A-822-118-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-118/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00051-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. iki 2012 m. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas kartu su 4–15 asmenimis. Kamerose buvo bloga ventiliacija, blogas apšvietimas, per mažas plotas, padidėjusi drėgmė. Buvo kalinamas nežmogiškomis, antisanitarinėmis ir žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam prasidėjo stiprūs nugaros – juosmens skausmai. Kamerose nėra stalo ir kėdžių, neišduodamos jokios higienos priemonės, o maistas buvo dedamas šalia sanitarinio mazgo, todėl patyrė pažeminimą. Į pasivaikščiojimo kiemelį būdavo išvedamas tik vienai valandai per dieną. Prašė, kad būtų paskirtas į nerūkančiųjų kamerą, tačiau prašymas nebuvo patenkintas, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, sveikatos sutrikdymu, orumo pažeminimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI‑K, atsiliepime (b. l. 11–15) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko nustatytus reikalavimus. Pagal Lukiškių TI-K pateiktą pareiškėjo judėjimo grafiką 2011 m. balandžio 6 d. ryte, 2011 m. balandžio 21 d. ryte, 2011 m. birželio 15 d. vakare, 2011 m. liepos 1 d. vakare, 2012 m. kovo 3 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Taip pat, laikotarpiais nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. birželio 15 d., nuo 2011 m. birželio 22 d. iki 2011 m. liepos 1 d., nuo 2011 m. liepos 8 d. iki 2012 kovo 2d., nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 gegužės 18 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, nes jis buvo išvykęs į pataisos namus. Pažymėjo, jog asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 8 straipsnis, kuris nustato, jog asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.

Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Dėl pareiškėjo prašomos žalos atlyginimo nurodė, jog nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 43–46) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, nes tokia ploto norma tuo metu buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad R. D. ginčo laikotarpiu nuo 2011 balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 44 paras. 2011 m. balandžio 15 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 123 (plotas 7,42 kv. m), joje vakare buvo 5 asmenys; nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 271 (plotas 7,76 kv. m), joje buvo laikomi 3 arba 4 asmenys; 2011m. balandžio 22 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją; 2011 birželio 16 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo patalpintas į kamerą Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m), joje buvo laikomi vakare 2 asmenys; nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. birželio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 316 (plotas 7,18 kv. m), joje buvo laikomi 2 arba 4 asmenys; 2011 m. birželio 22 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namus; 2011 m. liepos 1 d. atvyko į Lukiškių TI-K buvo patalpintas į kamerą Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m), joje buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2011 m. liepos 2 d. iki 2011 m. liepos 4 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 312 (plotas 7,67 kv. m), joje buvo laikomi 3 arba 4 asmenys; nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2011 m. liepos 8 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 283 (plotas 7,69 kv. m), joje buvo laikomi 4 asmenys; 2011 m. liepos 8 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namus; 2012 m. kovo 2 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo patalpintas kameroje Nr. 113 (plotas 7,69 kv. m), joje buvo laikomi 3 asmenys; nuo 2012 d. kovo 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 256 (plotas 23,32 kv. m), joje buvo laikomi 6 arba 11 asmenų; 2012 m. kovo 9 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namus; 2012 m. balandžio 18 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo patalpintas į kamerą Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m), joje buvo laikomi 5 asmenys; nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 320 (plotas 7,76 kv. m), joje buvo kalinami 4 asmenys; 2012 m. balandžio 25 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namus; 2012 m. gegužės 18 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo patalpintas į kamerą Nr. 256 (plotas 23,32 kv. m), joje vakare buvo laikomi 5 asmenys, vėliau iki 2012 m. gegužės 25 d. buvo laikomi 10 arba 12 asmenų; 2012 m. gegužės 25 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus.

Nustatyta, kad Pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Aktualiu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas teisės aktais nustatytą minimalaus ploto normą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2011 m. balandžio 21 d. ryte, 2011 m. birželio 15 d. vakare, 2011 m. birželio 16 d. ryte, 2011 m. birželio 17 d. ryte, 2011 m. liepos 1 d. vakare, 2012 m. kovo 3 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d. ryte ir vakare, 2012 m. gegužės 18 d. iki vakaro. Taigi iš 44 parų pareiškėjas tik 8 atvejais (ryte ar vakare) buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (CK 6.271 str., 6.246–6.249 str.). Pažymėjo, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog jis neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, nesudaro pagrindo atleisti valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismas įvertino, kad pareiškėjo sveikatos išrašuose nėra užfiksuota, kad jo sveikatos problemos būtų atsiradusios būtent dėl netinkamai užtikrinto kamerų ploto vienam asmeniui. Abstraktūs teiginiai, jog pablogėjo sveikata, negali būti pagrindas konstatuoti, kad tokie padariniai pareiškėjui atsirado nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, o jei atsirado, kad jie atsirado būtent dėl tos priežasties, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose neužtikrinant minimalaus ploto normos. Įvertinus bylos duomenis nenustatyta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K turėjo įtakos jo sveikatai.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. 2009 m. gruodžio mėnesį Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr.102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo. Analogiška sutartis sudaryta ir 2012 m. sausio 3 d. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis.

Tačiau remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma teismas konstatavo, kad šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, sukėlė pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui R. D. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, šalies ekonominę padėtį, ir pareiškėjui priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 25 d.

III. Pareiškėjas R. D. apeliaciniame skunde (b. l. 53) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi.

Pareiškėjas remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (toliau – ir EŽTT) (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją). Pareiškėjas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimai jo atžvilgiu nebuvo menkaverčiai. Neturtinės žalos priteisimui įtakos neturi valstybės ekonominė padėtis, nes EŽTT yra priėmęs sprendimą, kad Europos teisė galioja visur vienodai ir neturtinės žalos dydis turi būti skaičiuojamas pagal Europos teismų suformuotą praktiką. Kartoja skunde nurodytus argumentus, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, dėl kurių pareiškėjui kilo neigiamų pasekmių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 58–60). Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į kitas kameras. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidžiant nacionaliniais teisės aktais nustatytus kriterijus dėl minimalaus kameroje vienam asmeniui tenkančio ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamu tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, teismų praktiką panašiose bylose, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 000 Lt.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 44 paras, iš kurių 8 dienas (ryte ar vakare) buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Taigi didžiąją dalį pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpio nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą patalpose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei 3.6 kv. m, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jam turėtų būti priteista didesnė suma, atitinkanti europinius standartus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 punktas). 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad buvo laikomas su rūkančiais, nors pats nerūko, tačiau nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaaiškina apie tai, kad jis būtų nustatyta tvarka informavęs laisvės atėmimo įstaigos administraciją, jog pageidavo būti laikomas atskirai nuo rūkančiųjų, ir kad toks pareiškėjo prašymas būtų atmestas.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš higienos reikalavimų pažeidimo, dėl to atsiradusių sveikatos sutrikimų, tačiau teisėjų kolegija plačiau nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija, tačiau atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Lt suma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankama ir adekvati. Nustatant žalos dydį, atsižvelgta į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, jo pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydį, remiasi susiformavusia teismo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1238/2013, 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-763/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-112/2013 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė