A-575-622-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-622/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01608-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 750 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. periodiškai buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 7 kv. m, su dar 3 asmenimis, taip pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui, be to, kamerose buvo šalta, drėgna, sienos pažeistos grybelio ir pelėsio, taip pat buvo daug tarakonų ir graužikų. Pareiškėjas teigė, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, nežmoniškomis ir žiauriomis sąlygomis, dėl ko patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, ženkliai pablogėjo regėjimas, jis jaučia baimę aplinkai, negali ramiai miegoti, sumažėjo bendravimo galimybės. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pareiškėjas tvirtino, kad jis dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 30 750 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad pareiškėjui būnant kamerose 2011 m. liepos 26 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 10 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 2 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 7 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 8 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 12 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 22 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 28 d. ryte, 2011 m. spalio 12 d. ryte, 2011 m. lapkričio 8 d. ryte, 2011 m. lapkričio 14 d. ryte, 2011 m. lapkričio 17 d., 2011 m. lapkričio 18 d. ryte, 2011 m. lapkričio 21 d., 2011 m. lapkričio 22 d. ryte, 2012 m. kovo 2 d. vakare, 2012 m. balandžio 14 d. ryte, 2012 m. balandžio 27 d. vakare, nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2012 m. gegužės 4 d., 2012 m. gegužės 4 d. ryte, 2012 m. birželio 22 d. vakare, nuo 2012 m. birželio 23 d. iki 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. birželio 27 d. ryte, 2012 m. birželio 28 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 29 d. vakare, nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 6 d. ryte, 2012 m. spalio 10 d. ryte, nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d., 2012 m. lapkričio 15 d. ryte, 2012 m. lapkričio 19 d. ryte, 2012 m. lapkričio 21 d. vakare, nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., 2012 m. lapkričio 27 d. vakare, nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d. ir 2012 m. gruodžio 7 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Kartu pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Atkreipė dėmesį, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Taip pat pabrėžė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama.

Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K taip pat pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 83–88) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. (iš viso 500 parų) Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. neužtikrinant jam pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą minimalaus 3,6 kv. m ploto, todėl šiuo atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai, jog dėl buvimo per mažo ploto kamerose jis patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo jo reputaciją ir sumažėjo bendravimo galimybės, nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Priešingai, iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad prieš jam išvykstant iš Lukiškių TI-K, jis buvo apžiūrėtas psichiatro ir terapeuto, tačiau jokie nusiskundimai nebuvo nustatyti. Kita vertus, teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad dėl prastų kalinimo sąlygų, konkrečiai dėl apšvietimo, galėjo suprastėti jo regėjimas, ką patvirtina ir medikų įrašai pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, jo hospitalizavimas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl suprastėjusio regėjimo bei išrašyti akiniai, paskirti vaistai. Be to, iš teismui pateiktų Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamento pažymų matyti, kad pareiškėjas nuolat skundėsi dėl prastų kalinimo sąlygų, maisto kokybės, pareigūnų elgesio. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 200 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 200 Lt suma laikytina adekvačia dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III. Pareiškėjas M. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97–99), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės, priteisiant pareiškėjui 30 750 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą bei priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 2, 13–17, 20–21) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d., periodiškai Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 499,5 parų, iš kurių 438 paras jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo 1,80 kv. m iki 3,40 kv. m, o didžiąją šio laiko dalį buvo apie 2–2,6 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 200 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią.

Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 30 750 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo daug tarakonų ir graužikų, iš bylos medžiagos matyti, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 22–32), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnų pažymų (b. l. 33–35) matyti, jog pareiškėjas, būdamas kamerose Nr. 179, 180, 195, 281, 290 ir 367 su žodiniais bei rašytiniais pareiškimais, prašymais, pasiūlymais ar skundais dėl netinkamų gyvenimo (laikymo) sąlygų į būrio viršininką nesikreipė.

Kita vertus, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kelis kartus dėl kalinimo sąlygų, maisto kokybės ir Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ir Kalėjimų departamentui (b. l. 76–80, 118–121), tačiau į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po jo išvykimo iš Lukiškių TI-K. Taip pat akcentuotina, kad iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog jis buvimo Lukiškių TI-K metu dažniausiai kreipėsi į gydytoją-odontologą ir tik vieną kartą (2012 m. spalio 19 d.) kreipėsi į medikus dėl paraudusių, skaudančių (perštinčių) akių, nurodydamas, jog negali skaityti, kadangi jam liejasi raidės, dėl to pareiškėjas buvo išsiųstas į Laisvės vietų atėmimo ligoninę okulisto konsultacijai ir gydymui, kur po vienos dienos hospitalizavimo jam buvo išrašyti akiniai ir akių lašai, be to, prieš pareiškėjui išvykstant iš Lukiškių TI-K, jis buvo apžiūrėtas psichiatro ir terapeuto, tačiau jokie nusiskundimai nebuvo nustatyti (b. l. 50–74, 100–117).

Ginčui aktualiu kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo jauno amžiaus (24–26 m.), jis yra vyriškos lyties asmuo, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologinės pagalbos, jokių kitų sveikatos sutrikimų, galėjusių kilti dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pareiškėjas nenurodė. Be to, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir paties pareiškėjo elgesį pažeidimo metu bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (kaip minėta, pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo tada, kai išvyko iš Lukiškių TI-K), atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 30 750 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 8 900 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 8 900 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 8 900 Lt (aštuonis tūkstančius devynis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas