AS-822-487-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-487/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03565-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 72.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) priteisti 8 836,08 Lt neišmokėtos pensijos dalį.

Paaiškino, kad VSDFV, vadovaudamasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei, sumažino išmokamą pensijos dalį daugiau kaip 50 procentų. Kadangi 2010–2011 m. buvo dirbanti pensininkė, jos darbo užmokestis kito ir buvo išmokama kintanti pensijos dalis. Pareiškėja dėl 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies 2013 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (6.5) 1-5830 atsisakė pareiškėjai gražinti sumažintą pensiją. Savo atsisakymą institucija argumentavo tuo, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 45 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2012 m. gruodžio 31 d., savo pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos ji galėjo apginti per 3 metų terminą, bei tuo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priėmus teisės aktus ir jiems įsigaliojus, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus sprendimo pareiškėja neskundė VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, o iš karto kreipėsi į administracinį teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Nurodė, kad vien reikalavimu įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo jos teisės nebus apgintos. Iš VSDFV atsakymo į pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą akivaizdu, kad institucija ne tik atsisakė išnagrinėti jos prašymą, bet ir iš esmės jame nurodė argumentus, dėl kurių neplanuoja šio prašymo tenkinti. Tiek VSDFV, tiek jos teritorinis skyrius atsisako tenkinti L. S. prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. Iš institucijų atsakymų ir jų neveikimo matyti, kad Konstitucijos ir įstatymų įgaliotos institucijos nesprendžia ir artimiausiu laiku nėra suplanavusios jokių konkrečių veiksmų dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. Prašė, kad teismas dėl pensijos dalies pareiškėjai priteisimo pasisakytų iš esmės.

Pareiškėja tvirtina, kad VSDFV nurodytas 3 metų senaties terminas jai neišmokėtos pensijos grąžinimui netaikytinas todėl, kad sprendimai dėl pensijos sumažinimo buvo teisėti – buvo priimti galiojant vėliau antikonstituciniu pripažintam įstatymui, todėl skundas dėl neišmokėtos pensijos dalies paduodamas ne ginčijant administracinius sprendimus dėl pensijos sumažinimo, o dėl teisių į nuosavybę, atimtų Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu, atkūrimo. Mano, kad 3 metų senaties terminas dėl jos teisių į pensiją atkūrimo sietinas su diena, kai Konstitucinis Teismas konstatavo, jog dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, prieštarauja Konstitucijai, t. y. 2012 m. vasario 6 d. Valstybės paskirta pensija yra L. S. materialus turtas (pinigine išraiška), t. y. nuosavybė ir ją atimti visą ar jos dalį galima tik teisėtu įstatymu. Negrąžindama šios pensijos dalies ir net nenurodydama, kokia tvarka ir kada valstybė grąžins neišmokėtą pensijos dalį, valstybė pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjos teisę į nuosavybę bei atitinkamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomas teises. Teismui sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo, prašo atsižvelgti į tai, kad pareiškėja yra pensinio amžiaus, neturi teisinio išprusimo, dėl sveikatos problemų dažnai lankėsi Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikoje, Santariškių klinikose. L. S. 2012 m. sausio 18 d. buvo nustatyta pirminė arterinė hipertenzija, kairiojo skilvelio hipertrofija. Per kelis pastaruosius metus gydėsi Antakalnio ligoninėje dėl galvos smegenų kraujotakos sutrikimo, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kardiologijos centre. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pulmonologijos ir alergologijos centre dėl kairiojo plaučio uždegimo, lėtinio bronchito paūmėjimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad L. S. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuota senatvės pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, pagal kurias dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jis taikytinas į ateitį ir nėra pagrindas išmokėti asmenims dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukti arba L. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą, o patenkinus pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį – šią sumą išmokėti dalimis.

Paaiškino, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi sprendimas dėl jos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėnesį.

Apie šį sprendimą L. S. sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, kai jai buvo išmokėta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pensija. VSDFV Vilniaus skyrius 1-asis pensijų skyrius 2013 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. (10.1-02)3-93389 pareiškėjai pateikė duomenis apie pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dydį. L. S. su skundu kreipėsi į VSDFV. Ši institucija nustatė, kad kreipdamasis į ją 2013 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėja buvo praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą.

Taigi, VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5831, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad, jei iki 2013 m. rugsėjo 16 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja, nepateikdama VSDFV jokių įrodymų, kreipėsi į teismą. Atsakovas prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. vasario 19 d. nutartimis ir, atsižvelgiant į tai, kad į teismą L.

S. kreipėsi praėjus 3 metų apskundimo terminui, bylą nutraukti. VSDFV prašė teismo atsižvelgti į tai, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, nes nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti. 2013 m. sausio–rugsėjo mėnesiais Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas buvo 1 217,9 mln. Lt, o rugsėjo pabaigoje Valstybinio socialinio draudimo fondo skolintų ir negrąžintų lėšų suma sudarė 10 645,4 mln.

Lt. Mokant priteistas sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taigi būtų pažeistos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės bei jų pusiausvyra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. nutartimi pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 1 p.).

Teismas remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad keliamam ginčui spręsti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėja turėjo laikytis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo priimtas VSDFV sprendimas, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės. Taigi nustatyta, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Nustatyta, kad teismas, vykdydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą pareigą kelis kartus pareiškėjai išaiškino įstatymuose nustatytą teisių tinkamo gynimo tvarką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5165-624/2014 pareiškėjos skundą, kuriame keltas reikalavimas dėl pensijos priteisimo, atsisakyta priimti kaip paduotą nesilaikant išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pareiškėjai nustatytas terminas trūkumams pašalinti – patikslinti skundui ginčijant VSDFV ir VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. raštu papildomai išaiškinta teisė ginčyti jai teises ir pareigas sukeliančius administravimo subjektų priimtus sprendimus. Pareiškėja pasirinko savo teisių gynimo būdą nesilaikyti išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, tačiau šiuo pasirinkimu užkirto sau kelią ginčą nagrinėti teisme.

Teismas padarė išvadą, kad L. S. nėra praradusi galimybės VSDFV paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo, pateikiant dokumentus pateisinančius apskundimo termino praleidimą, todėl skundas paliktas nenagrinėtu.

III. Pareiškėja L. S. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pažymi, kad kai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5165-624/2014 atsisakyta priimti jos skundą kaip paduotą nesilaikant išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, su 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymu ji kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. rugsėjo 2 d. raštu atsisakė pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos pensijos nagrinėti, nes nesilaikyta Pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatyto 3 metų termino. Pareiškėjos nuomone, toks atsakymas yra neteisėtas, nes VSDFV nėra suteikta teisė palikti skundą nenagrinėtą, todėl toks palikimas nenagrinėtu laikytinas atsisakymu tenkinti skundą. Gavusi neigiamą VSDFV atsakymą, ji vėl kreipėsi į teismą. Pažymėjo, kad teikiant prašymą įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo jos teisės nebūtų apgintos, tai būtų tik laiko vilkinimas. Iš VSDFV atsakymo į minėtą prašymą akivaizdu, kad institucija ne tik atsisakė išnagrinėti jos prašymą, bet ir iš esmės jame nurodė argumentus, dėl kurių neplanuoja šio prašymo tenkinti. Pareiškėja teigia, kad laikėsi bylos išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Papildomai pažymi, kad jos vyro skundas to paties teismo yra priimtas ir nagrinėjamas, todėl atsisakymą priimti ir nagrinėti savo skundą vertina kaip diskriminaciją (Europos žmogaus teisių konvencijos 14 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja kelia ginčą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios ji negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. įstatymo redakcija) Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 d.). Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 d.).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai. Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, jog jos neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.). Atsižvelgus į nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir įvertinus pareiškėjos skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjos keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėja turėjo laikytis. Pareiškėjai nesuteikta teisė rinktis alternatyvią instituciją (teismą), kurioje būtų nagrinėjamas jos keliamas ginčas (LVAT 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, prašydama išmokėti jai 2010–2011 metais negautą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, su 2013 m. liepos 19 d. prašymu (b. l. 63) kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrių, kuris 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (10.1-02)3-93389 pateikė informaciją apie ginčo laikotarpiu pareiškėjai paskirtos ir perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius bei dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius (b. l. 64–65). Pareiškėja VSDFV pateikė 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą, kuriame prašė išmokėti jai neišmokėtas senatvės pensijų dalis už 2010 m. sausio–gruodžio bei 2011 m. sausio–gruodžio mėnesius (b. l. 4–5). VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5831 pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą nagrinėti atsisakė, nes kreipdamasi į VSDFV, L. S. buvo praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjai paaiškinta, kad jeigu ji iki 2013 m. rugsėjo 16 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, jo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 52–53).

Įstatymų leidėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi Fondo valdybos direktoriui suteikė įgaliojimus nustatyti skundų nagrinėjimo tvarką. Vykdydamas įstatymų leidėjo pavedimą, Fondo valdybos direktorius patvirtino Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisykles (bylai aktuali 2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. V-247 redakcija). Šių Taisyklių 31 punkte nurodyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Taigi teisės aktai Fondo valdybai (ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijai) suteikia teisę nenagrinėti skundo, kai yra nustatomos Taisyklių 31 punkte numatytos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi Fondo valdyba turi vadovautis išnagrinėjusi skundą iš esmės, t. y. kai nenustato pagrindo taikyti Taisyklių IV skyriaus nuostatas dėl skundo persiuntimo, grąžinimo, palikimo nenagrinėtu, tarp jų Taisyklių 31 punktą, ir išnagrinėja skundą iš esmės.

Nagrinėjamu atveju VSDFV nenagrinėjo Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyriaus sprendimo teisėtumo, o priėmė su VSDFV teritorinio skyriaus priimto sprendimo revizavimu nesusijusį sprendimą, t. y. ginčo neišnagrinėjo iš esmės. Tai leidžia daryti išvadą, kad nėra pasinaudota ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Be to, pažymėtina, jog ir VSDFV sprendimas, kuriuo nurodyta, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes. Jeigu pareiškėjas nesutinka su tokiu VSDFV sprendimu, jame konstatuota aplinkybe, kad pareiškėjas praleido minėtą terminą, ar mano, kad VSDFV priėmė sprendimą pažeisdama teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas šį sprendimą turi skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-717/2013).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja teismui neskundė atsakovų sprendimų, sukeliančių jai teisines pasekmes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundą priėmęs ir išnagrinėjęs pagal jame pateiktus reikalavimus, pagrįstai skundą paliko nenagrinėtą, nes pareiškėja nėra praradusi galimybės tai padaryti.

Dėl atskirojo skundo argumentų, kad teismas skirtingai vertino aplinkybes pareiškėjos ir jos vyro bylose, teismas pažymi, kad reikalavimai byloje Nr. I-1177-281/2014 pagal K. P. S. skundą buvo suformuluoti kitaip, negu pareiškėjos skundo reikalavimai, be to, vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str., 20 str. 3 d.), jau ne kartą pasisakęs dėl aplinkybių, analogiškų susidariusioms nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. S. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė