikytina neatlygintine. Vadinasi,

AB „Vingriai“ neturėjo apibrėžto, galiojančio, vykdytino 3 505 231,35 Lt

reikalavimo UAB „Pramonės pastatų valdymas“, o ieškovas neturėjo pareigos AB

„Vingriai“ sumokėti minėtą sumą, todėl įskaitymo aktas negalėjo būti sudarytas,

nes nebuvo būtinų tam nustatytų sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas,

spręsdamas restitucijos klausimą, nurodė, kad ginčo sandoriais nei turtas, nei

piniginės lėšos nebuvo perduotos, tik perkelta skola ir įskaitytos tarpusavio

skolos. Šiuos sandorius pripažinus negaliojančiais šalys grąžinamos į pradinę

padėtį.

III. Kasacinio

skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu

skundu atsakovai AB „Vingriai“ ir L&M International trading Ltd prašo panaikinti

Lietuvos apeliacinio teismo

Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir palikti

galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 18 d. sprendimą, taip pat

priteisti iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus,

bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais

argumentais:

1. Dėl CPK 178

straipsnio (įrodinėjimo pareiga) pažeidimo

Kasatoriai

nurodo, kad ieškovas UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir atsakovas AB „Vingriai“

2005 m. rugsėjo 6 d. sudarė patalpų nuomos sutartį. Remiantis šios sutarties

1.2 punkto 7 pastraipa, AB „Vingriai“ investavo 10 123 951 Lt į nuomojamų patalpų

pagerinimą, šias lėšas šalių sutarimu apskaitė kaip ieškovo skolą, kurią

ieškovas palaipsniui mažino, įskaitydamas AB „Vingriai“ mokėtiną nuomos

mokestį. Akcentuotina, kad ieškovas niekada neginčijo savo prievolės atsiskaityti

už šiuos pagerinimus ir ją pripažįsta. Trečiojo asmens pateikta nuomonė, kad AB

„Vingriai“ pateikti įrodymai nepatvirtina, jog jo patirtos išlaidos buvo

būtinos nuomojamoms patalpoms pagerinti, nereiškia tinkamo įrodinėjimo pareigos

vykdymo. Be to, nekilnojamojo turto kaina vien dėl rinkos pokyčių, kaip nurodė

apeliacinės instancijos teismas, negali padidėti beveik 9 kartus.

2. Dėl apeliacinio

skundo nagrinėjimo

Kasatoriai

nurodo, kad AB „SEB lizingas“ apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos

teismo sprendimo dalies, kurioje teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju nėra

pagrindinės actio Pauliana ieškinio sąlygos – kreditorių interesų

pažeidimo, todėl antrasis fakultatyvus reikalavimas pripažinti negaliojančiu

tarpusavio skolų įskaitymo aktą negalėjo būti tenkinamas. Kasatorių teigimu,

apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai abu ginčo sandorius

vertino ir dėl jų pasisakė atskirai, todėl priėjo klaidingas išvadas. Teismas

nepagrindė, kokie papildomi ieškovo įsipareigojimai, sumažinę skolininko

galimybes atsiskaityti su kreditoriais, buvo prisiimti ginčo sandoriais, nes

jokių papildomų (didesnės apimties) įsipareigojimų, palyginti su iki tol

buvusiais UAB „Pramonės pastatų valdymas“ įsipareigojimais, ieškovas

neprisiėmė. Ginčijami sandoriai galėjo pažeisti nebent atsakovo L&M

International trading Ltd interesus, nes jis turėtą reikalavimą mokiai įmonei

AB „Vingriai“ iškeitė į reikalavimą ieškovui, kuriam vėliau buvo iškelta

bankroto byla. Kadangi ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovo kreditorių

interesų, dėl ko nėra pagrindo juos pripažinti negaliojančiais, todėl nėra

pagrindo spręsti ir restitucijos klausimo.

Atsiliepimu

į kasacinį skundą trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, prašo Lietuvos

apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio

5 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CPK 178

straipsnio (įrodinėjimo pareiga) pažeidimo

Trečiasis

asmuo nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia

atsakovai, neperkėlė atsakovams įrodinėjimo pareigos dėl actio Pauliana ieškinio

sąlygų buvimo ar nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad

trečiasis asmuo turėjo neabejotiną reikalavimo teisę, ginčo sutartis ir aktas

pažeidė ne tik ieškovo ir trečiojo asmens, bet ir visų kitų BUAB „Pramonės

pastatų valdymas“ kreditorių teises, jokio imperatyvo sudaryti sandorį ieškovas

neturėjo ir ginčijamos sutarties šalys buvo nesąžiningos. Trečiasis asmuo

pabrėžia, kad ieškovas neturėjo prievolės atsakovui AB „Vingriai“: sumokėti 3

505 231,35 Lt, nes atsakovo nurodyti pirkimai ir atlikti nuomojamų patalpų

remonto darbai neįrodo, kad tai susiję su ieškovo patalpų pagerinimu, o ne su

išsinuomoto daikto išlaikymu ir einamuoju remontu. Kasaciniu skundu atsakovai

siekia tik sau palankaus pakarotino faktinių aplinkybių vertinimo, o tai nėra

kasacinio teismo ginčo nagrinėjimo dalykas.

2. Dėl apeliacinio skundo

nagrinėjimo

Trečiasis

asmuo nurodo, kad jo apeliaciniame skunde buvo kvestionuojamas ir pats

kasatorių 3 505 231,35 Lt finansinis reikalavimas, todėl apeliacinės

instancijos teismas pagrįstai tyrė ir šias bylos faktines aplinkybes. Be to,

panašiose bylose yra viešasis interesas, sudarantis CPK 320 straipsnio 2 dalyje

nustatytą pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas. Trečiasis asmuo pažymi,

kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad AB „Vingriai“ buvo UAB „Pramonės

pastatų valdymas“ kreditoriumi. Ginčo sandorių sudarymo metu UAB „Pramonės

pastatų valdymas“ jau buvo faktiškai nemoki. Ginčo sandorio sudarymo metu tiek

ieškovo, tiek atsakovo AB „Vingriai“ vadovo pareigas ėjo tas pats asmuo. Todėl

atmestini atsakovų argumentai, kad ieškovo kreditoriai ginčijamais sandoriais

nenukentėjo, nes šie sandoriai patvirtina tik menamą ieškovo įsiskolinimą

atsakovui AB „Vingriai“, kurio pagrindu ieškovas prisiima milijoninį

įsipareigojimą prieš kitą atsakovą L&M International trading Ltd.

Teisėjų kolegija

k

o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio

teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1dalį kasacinis

teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus

ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, remdamasisis pirmosios ir apeliacinės

instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka

fakto klausimai netiriami, kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame

skunde ir atsiliepime į jį iškelti teisės klausimai.

Dėl

įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad

apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs

byloje esančius įrodymus, pažeidė CPK 178, 185

straipsnių reikalavimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo

klausimu formuojamos praktikos. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad

trečiasis asmuo, siekdamas nuginčyti tarpusavio skolos įskaitymo aktą,

privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad AB „Vingriai“ neturėjo

reikalavimo teisės ieškovui (CPK 178 straipsnis), o apeliacinės instancijos

teismas, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai

sprendė, kad ginčijamu aktu yra pažeidžiamos kreditorių teisės. Atsakydama į

šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje

byloje skundžiamas teismo sprendimas yra peržiūrimas patikrinant, ar nebuvo

pažeistos įstatymo nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės.

Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs,

jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis)

lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka

įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų

tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,

egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima

pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo

įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį

reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją

vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą

savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus,

remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės

aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą

visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010

m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ

Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011

m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt.,

bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi

įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir

tik iš

įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje

byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje D. P. v. G. Krutinis, bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m.

rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „,Šilo bitė“ir kt. v.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2014 m. birželio 25 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje H. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės

ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014; kt.).

Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi

faktinius bylos duomenis bei apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės

instancijos teismas tinkamai įvertino visus bylos įrodymus. Tai, kad teismo

padarytos išvados nesutampa su kasatorių aplinkybių vertinimu, nėra pakankamas

pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos

teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas

aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių

aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių

egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų

aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių

abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. A.

v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr.

3K-3-335/2014).

Taigi teisėjų kolegijos požiūriu, apeliacinės

instancijos teismas pasisakė dėl visų nagrinėjamam ginčui išspręsti faktinių

aplinkybių, t. y. analizavo

nuomos sutarties nuostatas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pagal Negyvenamųjų

patalpų nuomos sutarties 1.2 punktą šalys susitarė, jog nuomininkui yra

suteikiama teisė atlikti pakeitimus, patobulinimus, papildyti nuomojamų patalpų

vidaus įrangą bei sumontuoti naujus vidaus įrengimus be atskiro nuomotojo

leidimo, kad šalys nuomos sutartimi nebuvo susitarusios dėl kompensacijos už

patalpų pagerinimą (šį klausimą sprendė pagal CK nuostatas, t. y. CK 6.501

straipsnį), kad byloje nėra duomenų apie tai, kad nuomos sutarties šalys prieš

nuomininkui pradedant nuomojamų patalpų remontą būtų suderinusios tokių darbų

atlikimo apimtį, jų kainą, terminus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai

sprendė, kad AB „Vingriai“ pagrindinė veikla yra susijusi su staklių gamyba,

todėl tikėtina, kad visos įsigytos medžiagos (plieno lakštai, strypai,

armatūros, aliuminio juostos, kampuočiai, formos ir kt.) buvo skirtos AB

„Vingriai“ veiklai ir nėra susijusios su ieškovo patalpų pagerinimu, t. y.

minėtomis medžiagomis patalpos nebuvo gerinamos, o darbai taip pat buvo perkami

AB „Vingriai“ siekiant pritaikyti patalpas nuomininko vykdomai veiklai, o ne

pagerinti UAB „Pramonės pastatų valdymas“ patalpas, todėl visi medžiagų

įsigijimai ir darbai buvo atlikti išimtinai tenkinant AB „Vingriai“ poreikius,

t. y. sudarant sąlygas gaminti stakles ir šias sąlygas gerinant. AB „Vingriai“,

pertvarkiusi nuomojamas patalpas pagal savo poreikius ir pritaikiusi jas savo

komercinei veiklai, prisiėmė riziką dėl galimo atlyginimo už patalpų

pagerinimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įrodymų,

jog būtent dėl AB „Vingriai“ atliktų remonto darbų patalpų vertė padidėjo,

byloje nėra, ir atsižvelgdamas į byloje esančius turto vertės nustatymo aktus,

sprendė, jog labiau tikėtina, kad patalpų rinkos vertės kilimą ir kritimą lėmė

ne AB „Vingriai“ atlikti patalpų pagerinimai, o nekilnojamojo turto rinkos

svyravimai. Kasacinis

teismas yra nurodęs, kad

teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis,

bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.

vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W.

Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. birželio 25 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje H. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės

ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014; kt.). Teisėjų kolegijos

nuomone, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisingos

išvados, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog AB „Vingriai“

įrodė pagerinimo išlaidų realumą ir teisę tokių išlaidų atlyginimo reikalauti

iš UAB „Pramonės pastatų valdymas“, todėl AB „Vingriai“ patirtų išlaidų pagal

pateiktus jas patvirtinančius dokumentus negalima priskirti daikto pagerinimo

išlaidoms CK 6.501 straipsnio prasme ir ieškovui nekilo nei įstatymu nustatyta,

nei sutartinė prievolė atlyginti už šiuos darbus ir medžiagas. Apeliacinės

instancijos teismui pripažinus, kad sudarant 2009 m. liepos 30 d. tarpusavio

skolų įskaitymo aktą AB“ Vingriai“ neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į 3 505 231,35

Lt iš UAB „Pramonės pastatų valdymas“, kylančios iš 2005 m. rugsėjo 6 d.

Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, šis teismas priėjo prie pagrįstos

išvados, kad 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“

ir L&M International trading Ltd sudaryta skolinių įsipareigojimų perkėlimo

sutartis laikytina neatlygintine, pažeidžiančia kreditorių teises. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsiliepimo į kasacinio

skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl

reikalavimo pagrįstumo, nuosekliai išanalizavo bylos įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimą

ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK

178, 185 straipsnių).

Dėl kreditorių interesų pažeidimo

Pagal CPK 305 straipsnį, apeliacinį

skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Nagrinėjamojoje byloje

apeliacinį skundą pateikė trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus

reikalavimus, kuris buvo teisiškai suinteresuotas visišku ginčijamo pirmosios

instancijos teismo sprendimo panaikinimu. Apeliacinės instancijos teismas

pasisakė dėl trečiojo asmens pareikštų savarankiškų reikalavimų apimties

(ieškinio dalyko). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad trečiasis asmuo AB

„SEB lizingas“ atsakovams AB „Vingriai“ ir L&M International trading Ltd

pareiškė savarankiškus reikalavimus, kurių dalis sutapo ir su BUAB „Pramonės

pastatų valdymas“ bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio reikalavimais.

AB „SEB lizingas“ pareiškė reikalavimą 1) pripažinti negaliojančia 2009 m.

liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB ,,Pramonės pastatų valdymas” ir L&M

International trading Ltd sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį ir

taikyti restituciją, grąžinant sandorio šalis į padėtį, buvusią prieš

susitarimo sudarymą, 2) pripažinti negaliojančiu ab initio 2009 m.

liepos 31 d. AB „Vingriai“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą

tarpusavio skolų įskaitymo aktą ir taikyti restituciją, grąžinant sandorio

šalis į padėtį, buvusią prieš akto sudarymą. Apeliacinės instancijos teismas

pagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo turi savarankišką teisę reikšti

reikalavimą panaikinti tarpusavio skolų įskaitymo aktą, nors bankroto

administratorius šio akto neginčijo. Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės

instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą

nurodytus argumentus, kad AB „SEB lizingas“ nėra įgaliotas ir neturi teisės

reikšti apeliacinio skundo dalyje dėl ieškovo ieškiniu pareikštų reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad

bankroto administratoriui buvo pateiktas atsakovo L&M International trading

Ltd 3 505 231,35 Lt finansinis reikalavimas, kildinamas iš 2009 m.

liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M

International trading Ltd sudarytos skolinių įsipareigojimų perkėlimo

sutarties. Bankroto administratorius ir trečiasis asmuo šią sutartį gičijo

reikšdami actio Pauliana ieškinį. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta,

kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių

pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus

teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad sandoris CK 6.66 straipsnio

pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu yra visos actio

Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir

galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti

kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo

sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad

sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs

su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų,

taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana

atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus

reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo

vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo

27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė

mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m.

gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v.

RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; plenarinės

sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB

Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Teisėjų

kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo bylos duomenis,

tinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais ir pagrįstai sprendė dėl

ginčijamos skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutarties pripažinimo

negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės

instancijos teismas taip pat sprendė dėl tarpusavio skolų įskaitymo akto

teisėtumo, nes trečiasis asmuo reiškė reikalavimą dėl šio akto panaikinimo.

Vertindamas šio akto teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas apeliacinio

skundo ribose išanalizavo bylos duomenis dėl CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų įskaitymo

sąlygų nustatymo ir priėjo išvadą, kad įskaitymo aktas negalėjo būti sudarytas,

nes nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų įskaitymo sandoriui sudaryti. Teismų

praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įskaitymui atlikti turi būti šios sąlygos:

pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t.

y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius

– ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti

priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne

trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y.

abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi

sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta,

abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini;

šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas

nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės

pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo

pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų

atliekant įskaitymą (žr., pvz.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje

byloje UAB „ Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010;

2014 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Accuratus“ v.

SIA „Aquabaltia Group Latvia“, bylos Nr. 3K-3-142/2014). Kaip pažymėta

pirmiau, apeliacinės

instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad AB „Vingriai“ neturėjo apibrėžto,

galiojančio, vykdytino 3505 231,35 Lt reikalavimo UAB „Pramonės pastatų

valdymas“, o ieškovas neturėjo pareigos AB „Vingriai“ dėl minėtos sumos

sumokėjimo.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama,

kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindinės actio Pauliana ieškinio sąlygos

– kreditorių interesų pažeidimo, todėl reikalavimas pripažinti negaliojančiu

tarpusavio skolų įskaitymo aktą negalėjo būti tenkinamas. Teisėjų

kolegija pažymi, kad ieškovo bankroto administratorius kreipėsi į teismą po to,

kai kasatorius

L&M International trading Ltd pateikė 3505

231,35 Lt. finansinį reikalavimą ieškovui bankroto byloje, nes pateikti

įrodymai (finansiniai – buhalteriniai dokumentai) nepagrindė įsiskolinimo

buvimo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išanalizuotais bylos duomenimis,

priėjo pagrįstą išvadą, kad ginčijami sutartis ir aktas, pagal kuriuos

ieškovas, būdamas nemokus, prisiėmė AB „Vingriai“ įsiskolinimą atsakovui L&M

International trading Ltd, pažeidė visų ieškovo kreditorių, tame tarpe ir

trečiojo asmens, teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, kad

ginčijamu aktu nėra pažeidžiami kreditorių interesai, atmestini kaip nepagrįsti.

Taip

pat atmestini kaip nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės

instancijos teismas nepagrindė, kokie papildomi ieškovo įsipareigojimai sumažino

skolininko galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Ginčijamus sandorius

pripažinus negaliojančiais, šalys grąžintos į pradinę padėtį: UAB „Pramonės

pastatų valdymas“ tampa neskolinga L&M International trading Ltd pagal 2009

m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M

International trading Ltd sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį; L&M

International trading Ltd neturi teisės reikšti kreditorinių reikalavimų

bankroto byloje, kylančių iš negaliojančia pripažintos sutarties, ieškovui BUAB

„Pramonės pastatų valdymas“. Tokiu būdu BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ galimybė

atsiskaityti su kreditoriais padidėja 3 505

231,35 Lt.

Remdamasi

aptartų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės

instancijos teismo išvados dėl ginčijamų sutarties ir akto (ne)teisėtumo yra

pagrįstos. Kasaciniame skunde išdėstytais argumentais šios išvados nėra

paneigiamos.

Dėl

bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetus, kasatorių

turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK

93 straipsnio 1 dalis).

Trečiasis asmuo, pareiškiantis

savarankiškus reikalavimus, AB SEB bankas pateikė prašymą priteisti iš

kasatorių 2999,95 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą

kasaciniame teisme, ir pateikė jas įrodančius dokumentus. Teisėjų kolegija,

vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Rekomendacijų dėl civilinėse

bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę

pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos

2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo

ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7, 8.14 punktais,

sprendžia, kad trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus,

prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma viršija nustatytus rekomenduojamus

dydžius, todėl mažintina iki 2070 Lt ir priteistina iš kasatorių lygiomis

dalimis po 1035 Lt.

Kasacinis teismas patyrė 36,29 Lt

išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių

dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės

biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių lygiomis dalimis po 18,15 Lt (CPK

79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis,

96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1

dalimi,

n

u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš AB „Vingriai“ (juridinio asmens kodas

120230369) ir L&M

International trading Ltd

(juridinio asmens kodas IBC 639341) priteisti po 1035 (vieną tūkstantį

trisdešimt penkis) Lt AB „SEB bankas“ (juridinio asmens kodas 112021238) naudai

bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai (priteista suma

mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752),

biudžeto pajamų surenkamąją sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš AB „Vingriai“

(juridinio asmens kodas 120230369) ir L&M International trading Ltd (juridinio

asmens kodas IBC 639341) po 18,15 Lt (aštuoniolika litų 15 ct) išlaidoms,

susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina

Januškienė

Antanas

Simniškis

Vincas

Verseckas