A-1151-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1151-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08329-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. yra kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 123, 324, 345 ir kt. kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant 3,6 kv. m minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, dėl mažo ploto, tenkančio vienam asmeniui, jam sutriko sveikata – išbėrė kūną baltomis pigmentinėmis dėmėmis, taip pat kyla nepatogumų valgant – kol vieni asmenys prie stalo pavalgo, kitiems maistas ataušta, nes stalas mažas ir prie vieno stalo visiems susėsti nėra galimybių. Jis pats nerūko, tačiau yra laikomas su rūkančiais asmenimis. Kameroje esančio tualeto sienelė žemesnė nei 1,50 kv. m.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija kiek įmanoma siekia mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti) visą laiką yra išduodami į kameras. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pabrėžė, kad A. V. skundžiamas buvimo laikotarpis Lukiškių TI-K yra neilgas, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl, Lukiškių TI-K nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui jis iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl mano, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti didelių nepatogumų. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Kadangi pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo spręsti dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikti patirtą žalą patvirtinančius įrodymus ir įrodyti, kad nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Be to, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas tik 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. praėjus 3 mėnesiams po to, kai pareiškėjas buvo pradėtas laikyti Lukiškių TI-K.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 2 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus buvo laikomas 138 dienas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis su rašytiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Nors, pareiškėjo teigimu, dėl mažo ploto, tenkančio vienam asmeniui, jam sutriko sveikata – išbėrė kūną baltomis pigmentinėmis dėmėmis, tačiau tiek prie skundo teismui, tiek iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje, tiek pačiame teismo posėdyje pareiškėjas nepateikė duomenų ir rašytinių įrodymų, kad netinkamos kalinimo sąlygos būtų neigiamai paveikusios jo sveikatą ir dėl to jis kreipėsi į gydytojus.

Dėl pareiškėjo kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismo posėdyje patvirtino, kad įrodymų, jog kreipėsi į administraciją dėl laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis, neturi ir pateikti negali.

Atsižvelgęs į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitinka teisės aktais nustatytų reikalavimų dėl kameros ploto vienam asmeniui, į tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, į Lukiškių TI-K veiksmus, siekiant jam užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, šalies pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas vertino, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti proporcinga laikytina 2 500 Lt suma.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodo argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad esant nurodytoms aplinkybėms Europos Žmogaus Teisių Teismas jam priteistų žymiai didesnę sumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, pabrėžia, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde prašė jį atvesdinti į teismo posėdžių salę, tačiau net ir vertinant šį prašymą kaip prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, aplinkybių, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka nagrinėjamu atveju nenustatyta. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, administracinė byla apeliacinėje instancijoje nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog ginčo laikotarpiu, t. y. 138 dienas pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir papildomai dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 8–9) taip pat nurodė, jog kameroje Nr. 296 sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė buvo mažesnė nei 1,50 m, taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas dėl minėtų aplinkybių nepasisakė. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pareiškėjo teigimu, įrengta pertvara neatitiko minimalaus aukščio reikalavimo, atsakovas teismui pateiktuose dokumentuose dėl minėtos aplinkybės nepasisakė ir ją paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgus į tai, jog remiantis administracinių teismų praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, konstatuotina, jog nurodytu aspektu pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas taip pat buvo pažeista.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose truko 138 dienas, taip pat atsižvelgęs į tokio kalinimo pasekmes bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Duomenų apie tai, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nėra. Be to, iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, jog pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai pasireiškė būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, įvertinus pažeidimo trukmę, atsižvelgus į tai, jog dėl to pareiškėjas Lukiškių TI-K skundų neteikė, nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 2 500 Lt – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys