A-797-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-797-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00117-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 2–5) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 99–102) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“, priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, padarytos šiuo sprendimu, ir bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti dėl VSDFV Utenos skyrius 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 225 (b.l.93-98). Teismas šį terminą atnaujino (I t., b.l.125-126).

Pareiškėjas skunduose paaiškino, kad VSDFV Utenos skyrius 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr.225) yra neteisėtas, nes buvo priimtas pažeidžiant valstybės tarnybos veiklą reglamentuojančius įstatymus, veiklos ir etikos (įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo, skaidrumo, teisėtumo, padorumo) principus, todėl turi būti panaikintas, o neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala (CK 6.250 straipsnis) privalo būti atlyginta.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu (administracinė byla Nr.I-5-320/2012), kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A520-252/2013) paliko galioti, VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 9 d. įsakymą paskirti pareiškėjui (VSDFV Utenos skyriaus vyr. specialistui J. K.) tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu ir priteisė pareiškėjui kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnyje numatytą išeitinę išmoką.

Pareiškėjo teigimu, priimant Sprendimą Nr. 225 painiojamos pajamos, gautos iš įstatymo, su pajamomis, gaunamomis iš individualių darbo/ tarnybos teisinių santykių ir šiems teisiniams santykiams nustatyto skirtingo teisinio reguliavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymą (toliau – ir NSDĮ) (LAT nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-400/2008).

Pareiškėjas akcentavo, kad Sprendime Nr.225 nurodyta 4 543,01 Lt nedarbo draudimo išmoka nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2012 m. sausio 10 d. jam buvo skirta NSDĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, esant visoms reikalingoms sąlygoms: jis buvo atleistas iš tarnybos neteisėtu įsakymu; tuo metu buvo bedarbis; turėjo būtiną socialinei paramai gauti 26 metų valstybinio socialinio draudimo stažą; neturėjo pajamų ir santaupų. Atsižvelgiant į tai, kad nedarbo draudimo išmoka įstatymų nustatyta tvarka jam buvo skirta teisėtai ir pagrįstai, todėl Sprendimas Nr.225 yra neteisėtas.

Pareiškėjas teigimu, šis sprendimas priimtas piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, siekiant tyčiotis iš pareiškėjo ir jį žeminti po to, kai teismas panaikino VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 9 d. įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tokie valstybės institucijos darbuotojų veiksmai pakerta pasitikėjimą valstybe, diskredituoja valstybės institucijos vardą, kelia abejonių dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje deklaruojamų teisinės valstybės, demokratinės visuomenės principų. Sprendimo Nr.225 teiginiai, kad pareiškėjas pažeidė įstatymą, yra nesąžiningas, grobsto valstybės biudžeto lėšas, skirtas socialinei paramai, yra negarbingas žmogus, kurie neturi jokio realaus pagrindimo, prieštarauja įstatymams, neatitinka tikrovės, yra šmeižikiški, todėl CK 6.250 straipsnio prasme sukėlė pareiškėjui neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, žeidžia ir žemina pareiškėją, blogina jo reputaciją, trukdo normaliai bendrauti su buvusiais kolegomis.

Remdamasis išdėstytais argumentais pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai, padarytai neteisėtu Sprendimu Nr.225, atlyginti.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius (kartu ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas) pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 42–44) ir į patikslintą skundą (I t., b. l. 144–147) paaiškino, kad pagal NSDĮ 5 ir 6 straipsnių ir Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr.1656 (toliau – ir NSDI nuostatai) 3 ir 5 punktų nuostatas teisę į nedarbo draudimo išmoką turi bedarbiais (t.y. atleisti iš valstybės tarnybos asmenys)teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę asmenys, kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 18 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 36 mėnesius.

Vadovaujantis NSDĮ 2 straipsniu, nedarbo išmokų paskirtis – kompensuoti dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį. Pagal NSDĮ 20 straipsnio 2 dalį ir NSDI nuostatų 59 punktą Fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai yra atsakingi už nedarbo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir išmokėjimą. Pagal Lietuvos darbo biržos 2011 m. kovo 10 d. duomenis pareiškėjui buvo suteiktas bedarbio statusas ir Utenos teritorinės darbo biržos Utenos skyrius jam už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2012 m. sausio 10 d. paskyrė ir išmokėjo 4 543,01 Lt nedarbo draudimo išmoką.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu (administracinė byla Nr.I-5-320/2012) nusprendė pareiškėją laikyti atkleistu iš VSDFV Utenos skyriaus vyr. specialisto pareigų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo datos bei priteisti iš Fondo valdybos Utenos skyriaus 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (14 838, 60 Lt). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A520-252/2013) Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, tačiau priteisė pareiškėjui iš Fondo valdybos Utenos skyriaus 69 734,62 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t.y. iki 2013 m. vasario 25 d.

Todėl susidarė situacija, kad pareiškėjas laikomas atleistu nuo 2013 m. vasario 25 d. ir pareiškėjui laikotarpį nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2012 m. sausio 1 d. yra sumokėtas tiek vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, tiek nedarbo išmoka (4 543,01 Lt). Tuo atveju, kai teismas atleidimą iš darbo pripažįsta neteisėtu, o asmuo grąžinamas į darbą arba asmens atleidimo data yra laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo data, ir abiem atvejais teismas iš darbdavio priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, susiklosto situacija, kad asmuo nebelaikomas nedirbančiu ir gauna darbo pajamų, todėl nedarbo išmoka už minėtą laikotarpį jam neturi būti mokama.

Todėl Fondo valdyba pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą Nr.225, kuriame nustatė draudimo išmokos permoką.

Dėl Sprendimo Nr.225 turinio ir jo paskirties atsakovas paaiškino, kad nustačius draudimo išmokos permoką, buvo surašytas pavyzdinės formos, nustatytos VSDFV direktoriaus 2002 gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 603 patvirtintos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų vykdomų išmokų permokų nustatymo, apskaitos, išieškojimo ir nurašymo tvarkos (toliau – ir Permokų nustatymo ir išieškojimo tvarka) 1 priede, dokumentas, t.y. Sprendimas Nr.225. Atsakovas akcentavo, kad Sprendimas Nr.225 nėra administracinis aktas dėl permokos išieškojimo. Sprendimų dėl permokos išieškojimo pavyzdinė forma patvirtinta Permokų nustatymo ir išieškojimo tvarkos 2 priede. Sprendimas Nr.225 nepatenka į individualaus teisės akto ir į administracinio teisės akto sąvokas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14–15 dalys), kadangi pareiškėjo teisinei padėčiai tiesioginės įtakos neturi, nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, nepažeidžia jo teisių ar teisėtų interesų, nenustato jam jokių prievolių, nesuteikia teisių ir pareigų. Sprendimas Nr.225 yra tik procedūrinis dokumentas, konstatuojantis, kad tam tikra išmokos suma yra nepagrįstai išmokėta, ir toliau galimi įvairūs VSDFV Utenos skyriaus veiksmai, tačiau Sprendimas Nr.225 nenustato, nepakeičia ir nenaikina jokių pareiškėjo teisių ir pareigų. Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas prašė bylos dalį dėl Sprendimo Nr.225 panaikinimo nutraukti vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

Vadovaudamasis valstybės ir savivaldybės pareigą atlyginti žalą (viešąją civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis (CK 6.271 straipsniu), nurodė, kad VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas Nr.225 dėl pirmiau nurodytų aplinkybių yra teisėtas, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepime (I t., b. l. 133–135) rėmėsi NSDĮ 2, 5, 6 straipsniais ir 20 straipsnio 2 dalimi, NSDI nuostatų 3, 5 ir 59 punktais ir nurodė argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems VSDFV Utenos skyriaus atsiliepime. Atkreipė dėmesį, kad Sprendime Nr.225 pareiškėjui nenustatyta jokia prievolė, o tik konstatuotas (nustatytas) nedarbo išmokos permokos faktas. Sprendimo Nr.225 priėmimas savaime nesukelia žalos pareiškėjui, ypač, dėl to, kad jame nenumatyta jokia prievolė pareiškėjui. Nesutikdamas su reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo prašymą priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą ir kad ją patyrė būtent dėl VSDFV Utenos skyriaus valstybės tarnautojų veiksmų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (I t., b. l. 207–213) bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą Nr.225 nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu. Pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui jo sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl VSDFV Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pastaruoju sprendimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Priėmęs skundą bylą nagrinėjantis teismas turi teisę dar kartą įvertinti, ar skundas pagrįstai buvo priimtas, ir esant pagrindui bylą gali nutraukti. ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte numatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz.: tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m.).

Iš Sprendimo Nr.225 turinio teismas nustatė, kad šiuo sprendimu nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2012 m. sausio 10 d. susidarė 4543,01 Lt nedarbo draudimo išmokos permoka dėl to, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartimi pareiškėjas J. K. atleistas iš darbo 2013 m. kovo 25 d. ir iš darbdavio priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką. Susidarė situacija, kai asmuo nebėra laikomas nedirbančiu ir gauna darbinių pajamų, todėl nedarbo išmoka už minėtą laikotarpį neturėjo būti mokama (7 b. l.).

Įvertinęs Sprendimo Nr.225 turinį teismas konstatavo, kad juo pareiškėjui nėra suformuluotas įpareigojimas grąžinti 4543,01 Lt nedarbo draudimo išmokos permoką.

Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų vykdomų išmokų permokų nustatymo, apskaitos, išieškojimo ir nurašymo tvarkos, patvirtintos VSDFV direktoriaus 2002 gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 603 su pakeitimais, 8 punkte numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigos vadovas, gavęs šios tvarkos 5 punkte nurodytą ataskaitą ir ją įvertinęs, priima sprendimą dėl permokos nustatymo (1 priedas), įvertinęs permokos susidarymo priežastis ir išieškojimo galimybes, priima sprendimą dėl permokos išieškojimo (2 priedas) Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ar kreipiasi į VSDFV direktorių dėl permokos nurašymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas Nr. 225 yra tik tarpinis (procedūrinis) dokumentas, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl permokos išieškojimo arba kreiptis dėl permokos nurašymo, ir teisių ar pareigų pareiškėjui tiesiogiai nesukuria. Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ nustatytą reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Sprendimas Nr. 225 (7 b. l.) nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nėra administracinis aktas, nes jame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu, jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl reikalavimas dėl minėto sprendimo panaikinimo nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimą sieja su Sprendimo Nr.225 priėmimu. Paaiškino, kad šis sprendimas sukėlė jam neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, jį žeidžia ir žemina, blogina jo reputaciją tarp kolegų, jis negali normaliai bendrauti. Toks sprendimas pakerta pasitikėjimą valstybe, diskredituoja valstybės institucijos vardą, sukelia abejonių dėl Konstitucijoje deklaruojamų teisinės valstybės, demokratinės visuomenės principų.

Teismas konstatavo, kad nutraukus bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą Nr. 225 ir jo nepanaikinus, o šiam sprendimui likus galioti, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-194/2012).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog VSDFV Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 225 pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas tik deklaratyviai paaiškino, jog dėl minėto sprendimo patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija ir pan. Pareiškėjas paaiškinimus iš esmės grindžia tik subjektyvia savo nuomone, visiškai nepagrįsdamas ir neindividualizuodamas subjektyvių neigiamų pasekmių.

Teismas taip pat konstatavo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog VSDFV Utenos skyriaus veiksmas, apie kurį pareiškėjas buvo informuotas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 225 (7 b. l.), yra neteisėtas.

Teismas, atsižvelgdamas į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, nusprendė, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo ir šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą

Atsižvelgdamas į ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per tesimą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, teismas nusprendė, kad pareiškėjui turi būti grąžintas jo sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.

III. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 2–8) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas netyrė ir nevertino bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, netyrė skundžiamo sprendimo turinio ir jo atitikimo teisės aktų reikalavimams, vadovavosi ne įstatymu, o norminiu aktu, kuris nėra paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka, neužtiktino objektyvaus ir nešališko proceso, priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą.

2. Nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nutraukė bylos dalį dėl Sprendimo Nr.225 panaikinimo, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas šiame sprendime pats nurodė, jog jis yra skundžiamas teismui, o tai, apelianto teigimu, įrodo, kad VSDFV Utenos skyrius atliko veiksmus, kurie gali nustatyti pareigas, kurių neužginčijus teisme, atsakovas gali išieškoti iš pareiškėjo atitinkamas sumas savo nuožiūra. Tik po to, kad pareiškėjas Sprendimą Nr.225 apskundė teismui, atsakovas pradėjo teigti, esą šis sprendimas nėra individualus administracinis aktas ir jis nesukelia pareiškėjui jokių pasekmių.

Įstatymas nustato pareiškėjui pareigą aiškiai apibrėžti skundo dalyką ir pagrindą, o teismas yra saistomas priimto nagrinėti skundo ribų ir privalo įvertinti visas jame nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu, kuris yra priimtas nustatyta tvarka, viešai paskelbtas ir žinomas bylos šalims. Šiuo atveju teismas vadovavosi nepaskelbtos Permokų nustatymo ir išieškojimo tvarkos nuostatomis. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis prašė teismo nustatyti, ar Sprendimas Nr.225 atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Apelianto nuomone Sprendimas Nr.225 neatitinka šio įstatymo reikalavimų: jame nėra aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (VAĮ 2 str.11 d.); jis nėra pagrįstas teisės aktų normomis (VAĮ 8 str.1 d.); jame nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos pareiškėjui teisės ir pareigos (VAĮ 8 str.2 d.); sprendimas pateiktas praleidus 3 dienų terminą (VAĮ 8 str.4 d.). Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, administracinė procedūra yra užbaigiama sprendimu. Teismas nevertino Sprendimo Nr.225 atitikimo nurodytoms Viešojo administravimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio nuostatoms, nagrinėjo tik pagal atsakovo pateiktos nepaskelbtos Permokų nustatymo ir išieškojimo tvarkos nuostatas ir iš esmės neišsprendė pareiškėjo pateikto skundo. Visa tai pažeidžia pareiškėjo teisę į nešališką ir objektyvų ginčo nagrinėjimą.

3. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliantas pažymi, kad konstatavus, jog VSDFV Utenos skyrius, netinkamai vykdydamas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies, 8 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių , 34 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio nuostatas, nevykdė imperatyvios įstatyme nustatytos pareigos tinkamai įforminti ir priimtame Sprendime Nr.225 aiškiai išreikšti viešojo administravimo subjekto valią, kad šis sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių neigiamų pasekmių ir jame nurodyta nedarbo išmoka nebus išieškoma iš pareiškėjo neginčo tvarka, t.y. konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, spręstina dėl pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, kurią su minėtais neteisėtais atsakovo veiksmais sieja priežastinis ryšys, atlyginimo. Apelianto teigimu, jo pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą yra pagrįstas ir turėtų būti tenkinamas.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 11–15) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčui išspręsti aktualias teisės normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovas akcentuoja, kad Sprendimu Nr.225 4 543, 01 Lt sumai buvo suteiktas nedarbo draudimo išmokos permokos statusas, tačiau šiuo aktu pareiškėjui nebuvo nustatytos, pakeistos ar panaikintos jo teisės ar pareigos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 19–21) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo argumentus, tapačius pateiktiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr.225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ ir priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kurios atsiradimą siejo su šio sprendimo priėmimu.

Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr.225 nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui).

Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, teigia, kad teismas, nutraukdamas minėtą bylos dalį, neteisingai taikė teisės normas, nepagrįstai netyrė Sprendimo Nr.225 turinio, nevertino jo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies, 8 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 34 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio nuostatoms, nepagrįstai rėmėsi viešai neskelbtu teisės aktu - VSDFV direktoriaus 2002 gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 603 patvirtinta Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų vykdomų išmokų permokų nustatymo, apskaitos, išieškojimo ir nurašymo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų įstatymo normas ir formuodamas jų taikymo praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1 dalis) nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose 2004 m. sausio 27 d. Nr.A7-121/2004, 2008 m. rugsėjo 25 d. Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. Nr. AS146-391/2009, 2010 m. vasario 5 d. Nr.AS143-61/2010, 2012 m. rugsėjo 28 d. Nr.AS492-513/2012, 2013 m. spalio 16 d. Nr.AS502-887/2013, AS438-1016/2014,2015 m. vasario 11 d. Nr.AS-328-438/2015 ir kt.).

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose 2010 m. balandžio 6 d. Nr. AS822 -172/2010; 2010 m. spalio 22 d. Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose 2008 m. spalio 6 d. Nr. A442-1669/2008; 2006 m. rugpjūčio 24 d. Nr. AS502-278/2006). ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos įstatymo nuostatos reiškia ir tai, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjų nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjų teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131, 2012 m. gegužės 18 d. Nr.AS492-245/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad skundas teismui negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Tokio pobūdžio (tarpiniai) dokumentais paprastai sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties minėti dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo gali būti nurodyti pareiškėjo skunde dėl viešojo administravimo subjekto galutinio sprendimo, o teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų, kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui (žr. pvz., LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį Nr.AS442-555/2010, 2011 m. rugsėjo 26 d. Nr.A525-3109-2011,2012 m. kovo 22 d. Nr.A492-1363/2012, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr.AS261-772/2013, 2014 m. rugpjūčio 27 d. Nr.AS556-954/2014 ir kt.).

Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti formalūs kriterijai. Tai, ar dėl viešojo administravimo subjekto priimto akto galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Todėl kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS525-435/2010 ir kt.). Dėl VSDFV Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr.225 teisėjų kolegija pažymi, kad šiame administraciniame akte Fondo valdybos teritorinis skyrius konstatavo tik nedarbo draudimo išmokos permokos (4 543,01 Lt) faktą, tačiau nė vienam subjektui (nei šios išmokos gavėjui, t.y. apeliantui, nei kitam subjektui) nenustatė jokių pareigų ir nesuteikė jokių teisių. Sutiktina su pirmosios instancijos atliktu bylos aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu, kad Sprendime Nr.225 pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų ir šis aktas nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, t.y. nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Teismas, nutraukdamas šią bylos dalį, ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies punktą taikė pagrįstai ir teisingai.

Sprendimo Nr.225 priskirtinumą procedūriniam dokumentui patvirtina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (bylai aktuali 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr.XII-88 redakcija) nuostatos. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį, kuris nustato atsakomybę už Fondui padarytą žalą, juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas, arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (VSDĮ 18 str.1 d.).

Be to, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nustato, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos iš Fondo lėšų (VSDĮ 18 straipsnio 2 dalis, 36 straipsnio 6 dalis). Taigi, įstatymu yra aiškiai nustatyta, kad socialinio draudimo išmokų permokos gali būti išieškomos pagal Fondo valdybos teritorinių skyrių direktorių ar jų pavaduotojų sprendimus būtent dėl permokos išieškojimo, o išieškojimas nukreipiamas į kaltus dėl žalos Fondo biudžetui susidarymo juridinius arba fizinius asmenis, o permokos iš jų gavėjų gali būti išieškotos tik tais atvejais, jei jos susidarė dėl gavėjų kaltės. Bylos proceso dalyviai nepateikė į bylą įrodymų, kad VSDFV Utenos skyrius, atsižvelgdamas į procedūrinį Sprendimą Nr.225, yra priėmęs kokį nors administracinį aktą, dėl kurio pareiškėjui kilo kokios nors teisinės pasekmės, susiję su aplinkybe, kad jis nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2012 m. sausio 10 d. gavo iš Utenos teritorinės darbo biržos Utenos skyriaus 4 543,01 Lt nedarbo socialinio draudimo išmoką.

Tokie duomenys nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Taigi, byloje nėra duomenų, kad atsakovas procedūrinio Sprendimo Nr.225 pagrindu yra priėmęs pareiškėjui teisines pasekmes sukeliantį administracinį aktą, dėl kurio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo teisme galėtų būti reiškiamas savarankiškas reikalavimas, o teismas, nagrinėdamas tokį reikalavimą, galėtų vertinti ir procedūrinio akto (Sprendimo Nr.225) galimą įtaką atitinkamo pareiškėjui teisines pasekmes sukeliančio sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui.

Apelianto prielaidos, kad VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Sprendimu Nr.225, gali imtis veiksmų dėl permokos išieškojimo, nesuteikia pagrindo Sprendimą Nr.225 vertinti kitaip nė vertino pirmosios instancijos teismas, t.y. kad šis dokumentas yra procedūrinis ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Tai, kad minėtas dokumentas pavadintas sprendimu ir jame nurodyta jo apskundimo tvarka nėra tos aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos teismo vertinimui, ar Sprendimas Nr.225 turi įtakos pareiškėjo teisinei padėčiai ir ar gali būti savarankiškas ginčo administraciniame teisme dalykas.

Tuo atveju, kai teismas nustato, jog yra pagrindas nutraukti bylą, teismo procesiniame dokumente turi būti išdėstyti motyvai, pagrindžiantys tokio procesinio sprendimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu nutraukdamas bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr.225, išdėstė motyvus, kuriais pagrindė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto taikymą. Nustatęs, kad atitinkamas aktas nenagrinėtinas administraciniame teisme būtent dėl to, kad jis yra procedūrinis dokumentas, kuris pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių ir dėl to byla nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas), teismas procesiniame sprendime dėl bylos nutraukimo nevertina tokio procedūrinio dokumento teisėtumo ir pagrįstumo. Primintina, kad pagal pirmiau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas gali nagrinėti procedūrinių dokumentų, kurie nėra savarankiškas ginčo administraciniame teisme dalykas, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų galimą įtaką galutinio sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui tuo atveju, jei asmuo skundžia teismui galutinį administracinį aktą, priimtą to procedūrinio dokumento pagrindu. Pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai nustatęs, kad Sprendimas Nr.225 yra procedūrinis dokumentas, kuris negali būti savarankiškas ginčo administraciniame teisme dalykas ir dėl to byla nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas), nepasisakydamas dėl šio akto teisėtumo ir pagrįstumo, priešingai nė teigia apeliantas, materialinės ir procesinės teisės normų nepažeidė.

Dėl apelianto argumento, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi Permokų nustatymo ir išieškojimo tvarka, kurios atsakovas nebuvo paskelbęs, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo išvados, jog Sprendimas Nr.225 yra procedūrinis dokumentas iš esmės yra pagrįstos ABTĮ 5 ir 22 straipsnio bei 101 straipsnio 1 punkto nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota šių procesinių normų aiškinimo ir taikymo praktika, kuri taikyta įvertinus minėto dokumento turinį bei paskirtį. Permokų nustatymo ir išieškojimo tvarką teismas sprendime paminėjo kaip VSDFV direktoriaus patvirtintą teisės aktą, kuriuo patvirtintos skirtingos sprendimų formos dėl permokos nustatymo ir dėl nustatytos permokos išieškojimo. Šio akto paminėjimas neturėjo esminės įtakos pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Minėta, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo 18 ir 36 straipsnių nuostatas socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimas galimas tik pagal Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimą dėl permokos išieškojimo. Taigi šio įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo prasme, Fondo valdybos teritorinio skyriaus procedūrinis dokumentas, kuriame fiksuojama atitinkamos socialinio draudimo išmokos permoka negali būti tapatinamas su Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu, t.y. individualiu administraciniu aktu dėl permokos išieškojimo, kurio turiniui, be kita ko, keliami ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai.

Pažymėtina, kad asmens procesinė teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių - teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas turi atsisakyti priimti skundą (prašymą), jei jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą, teismas bylą nutraukia vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu. Taigi, pagal minėtas proceso normas teismas, tuo atveju, jei nagrinėdama bylą nustato, jog pareiškėjo skundas ar atitinkama jo dalis (atitinkami reikalavimai) nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka, turi nutraukti bylą (atitinkamą jos dalį), išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Nagrinėjamu atveju ši išimtis neaktuali. Pareiškėjo teisė ir pareiga skunde teismui apibrėžti ginčo dalyką nesaisto bylą nagrinėjančio teismo procesinių teisių, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, išspręsti ginčą iš esmės (ABTĮ 88 straipsnis), nutraukti bylą ar jos dalį (ABTĮ 101 straipsnis), skundą palikti nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą Nr.225, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Pareiškėjas byloje taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Apelianto nuomone, Sprendimas Nr.225 yra neteisėtas aktas, nes atsakovas jame neišreiškė valios, kad jis nesiims veiksmų išieškoti iš pareiškėjo neginčo tvarka jo gautą nedarbo draudimo išmoką.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str.2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos (CK 6.250 straipsnis) atlyginimo valdžios institucijos neteisėtų veiksmų prasme (CK 6.271 straipsnis) pareiškėjas sieja su VSDFV Utenos skyriaus Sprendimo Nr.225 priėmimu, byloje pirmosios instancijos teismo pagrįstai ir teisingai nustatyta aplinkybė, jog Sprendimas Nr.225 yra procedūrinis dokumentas, kuriuo pareiškėjui nebuvo nustatytos jokios pareigos, apribojimai, draudimai, ar teisių suvaržymai ir šis aktas pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, yra reikšminga sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, atlyginimo.

Fondo valdybos teritoriniams skyriams nuo 2013 m. sausio 12 d. suteikti įgaliojimai administruoti nedarbo draudimo išmokas (NSDĮ 20 straipsnis, NSDĮ nuostatų 59-60 punktai). Taigi, Fondo valdybos teritoriniai skyriams yra suteikta kompetencija priimti sprendimus nedarbo draudimo išmokų administravimo klausimais. VSDFV Utenos skyriaus Sprendime Nr.225 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis NSDĮ 20 straipsniu ir NSDĮ nuostatų 59 punktu konstatuojant tik nedarbo draudimo išmokos permokos faktą ir nurodant šios permokos susidarymo priežastį (teismų sprendimais iš darbdavio pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką). Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas Nr.225 priimtas viešojo administravimo subjekto, turinčio įgaliojimus administruoti nedarbo draudimo išmokas, tačiau jis, kaip jau buvo minėta, yra tik procedūrinis aktas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, jis nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste negali būti traktuojamas kaip neteisėtas valdžios institucijos aktas CK 6.271 straipsnio prasme.

Byloje nustatyta, kad Sprendimo Nr.225 priėmimo tikslas – konstatuoti nedarbo draudimo išmokos permokos faktą. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad atsakovas šiame akte turėjo išdėstyti savo valią ir kokius nors įsipareigojimus pareiškėjo atžvilgiu, susijusius su jo gauta nedarbo draudimo išmoka. Minėta, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 ir 36 straipsnio nuostatas socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimas iš kaltų asmenų galimas tik pagal Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimą dėl permokos išieškojimo. Toks išieškojimo nukreipimas yra galimas į įvairius kaltus subjektus. Taigi administraciniai aktai dėl socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo į Fondo biudžetą gali būti priimti kaltų asmenų atžvilgiu, į kuriuos nukreipiamas išieškojimas, o ne kurių nors kitų subjektų atžvilgiu. Atsakovas nėra nustatęs, kad dėl permokos susidarymo yra kaltas būtent pareiškėjas ir nėra priėmęs administracinio akto dėl permokos išieškojimo iš pareiškėjo. Atsakovas (šiuo atveju jis ir buvęs apelianto darbdavys) atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, pažymėjo, kad remdamasis procedūriniu Sprendimu Nr.225 jis gali kreiptis į Fondo valdybą dėl nedarbo draudimo išmokos permokos nurašymo. Remiantis pareiškėjo prielaidomis apie galimą nepriemokos išieškojimą būtent iš pareiškėjo, taip pat jo nuomone, esą Sprendime Nr.225 turėjo būti išreikšta atsakovo valia, kad jis nesiims veiksmų dėl nedarbo draudimo išmokos išieškojimo iš pareiškėjo, konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, siejamą su procedūrinio Sprendimo Nr.225 priėmimu, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjo nurodytos institucijos (VSDFV Utenos skyriaus) neteisėti veiksmai priimant Sprendimą Nr.225 nenustatyti, todėl CK 6.271 straipsnio prasme valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjui žalą. Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), kitų civilinės atsakomybė sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) aptarinėjimas neturi teisinės prasmės (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-1512/2012, 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A502-3163/2012 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija šiais aspektais išsamiau nepasisako. Pažymėtina tik tai, kad pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, esą Sprendime Nr.225 teigiama, jog pareiškėjas pažeidė įstatymą, yra nesąžiningas, grobsto valstybės biudžeto lėšas, skirtas socialinei paramai, yra negarbingas žmogus. Iš Sprendimo Nr.225 turinio matyti, kad šie pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės, nes minėtame akte nėra nei šių, nei kitų teiginių, kuriais pareiškėjas būtų kaltinamas dėl permokos susidarymo.

Teisėjų kolegija apelianto teiginius, esą pirmosios instancijos teismas neužtikrino objektyvaus ir nešališko proceso, vertina kaip nepagrįstus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.

Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas teikėjo nušalinimo institutas. Bylos proceso dalyvis, turintis pagrindą manyti, kad bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus, remdamasis minėtomis ABTĮ nuostatomis, gali teikti motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas naudojosi teise reikšti nušalinimus nagrinėti bylą paskirtiems Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjams, todėl nelikus galimybės šiame teisme sudaryti kitą teisėjų kolegiją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko nutartimi administracinė byla buvo perduota nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos, sudarytos nagrinėti bylą, teisėjams nušalinimų nepareiškė. Apeliantas savo teiginių, esą bylą nagrinėjęs ir sprendimą priėmęs teismas neužtikrino objektyvaus ir nešališko proceso, nepagrindė jokiais konkrečiais faktais ir motyvuotais argumentais, susijusiais su pirmiau minėtu EŽTT nurodytu objektyvumo testu. Apelianto pozicija dėl objektyvaus ir nešališko proceso neužtikrinimo iš esmės grindžiama nesutikimu su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu. Pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnyje yra įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurio esmė yra ta, jog bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi bylos proceso šalių pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma. Bylos proceso dalyvio (šiuo atveju pareiškėjo) nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei priimtu sprendimu savaime nesuteikia pagrindo išvadoms, kad teismas pažeidė asmens teisę į nešališką teismą.

Patikrinusi administracinę bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apelianto nurodytais, ar kitais motyvais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis