A-474-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-474-858/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08233-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, (b. l. 1-5, 17–24), prašydamas: 1)panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 28-977(1)); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 2S-5780 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 2S-5780); 3) panaikinus skundžiamus aktus, priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, žalos atlyginimą: 1) už neteisėtą baudimą – turtinės žalos atlyginimą, lygų neteisėtą sprendimą priėmusio valstybės tarnybos pareigūno gautai naudai už neteisėtą veikimą per neteisėto veikimo mėnesį, t. y. 2013 m. spalio mėn., arba 10 000 Lt; 2) neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtą baudimą, ne mažesnį kaip 5 000 Lt; 3). turtinės žalos atlyginimą – 1 170 Lt (9 BSI) – už sugaištą laiką (9 dienas), atliekant neteisėtai paskirtą nuobaudą; 4) neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtai paskirtos nuobaudos atlikimą higienos normas pažeidžiančiomis sąlygomis, ne mažesnį kaip 5 000 Lt; 5) dėl Kalėjimų departamento direktoriaus atsisakymo ginti pareiškėjo teises priteisti turtinės žalos atlyginimą lygų šio pareigūno gautai naudai per atsisakymo ginti pareiškėjo teises mėnesį (2013 m. lapkričio mėn.) arba 10 000 Lt; 6) neturtinės žalos atlyginimą už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo teisės pažeidimą, ne mažesnį kaip 5 000 Lt.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis 2013 m. birželio mėn. iškėlė administracinę bylą Nr. I-4355-244/2013 dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų ir Kalėjimų departamento atsisakymo ginti pažeistas pareiškėjo teises. Pareiškėjas 2013 m. spalio 8 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas suteikti informaciją apie įstaigos direktoriaus gaunamą darbo užmokestį, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu už piliečio teisių pažeidimą valstybės pareigūno gautas darbo užmokestis turi būti pripažintas piliečiui padaryta žala (nuostoliais). Vilniaus PN administracija, šiurkščiai pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsnį, pradėjo persekioti pareiškėją už kritiką.

Paaiškino, jog ginčo patalpa yra gyvenamojo pastato (bendrabučio) 5 aukšte, kuris iš esmės skirtas nuteistųjų laisvalaikiui, jame yra klubas, biblioteka, koplyčia, mokymo klasės, taip pat daug pareigūnų kabinetų, šalia koplyčios (įėjimas iš klubo salės); ši patalpa yra nei mokymo klasė, nei pareigūnų kabinetas, patalpos paskirtis iki ginčo dienos nebuvo įvardyta, nebuvo nustatytas naudojimosi patalpa režimas. Šia patalpa nuteistieji naudojasi be apribojimų, joje yra tik keletas stalų ir suolų, vaizdo kameros stebėjimui, patalpa yra šviesi, patogi skaitymui ir rašymui. Pareiškėjas patalpa naudojosi atvirai, tai niekam netrukdė, kol nekilo poreikis persekioti pareiškėją už kritiką. 2013 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas pateikė Vilniaus PN direktoriui prašymą leisti naudotis įstaigos kompiuterių klasėje įrengtais kompiuteriais. Kompiuterių klasė įrengta šalia SRS viršininko kabineto, tai yra kita, ne ginčo, patalpa. Pareiškėjas, pateikdamas minėtą prašymą, nežinojo, kad kompiuterių klasėje įrengti ne kompiuteriai, o tik tušti jų korpusai. Pareiškėjo nuomone, jo baudimas be priežasties yra jo persekiojimas už pateiktą teisėtą prašymą. Pareiškėjas 2013 m. spalio 8 d., ruošdamasis teismo posėdžiui, ieškojo galimybės perskaityti įstatymus, tačiau pareiškėjui neleista pasinaudoti SRS esančiu kompiuteriu su „Litlex“ programa, motyvuojant laiko trūkumu, tuomet pareiškėjas ginčo patalpoje paprašė pažįstamo nuteistojo leisti pasinaudoti jo kompiuteriu, t. y. perskaityti pareiškėjo USB atmintinėje išsaugotus dokumentus. Pažįstamas nuteistasis leido trumpai pasinaudoti kompiuteriu, pats išėjo į biblioteką, tačiau bibliotekos prieškambaryje jį sulaikė Vilniaus PN pareigūnas, įėjo į ginčo patalpą, kur pareigūnas išsakė pretenzijas pareiškėjui, esą, šis neteisėtai naudojasi svetimu kompiuteriu, o minėtam pažįstamam nuteistajam – pretenzijas, esą, jis neteisėtai leido pasinaudoti kompiuteriu.

Pareiškėjas 2013 m. spalio 9 d. buvo iškviestas į Vilniaus PN Drausmės komisiją, kur buvo pakartotos pretenzijos dėl, esą, neteisėto naudojimosi svetimu kompiuteriu; pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – draudimas 1 mėn. pirkti maisto produktus. Pareiškėjas minėtos komisijos pirmininkui nurodė, kad nuobauda yra neteisėta, kad ją skųs, tuomet pareiškėjui paskirta įprastinė neteisėto psichologinio poveikio priemonė – perkėlimas gyventi į kitą nuteistųjų būrį, tai yra kaip papildomas nubaudimas, kaip tyčinis baudimo tikslo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nesilaikymas.

BVK 143 straipsnio 3 dalis imperatyviai draudžia bausti pažeidimo nepadariusį asmenį. Nurodytas neteistas sprendimas priimtas 10.15 val., apie 15.00 val. Vilniaus PN administracija įsitikino, kad perkėlimas gyventi į kitą nuteistųjų būrį nepasiteisino, t. y. nebuvo išprovokuotas konfliktas tarp nuteistųjų, todėl Vilniaus PN direktorius pakeitė minėtą Drausmės komisijos sprendimą ir skundžiamame sprendime nutarė uždaryti pareiškėją 10 parų į baudos izoliatorių. Būtent tada pakeistas kaltinimas pareiškėjui: atsisakyta kaltinimo dėl neteisėto naudojimosi svetimu kompiuteriu, sugalvotas naujas kaltinimas, t. y. kad pareiškėjas neturėjo teisės būti ginčo patalpoje.

Šis kaltinimas yra absurdiškas, nes pareiškėjas dienotvarkėje laisvalaikiu skirtu laiku naudojosi nuteistųjų laisvalaikiui skirta patalpa, kuriai nenustatytas naudojimosi režimas. Be to, pakeitus kaltinimą, dėl kurio pareiškėjas buvo pateikęs rašytinį paaiškinimą, iš jo atimta galimybė gintis, o tai iš karto daro nubaudimą neteisėtu. Pareiškėjas į baudos izoliatorių buvo uždarytas 15.00 val., prieš tai neinformavus apie nuobaudą, taip sudaryti sunkumai apskųsti nurodytus neteisėtus veiksmus. Neteisėtu nubaudimu pažeista Konstitucijos preambulėje įtvirtinta pareiškėjo teisė gyventi teisinėje valstybėje, pareiškėjui padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Pareiškėjas dėl nurodyto nemotyvuoto baudimo 2013 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas pateikti bendrabučio patalpų sąrašą su paaiškinimu, kuriose patalpose ir kokiu laiku pareiškėjui draudžiama būti, tačiau 2014 m. sausio 3 d. rašte Nr. 42-12(1) atsisakyta pateikti minėtą informaciją. Vilniaus PN administracija 2013 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 42-494(1) atsisakė informuoti apie kaltojo asmens neteisėtai gautą naudą per pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpį, todėl, nenustačius šios sumos, priteistina suma sudaro 10 000 Lt.

Kalėjimų departamento direktorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl neteisėto nubaudimo, neatliko tarnybinių pareigų, t. y. atsakė formaliai, nepanaikino neteisėtos nuobaudos, nepateikė pasiūlymo dėl padarytos žalos atlyginimo ne per teismą, tuo pažeidė Konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę. Šiuo pažeidimu pareiškėjui padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, CK 6.249 straipsnio 2 dalimi, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 24, 40, 41, 49, 50, 51, 52 straipsniais, nurodo, kad šiuose straipsniuose nurodytos sumos, sumokėtos per tą mėnesį, kai buvo pažeistos pareiškėjo teisės, turi būti pripažintos neteisėtu mokesčiu už pareiškėjo teisių pažeidimus ir pareiškėjui padaryta turtine žala. Be to, atsakovas Lietuvos valstybė iš neteisėtai veikusių pareigūnų gautos neteisėtos naudos (pažeidžiant minėto statuto 4 ir 13 straipsnius) gavo mokesčius. Kaltieji asmenys kategoriškai atsisakė suteikti informaciją apie Vilniaus PN direktoriaus per pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpį gautą naudą ir atsisakė atlyginti žalą ne teismo tvarka, tai patvirtina Vilniaus PN 2013 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 42-494(1). Turtinė žala sudaro po 5 000 Lt už Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento direktorių gautą naudą už pareiškėjo teisių pažeidimus.

Pažymėjo, kad sąlygos baudos izoliatoriuje yra daug blogesnės negu apskritai Vilniaus PN, neatitinka Lietuvos higienos normų reikalavimų (HN 76:2010 26 punktas). Už baudos izoliatoriuje praleistą laiką turtinė žala turi būti nustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 65 straipsnyje nustatytą vertę. Atsižvelgiant į tai, kad viena laisvės atėmimo diena vertinama 2 MGL, laisvės atėmimo bausmės atlikimą pasunkintomis sąlygomis tikslinga vertinti 1 MGL už dieną. Pareiškėjas realiai atliko 9 d. bausmę baudos izoliatoriuje, todėl turtinė žala šiuo atveju sudarytų 11 170 Lt ir tuo atveju, jeigu atsakingi asmenys nepateiks informacijos apie naudą, gautą per pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpį, pareiškėjui padaryta turtinė žala įvertintina būtent tokiu dydžiu.

Nurodė, kad pareiškėjui turi būti atlyginta ir neturtinė žala. Pagal CK 6.250 straipsnį pakankamu pagrindu neturinei žalai konstatuoti yra vien tik nepatogumų nukentėjusiam asmeniui sudarymas. Vien tai, kad pareiškėjas buvo priverstas ginti savo pažeistas teises, yra pakankamas pagrindas konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą pareiškėjui. Tai, kad pažeistos pareiškėjo konstitucinės ir žmogaus teisės, kad jis buvo priverstas atlikti neteisėtą nuobaudą baudos izoliatoriuje, yra nekvestionuotinas pagrindas reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Šios žalos nustatymas yra teismo prerogatyva, teismas turi vadovautis CK 6.250, 6.282 straipsniais, 6.250 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgiant į kaltųjų asmenų aroganciją ir cinišką nenorą pripažinti savo veiksmų neteisėtumą, atsižvelgiant į nukentėjusiojo priklausymą socialiai pažeidžiamiausių asmenų grupei, į visišką priklausymą nuo kaltųjų asmenų, atsižvelgiant į į valstybės dideles finansines galimybes ir pažeistų konstitucinių ir žmogaus teisių reikšmingumą, neturtinė žala įvertintina ženklia suma.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (b. l. 66–68) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Nutarimas Nr. 28-977(1) nubausti pareiškėją už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą priimtas, atsižvelgiant į 2013 m. spalio 8 d. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko tarnybinį pranešimą Nr. 43-1298(1), 2013 m. spalio 9 d. Vilniaus PN Drausmės komisijos teikimą dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 40-112(1) ir pareiškėjo 2013 m. spalio 8 d. paaiškinimą Nr. 50-1521(1). Remiantis minėtu tarnybiniu pranešimu, 2013 m. spalio 8 d. apie 11.02 val. Vilniaus PN 1-ojo korpuso 5 aukšte, kompiuterinėje klasėje, esančioje šalia koplyčios, buvo pastebėtas ir sulaikytas 7-ojo būrio nuteistasis A. G., kuris sėdėjo prie stalo ir naudojosi 3-iojo būrio nuteistojo G. Ž. asmeniniu kompiuteriu. Pareiškėjas neturėjo tuo metu teisės būti kompiuterinėje klasėje, nes, vadovaujantis Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. balandžio 2 d. patvirtintu grafiku, asmeniniai kompiuteriai 4–7 būrių nuteistiesiems darbo dienomis išduodami nuo 14 val. iki 17 val., o patikrinus Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų turimus duomenis, nustatyta, kad A. G. neturi asmeninio kompiuterio. Nurodytus pareiškėjo veiksmus Vilniaus PN administracija kvalifikavo kaip bausmės atlikimo režimo reikalavimų, nustatytų BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.11 punkte, pažeidimas. Pareiškėjas pasinaudojo BVK įtvirtinta teise pateikti rašytinį pasiaiškinimą dėl padaryto pataisos įstaigos vidaus tvarkos pažeidimo; 2013m. spalio 8 d. rašytiniame paaiškinime pareiškėjas pripažino, jog naudojosi kitam nuteistajam priklausančiu kompiuteriu.

Pareiškėjas, kaip 7-ojo būrio nuteistasis, neturėjęs savo asmeninio kompiuterio, negalėjo 2013 m. spalio 8 d. apie 11.02 val. būti kompiuterinėje klasėje ir naudotis jam kito nuteistojo paskolintu kompiuteriu. Pagal Vilniaus PN direktorius 2012 m. kovo 28 d. įsakyme Nr. 3-43 patvirtinto Nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2 punktą nuteistieji savo asmeniniais kompiuteriais naudojasi pataisos namų skaitykloje ar kitose tam skirtose patalpose, pagal 15 punktą nuteistieji negali parduoti, skolinti ar dovanoti savo kompiuterių kitiems nuteistiesiems ar laikyti juos ne pataisos namų direktoriaus nurodytoje vietoje.

Remiantis BVK 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymuose nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 12 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato bendrą nuteistųjų pareigą vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, be kita ko, pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Remiantis BVK 12 straipsnio 3 dalimi, nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Pagal BVK 142 straipsnį tai, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdo, yra pakankamas pagrindas jam skirti administracine byla Nr. A143-874/2011, pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 straipsnis), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios.

Nurodė, kad pareiškėjas dėl psichologinių problemų, susijusių su paskirta nuobauda, į Vilniaus PN Psichologinės tarnybos specialistus skunde aktualiu laikotarpiu ir iki atsiliepimo pateikimo nesikreipė. Psichologinės tarnybos specialistė pareiškėją konsultavo tik vieną kartą 2013 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas nepateikia skunde įrodymų ir argumentų, jog paskirta drausminė nuobauda turėjo įtakos jo psichinei sveikatai.

Pabrėžė, kad Vilniaus PN administracija pareiškėjui nuobaudą skyrė teisėtai ir pagrįstai už tai, kad jis nesilaikė pataisos įstaigos vidaus tvarkos reikalavimų, naudodamasis jam nepriklausančiu paskolintu kompiuteriu, buvo patalpoje, kurioje nedirba ir negyvena, ir neturėjo pataisos įstaigos direktoriaus leidimo ten būti, tuo pažeisdamas įstatymų reikalavimus. Nuobaudos rūšis parinkta tinkama, nėra per griežta. Skundžiamas nutarimas priimtas, atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, laikantis teisės aktų reikalavimų, remiantis pateiktu pareigūno tarnybiniu pranešimu, nutarime nurodytos pareiškėjo pažeistų teisės aktų nuostatos. Nuteistajam paskirta nuobauda yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui. Tai, jog skundžiamas nutarimas yra pagrįstas bei teisėtas, sprendime Nr. 2S-5780 nuteistajam patvirtino ir Kalėjimų departamentas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (b. l. 47–49) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Nutarime Nr. 28-977(1) pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai paskirta nuobauda – 10 parų baudos izoliatoriuje. Pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas tinkamai užfiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusioje dokumentinėje medžiagoje, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų, paskirta nuobauda yra adekvati padarytų režimo pažeidimų sunkumui ir pobūdžiui, taigi nuobaudos naikinti nėra pagrindo, tai patvirtinta sprendime Nr. 2S-5780.

Paaiškino, jog pareiškėjas 2013 m. spalio 8 d. apie 11 val. buvo pastebėtas ir sulaikytas Vilniaus PN 1-ojo korpuso 5 aukšte, kompiuterinėje klasėje, kurioje naudojosi nuteistojo G. Ž. asmeniniu kompiuteriu. Pareiškėjas neturėjo teisės būti kompiuterinėje klasėje, nes neturi asmeninio kompiuterio, pareiškėjo būrio nuteistiesiems asmeniniai kompiuteriai išduodami nuo 14 val. iki 17 val. Taigi pareiškėjas pažeidė Taisyklių 73.11 punktą, todėl nuobauda paskirta pagrįstai už padarytą pažeidimą.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal BVK 142 straipsnio 1 dalį už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. Pagal BVK 142 straipsnį, jeigu laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis nevykdo bausmės atlikimo režimo reikalavimų, tai yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas. Nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarka reglamentuojama BVK 143 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad, skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo; skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Nustačius, kad pareiškėjas pažeidė pataisos įstaigos tvarką, Vilniaus PN pagrįstai skyrė nuobaudą – 10 parų baudos izoliatoriuje; paskirta nuobauda yra adekvati padaryto režimo pažeidimo pobūdžiui ir sunkumui.

Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Pareigos neatlikimas / netinkamas atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas ir tai sudaro drausminės atsakomybės pagrindą.

Kalėjimų departamente buvo gautas pareiškėjo 2013 m. spalio 10 d. skundas dėl Vilniaus PN direktoriaus nutarimų. Išnagrinėjęs skundą, Kalėjimų departamentas pateikė pareiškėjui atsakymą 2013 m., lapkričio 22 d. rašte Nr. 2S-5780. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Vilniaus PN direktoriaus nutarimų pagrįstumą ir teisėtumą. Kalėjimų departamentas kaip centrinė viešojo administravimo institucija į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Minėtas atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 103-113) pareiškėjo A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl faktinių aplinkybių: ar tikrai pareiškėjas pažeidė naudojimosi kompiuteriu Vilniaus PN režimą, nes, pasak pareiškėjo, jis kompiuteriu dirbo leistinoje patalpoje. Pažymėjo, kad pareiškėjas dirbo ne savo asmeniniu kompiuteriu, o kito nuteistojo, G. Ž., kompiuteriu, tai pripažįsta ir pats pareiškėjas. Teismas, įvertinęs tai, jog pagal Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakyme Nr. 3-43 patvirtintą Nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), nuteistieji negali, be kita ko, skolinti savo kompiuterių kitiems nuteistiesiems (Aprašo 15 punktas), darė išvadą, kad ši nuostata reiškia, jog nuteistieji negali skolintis kitų nuteistųjų kompiuterių, t. y. jie gali naudotis asmeniniais kompiuteriais (Aprašo 2 punktas). Taigi teismas sprendė, kad pareiškėjas, negalėdamas apskritai dirbti kito nuteistojo kompiuteriu, juo negalėjo dirbti bet kurioje Vilniaus pataisos namų vietoje ir bet kuriuo paros metu, todėl pareiškėjo argumentus, jog jis kompiuteriu dirbo leistinoje patalpoje, atmetė kaip nepagrįstus, nes jis negalėjo būti su kompiuteriu Vilniaus PN 1-ojo korpuso 5-ajame aukšte kompiuterinėje klasėje. Teismo vertinimu, skundžiamame nutarime Nr. 28-977(1) yra pagrįstai, objektyviai, visapusiškai, nešališkai nustatytos faktinės pareiškėjo atliktos veikos aplinkybės.

Pažymėjo, jog skundžiamas nutarimas Nr. 28-977(1) yra grindžiamas teisės aktų nuostatomis, t. y. konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto reikalavimus. Pabrėžė, kad Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, šio kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte – laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkte įtvirtinta, jog nuteistieji privalo nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas negalėjo apskritai dirbti kito nuteistojo kompiuteriu, bet dirbo, nors negalėjo būti su kompiuteriu Vilniaus PN 1-ojo korpuso 5-ajame aukšte kompiuterinėje klasėje, konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamomis teisės aktų nuostatomis, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Vertino, kad pareiškėjui buvo skirta adekvati teisės pažeidimui nuobauda, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo galiojančią nuobaudą. Akcentavo, kad Vilniaus pataisos namų drausmės komisijos teikimas tėra pasiūlymas pataisos įstaigos direktoriui skirti nuobaudą, bet toks pasiūlymas direktoriaus nesaisto. Pažymėjo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalį teikime pasiūlyta nuobauda (draudimas 1 mėn. pirkti maisto produktų) nuobaudų hierarchijoje yra tik truputį švelnesnė negu nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių, be to, nutarime Nr. 28-977(1) paskirta 10 parų baudos izoliatoriuje, o ne maksimali 15 parų nuobauda, įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Atkreipė dėmesį, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 2S-5780 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ tiek faktinės aplinkybės, tiek teisės aktų nuostatos įvertintos analogiškai kaip ir nutarime Nr. 28-977(1), todėl pripažinęs, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo naikinti ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 2S-5780 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą teismas pažymėjo, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai priteisti už neteisėtą baudimą turtinės žalos atlyginimą, lygų neteisėtą sprendimą priėmusio valstybės tarnybos pareigūno gautai naudai už neteisėtą veikimą per neteisėto veikimo mėnesį, t. y. 2013 m. spalio mėn., arba 10 000 Lt, neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtą baudimą, ne mažesnį kaip 5 000 Lt; turtinės žalos atlyginimą – 1 170 Lt (9 BSI) – už sugaištą laiką (9 dienas), atliekant neteisėtai paskirtą nuobaudą, neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtai paskirtos nuobaudos atlikimą higienos normas pažeidžiančiomis sąlygomis, ne mažesnį kaip 5 000 Lt, dėl Kalėjimų departamento direktoriaus atsisakymo ginti pareiškėjo teises priteisti turtinės žalos atlyginimą, lygų šio pareigūno gautai naudai per atsisakymo ginti pareiškėjo teises mėnesį (2013 m. lapkričio mėn.), arba 10 000 Lt atmetami kaip nepagrįsti, nes, kaip aukščiau nurodyta, konstatuota, jog tiek Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 2S-5780 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ yra teisėti, todėl, nesant būtinosios civilinės atsakomybės kilimo sąlygos – institucijų bei jų pareigūnų veiksmų neteisėtumo (priešingai, pareiškėjas buvo pagrįstai ir teisėtai nubaustas), negali kilti ir civilinė atsakomybė.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo teisės pažeidimą, ne mažesnį kaip 5 000 Lt, nėra pagrįstas. Pažymėjo, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje gavo galimybę teismine tvarka, atstovaujamas advokatės, įrodyti, jog tiek Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 2S-5780 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ yra galimai neteisėti, tačiau šios pareiškėjo abejonės nepasitvirtino. Teismo vertinimu, pareiškėjo siekiai laisvės atėmimo įstaigoje bet kokiomis priemonėmis, nesilaikant nustatytos tvarkos, pasinaudoti kompiuteriu buvo neteisėti, nors grįsti geranoriškais ketinimais (ginti savo galimai pažeistas teises), o tai teisinėje valstybėje negali būti toleruojama.

Netenkinęs pareiškėjo skundo, netenkino ir pareiškėjo atstovės advokatės J. K.prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu (b. l. 117-120) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso būdu.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistųjų laisvalaikiui skirtose patalpose jokios kompiuterinės klasės nėra. Ginčo patalpa nėra kompiuterine klasė, nes joje nėra nei vieno kompiuterio. Vilniaus pataisos namuose apskritai nėra jokios kompiuterinės klasės, nes tam tikslui skirtoje patalpoje, esančioje šalia Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko kabineto, taip pat nėra jokių kompiuterių, ši patalpa yra visuomet užrakinta. Taigi atsakovo atstovai melavo teismui, teigdami neva ginčo patalpa yra „kompiuterine klase“. Ginčo patalpa yra šalia koplyčios esanti nuteistųjų laisvalaikiui skirta patalpa. Pirmajame lokaliniame sektoriuje esančiame 1-ame gyvenamajame korpuse (bendrabutyje), kuriame pareiškėjas gyvena ir kuriame yra ginčo patalpa, draudimai užeiti į tam tikras patalpas yra aiškiai pateikti informaciniuose skelbimuose ant patalpų durų „pašaliniams užeiti draudžiama“. Tuo tarpu ant ginčo patalpos durų jokio eksplicitiškai išreikšto draudimo nėra, su jokiu teisės aktu, draudžiančiu dienotvarkėje laisvalaikiui skirtu laiku užeiti į laisvalaikiui skirtas patalpas, pareiškėjas supažindintas nebuvo.

Pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui, motyvuotai paneigti nebuvo, todėl teismas pažeidė bylos šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principą, dėl ko priėmė nekompetentingą sprendimą.

Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. kovo 28d. įsakymu Nr. 3-43. Nurodo, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Kadangi teismo cituojamas Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. 3-43 nėra įstatymu, teismas šiuo įsakymu rėmėsi nepagrįstai.

Pabrėžia, kad nei skolinimo, nei skolinimo faktų nebuvo. Asmuo (G. Ž.) neperdavė pareiškėjui disponavimo teisės į savo nuosavybę, o tik leido jam trumpam pasinaudoti jo kompiuteriu, jo neįjungiant ir neišjungiant, neišsinešant kompiuterio iš patalpos, nekeičiant kompiuterio nustatymų ir t. t.

Nurodo, jog byloje yra skundžiama nuobauda, kuri pareiškėjui buvo skirta už buvimą patalpoje, o ne už naudojimąsi kompiuteriu. Tokiu būdu teismas sąmoningai priėmė neteisingą sprendimą, nes teigė, jog neva skundžiamas nutarimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamomis teisės aktų nuostatomis, tačiau nenagrinėjo nei pareiškėjo buvimo patalpoje teisėtumo, nei tai reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

Teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas turi nuobaudą. Akcentuoja, kad jokių galiojančių nuobaudų, kurios įstatymo nustatyta tvarka nebūtų apskųstos teismui, pareiškėjas neturi. Dėl jų šiuo metu vyksta teisminiai ginčai, todėl remtis jomis teismas negalėjo.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 124-127) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog apribojimų būti ir lankytis pataisos įstaigos kompiuterinėje klasėje nėra, nes, atsižvelgiant į Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3-43 patvirtintą nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašą, nuteistieji savo asmeniniais kompiuteriais turi naudotis tam skirtose patalpose. Daro išvadą, kad kompiuterinėje klasėje A. G. negalėjo būti, nes neturi asmeninio kompiuterio (kompiuterinės klasės patalpa skirta nuteistiesiems, turintiems savo asmeninius kompiuterius ir galintiems jais naudotis). Atkreipia dėmesį, jog būti minėtoje kompiuterinės klasės patalpoje yra nustatytas apribojimas ir laiko atžvilgiu, t. y. sudaryti grafikai pagal nuteistųjų būrius, suteikiantys nuteistiesiems teisę atitinkamu, patvirtintu patalpos lankymo grafike, metu ne ilgiau kaip 3 val. būti ir naudotis kompiuterinės klasės patalpomis.

G. apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, jog jis pagrįstai ir teisėtai galėjo pasinaudoti pasiskolintu kompiuteriu iš kito nuteistojo. Pažymi, kad BVK nenumato nuteistiesiems galimybės naudotis vienas kito kompiuteriais arba jais keistis.

Akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu argumentuotai nepaaiškino ir nenurodė aplinkybių, kurios duotų pagrindą abejoti surinktų byloje įrodymų objektyvumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 2S-5780 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėto nuobaudos jam skyrimo, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami teisės aktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti pagrindo nėra. Kiek tai susiję su žalos priteisimu pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl konstatavo, kad byloje nenustatytos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos ir šios skundo dalies taip pat netenkino.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat netinkamai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

Kiek tai susiję su Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 2S-5780 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ teisėtumu ir pagrįstumu teisėjų kolegija pažymi, kad iš ginčijamo Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b.l. 25), 2013 m. spalio 9 d. Vilniaus pataisos namų drausmės komisijos teikimo Nr. 40-112(1) (b.l. 56), 2013 m. spalio 8 d. D. Č. tarnybinio pranešimo dėl drausmės pažeidimo (b.l.

60) turinio matyti, jog pareiškėjui nuobauda buvo skirta už tai, kad jis 2013 m. spalio 8 d., apie 11.02 val., t. y. ne tuo laiku, kuris nustatytas vidaus teisės akte, kompiuterinėje klasėje naudojosi ne jam priklausančiu kompiuteriu. Pažymėtina, kad ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas naudojosi ne jam priklausančiu kompiuteriu, nėra. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo dalyką, nes, pareiškėjo teigimu, jis buvo nubaustas tik už tai, kad buvo tam tikroje patalpoje, o ne už tai, kad naudojosi svetimu kompiuteriu.

Toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš pirmiau minėtų tarnybinio pranešimo, Drausmės komisijos teikimo ir ginčijamo Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ turinio matyti, kad juose minimos abi faktinės aplinkybės, t. y. ir tai, kad pareiškėjas neteisėtai buvo, kaip nurodyta ginčijamame nutarime, kompiuterinėje klasėje, ir tai, kad jis neteisėtai naudojosi jam nepriklausančiu kompiuteriu. Kad būtent šios abi aplinkybės sudarė pagrindą skirti pareiškėjui nuobaudą patvirtina ir paties pareiškėjo 2013 m. spalio 8 d. paaiškinimas (b.l.

58) ir jo 2013 m. spalio 10 d. skundas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriui (b.l. 51), kuriuose jis paaiškina aplinkybes, susijusias ne tik su vieta, kuriame buvo pareiškėjas, bet ir su tuo, kieno kompiuteriu jis naudojosi, kodėl ir pan. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjui nuobauda ginčijamu nutarimu skirta ir už neteisėtą buvimą atitinkamoje patalpoje, ir už tai, kad pareiškėjas naudojosi ne savo kompiuteriu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija tik pažymi, kad ginčijamas Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ yra ydingas tuo požiūriu, kad kaip teisinis jo priėmimo pagrindas nurodytas Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kartu, kiek tai susiję su faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas naudojosi ne jam priklausančiu kompiuteriu, vertinimu nenurodant Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalies ir 2012 m. kovo 28 d.

Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 3-43 patvirtinto Nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataiso namuose tvarkos aprašo 2 ir 15 punktų. Vis dėlto teisėjų kolegijos vertinimu, šis teisės pažeidimo teisinio kvalifikavimo trūkumas savaime nesudaro pagrindo ginčijamą nutarimą pripažinti neteisėtu.

Kiek tai susiję su faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas byloje vertinamu atveju naudojosi ne savo kompiuteriu, teisiniu vertinimu, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Šiuo aspektu tik pažymėtina, jog Bausmių vykdymo kodekso (2012 m. birželio 19 d. redakcija) 96 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais, tuo tarpu BVK 96 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taigi šiuo atveju egzistuoja aiški įstatymo nuostata, nuteistiesiems leidžianti naudotis tik už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais kompiuteriais, t. y. jiems priklausančiais kompiuteriais. Tuo tarpu 2012 m. kovo 28 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 3-43 patvirtinto Nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataiso namuose tvarkos aprašas, įskaitant jo 2 ir 15 punktus iš esmės detalizuoja pirmiau minėtą BVK nuostatą.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 28-977(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 2S-5780 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ yra teisėti ir pagrįsti, kadangi buvo nustatyta, jog pareiškėjas naudojosi ne jam priklausančiu kompiuteriu, ir tokiu elgesiu pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 96 straipsnio 1 dalį bei 2012 m. kovo 28 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 3-43 patvirtinto Nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataiso namuose tvarkos aprašo 2 ir 15 punktus. Turint tai galvoje nėra poreikio vertinti apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pažeidimo padarymo vieta, kadangi toks vertinimas nenulemtų kitokio ginčijamų aktų vertinimo.

Kiek tai susiję su reikalavimu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nenustačius atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti minėtą pareiškėjo reikalavimą.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis