A-575-897-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-897/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00592-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–9), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 390 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. birželio 11 d. atliko bausmę Marijampolės PN, kuriuose kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, jog laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius stipriai viršijo teisės aktuose nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių.

Pirmus 2 metus jis buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo apie 45 kv. m, o jose gyvendavo apie 16 asmenų, likusius 5 metus buvo kalinamas drausminės grupės būryje, kur kamerų plotas buvo apie 40 kv. m, o jose pareiškėjas gyveno kartu su 10–12 asmenų. Be to, pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas taip pat buvo patalpinamas į kamerų tipo patalpas arba baudos izoliatorių, kurių plotas apie 12 kv. m, o jose buvo laikomi 4–8 asmenys, nebuvo natūralios ventiliacijos, nes langai buvo užvirinti, tualetai buvo atviri, be pertvarų.

Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad kamerose nebuvo šilto vandens, todėl jis negalėjo išsiplauti indų, turėjo gerti ir valgyti iš riebaluotų indų. Tvirtino, jog dėl nurodytų aplinkybių atsirado nehigieniškos gyvenimo sąlygos nuolat trūko privatumo, pareiškėjas stokojo veiklos už miegamosios patalpos ribų, didėjo įtampa ir smurtas tarp kalinių bei kalinių ir personalo, kilo pavojus įstaigos personalui, kas galėjo paskatinti žmogaus teisių pažeidimus, smurto, užkrečiamų ligų protrūkį. Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų daug kartų žodžiu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. dėl pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normų neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis, buvo sutrikdyta ir pablogėjo jo sveikata, jis neteko daug svorio, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, pareiškėjas nuolat galvojo apie savižudybę, patyrė nepatogumus, pažeminimą, atsirado nemiga, nusilpo jo imuninė sistema, jis prarado pasitikėjimą savimi, pasidarė uždaras ir dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN nurodė, kad paryškėjas bausmę Marijampolės PN atlikinėjo laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 4 d. iki 2010 m. birželio 11 d. Atvykęs į Marijampolės PN pareiškėjas bausmę atlikti buvo paskirtas į 181-ą brigadą (18-tas būrys) paprastąją grupę, 2004 m. vasario 13 d. pervestas į 4-tą būrį, o 2006 m. kovo 30 d. už nuolatinius prasižengimus ir nuobaudas pervestas į drausmės grupę, vėliau bausmę atlikinėjo 10-tame ir 12-tame būriuose, be to, už vidaus tvarkos pažeidimus daug kartų paskirtas nuobaudas atlikinėjo baudos izoliatoriuje.

Šiame kontekste Marijampolės PN pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių jo skunde nurodytus teiginius dėl antisanitarinių, nežmoniškų, žiaurių sąlygų Marijampolės PN. Atkreipė dėmesį, jog Marijampolės PN patalpos tvarkomos, remontuojamos, prižiūrimos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) (iki 2010 m. balandžio 26 d.) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis bei kitais bausmių vykdymo tvarką ir atlikimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais. Marijampolės PN taip pat akcentavo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas gana senas laikotarpis, todėl dauguma dokumentų, kurie galėtų pagrįsti ar paneigti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, teisės aktų nustatyta tvarka yra sunaikinti.

Tuo tarpu pareiškėjas savo skunde nenurodo konkretaus skundžiamo būrio, patalpos ar kameros, todėl neaišku, kuriuo konkrečiai laikotarpiu ir kurioje patalpoje, pareiškėjo manymu, buvo pažeistos tuo metu galiojusios teisės aktuose įtvirtintos bausmės atlikimo sąlygos. Marijampolės PN pabrėžė, kad įstaigoje nuteistieji patalpose apgyvendinami atsižvelgiant į tuo metu galiojančias ploto normas vienam asmeniui. Pataisos namuose visiems nuteistiesiems sudarytos vienodos sąlygos ir galimybės su skundais, pareiškimais, pretenzijomis raštu ar žodžiu kreiptis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas institucijas.

Tačiau Marijampolės PN neturi jokių duomenų, patvirtinančių, kad kalėjimo metu bei praėjus 3 metams po bausmės atlikimo pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl kalinimo sąlygų. Marijampolės PN teigė, kad nagrinėjamu atveju veikė tinkamai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Marijampolės PN taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 65–70) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad 2010 m. birželio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 390 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į bylą pateikė savo skundo papildymą, kuriame paaiškino, jog 2003 m. birželio 11 d. jis buvo patalpintas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) areštinę, kurioje 2 paras buvo laikomas dar su 3 suimtaisiais 5 kv. m ploto kameroje, be tualeto ir baldų, o 2003 m. birželio 13 d. buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K), kur buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, taip pat jam buvo piktybiškai nesuteikta medicininė pagalba, dėl ko jis prarado dantį ir kentė nežmoniškus skausmus. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašė pripažinti, jog jo atžvilgiu buvo nesilaikyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų. Tačiau teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnis suteikia teisę pareiškėjui tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką, tačiau teisės tikslinti ir keisti abu skundo elementus (skundo pagrindą ir dalyką) nesuteikia. Tuo tarpu patikslintame skunde pareiškėjas iš esmės pakeitė skundo pagrindą (dėstydamas aplinkybes dėl kalinimo sąlygų Kauno AVPK areštinėje ir Lukiškių TI-K bei šios institucijos veiksmų nesuteikiant pareiškėjui medicininės pagalbos) ir dalyką (prašydamas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą), todėl jo patikslintą skundą teismas atsisakė priimti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN sąlygų laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. birželio 11 d., teismas akcentavo, jog nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę (CK 1.127 str.) ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos įstaigos administraciją, o byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2003 m. lapkričio 27 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 11 d. ir, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu. Atsižvelgęs į tai, teismas tenkino atsakovo atstovo Marijampolės PN prašymą ir daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. birželio 10 d., taikė ieškinio senaties terminą bei pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, pareiškėjo skundo reikalavimo daliai pritaikęs 3 metų ieškinio senaties terminą, padarė išvadą, kad šiuo atveju yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo buvimo sąlygos Marijampolės PN 2010 m. birželio 11 d., t. y. vieną dieną.

Teismas pabrėžė, kad byloje nėra tikslių duomenų, apie gyvenamąsias patalpas (jų plotus, kartu su pareiškėju gyvenusių asmenų skaičių), kuriose paskutinę kalinimo dieną, t. y. 2010 m. birželio 11 d., gyveno pareiškėjas. Taip pat nurodė, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema.

Tačiau minėta norma nenumato, kad ir kamerose turi būti įvesta šalto bei karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentus dėl kamerose neįrengtų karšto vandens tiekimo sistemų, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.10 punktas numato, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie patalpų, kuriose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, vėdinimo sistemą, todėl pareiškėjo teiginys, jog kamerų, kuriose jis buvo patalpintas, langai buvo užvirinti ir nebuvo jokios ventiliacijos, lieka nepaneigtas. Kartu teismas akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas.

Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atitinkamai Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6.5 punkte reglamentuota, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas.

Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje taip pat nėra duomenų apie sanitarinio mazgo patalpas Marijampolės PN kamerose (baudos, drausmės izoliatorių bei kamerų tipo patalpose), kuriose vertinamuoju laikotarpiu galimai kalėjo pareiškėjas, todėl laikytina, kad nepaneigti ir pareiškėjo argumentai dėl pertvarų kamerų tipo patalpose esančiuose sanitariniuose mazguose nebuvimo.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Marijampolės PN teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir nepateikė neginčijamų įrodymų, jog pareiškėjui kalint Marijampolės PN 2010 m. birželio 11 d. nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl kalinimo sąlygų. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad Marijampolės PN nagrinėjamu atveju neužtikrino pareiškėjo teisės būti kalinamam teisės aktais nustatytomis kalinimo sąlygomis, todėl pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie savo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo vėdinimo, pertvarų sanitariniuose mazguose nebuvimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Kita vertus, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę (viena diena) bei į tai, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį nesikreipė į Marijampolės PN administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o į teismą kreipėsi tik po 3 metų nuo jo išleidimo iš Marijampolės PN dienos, nesant byloje įrodymų, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kas laikytina pakankama satisfakcija.

III. Pareiškėjas G. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 75–76), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti jam 390 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas ir neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad skundo papildymu, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, nekeitė skundo dalyko ir pagrindo, o tik patikslino ginčo laikotarpį. Be to, pareiškėjas mano, jog jis nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino ir skundą padavė laiku. Kartu akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs savo atliktus gyvenamųjų patalpų matavimus su brėžiniais. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis kalinimo laikotarpiu nesikreipė į Marijampolės PN administraciją su skundais dėl kalinimo sąlygų, ir pažymi, jog į Marijampolės PN administraciją ne kartą kreipėsi žodžiu, tačiau jokių atsakymų nesulaukė. Pareiškėjas taip pat prašo kviesti jį į žodinį bylos nagrinėjimą, kad jis galėtų išdėstyti savo paaiškinimus žodžiu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 83) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas bei pagrįstas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus bylą. Marijampolės PN pažymi, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti tik deklaratyvaus pobūdžio pamastymai ir nuomonė, nepateikiant aiškių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kviesti jį į bylos nagrinėjimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja būtinybe žodinio bylos nagrinėjimo metu žodžiu išdėstyti savo paaiškinimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme, tačiau pats prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 9) ir į bylos nagrinėjimą neatvyko (b. l. 64), nors buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (b. l. 63). Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. birželio 11 d. Marijampolės PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2010 m. birželio 11 d. buvo laikomas Marijampolės PN nesilaikant teisės aktų reikalavimų dėl kalinimo sąlygų, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, tuo tarpu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2010 m. birželio 10 d. taikytinas 3 metų senaties terminas.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. birželio 11 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 11 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 12), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. birželio 10 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Marijampolės PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. birželio 10 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad buvo gana svarbių asmeninių ir šeimyninių aplinkybių, kurių jis nenori įvardinti, nes jos visumoje neturi jokios faktinės reikšmės. Taigi pareiškėjas nedetalizuoja ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą jį atnaujinti, ir iš esmės pats nurodo, kad šios priežastys neturi jokios reikšmės. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe iki sueinant ieškinio senaties terminui reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. birželio 10 d. nepasinaudojo ir į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 30 d. (Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. (1.7.)S-10).

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. birželio 10 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2010 m. birželio 11 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Marijampolės PN 2010 m. birželio 11 d. Tačiau pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama satisfakcija jo pažeistai teisei apginti ir egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Šiame kontekste pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtino, kad dėl kalinimo Marijampolės PN sąlygų buvo sutrikdyta ir pablogėjo jo sveikata, jis neteko daug svorio, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, pareiškėjas nuolat galvojo apie savižudybę, patyrė nepatogumus, pažeminimą, atsirado nemiga, nusilpo jo imuninė sistema, jis prarado pasitikėjimą savimi, pasidarė uždaras ir dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Be to, pareiškėjas teigė, kad jis ne kartą dėl netinkamų kalinimo sąlygų žodžiu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esanti Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2013 m. rugsėjo 19 d. pažyma Nr. 55/04-414 (b. l.

59) patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 4 d. iki 2010 m. birželio 11 d. į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių, emocinių problemų ar gyvenimo sąlygų nesikreipė, į linkusių save žaloti ar nusižudyti didelės rizikos asmenų grupę įrašytas nebuvo. Be to, byloje nenustatyta, kad būtent dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Marijampolės PN būtų pablogėjusi jo sveikata, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo gana jauno amžiaus (34 m.), jis yra vyriškos lyties asmuo.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis ne kartą dėl netinkamų kalinimo sąlygų žodžiu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, teisėjų kolegija tokių duomenų nenustatė. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus 3 metams po jo išvykimo iš Marijampolės PN.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą (pažeidimas truko tik vieną dieną) bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (kaip minėta, pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik praėjus 3 metams nuo tada, kai jis išvyko iš Marijampolės PN), atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjo G. G. atstovas advokatas A. M. taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Tačiau pažymėtina, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo valstybei priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą (ABTĮ 451 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys