eA-144-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-144-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00148-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas, apeliantas) kreipėsi su prašymu, kurį patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

– ištirti, ar atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 1-861 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schemos, Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašo ir pavyzdinės sutarties tvirtinimo“ (toliau – ir Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-861, Sprendimas) 1 punktas neprieštarauja Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui (teisėtumo principas) bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui (įstatymo viršenybės principas); 2, 3 punktai bei 1 punktu patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schemos (toliau – ir Schema) nuostata „leidžiama papildoma 0,25 reikšme sumažinti šį koeficientą, jei statytojas sumokėjo Savivaldybės tarybos nustatytą įmoką už kiekvieną neįrengtą automobilių stovėjimo vietą“ neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktams (įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai), 6 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui (teisėtumo principas);

– pripažinus, kad Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 1-861 1–3 punktai prieštarauja nurodytoms teisės normoms, laikyti šį sprendimą panaikintu.

Pareiškėjas nurodė, kad Taryba 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 1-861 1 punktu patvirtino Schemą, kuria Vilniaus miesto savivaldybės teritorija pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus suskirstyta į 3 zonas. Šis punktas tiek, kiek juo patvirtintoje Schemoje pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus į 3 zonas suskirstyta visa Vilniaus miesto savivaldybės teritorija, o ne atskirų šiai savivaldybei priklausančių miestų ar miestelių teritorijos, taip pat tiek, kiek 1 zona padalyta į atskiras dalis, prieštarauja Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatai, įpareigojančiai laikytis statybos techninių reglamentų, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas teisėkūros subjektams paisyti teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Žemesniu teisės aktu negalima pakeisti aukštesnės galios teisės akto ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų. Pagal Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, kur expressis verbis įtvirtintas statybos techninių reglamentų privalomumas, viešojo administravimo subjektai privalo laikytis statybos techniniuose reglamentuose nustatytų reikalavimų ir juos vykdyti. Pažeidžiant šiuos reikalavimus, yra pažeidžiama Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, teisėtumo ir įstatymo viršenybės principai.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir STR 2.06.01:1999) 2.6 punkte nustatyta, kad savivaldybių tarybos savo sprendimais gali suskirstyti miestų ar miestelių teritorijas į zonas, nustatydamos jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus. Pareiškėjo teigimu, savivaldybės tarybai suteikta teisė suskirstyti į zonas tik konkrečių miestų ar miestelių teritorijas, tačiau Taryba į 3 zonas suskirstė ne miestų ar miestelių teritorijas, o visą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės teritorija sudaryta ne iš vieno miesto, jos teritorijos suskirstymas į zonas tarsi vieno miesto ar miestelio yra neteisėtas. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schemoje 1 zona padalyta į 2 dalis, kuriose nustatyti skirtingi automobilių stovėjimo vietų koeficientai (senamiestis – 0,5; pagrindinis Vilniaus miesto centras – 0,75), tačiau nei STR 2.06.01:1999, nei jokiame kitame teisės akte nenustatyta, kad viena zona gali būti suskirstyta dalimis.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas nustato, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, o administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjektui veikiant ultra vires, yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas.

Taryba 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 1-861 2 punktu patvirtino Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kurio 8 punkte įtvirtino teisę sumažinti privalomą automobilių stovėjimo vietų skaičių už kiekvieną neįrengtą automobilio stovėjimo vietą sumokant kompensaciją. Iš esmės tokios pat nuostatos įtvirtintos ir Schemos tekstinėje dalyje, ir Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas pavyzdinėje sutartyje (toliau – ir Pavyzdinė sutartis).

Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, o pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis nepiktnaudžiavimo valdžia principu, pagal kurį draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų. Pareiškėjo teigimu, joks teisės aktas savivaldybės tarybai nesuteikia teisės leisti neįrengti privalomų automobilių stovėjimo vietų, rinkti už tai kompensacijas, tvirtinti tokių kompensacijų tvarkas.

STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 2.6 punkte savivaldybių taryboms suteikiama teisė tik suskirstyti miestų ar miestelių teritorijas į zonas ir jose nustatyti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus (nurodyto 10 lentelėje) koeficientus, ne mažesnius, kaip nurodyta STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 2.6.1–2.6.3 punktuose, tačiau nesuteikia teisės leisti neįrengti pagal tam tikrose zonose galiojančius koeficientus nustatyto minimalaus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus ir už tai rinkti kompensacijas. Tarybos nustatytas automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientas yra laikomas minimaliu (mažiausiu skaičiumi, kurio jau nebegalima mažinti) automobilių stovėjimo vietų skaičiumi, kurį privaloma įrengti.

Tai, kad teisės aktų leidėjas neturėjo tikslo suteikti savivaldybių taryboms teisę nustatyti atvejus, kada galima neįrengti privalomo minimalaus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus, įrodo tiek STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 10 lentelės pastaboje („automobilių stovėjimo vietos gali būti suprojektuotos ir įrengtos už statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribų; automobilių stovėjimo vietos, kurios įrengiamos už statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribų, turi būti įrengtos prieš statinio ar statinių grupės pripažinimą tinkamais naudoti“), tiek 3.1 („privalomos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos įrengiamos“), tiek 3.2 („privalomos automobilių stovėjimo vietos gali būti įrengiamos už statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribų“) punktuose vartojami žodžiai „įrengiamos“, „turi būti įrengtos“, kurie reiškia, kad STR 2.06.01:1999 10 lentelėje ar tarybos sprendime nustatytas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius privalo būti įrengtas visais atvejais, nesvarbu, ar šios vietos įrengiamos statinio žemės sklypo ribose, ar už jų, t. y. bendras įrengtų automobilių stovėjimo vietų skaičius (statinio sklypo ribose ir už jo ribų) negali būti mažesnis, nei STR 2.06.01:1999 10 lentelėje ar savivaldybės tarybos sprendime nustatytas privalomas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius.

Aprašo 8–11, 14 punktuose bei Pavyzdinės sutarties 1, 2, 4, 5 punktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad, statytojui mokant kompensaciją už neįrengtas (trūkstamas) vietas, trūkstamų vietų nereikalaujama įrengti, nes statinio statybos užbaigimo akto išdavimas yra siejamas ne su privalomų automobilių stovėjimo vietų įrengimu, o tiesiog su kompensacijos sumokėjimu. STR 2.06.01:1999 2.6 punkto nuostata „senamiesčiuose ir miesto centrinėse dalyse automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus nustato savivaldybių tarybos“ taip pat nesuteikia teisės savivaldybės tarybai leisti neįrengti STR 2.06.01:1999 10 lentelėje ar tarybos sprendime nustatyto privalomo įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus. Automobilių stovėjimo vietų išdėstymas yra reglamentuojamas STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 3 skirsnyje, kurio sisteminė bei lingvistinė nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad stovėjimo vietų išdėstymas yra suprantamas ne kaip leidimas neįrengti nustatytą automobilių stovėjimo vietų skaičių, o kaip automobilių saugojimo ir stovėjimo vietoms keliami reikalavimai. Pagal Aprašo 9 punktą privalomą įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientą galima sumažinti 1 zonoje (pagrindinio Vilniaus miesto centro teritorijoje) ir 2 zonoje (teritorijoje apie pagrindinį miesto centrą), tačiau, pagal STR 2.06.01:1999, savivaldybės taryba net neturi teisės nustatyti į 2 zoną patenkančių automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumų.

Taryba, priimdama šį Sprendimą, siekė kitų, nei aukštesnės galios teisės aktuose nustatyta, tikslų ir pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, kuris draudžia viešojo administravimo subjektams priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, nei įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytų, tikslų. Įvertinus Aprašo 2, 8, 9 ir 14 punktus, akivaizdu, kad šio Sprendimo pagrindinis tikslas – rinkti lėšas už neįrengtas privalomas automobilių stovėjimo vietas.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą prašė nutraukti bylą arba atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad STR 2.06.01:1999 Tarybai suteikia teisę suskirstyti į zonas konkrečių miestų ir miestelių teritorijas, tačiau Taryba į 3 zonas suskirstė ne atskirų miestų ar miestelių teritorijas, o visą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją. STR 2.06.01:1999 taikomas rengiant miestų, miestelių ir kaimų bendruosius ir detaliuosius bei specialiuosius planus (I skyr. 1.1 p.); rengiant bendruosius planus, paprastai planuojama miesto, miestelio teritorijos administracinėse ribose, kaimo ribose (I skyr. 1.2 p.). Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-861 zonos nustatytos vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniuose nustatyta miesto vidine struktūra bei siekiu aktyvinti gyventojų naudojimąsi viešuoju transportu, kooperuojant lėšas municipalinėms automobilių stovėjimo vietoms įrengti ir viešojo transporto plėtrai.

Schemoje 1 zona padalyta į 2 dalis, kuriose nustatyti skirtingi automobilių stovėjimo vietų koeficientai, tačiau nei STR 2.06.01:1999, nei joks kitas teisės aktas nenustato, kad viena zona negali būti suskaidyta / suskirstyta dalimis. STR 2.06.01:1999 2.6 punkte įtvirtinta, jog 1 zonoje išskiriamos dvi dalys – senamiestis ir centrinė miesto dalis, kuriose automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus nustato savivaldybių tarybos.

1 zonos pagrindinio Vilniaus miesto centro dalyje ir 2 zonoje papildoma 0,25 reikšme sumažinus Sprendimu nustatytą koeficientą, jei statytojas sumokėjo Tarybos nustatytą įmoką už kiekvieną neįrengtą automobilių stovėjimo vietą, taikytinas koeficientas nėra mažesnis, nei įtvirtintas STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 2.6.1–2.6.2 punktuose.

Pareiškėjas nenurodė jokios teisės akto nuostatos, draudžiančios Vilniaus miesto savivaldybei gauti kompensacijas už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas. Jis savo reikalavimus iš esmės grindžia STR 2.06.01:1999 reikalavimų nesilaikymu. Reikalavimas ištirti Sprendimo 1 punkto atitiktį teisėtumo ir įstatymo viršenybės principams yra išvestinis, nustatant, ar Sprendimo 1–3 punktai pirmiausia neprieštarauja STR 2.06.01:1999 2.6 punkto nuostatoms. Pareiškėjas Statybos, Vietos savivaldos, Viešojo administravimo įstatymų nuostatomis, kuriose įtvirtinti bendrieji teisės principai, vadovaujasi tik kaip „dirbtiniu“ pagrindu, siekdamas iš esmės ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitiktį žemesniam, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, pagal hierarchiją lygmens įstatymą įgyvendinančiajam teisės aktui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą. Teismas pripažino, kad Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-861 tiek, kiek juo pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus į 3 zonas suskirstyta visa Vilniaus miesto savivaldybės teritorija, o ne atskirų šiai savivaldybei priklausančių miestų ar miestelių teritorijos, kiek 1 zona padalyta į atskiras dalis, kiek juo nustatyta galimybė ne daugiau kaip 0,25 reikšme sumažinti privalomą įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientą už kiekvieną neįrengtą automobilio stovėjimo vietą sumokant kompensaciją, neprieštarauja Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktams ir 6 straipsnio 2 daliai.

Teismas nustatė, kad šios bylos tyrimo dalykas – Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 1-861 tiek, kiek juo pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus į 3 zonas suskirstyta visa Vilniaus miesto savivaldybės teritorija, o ne atskirų šiai savivaldybei priklausančių miestų ar miestelių teritorijos, kiek 1 zona padalyta į atskiras dalis, kiek juo nustatyta galimybė ne daugiau kaip 0,25 reikšme sumažinti privalomą įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientą už kiekvieną neįrengtą automobilio stovėjimo vietą sumokant kompensaciją, atitiktis Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai.

Teismas pažymėjo, jog Taryba 2012 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 1-861, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymu, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu iki 2015 metų, patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų ir jo sprendinių tvirtinimo“ (toliau – ir Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 1-1519), STR 2.06.01:1999 ir atsižvelgdama į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendinių įgyvendinimo stebėsenos (monitoringo) ataskaitos už 2007–2010 metus rekomendacijas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 1258. Įvertinęs Sprendime įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas Sprendimas, jį priėmusio subjekto teisinį statusą, teismas konstatavo, kad ginčijamas Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-861 yra norminis administracinis aktas. Informacija apie šio sprendimo priėmimą paskelbta 2012 m. lapkričio 30 d. dienraštyje „Vilniaus diena“. Sprendimas paskelbtas tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnyje nustatyta tvarka ir įsigaliojo 2012 m. gruodžio 1 d.

Teismas, apibendrindamas Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendime Nr. 1-861 nustatytą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatavo, kad pagal jį: visa Vilniaus miesto savivaldybės teritorija suskirstyta į 3 zonas, kuriose nustatyti skirtingi automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientai: 1 zonai priskirtas senamiestis (koeficientas 0,5) ir pagrindinis miesto centras (koeficientas 0,75), 2 zonai priskirtos teritorijos apie pagrindinį miesto centrą (koeficientas 1), 3 zonai priskirta visa likusi savivaldybės teritorija (koeficientas 1); 1 zonai priskirto pagrindinio miesto centro nustatytas automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientas 0,75 ir 2 zonai priskirtos teritorijos koeficientas 1 gali būti sumažintas papildoma 0,25 reikšme už kiekvieną neįrengtą automobilių stovėjimo vietą savanoriškai sudarytos sutarties pagrindu į Vilniaus savivaldybės biudžetą sumokant 15 000 Lt įmoką. Tai gali būti padaryta tik, jei statytojas nustato, kad projektuojamam naujam statiniui, rekonstruojamam ar kapitaliai remontuojamam statiniui, statinio ar jo dalies paskirties keitimo atveju dėl fizinių sąlygų nebuvimo ar dėl ekonominių priežasčių trūksta reikalingų automobilių stovėjimo vietų, ir jei tai neprieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo bei statinio projektavimo dokumentams, kuriais automobilių stovėjimo vietų poreikis nustatytas vadovaujantis tuo metu galiojusiu statybos techninių reikalavimų reglamentu STR 2.06.01:1999 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir STR 2.02.01:2004); iš kompensacijų už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas surinktos lėšos pervedamos į savivaldybės biudžetą, šios lėšos naudojamos tik bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti Vilniaus mieste pagal Vilniaus miesto savivaldybės investicijų programos 15 programą „Miesto infrastruktūros objektų plėtra“.

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje sprendžiami klausimai tiesiogiai susiję su savivaldybių ir jų atstovaujamųjų organų – tarybų – kompetencija. Teismas vadovavosi Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalimi, 121 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1998 m. vasario 18 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimais, 2004 m. vasario 11 d. sprendimu, 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. vasario 9 d. nutarimais, taip pat vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 50 straipsnio 3 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.35 straipsnio 1 dalimi, 2.36 straipsnio 1, 2 dalimis. Apibendrindamas nustatytą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas konstatavo, kad savivaldybės, taigi ir Vilniaus miesto savivaldybė, pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, jų finansinius išteklius gali sudaryti pajamos, gautos iš civilinių sandorių, tačiau tokios savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms įgyvendinti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė ištirti Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 1-861 atitiktį Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai. Teismas įvertino Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 6 punktą, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktus, 6 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai dėl Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 1-861 atitikties Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai iš esmės susiję su tuo, kad, pareiškėjo nuomone, Taryba, priėmusi ginčijamą sprendimą, pažeidė STR 2.06.01:1999 VI skyriuje „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ įtvirtintus savivaldybių tarybų įgaliojimus, susijusius su automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymu.

Teismas įvertino STR 2.06.01:1999 VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ nuostatas (2.1, 2.3, 2.6, 2.11 p.) ir konstatavo, kad:

1) bendras automobilių stovėjimo vietų poreikis jų stovėjimo statiniuose nustatomas įvertinus: esamą ir prognozuojamą nuolatinių gyventojų bei įmonių lengvųjų automobilių skaičių ir jų naudojimo intensyvumą; kasdienių, periodinių ir epizodinių lankytojų automobilių skaičių ir jų naudojimo intensyvumą; automobilių stovėjimo trukmę; automobilių statymo prie gyvenamųjų namų, darbo, poilsio, aptarnavimo ir kitų vietų poreikį;

2) stovėjimo vietų skaičius nustatomas pagal 10 lentelę (joje įtvirtintas minimalus stovėjimo vietų skaičius). Iki 20 proc. 10 lentelėje nustatyto daugiabučių namų automobilių stovėjimo vietų normatyvo (išskyrus vietas žmonėms su negalia) įgyvendinimo ypatumus gali nustatyti savivaldybių tarybos savo sprendimais, inter alia teritorijų planavimo metu numatydamos atskirus sklypus automobilių saugykloms ir kitais būdais;

3) senamiesčiuose ir miesto centrinėse dalyse automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus nustato savivaldybių tarybos. Jos savo sprendimais gali suskirstyti miestų ar miestelių teritorijas į zonas, nustatydamos jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus (nurodyto 10 lentelėje) koeficientus, ne mažesnius kaip: 1 zona – 0,5; 2 zona – 0,75; 3 zona – 1. 1 zonai priskiriamas miesto ar miestelio senamiestis ir miesto centrinė dalis. 2 zonai priskiriamos teritorijos aplink 1 zoną ar miestelio centrinė dalis. 3 zonai priskiriamos gyvenamosios, pramoninės ir kitos teritorijos, kurios nepriskiriamos 1 ir 2 zonoms. Jeigu tokios zonos su tam tikrais koeficientais nepatvirtintos, galioja 10 lentelėje nurodyti normatyvai. Miesto ar miestelio atskirų rajonų, kvartalų, zonų ir kitų teritorijų minimalius normatyvus, didesnius, negu nurodyti 10 lentelėje, gali patvirtinti savivaldybės taryba.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai dėl Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 1-861 tiek, kiek šiuo sprendimu pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus į 3 zonas suskirstyta visa Vilniaus miesto savivaldybės teritorija, o ne atskirų šiai savivaldybei priklausančių miestų ar miestelių teritorijos, taip pat tiek, kiek 1 zona padalyta į atskiras dalis, atitikties Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai, iš esmės susiję su tuo, kad, pareiškėjo nuomone, Taryba, priėmusi ginčijamą sprendimą, pažeidė STR 2.06.01:1999 VI skyriuje „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ įtvirtintus savivaldybių tarybų įgaliojimus, susijusius su automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymu.

Teismas nurodė, kad STR 2.06.01:1999 VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 2.6 punkte expressis verbis nustatyta, jog savivaldybių tarybos savo sprendimais gali suskirstyti „miestų ar miestelių teritorijas“ į zonas, nustatydamos jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus (nurodyto 10 lentelėje) koeficientus, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama vien pažodžiui, taikant tik lingvistinį (verbalinį) teisės aiškinimo metodą. Sprendžiant, ar ginčijamu Sprendimu Taryba pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus į 3 zonas galėjo suskirstyti visą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją, reikšminga yra tai, kad STR 2.06.01:1999 I skyriuje nustatyta, kad šis reglamentas taikomas rengiant ir miestų bendruosius planus (1.1 p.), o, rengiant bendruosius planus, paprastai planuojama miesto, miestelio teritorijos administracinėse ribose (1.2 p.).

Taip pat reikšminga, kad, kaip paminėta, Sprendimas priimtas, vadovaujantis, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu iki 2015 metų, patvirtintu Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, iš kurio matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas apima visą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją, Vilniaus miesto atskirų teritorijų bendrieji, detalieji ar specialieji planai ir koncepcijos rengiami pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendinius (2.1, 2.2 p.).

Taigi, teismo vertinimu, STR 2.06.01:1999 VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 2.6 punkto nuostatą savivaldybių tarybos savo sprendimais gali suskirstyti „miestų ar miestelių teritorijas“ į zonas, nustatydamos jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus (nurodyto 10 lentelėje) koeficientus, aiškinant kartu su paminėtu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu STR 2.06.01:1999 I skyriaus 1.1, 1.2 punktuose, ir įvertinus paminėtą Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1519 2.1, 2.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju sąvoka „miestų teritorija“ yra tapati sąvokai „miesto savivaldybės teritorija“.

Taigi Taryba 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-861 pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus į 3 zonas suskirsčiusi visą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją nepažeidė STR 2.06.01:1999 VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 2.6 punkto nuostatos „savivaldybių tarybos savo sprendimais gali suskirstyti miestų ar miestelių teritorijas į zonas, nustatydamos jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus (nurodyto 10 lentelėje) koeficientus“. Teismo nuomone, šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad, kaip paminėta, pagal STR 2.06.01:1999 VI skyriuje „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ nustatytą teisinį reguliavimą, savivaldybės tarybos gali patvirtinti miesto ar miestelio atskirų rajonų, kvartalų, zonų ir kitų teritorijų minimalius normatyvus, kurie turi būti didesni, negu nurodyti 10 lentelėje.

Šioje byloje nustatyta, kad Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-861 3 zonai priskirtos visa likusi Vilniaus miesto savivaldybės teritorija, nepatenkanti į senamiestį, pagrindinį miesto centrą (1 zona), ir teritorijos apie pagrindinį miesto centrą (2 zona). Vadinasi, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esantys miestai ir miesteliai patenka į 3 zoną, kurioje nustatytas automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientas yra 1, todėl pagal Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 1-861 Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiuose miestuose ir miesteliuose nustatyti minimalūs normatyvai nėra ir negali būti didesni, negu nurodyti STR 2.06.01:1999 VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 10 lentelėje.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog Taryba 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-861 pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus į tris zonas suskirsčiusi ne atskirų Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių miestų ar miestelių teritorijas, o visą šios savivaldybės teritoriją, pažeidė STR 2.06.01:1999 VI skyriuje „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ įtvirtintus savivaldybių tarybų įgaliojimus, susijusius su automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymu.

Teismas akcentavo, kad STR 2.06.01:1999 VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 2.6 punkte, be kita ko, nustatyta, jog senamiesčiuose ir miesto centrinėse dalyse automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus nustato savivaldybių tarybos; savivaldybių tarybos savo sprendimais gali suskirstyti miestų ar miestelių teritorijas į zonas, o 1 zonai priskiriamas miesto ar miestelio senamiestis ir miesto centrinė dalis. Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-861 tiek, kiek 1 zona padalyta į atskiras dalis, atitinka STR 2.06.01:1999 VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 2.6 punkto nuostatas. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad Taryba, 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-861 1 zoną padalijusi į atskiras dalis, t. y. 1 zonai priskyrusi senamiestį ir pagrindinį miesto centrą, pažeidė STR 2.06.01:1999 VI skyriuje „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ įtvirtintus savivaldybių tarybų įgaliojimus, susijusius su automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymu.

Teismas pažymėjo, jog, konstatavus, kad Taryba 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-861 pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus į 3 zonas suskirsčiusi ne atskirų Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių miestų ar miestelių teritorijas, o visą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją, ir 1 zoną padalijusi į atskiras dalis, t. y. 1 zonai priskyrusi senamiestį ir pagrindinį miesto centrą, nepažeidė STR 2.06.01:1999 VI skyriuje „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ įtvirtintų savivaldybių tarybų įgaliojimų, susijusių su automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymu, konstatuotina ir tai, kad Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-861 tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, yra teisėtas, o jį priimdama Taryba vadovavosi įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principais.

Teismas nurodė, kad Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-861 nustatyta galimybė papildoma 0,25 reikšme sumažinti tik 1 zonai priskirtą pagrindinio miesto centro nustatytą automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientą 0,75 ir 2 zonai priskirtos teritorijos koeficientą 1, o tai reiškia, kad, net ir įgyvendinus šią sąlygą, ginčijamu Sprendimu nustatyti 1 ir 2 zonos koeficientai nebus mažesni už nustatytuosius STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 2.6 punkte. Pažymėjo, jog pagal šiame sprendime įtvirtintą teisinį reguliavimą 15 000 Lt kompensacija už kiekvieną neįrengtą automobilio stovėjimo vietą sumažinant privalomą įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientą gali būti mokama tik esant šioms sąlygoms, t. y.: jei statytojas nustato, kad projektuojamam naujam statiniui, rekonstruojamam ar kapitaliai remontuojamam statiniui, statinio ar jo dalies paskirties keitimo atveju dėl fizinių sąlygų nebuvimo ar dėl ekonominių priežasčių trūksta reikalingų automobilių stovėjimo vietų; jei tai neprieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo bei statinio projektavimo dokumentams, kuriais automobilių stovėjimo vietų poreikis nustatytas vadovaujantis tuo metu galiojusiu statybos techninių reikalavimų reglamentu STR 2.06.01:1999 ir statybos techninių reikalavimų reglamentu STR 2.02.01:2004; tai gali būti daroma tik savanoriškai sudarytos sutarties pagrindu.

Pagal Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendime Nr. 1-861 įtvirtintą teisinį reguliavimą iš kompensacijų už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas surinktos lėšos pervedamos į savivaldybės biudžetą ir jos naudojamos tik bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti Vilniaus mieste pagal Vilniaus miesto savivaldybės investicijų programos 15 programą „Miesto infrastruktūros objektų plėtra“. Vertindamas nurodytą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad, kaip paminėta, pagal Konstitucijos, Vietos savivaldos įstatymo ir CK nuostatas, savivaldybės, taigi ir Vilniaus miesto savivaldybė, pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai; jų finansinius išteklius gali sudaryti pajamos, gautos iš civilinių sandorių, tačiau tokios savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms įgyvendinti.

Pažymėjo ir tai, kad pagal STR 2.06.01:1999 VI skyriuje „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ nustatytą teisinį reguliavimą bendras automobilių stovėjimo vietų poreikis jų stovėjimo statiniuose nustatomas įvertinus esamą ir prognozuojamą nuolatinių gyventojų bei įmonių lengvųjų automobilių skaičių, jų naudojimo intensyvumą, kasdienių, periodinių, epizodinių lankytojų automobilių skaičių ir jų naudojimo intensyvumą, automobilių stovėjimo trukmę, automobilių statymo prie gyvenamųjų namų, darbo, poilsio, aptarnavimo ir kitų vietų poreikį, tačiau savivaldybių tarybų nustatyti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus (nurodyto 10 lentelėje) koeficientai negali būti mažesni kaip: 1 zona – 0,5; 2 zona – 0,75; 3 zona – 1; stovėjimo vietų skaičius nustatomas pagal 10 lentelę (joje įtvirtintas minimalus stovėjimo vietų skaičius), tačiau savivaldybių tarybos gali patvirtinti didesnius minimalius normatyvus, negu nurodyti 10 lentelėje; iki 20 proc. 10 lentelėje nustatyto daugiabučių namų automobilių stovėjimo vietų normatyvo (išskyrus vietas žmonėms su negalia) įgyvendinimo ypatumus gali nustatyti savivaldybių tarybos savo sprendimais, inter alia teritorijų planavimo metu numatant atskirus sklypus automobilių saugykloms ir kitais būdais.

Vadinasi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Taryba 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-861 įtvirtinusi galimybę ne daugiau kaip 0,25 reikšme sumažinti privalomą įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientą už kiekvieną neįrengtą automobilio stovėjimo vietą sumokant kompensaciją, veikė ultra vires, t. y. viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Priešingai, šis reguliavimas atitinka Konstitucijos, Vietos savivaldos įstatymo, CK nuostatas, jis neprieštarauja ir STR 2.06.01:1999 VI skyriuje „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės jau yra pateisinęs Tarybos teisę taisyklėmis nustatyti galimybę statytojui, nustačiusiam, kad projektuojamam naujam statiniui ar kapitaliai remontuojamam statiniui trūksta reikalingų automobilių stovėjimo vietų, sudaryti sutartį dėl kompensacijų už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas su Vilniaus miesto savivaldybės administracija (žr. 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008). Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-861 tiek, kiek juo nustatyta galimybė ne daugiau kaip 0,25 reikšme sumažinti privalomą įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientą už kiekvieną neįrengtą automobilio stovėjimo vietą sumokant kompensaciją, yra teisėtas, o jį priimdama Taryba vadovavosi įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principais.

Teismas pažymėjo, jog, konstatavus, kad Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-861 tiek, kiek juo pagal automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus į 3 zonas suskirstyta visa Vilniaus miesto savivaldybės teritorija, o ne atskirų šiai savivaldybei priklausančių miestų ar miestelių teritorijos, kiek 1 zona padalyta į atskiras dalis, kiek juo nustatyta galimybė ne daugiau kaip 0,25 reikšme sumažinti privalomą įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientą už kiekvieną neįrengtą automobilio stovėjimo vietą sumokant kompensaciją, yra teisėtas, o jį priimdama Taryba vadovavosi įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, konstatuotina ir tai, kad Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-861 tiek, kiek jis yra ginčijamas, neprieštarauja Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors teismas labai plačiai pacitavo teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, tačiau iš esmės nepateikė ginčijamo sprendimo vertinimo kriterijų bei byloje taikytinų teisės normų analizės, jų neapibendrino, nepadarė išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 6 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-388/2011, 2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-333/2008). Teismas nurodė, kad Schemos nuostata, kuria 1 zona padalijama į 2 dalis, atitinka STR 2.06.01:1999 VI skyriaus nuostatas, tačiau nepateikė jokių argumentų, motyvų, dėl kokių priežasčių padarė tokią išvadą. Teismas net netyrė, ar Taryba apskritai turėjo įgaliojimus priimti ginčijamą Sprendimą – norminį teisės aktą. Teismas neatsakė į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismas pažeidė procesinės teisės normas ir priimtas sprendimas yra nemotyvuotas.

2. Teismas netinkamai vertino ir aiškino savivaldybių veikimo laisvę ir jų savarankiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-555/2013, 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013; Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-04/2005, 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-800/2007, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007, 2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-383/2009, 2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). Teismas visų pirma privalėjo tirti ir vertinti, ar Taryba apskritai turėjo įgaliojimus priimti tokio pobūdžio norminį teisės aktą. Tačiau teismas tik konstatavo, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, ir daugiau netyrė, neanalizavo savivaldybės įgaliojimų. Teismas, teigdamas, kad net ir sumažinus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus ginčijamu Sprendimu nustatyti 1 ir 2 zonos koeficientai nebus mažesni už nustatytuosius STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 2.6 punkte, net neįsigilino į bylos esmę bei pareiškime teismui išdėstytus argumentus. Šio teisės akto nuostatos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teisę sukurti naujas elgesio taisykles ir nustatyti atvejus ir sąlygas, kada ir kur galima neįrengti privalomų automobilių stovėjimo vietų. Teismas, nuspręsdamas, jog Taryba gali leisti sumažinti privalomą įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičių, padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą.

3. STR 2.06.01:1999 expressis verbis išskiria tiek gyvenamąsias vietoves – miestą, miestelį ir kaimą, tiek vieną konkrečią – vietovės lygmens – bendrojo plano rūšį. Bendrasis planas gali būti rengiamas tiek visai valstybės teritorijai, tiek visai savivaldybės teritorijai, tiek daliai savivaldybės teritorijos – miestui ar jo daliai, miesteliui ar jo daliai, kaimui ar viensėdžiui. Vien tai, kad Taryba yra patvirtinusi visos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, savaime nereiškia, jog šio bendrojo plano buvimas leidžia visą savivaldybės teritoriją sutapatinti su konkrečia gyvenamąja vietove – miestu. STR 2.06.01:1999 sąmoningai ir tikslingai išskiriamos konkrečios gyvenamosios vietovės. Vilniaus miesto savivaldybę sudaro ne vienas miestas, todėl visos savivaldybės teritorijos suskirstymas į zonas sukelia neaiškumo, painumo, pažeidžia ir teisėtumo principą, reikalaujantį, kad teisės aktai būtų aiškūs ir nedviprasmiški. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai miesto teritoriją prilygino miesto savivaldybės teritorijai.

4. Šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, nes šio bylos ir nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pagrindas bei dalykas yra skirtingi. Teismas susiaurino ginčo ribas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėjas visiškai netinkamai traktuoja tiek paties STR 2.06.01:1999 taikymo apimtis, tiek Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos išplėtimo, įtraukiant Grigiškes kaip kadastro vietovę, esmę, formaliai vertina nurodyto teisės akto normas, net nesigilindamas į jų paskirtį ir tikslą. Argumentas, kad STR 2.06.01:1999 taikomas rengiant miestų, miestelių ir kaimų bendruosius ir detaliuosius bei specialiuosius planus, t. y. išskiriamos konkrečios gyvenamosios vietovės, o Vilniaus miesto savivaldybę sudaro ne vienas miestas, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šioje administracinėje byloje keliamus klausimus. Atmestina kaip nepagrįsta ir išvada, jog teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai miesto teritoriją prilygino miesto savivaldybės teritorijai. Taryba, patvirtinusi Schemą, pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybės teritorija suskirstyta į 3 zonas, nustatant kiekvienai zonai taikytinus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus, nepažeidė STR 2.06.01:1999 2.6 punkte įtvirtintų teisės normų.

2. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja STR 2.06.01:1999 2.6 punkto nuostatas, aiškindamas, jog tokiu būdu, kai numatoma galimybė automobilių stovėjimo vietas įrengti pagal mažesnį koeficientą, bet, pabrėžtina, ne mažesnį nei įtvirtina statybos techninio reglamento reikalavimai, sumokant kompensaciją, nustatomas atvejis, kada galima neįrengti privalomo minimalaus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus. Atsakovas veikia teisės akto leidžiamose ribose, o imperatyvas nėra pažeidžiamas. Pareiškėjas nenurodo jokios teisės akto nuostatos, draudžiančios Vilniaus miesto savivaldybei gauti kompensacijas už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas. Aprašas reglamentuoja sutartinio pobūdžio mokėjimus. Pareiškėjo formalus tam tikrų teisės aktų interpretavimas, sistemiškai nevertinant juose įtvirtintų nuostatų, negali būti pagrindas panaikinti Sprendimą. Kompensacijos lėšos naudojamos tik bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti Vilniaus mieste. Sprendimo 1–3 punktai atitinka teisės aktų nuostatas, teisėtumo, teisingumo bei protingumo principus, tiesiogiai įgyvendina viešąjį interesą, todėl neturėtų būti panaikinti.

3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nėra jokio pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, nes šioje byloje keliamas ginčijamo savivaldybės tarybos sprendimo atitikties įstatymams klausimas. Toks vertinimas yra formalus, todėl negali būti laikomas teisingu ir teisėtu. Pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš Sprendimo, Schemos, Aprašo ir Pavyzdinės sutarties nuostatų neatitikimo STR 2.06.01:1999 nuostatoms, t. y. žemesnio, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, hierarchinio lygmens įstatymą įgyvendinančiajam aktui. Pareiškėjas, žinodamas, kad administraciniams teismams, taikant specifinę norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procedūrą, nepriskiriama tirti savivaldybės norminio administracinio akto atitikties žemesniems, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, įstatymą įgyvendinantiems aktams, elgiasi nesąžiningai. Teismas išsamiai išanalizavo pareiškėjo prašymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Administracinė byla nutrauktina.

Iš pareiškėjo teismui paduoto prašymo matyti, kad kvestionuojamo atsakovo priimto teisės akto – Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 1-861 – neteisėtumą jis (pareiškėjas) sieja su nurodytų Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto pažeidimu ta prasme, kad šis atsakovo sprendimas priimtas, pažeidus Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuorodą į tai, kad atsakovas (kaip viešojo administravimo subjektas) privalėjo laikytis, bet nesilaikė statybos techninio dokumento – STR 2.06.01:1999; priimdamas šį sprendimą, pažeidė jam (kaip viešojo administravimo subjektui) privalomus laikytis Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nurodytą veiklos teisėtumo principą ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nurodytą įstatymo viršenybės principą. Šiuos savo teiginius pareiškėjas grindžia konkrečiomis STR 2.06.01:1999 nuostatomis, kurios, jo manymu, buvo pažeistos paminėtu atsakovo sprendimu.

Kolegija, atsižvelgdama į taip pareiškėjo suformuluotus prašymo dalyką ir pagrindą, pažymi, kad, viena vertus, tokia prašymo dalyko formuluotė skiriasi nuo to paties pareiškėjo prašymo administraciniam teismui formuluotės, nurodytos administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008. Todėl pastaroji administracinė byla kolegijos pripažintina skirtinga nei ši administracinė byla ir dėl to joje priimtame 2008 m. liepos 18 d. sprendime suformuluotos ABTĮ 110 straipsnio 2 dalies aiškinimo taisyklės neturi būti taikomos šioje administracinėje byloje. Kita vertus, kolegija pažymi, kad šioje byloje pareiškėjo nurodytas prašymo pagrindas suponuoja būtinumą teismui atlikti pareiškėjo nurodytų STR 2.06.01:1999 nuostatų ir tam tikrų (pareiškėjo nurodytų) Sprendimo nuostatų palyginamąją analizę pareiškėjo prašomu ištirti aspektu, t. y. tuo aspektu, ar atsakovo priimtas Sprendimas atitinka paminėtas Statybos įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ šešioliktojo skirsnio reglamentuojamos teisenos) tikslas yra ne tiek norminių teisės aktų leidėjų veiklos teisėtumo įvertinimas, kiek tam tikrų teisinių santykių neteisėto reglamentavimo ateityje pašalinimas, kolegija pripažįsta būtina atskirai pasisakyti dėl pareiškėjo nurodyto teisės akto - STR 2.06.01:1999 – reikšmės nagrinėjamai bylai laiko aspektu.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad STR 2.06.01:1999 (kuriam, pareiškėjo teigimu, prieštarauja tam tikros Sprendimo nuostatos) taip pat yra norminis teisės aktas, skirtas reglamentuoti teisinius santykius, kuriuos reglamentuoti (atsakovo teigimu, pagal jo kompetenciją) skirtas ir Tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-861. Iš esmės šioje pareiškėjo pradėtoje administracinėje byloje yra keliamas klausimas dėl kompetencijos, reglamentuojant paminėtus teisinius santykius dėl automobilių aptarnavimo infrastruktūros nustatymo, pasiskirstymo tarp atsakovo (savivaldybės atstovaujamosios institucijos) ir Aplinkos ministerijos (Vyriausybės įgaliotos institucijos). Tačiau, kaip jau buvo pasakyta, šis (toks) klausimas nėra savitikslis, o, atsižvelgiant į ABTĮ šešioliktojo skirsnio reglamentuojamos teisenos paskirtį, yra aktualus tiek, kiek tų pačių teisinių santykių (dėl automobilių aptarnavimo infrastruktūros nustatymo) reglamentavimas išlieka toliau. Šiame kontekste pažymėtina, kad Aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 STR 2.06.01:1999 pripažintas netekusiu galios nuo 2015 m. sausio 1 d. Tai reiškia, kad paminėtas klausimas dėl atsakovo ir Aplinkos ministerijos kompetencijų pasiskirstymo nuo 2015 m. sausio 1 d. prarado savo aktualumą. Savo ruožtu tai reiškia, kad norminio administracinio akto ištyrimo teisme instituto taikymas nagrinėjamoje situacijoje (pasikeitus paminėtų teisinių santykių reglamentavimui) neteko prasmės. Todėl ši administracinė bylą kolegijos nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti, bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis