A-756-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-756-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02291-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo, sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja N. K. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3032 „Dėl 2014 m. vasario 27 d. ir 2014 m. kovo 7 d. prašymų“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (10.1)3-27558 „Dėl N. K. prašymo“; 3) atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo paduoti; 4) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 12 599,66 Lt dydžio neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Pareiškėja nurodė, kad VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3032 yra nepakankamai argumentuotas, prieštarauja įstatymų taikymo logikai ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimui. Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. jį paskelbus „Valstybės žiniose“, todėl, pareiškėjos manymu, reikalavimo teisė į negautą senatvės pensiją atsirado būtent nuo šios dienos, kadangi iki šios dienos galiojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti ribojimai dirbantiems pensininkams. Trejų metų terminas galėtų būti taikytinas tik tuo atveju, jeigu VSDFV Vilniaus skyrius būtų priėmęs savavališką sprendimą dėl senatvės pensijos sumažinimo dirbantiems pensininkams ar neteisingai taikęs Laikinąjį įstatymą, kurį buvo priėmęs Lietuvos Respublikos Seimas. Todėl, pareiškėjos manymu, trejų metų terminas negali būti taikomas. Ji negalėjo žinoti, kad Laikinasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, kol dėl jo nepasisakė Konstitucinis Teismas. Apie Laikinojo įstatymo teisėtumą skelbė Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovas, Lietuvos Respublikos Seimo administracija. Šios aplinkybės ir faktai yra žinomi visai visuomenei. Pareiškėjos nuomone, terminas praleistas ne dėl jos kaltės.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 10–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, prašydama išmokėti jai 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį, 2014 m. vasario 27 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 11 punkto nuostata, prašymą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai teritorinių skyrių sprendimams, veiksmams (neveikimui) apskųsti. Nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Įvertinant tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ajam pensijų skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 12 599,66 Lt dydžio pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 18–21) prašė skundo reikalavimus panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (10.1)3-27558 bei VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3032 ir priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2010–2011 m. negautą 12 599,66 Lt senatvės pensijos dalį atmesti kaip nepagrįstus, o kitą bylos dalį nutraukti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSDFV, įvertinusi tai, jog VSDFV Vilniaus skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėn., ir apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, jog, kreipdamasi į VSDFV su 2014 m. vasario 27 d. ir 2014 m. kovo 7 d. prašymais dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių apskundimo VSDFV trejų metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3032, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 27 d. ir 2014 m. kovo 7 d. prašymus ir nurodė, kad jei iki 2013 m. balandžio 21 d. ji pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja VSDFV nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir kreipėsi į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu (b. l. 50–57) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas nepatenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas; nutraukė bylos dalį dėl prašymo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (10.1)3-27558; skundo dalį dėl prašymo panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3032 ir priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 12 599,66 Lt dydžio neišmokėtą senatvės pensijos dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (10.1)3-27558, kuriuo pagal kompetenciją išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) persiųstas jos 2014 m. vasario 27 d. prašymas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2012 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011, nustatęs, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 5 d. rašte Nr. (10.1)3-27558 nepriimta jokių sprendimų, kurie galėtų turėti įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms, šiuo raštu pareiškėjos 2014 m. vasario 27 d. prašymas tik persiųstas VSDFV nagrinėti pagal kompetenciją, teismas nutraukė bylos dalį dėl šio VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas taip pat nustatė, kad ginčas byloje kilo, be kita ko, dėl VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3032 tiek, kiek juo neatnaujintas terminas skundui paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) (toliau – ir Nuostatai) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Teismas nustatė, kad pareiškėja, siekdama apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, 2014 m. vasario 27 d. prašymą pateikė VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ajam pensijų skyriui. Vertindamas šią aplinkybę Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje, Prašymų nagrinėjimo taisyklių 32 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuluoto išaiškinimo kontekste, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytina 2014 m. vasario 27 d., t. y. data, kai ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių. Taigi nuo to momento, kai pareiškėja pirmą kartą sužinojo apie jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo (t. y. kai buvo priimtas VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. 1S-17-299), iki 2014 m. vasario 27 d. pareiškėja akivaizdžiai, t. y. daugiau nei metus, praleido terminą paduoti skundą.

Teismas taip pat nustatė, kad VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3032 pareiškėjos 2014 m. vasario 27 d. bei 2014 m. kovo 7 d. prašymus, kuriais prašoma išmokėti 2010–2011 m. sumažintos senatvės pensijos dalį, atsisakė nagrinėti kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų skundo padavimo terminą. Šiame sprendime nurodė, kad jeigu iki 2014 m. balandžio 21 d. pareiškėja VSDFV pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja per nustatytą terminą pakartotinai į VSDFV nesikreipė.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja prašė teismo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas. Prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėja iš esmės grindė medicininiais dokumentais, kuriuos teismas 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi pripažino neviešais. Taip pat nurodė, kad negalėjo žinoti, jog Laikinasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, kol dėl jo nepasisakė Konstitucinis Teismas.

Apie Laikinojo įstatymo teisėtumą skelbė Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovas, Lietuvos Respublikos Seimo administracija. Šios aplinkybės ir faktai yra žinomi visai visuomenei. Pareiškėjos manymu, terminas praleistas ne dėl jos kaltės. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013. Įvertinęs pareiškėjos pateiktus medicininius dokumentus, teismas konstatavo, kad jos sveikatos sutrikimai, kurie galėjo sudaryti kliūtis paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d.

įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatyta šioje byloje, pareiškėja tokį terminą praleido daugiau nei metus, buvo trumpalaikiai. Kartu pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėja galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas gintų. Šiame kontekste teismas paminėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios, jos manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą paduoti skundą. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo jos valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Kitų aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjai laiku kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, ji nenurodė. Teismo nuomone, sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes, žinodama, kad jai mokama sumažinta senatvės pensija, daugiau nei 3 metus nesikreipė į VSDFV, neskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1S-17-299, kuriuo pareiškėjai nuo 2009 m. spalio 1 d. buvo paskirta 992,53 Lt dydžio senatvės pensija; nurodyta, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijos dydis nuo 2010 m. sausio mėn. yra 931,05 Lt, nors šiame sprendime aiškiai nurodyta, kad pensijos permoka susidarė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, ir išaiškinta paminėtų sprendimų apskundimo tvarka.

Pažymėjo, kad, net ir Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėja dar daugiau nei dvejus metus delsė kreiptis į VSDFV ir, net Konstituciniam Teismui 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus paminėtą nutarimą, ji dar daugiau nei metus ir penkis mėnesius delsė ginti savo pažeistas teises. Vadinasi, nėra jokio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d.

įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas.

Teismas, remdamasis tais pačiais argumentais, konstatavo ir tai, kad nėra jokio pagrindo panaikinti ginčijamą VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3032, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti dėl socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, kuri susidarė pritaikius tuo metu galiojusį Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, išmokėjimo. Taigi padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3032 yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl nebuvo pagrindo patenkinti pareiškėjos skunde išdėstytą prašymą priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 12 599,66 Lt dydžio neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Vadinasi, pareiškėjos skundas tiek, kiek juo prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3032 ir priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 12 599,66 Lt dydžio neišmokėtą senatvės pensijos dalį, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 62–63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti išmokėti 12 599,66 Lt senatvės pensijos, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendime nurodė, kad patenkina skundą, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog skundo visiškai nepatenkina. Toks teismo sprendimas yra prieštaraujantis minčių išdėstymo nuoseklumui ir sekai.

2. Teismas nurodė, kad atnaujinti terminą skundui paduoti nėra pagrindo, nes jos susirgimai buvo trumpalaikiai. Visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas priėjo prie tokios išvados. Išvadą gali pateikti tik specialistas ar ekspertas, turintis tos srities specialių žinių (ABTĮ 61, 62 str.). Pateikia papildomus įrodymus dėl sveikatos būklės.

3. Teismas privalėjo vadovautis ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 formuojama praktika, o paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu. Dėl nurodytų pareigūnų veiksmų patyrė 12 599,66 Lt turtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. vasario 27 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui, o 2014 m. kovo 7 d. - VSDFV prašymus išmokėti jai sumažintą senatvės pensijos dalį (b. l. 23, 26);

2) šiuos pareiškėjos prašymus išnagrinėjo VSDFV, kuri (pareiškėjos skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu atsisakė nagrinėti juos iš esmės. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimus dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. balandžio 21 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo pavedimu Vyriausybei pasiūlyta pateikti įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“ (b. l. 27-28);

3) pareiškėja, ignoruodama paminėtą VSDFV pasiūlymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2014 m. balandžio 17 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame skunde, be kita ko, ji prašė atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo paduoti ir nurodė, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2014 m. vasario 27 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. O jos nurodyta aplinkybė apie sveikatos būklę įtakos aptariamo termino praleidimui, taikant išvardytus termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo įvertinta teisingai. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta trečiojo suinteresuoto asmens pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl kolegija, pritardama teismo nurodytiems argumentams, pripažįsta jo priimtą sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė