A-492-285-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -285/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00914-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešųjų pirkimų tarnybos, ir Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešųjų pirkimų tarnybos, ir Viešųjų pirkimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas, darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja 2013 m. kovo 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-10), prašydama: 1) panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. P-61 „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į eitas Tarnybos direktoriaus pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija, paliekant turėtą antrą kvalifikacinę klasę) pareigas; 3) priteisti darbo užmokesčio skirtumą (tarp atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos darbo užmokesčio) už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu Įsakymu nurodyta, jog jai skelbiama prastova ne dėl valstybės tarnautojo kaltės, nurodant, kad valstybės tarnautojai prastovos laikotarpiu į darbą vykti nereikės ir pavedama mokėti minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 195 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėja su Įsakymu nesutinka, mano, kad Įsakymo nuostatos dėl prastovos prieštarauja prastovos sampratai ir jos aiškinimui teismų praktikoje. Mano, kad panaikinus pareiškėjos pareigybę prastova yra teisiškai neįmanoma, o tokiu atveju turėtų būti taikoma DK 130 straipsnio 5 dalis, t. y. atleidimas iš darbo perkeliant atleidimo datą. Teigė, kad pareiškėja, pateikusi prašymą nuo 2013 m. kovo 9 d. grąžinti ją į eitas pareigas po vaiko priežiūros atostogų, turėjo būti į jas grąžinta vykdant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą atleisti iš pareigų nėščią valstybės tarnautoją, taip pat valstybės tarnautoją, auginantį vaiką (vaikus) iki trejų metų, tačiau atsakovas, užuot grąžinęs pareiškėją į darbą, priėmė skundžiamą Įsakymą. Tvirtino, kad atsakovas, pažeidęs VTĮ 44 straipsnio 7 dalį padarė pareiškėjai turtinę žalą, kuri apskaičiuotina kaip skirtumas tarp pareiškėjai priklausančio darbo užmokesčio ir atsakovo nutartos pareiškėjai mokėti išmokos, o jos dydis priklauso nuo to, kiek laiko tęsis pareiškėjos teisės gauti darbo užmokestį pažeidimas. Nurodė, jog nepaisant ankstesnių teismų sprendimų klausimas dėl pareiškėjos grąžino į tarnybą liko neišspręstas. Pareiškėja pažymėjo, jo skundžiamame Įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka. Kelia abejones dėl Įsakymo atitikimo individualiam administraciniam aktui įstatyme nustatytiems reikalavimams. Pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų teigė patyrusi neturtinę žalą.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba, kartu atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 29-36), prašydamas administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos skundo reikalavimo grąžinti ją į eitas Tarnybos direktoriaus pavaduotojos pareigas nutraukti; pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad pareiškėja formaliai aiškina prastovos apibrėžimą. Pažymėjo, jog egzistavo objektyvios priežastys paskelbti pareiškėjai prastovą ir tai yra vienintelis protingas ir labiausiai šalių interesus atitinkantis sprendimas. Teigė, kad pareiškėja suabsoliutino VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas garantijas savo interesus iškeldama aukščiau už visos įstaigos tikslų ir efektyvaus funkcionavimo. Pažymėjo, kad atsakovas dėjo visas pastangas, kad prastovos laikas būtų sutrumpintas, tai yra siūlė pareiškėjai kitas pareigas, tačiau ji pasiūlymus atmetė. Mano, kad reikalavimas grąžinti pareiškėją į pareigas negali būti nagrinėjamas, kadangi dėl jo jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Atsakovas taip pat mano, kad pareiškėja nepagrįstai reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kadangi nėra pagrindinės sąlygos tokiai žalai atsirasti – atsakovo neteisėtų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu (b. l. 62-71) bylos dalį dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją E. S. į eitas Tarnybos direktoriaus pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija, paliekant turėtą antrą kvalifikacinę klasę) pareigas nutraukė; skundą patenkino iš dalies; panaikino Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. P-61 „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ dalį, kuria pavesta mokėti E. S. minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalies nuostatomis; įpareigojo atsakovą Viešųjų pirkimų tarnybą pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą tarp atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos iki prastovos paskelbimo turėto darbo užmokesčio už faktišką priverstinės pravaikštos laiką; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Tarnybos direktorius 2011 m. lapkričio 24 d. priėmė įsakymą Nr. 1S-166 „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo patvirtinimo“, kurio 1.1. punktu panaikino Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 18), o 2.1 ir 2.2. punktais įsteigė Mokymų ir konsultavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybes (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 12).

Tarnybos direktorius 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė įsakymą Nr. 1K-254 „Dėl E. S. atleidimo“, kurio 1 punktu pareiškėja buvo atleista iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigų, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada pareiškėja sugrįš iš atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, bet ne anksčiau nei vaikui (vaikams) sueis treji metai. Neatsiradus aplinkybių, dėl kurių E. S. turėtų teisę gauti nėštumo ir gimdymo atostogas, atostogas vaikui prižiūrėti, iki jam sueis 3 metai, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada turi pasibaigti įspėjimo terminas, t.y. ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 2 d. (imtinai).

Pareiškėja dėl šių atsakovo aktų padavė skundą teismui ir pareiškė tokius reikalavimus:

1) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo patvirtinimo“ 1.1 punktą, 2) panaikinti 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-254 „Dėl E. S. atleidimo“ ir grąžinti ją iki atleidimo eitas pareigas Tarnyboje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu E. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d.

įsakymo Nr. 1S-166 1.1. punktą ir 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-254; priteisė E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Lt neturtinės žalos. Likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė. Išnagrinėjęs Tarnybos apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-2692/2012 iš dalies tenkino Tarnybos apeliacinį skundą, nusprendė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria panaikintas Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d.

įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punktas ir šioje dalyje pareiškėjos E. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT, be kita ko, nutartyje pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-254 „Dėl E. S. atleidimo“ bei atmetė pareiškėjos reikalavimą grąžinti ją į eitas pareigas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas šio teismo sprendimo dalies neskundžia, o pareiškėja atsiliepimu taip pat prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu, teisėjų kolegija dėl to nepasisakė.

LVAT atmetė E. S. prašymą išaiškinti šio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį bei jos vykdymo tvarką. LVAT 2013 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-261-17/2013 netenkino E. S. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-552-2692/2012. Atsižvelgęs į tai, kad 2011 m. lapkričio 30 d. buvo panaikintos E. S. užimamos pareigos ir nėra galimybės jai skirti darbo pagal iki 2011 m. lapkričio 30 d. eitas pareigas, ir į tai, kad šiuo metu nėra kito darbo, atitinkančio jos specialybę, kvalifikaciją ir išsilavinimą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 5, 122 straipsniais, 195 straipsnio 1 dalimi, Tarnybos direktorius 2013 m. vasario 21 d.

įsakymu Nr. P-61 „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ nuo 2013 m. kovo 9 d., iki jos vaikui sueis 3 metai, paskelbė E. S. prastovą ne dėl valstybės tarnautojo kaltės, nurodant, kad valstybės tarnautojai prastovos laikotarpiu į darbą vykti nereikia ir pavedant mokėti jai minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjai 2013 m. kovo 26 d. buvo pasiūlyta (Nr. 8P-178) užimti kitas to paties lygio, bet žemesnės kategorijos pareigas – Tarnybos Prevencijos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija), paliekant suteiktą 2 kvalifikacinę klasę.

Teismas nusprendė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į eitas Tarnybos direktoriaus pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija, paliekant turėtą antrą kvalifikacinę klasę) pareigas, kadangi pareiškėja administraciniame teisme anksčiau buvo iškėlusi bylą, kurioje tam pačiam atsakovui – Tarnybai – buvo reiškiamas tapatus reikalavimas grąžinti ją į iki atleidimo eitas pareigas Tarnyboje.

Spręsdamas dėl 2013 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. P-61 teisėtumo teismas rėmėsi inter alia Darbo kodeksu, kurio 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.). Pažymėjo, kad atsakovas priėmė įsakymą dėl prastovos todėl, kad po LVAT nutarties likus galioti Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punktui, kuriuo panaikinta pareiškėjos pareigybė, bet teismui pareiškėją grąžinus į darbą, atsakovas neturi galimybės duoti jai darbo pagal anksčiau eitas pareigas, o būti perkelta į kitas pareigas pareiškėja nesutiko. Teismo nuomone, tokia situacija atitinka DK 122 straipsnio 1 dalį, pagal kurios formuluotę prastova darbuotojui skelbiama tuomet, kai darbdavys (šiuo atveju – atsakovė Tarnyba) negali dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (pareigybės panaikinimo) suteikti darbuotojui (pareiškėjai E. S.) sulygto darbo (t.y. darbo pagal Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę). Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra reikšminga, ar yra išlikusi, ar nėra išlikusi tokio darbuotojo darbo vieta. Tad skundžiamo 2013 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. P-61 dalis, kuria nuspręsta nuo 2013 m. kovo 9 d., iki jos vaikui sueis 3 metai, paskelbti E. S. prastovą ne dėl valstybės tarnautojo kaltės, nurodant, kad valstybės tarnautojai prastovos laikotarpiu į darbą vykti nereikia, laikyta teisėta.

Teismas sprendė, kad nėra teisėta skundžiamo Įsakymo dalis, kuria nuspręsta mokėti E. S. minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes ši dalis neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas vertino, kad darbuotojams, kurie yra prastovoje, mokėti už darbą pagal DK 195 straipsnio 1 dalyje numatytą apmokėjimo tvarką galima tik tuomet, kai darbuotojai, jiems raštu sutinkant, perkeliami į mažiau apmokamą darbą. Pažymėjo, kad pareiškėja nesutiko ir nebuvo perkelta į kitą darbą, todėl jai mokėtinas iki prastovos paskelbimo gautas darbo užmokestis. Dėl išvardintų motyvų minėtoji skundžiamo 2013 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. P-61 dalis panaikinta, o atsakovas įpareigotas pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą tarp atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos iki prastovos paskelbimo turėto darbo užmokesčio vidurkio už visą faktišką priverstinės pravaikštos laiką.

Spręsdamas dėl neturinės žalos atlyginimo, teismas atkreipė dėmesį į šiuo teismo sprendimu patenkintų reikalavimų apimtį ir jų svarbą reikalavimų visumoje, t. y. į tai, kad iš esmės tenkinami tik reikalavimai, susiję su per mažu darbo užmokesčio mokėjimu per visą prastovos laikotarpį. Teismo nuomone, pagrindinis veiksnys, padaręs neabejotinos žalos pareiškėjai, buvo jos neteisėtas atleidimas iš tarnybos, dėl kurio jai cituotu teismo sprendimu jau atlyginta neturtinė žala – 5 000 Lt. Teismo nuomone, valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti, kad viešojo administravimo subjekto tarnautojų veiksmų (neveikimo) neteisėtumas pasireiškė itin grubiu, cinišku, sistemingu įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų nepaisymu ar kitokiais neteisėtais veiksmais. Šiuo atveju teismas atsakovo veiksmus po teismų sprendimų vertino kaip siekį tam tikru būdu, kurį šis teismas pripažino priimtinu, sureguliuoti jos ir pareiškėjos tarnybos santykius duotajame etape, sprendimas mokėti mažesnį atlyginimą galėjo būti priimtas netinkamai taikant teisės aktus, bet nebūtinai norint piktybiškai kenkti pareiškėjai ar tęsti jos atžvilgiu patyčias. Tad teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra būtino valstybės deliktinės atsakomybės elemento – neturtinės žalos, todėl reikalavimas ją atlyginti netenkintas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neneigė neturėjusi bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas nepateikė įrodymų, jog tokių išlaidų turėjo, todėl abiejų prašymai atlyginti teismo išlaidas netenkinti.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77-92), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja mano, kad skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas, todėl, kad yra susijęs ne su laikinu darbo nebuvimu, bet neteisėtu pareigybės panaikinimu. Teigia, kad pareiškėja turėjo būti grąžinta į pareigas nepaisant struktūrinių pertvarkymų, vykdant imperatyvų VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą draudimą nėščią valstybės tarnautoją, taip pat valstybės tarnautoją, auginantį vaiką (vaikus) iki trejų metų atleisti iš pareigų šioje teisės normoje numatytais pagrindais.

Teigia, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas prastovos institutas. Pažymi, kad pareigybės panaikinimas prilyginamas ne prastovai, bet atleidimui iš darbo perkeliant atleidimo datą, tačiau pareiškėja iš tarnybos negalėjo būti atleista remiantis minėta VTĮ 44 straipsnio 7 dalies nuostata. Tvirtina, jog galiojant atsakovo įsakymui dėl pareiškėjos priėmimo į tarnybą ir teismui pripažinus neteisėtu įsakymą dėl jos atleidimo, pareiškėja jos prašymu nuo 2013 m. kovo 9 d. turėjo būti grąžinta į tarnybą ir jai turėjo būti mokamas darbo užmokestis, priklausantis pagal galiojančius įstatymus.

Pareiškėja mano, kad jai turi būti priteistas darbo užmokesčio skirtumas už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teigia, kad teismui nutraukus dalį bylos pareiškėjos teisės liko neapgintos, kadangi ji palikta neatleista iš pareigų, tačiau atsakovui suteikta teisė negrąžinti pareiškėjos į jai priklausančias pareigas. Pažymi, kad pareiškėjos negrąžinus į eitas pareigas lieka visiškai neaiškus jos statusas Viešųjų pirkimų tarnyboje.

Pareiškėja tvirtina, jog remiantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi siūlymai į kitas pareigas, tuo atveju, kai naikinama valstybės tarnautojo pareigybė, turi būti teikiami iki pareigybės panaikinimo, todėl pareiškėja mano, kad neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo reaguoti į neteisėtus pasiūlymus.

Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais dėl neturtinės žalos. Teigia, kad jai daroma neturtinė žala tapo sisteminga ir netgi padidėjo. Mano, kad atsakovo noras bet kokiais būdais atleisti pareiškėją iš pareigų yra jau seniai deklaruotas. Atsakovas akivaizdžiai tyčiojasi, veikdamas neteisėtai, naikindamas pareiškėjai galimybę tęsti darbą savo pareigose ir gauti jai priklausantį darbo užmokestį, taip sukeldamas itin didelius emocinius išgyvenimus. Atsakovo veiksmai sukelia nuolatinį stresą vietoje ramybės periodo, būtino vaiko ir motinos sveikatai. Pareiškėja priversta bylinėtis teisme, kas sukelia papildomą stresą. Pareiškėja teigia, jog ją žeminą turėto statuso valstybės tarnyboje neatitinkančių darbo pasiūlymų teikimas, kas ją menkina Tarnybos darbuotojų akyse.

Atkreipia dėmesį į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualaus administracinio akto turiniui ir formai. Nurodo, kad Įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka. Pažymi, kad skundžiamą Įsakymą suvokia kaip įsakymą dėl atleidimo iš pareigų perkeliant atleidimo datą iki kol vaikui sueis treji metai, t. y. iki 2015 m. kovo 8 d.

Pareiškėja mano, kad atsakovo teisė ir kompetencija keisti įstaigos struktūrą, kai susiduriama su VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje numatytu draudimu, vertintina kaip bendrosios ir specialiosios normos konkurencija, taigi įstaigos vadovo teisė keisti struktūrą nėra absoliuti. Pareiškėja teigia, kad teismas šią teisės normų konkurenciją pažeidė, nes ginčą išnagrinėjo atsietai nuo ginčo esmę sudarančios kitos dalies, vien dėl to, kad pareiškėja nereiškė apeliacinio skundo ir nereikalavo jos grąžinti į pareigas ir pati prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau teismai neįvertino to, kad pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą patvirtino savo reikalavimus grąžinti į eitas pareigas ir panaikinti atsakovo įsakymą dėl jos pareigybės panaikinimo. Teigia, kad iš pareiškėjos negalėjo būti reikalaujama skųsti jai palankų teismo sprendimą. Mano, kad LVAT neturėjo teisės pareigybės panaikinimo klausimo spręsti atsietai nuo ginčo esmės. Esant tokiai situacijai pareiškėja prašo šio apeliacinio skundo nagrinėjimui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba, kartu atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 122-134), prašydamas pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad teismas pagrįstai taikė Darbo kodekse numatytą prastovos institutą, kadangi VTĮ jis nėra reglamentuotas. Pažymi, kad DK 122 straipsnyje nėra pateiktas baigtinis sąrašas priežasčių, dėl kurių įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje gali susidaryti prastovos situacija, išskyrus reikalavimą, kad priežastys, dėl kurių darbo sutartimi sulygtas darbas darbuotojui nesuteikiamas, būtų objektyvios. Akcentuoja, kad įstatymų leidėjas, pripažindamas, kad tokia padėtis darbovietėje objektyviai galima, ją sureguliavo DK 122 ir 195 straipsniuose, derindamas abiejų šalių interesus. Atsižvelgdamas į darbdavio interesą išvengti darbo laiko nuostolių ir papildomų negamybinių išlaidų arba juos minimalizuoti, nurodytos DK normos nustato prastovos atveju darbdaviui galimybę dėl prastovos nedirbantį darbuotoją perkelti į kitą tinkamą darbą, o šiam atsisakius pasiūlymo, atitinkamais atvejais mokėti darbuotojui mažesnį nei sulygtas darbo užmokestį. Mano, kad pareiškėja neatsižvelgia į prastovos instituto esmę bei paskirtį, nurodydama tik formalų prastovos apibrėžimą bei jį vertindama išimtinai sau palankia linkme. Tvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja objektyvios priežastys skelbti pareiškėjai prastovą, kadangi pareiškėjos pareigybė panaikinta 2011 m. lapkričio 24 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. 1S-166, tačiau atleisti pareiškėjos iš tarnybos neleido tuo metu jai taikytos garantijos. Pareigybės naikinimas atliekant struktūrinius pertvarkymus buvo pagrįstas, realus ir būtinas. Tai konstatavo ir LVAT 2012 m. liepos 12 d. neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012. Atsakovas mano, kad susiklosčius situacijai, kai po darbuotojai taikytų garantijų laikotarpio darbdavys negali suteikti darbo, laikytina, jog prastova yra labiausiai priimtas būdas toliau tęsti darbo santykius.

Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad jos pareigybės panaikinimas prilyginamas ne prastovai, bet atleidimui iš darbo perkeliant atleidimo datą. Mano, kad Tarnybos direktoriaus įsakymo dėl prastovos paskelbimo, negalima laikyti įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą, nes šiame įsakyme aiškiai nurodyta, jog Teisės taikymo skyrius yra įpareigotas esant kitam darbui, siūlyti pareiškėjai jį dirbti bei nenurodyta (ir apskritai negali būti nurodyta), jog pareiškėja, suėjus tam tikram terminui, bus atleista. Taigi, pareiškėjai nėra įteiktas įspėjimas apie tarnybos santykių nutraukimą, be to, prastovos metu pareiškėjai sutikus, ji galėtų pradėti eiti kitas jau siūlomas pareigas ir tokiu atveju nebūtų jokių galimybių svarstyti apie tariamą pareiškėjos atleidimą nukeliant datą. Pažymi, jog pareiškėjai 2013 m. kovo 26 d. buvo pasiūlyta (Nr. 8P-178) užimti kitas tokio paties lygio, bet žemesnės kategorijos pareigas – Tarnybos Prevencijos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija), paliekant suteiktą 2 kvalifikacinę klasę, tačiau pareiškėja atmetė šį pasiūlymą, atsisakė bendradarbiauti su darbdaviu.

Pažymi, jog pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad jos atžvilgiu negalima nei taikyti prastovos, nei įspėti apie atleidimą iš pareigų dėl VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje numatytos garantijos, tačiau nenurodo, kokiu protingu ir sąžiningu būdu tokia situacija turėtų būti sprendžiama. Pareiškėja neatsižvelgia į tai, jog teisės aktuose apskritai nėra įtvirtintas toks ginčo sprendimo mechanizmas, kuriuo vadovaujantis būtų įmanoma patenkinti pareiškėjos reikalavimus.

Pareiškėjos argumentus dėl Įsakymo neatitikimo Viešojo administravimo nuostatų reikalavimams vertina kaip sąžiningumo ir protingumo principų pažeidimą, kadangi Įsakymas yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktais ir objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis. Tvirtina, kad pareiškėja suabsoliutina VTĮ 44 straipsnio 7 dalies nuostatą ir neteisingai ją interpretuoja, nesąžiningai siekdama tik jos interesų patenkinimo, neatsižvelgiant į valstybės finansuojamos įstaigos veiklą bei kitus tikslus. Teigia, kad atsakovas dėjo visas protingas pastangas, kad sutrumpėtų prastovos laikotarpis.

Atsakovas nurodo atskirai nepasisakysiantis apie pareiškėjos reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, kadangi argumentai bei motyvai šiuo klausimu nuosekliai išdėstyti atsakovo apeliaciniame skunde.

Atsakovas nurodo sutinkantis su teismo motyvais dėl dalies bylos nutraukimo.

Pabrėžia tai, kad pareiškėjos pareigybė panaikinta iki VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje numatytų garantijų taikymo pradžios, todėl administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012 pagrįstai spręsta, kad pareiškėja neteisėtai atleista iš tarnybos dėl netinkamo VTĮ 44 straipsnio 7 dalies taikymo, tačiau jos pareigybė panaikinta teisėtai, kadangi tai padaryta iki šioje teisės normoje numatytų garantijų taikymo pradžios.

Atsakovas teigia, jog iš pareiškėjos skundo motyvų nėra aišku kieno neteisėtais veiksmais – atsakovų, ar teismų jai padaryta neturtinė žala. Nurodo, kad reikalavimas dėl šios žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais. Tvirtina, jog nėra nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, kadangi prastova paskelbta teisėtai. Nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad atsakovas nori pareiškėją atleisti iš darbo, kadangi atsakovas ne kartą pareiškėjai siūlė kitas pareigas. Vertina, kad teismo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, susiję su netinkamu DK 195 straipsnio taikymu, nors su tokia teismo išvada atsakovas nesutinka, nėra tokie, kurie lemtų neturtinės žalos atsiradimą.

Teigia, kad apskundimo tvarkos nenurodymas Įsakyme nesutrukdė pareiškėjai ginti savo teises.

Mano, kad byla nėra sudėtinga teisės aiškinimo ir taikymo atžvilgiu.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba, kartu atstovaujanti ir atsakovą ir Lietuvos valstybę, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109-112), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta patenkinti pareiškėjos skundą, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Nesutinka su teismo išvada, kad Viešųjų pirkimų tarnyba prastovos metu turi mokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį. Pabrėžia, kad tokia pareiga atsiranda tik tuomet, kai darbuotojas perkeliamas į kitas pareigas ir jose atlieka darbo funkcijas. Nurodo, kad pareiškėja prastovos laiku nebuvo perkelta į kitas pareigas, neatliko jokių darbo funkcijų, todėl neegzistavo atsakovo pareiga mokėti jai buvusį vidutinį darbo užmokestį. Remiasi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011. Pažymi, kad pareiškėja atmetė atsakovo siūlymą būti perkeltai į kitas pareigas ir nurodė nepageidaujanti gauti jokių pasiūlymų dėl kitų pareigų. Tvirtina, kad pareiškėja nesutiko su prastovos metu jai mokėto darbo užmokesčio dydžiu, argumentuodama, kad pati prastova nustatyta neteisėtai ir mano, kad teismui pripažinus prastovą teisėta negali būti nustatytas juridinis pagrindas pareiškėjai priteisti DK 195 straipsnio 1 dalies pagrindu mokėto ir vidutinio darbo užmokesčio skirtumą.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 117-119), nurodydama, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Pareiškėja iš esmės pakartoja savo apeliacinio skundo motyvus. Papildomai nurodo, kad šiuo metu Tarnybos direktoriaus pavaduotoja dirbanti S. V. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai įsakyme dėl pareigybės panaikinimo buvo būtent tik tai ir nurodyta, kad panaikinama ta pareigybė, kuriai keliamas aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo reikalavimas, tačiau vėliau kitos Tarnybos direktoriaus pavaduotojos pareigybės aprašymas buvo patikslintas nurodant teisės krypties aukštojo mokslo reikalavimą. Šios aplinkybės, pareiškėjos įsitikinimu, patvirtina susidorojimo su ja faktą bei neteisėtą pareigybės panaikinimą ir jos atleidimą iš pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilo ginčas dėl Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. P-61, kuriuo pareiškėjai E. S. paskelbta prastova ir nuspręsta mokėti minimalų valandinį atlygį, už kiekvieną prastovos valandą, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėja prašė panaikinti minėtą įsakymą; grąžinti ją į eitas Tarnybos direktoriaus pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija, paliekant turėtą antrą kvalifikacinę klasę) pareigas; priteisti darbo užmokesčio skirtumą (tarp atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos darbo užmokesčio) už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas dalį bylos nutraukė. Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjos reikalavimo grąžinti ją į Tarnybos direktoriaus pavaduotojos pareigas yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl tapatus reikalavimas negali būti antrą kartą nagrinėtinas teisme.

Su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja E. S. 2011 m. lapkričio 25 d. pateikė atsakovui medicininę pažymą, patvirtinančią, jog laukiasi (nėštumas 25 savaitės). Nepaisant to, pareiškėja atsakovo 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu buvo atleista iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigų, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 1K-245, kuriuo pareiškėja atleista iš Tarnybos yra panaikintas. Sprendime pažymėta, kad pareiškėjos reikalavimas grąžinti ją į iki atleidimo eitas pareigas Tarnyboje nėra tenkinamas, nes jos teisės bus apgintos panaikinant ginčijamus atsakovo įsakymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsnis). Skundžiamo individualaus administracinio akto panaikinimo pasekmių, numatytų ABTĮ 92 straipsnyje, atsiradimas nepriklauso nuo viešojo administravimo subjekto, kurio priimtą administracinį aktą teismas panaikino, valios. Be to, toks administracinio teismo sprendimas, kuriuo yra panaikinamas skundžiamas administracinis aktas, neturi būti vykdomas specialia tvarka, nes teisinį poveikį teisiniams šalių santykiams daro pats sprendimas, t. y. toks sprendimas laikomas sukeliančiu teisinius padarinius. Šiuo atveju tai reiškia, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikintas atsakovo įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo iš Tarnybos, yra atkurta iki šio įsakymo priėmimo buvusi padėtis, t. y. pareiškėja faktiškai yra grąžinta į tarnybą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo dalies, kuri buvo palikta nepakeista išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, sukeliamas teisines pasekmes reikia vertinti atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvus, kurie yra neatsiejama procesinio dokumento dalis. Minėtoje byloje reikalavimas grąžinti pareiškėją į pareigas nebuvo tenkintas ne dėl nepagrįstumo, bet dėl jo perteklinio pobūdžio, tai patvirtina sprendime išdėstyti motyvai, kuriais konstatuojama, kad pareiškėjos teisės bus apgintos panaikinus ginčijamus įsakymus. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo pareiškėja neteikė apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas nėra peržengęs bylos nagrinėjimo ribų, nėra pašalinęs aukščiau aptartų motyvų iš sprendimo, todėl nėra jokio procesinio pagrindo vertinti, kad pareiškėjos teisės tapo apgintos mažesne apimtimi, negu buvo nuspręsta pirmosios instancijos teismo.

Šiuo atveju nustatyta, kad nepaisydamas pareigos suteikti pareiškėjai, pareiškusiai norą nutraukti vaiko priežiūros atostogas ir grįžti į tarnybą, įstatyme numatytą garantiją, atsakovas paskelbė pareiškėjai prastovą. Prastova pareiškėjai paskelbta argumentuojant tuo, kad Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė, todėl pareiškėjai pareiškus norą grįžti į tarnybą po vaiko priežiūros atostogų, atsakovas negalėjo duoti darbo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos Darbo kodekso nuostatos, o byloje susiklosčiusi situacija atitinka DK 122 straipsnio 1 dalį, pagal kurios formuluotę prastova darbuotojui skelbiama tuomet, kai darbdavys (šiuo atveju – atsakovas Tarnyba) negali dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (pareigybės panaikinimo) suteikti darbuotojui (pareiškėjai E. S.) sulygto darbo (t. y. Tarnybos direktoriaus pareigybės).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

DK 122 prastovą apibūdina kaip tokią padėtį darbovietėje, susiklosčiusią ne dėl darbuotojo kaltės, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.). Taigi, prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba eiti tam tikrų pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne prastova įvardijama kaip nenumatytas mechanizmų ir žmonių buvimas be darbo. Teisėjų kolegija pažymi, kad prastovos institutas yra skirtas reglamentuoti darbo sutarties šalių santykius tokiais atvejais, kai iš esmės dėl gamybinio pobūdžio priežasčių darbuotojas negali atlikti savo funkcijų. Prastovos priežastys turi būti objektyvios, jų pašalinimas paprastai siejamas su darbdavio organizacinėmis priemonėmis. Nagrinėjamoje byloje susiklostę teisiniai santykiai negali būti vertinami kaip prastova, nes tam nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Nėra jokių duomenų apie objektyvias priežastis, dėl kurių būtų sutrikusi atsakovo (jo skyrių ar atskirų tarnautojų) veikla jam pavestų funkcijų apimtimi, ginčo santykių teisinis pagrindas – pareiškėjos grąžinimas į pareigas teismo sprendimu, iš kurių ji buvo atleista pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą garantiją, todėl prastovos instituto nuostatų taikymas yra negalimas, neteistas ir nepagrįstas.

Atsižvelgdama į nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją – įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, į pareiškėjai taikytiną Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje numatytą garantiją, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui tenka pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir paskirstyti Tarnybos funkcijas tokiu būdu, kad būtų užtikrintas įstatyme nustatytos garantijos taikymas pareiškėjai.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, kad nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12 ir 15 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. minėta garantija yra įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, kuri numato, kad nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12, ir 15 ir 21 (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priėmusiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais. Šioje byloje aktuali Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta sąlyga – valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Paminėta teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. joje įtvirtinta darbdavio pareiga ir apribota jo teisė elgtis kitaip, nei nustatyta įstatyme, išskyrus taip pat įstatyme įtvirtintas išimtis.

Paminėtu teisiniu reglamentavimu iš esmės yra įtvirtinta, kad nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, taip pat išėjus vaiko priežiūros atostogų, paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai institucija visiškai likviduojama. Taigi įstatymas įtvirtina garantiją nėščioms valstybės tarnautojoms, taip pat valstybės tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki trejų metų – darbo vietos išsaugojimą, tai reiškia, kad, kai dėl šių priežasčių tarnautojas negali atlikti savo darbo funkcijų tarnybos teisinių santykių vykdymas yra sustabdomas: tarnautojas neatlieka savo darbo funkcijų, darbdavys nemoka jam darbo užmokesčio. Tačiau tarnautojui sugrįžus į tarnybą jam turi būti leidžiama eiti pareigas, į kurias jis buvo priimtas, o buvusių pareigų nelikus tarnautojui turi būti pasiūlomos lygiavertės pareigos.

Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje garantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei, kaip konstitucinėms vertybėms, palankią aplinką. Viena iš tokių apsaugos formų yra laikytina VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija nėščiai valstybės tarnautojai ar tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki trejų metų į darbo vietos išsaugojimą. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija, kaip ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylanti bendresnio pobūdžio valstybės priedermė saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, negali būti aiškinama atsietai nuo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, – kaip minėta, visų pirma būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Paminėtos konstitucinės jurisprudencijos nuostatos leidžia daryti išvadą, kad tarnautojo teisė į nėštumo ir gimdymo taip pat vaiko priežiūros atostogas ir darbo santykių išsaugojimą jų metu be kita ko tiesiogiai susijusi su jo materialinėmis garantijomis.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas siūlė pareiškėjai lygiavertes pareigas ir turėtą darbo užmokestį, todėl darytina išvada, kad atsakovas paneigė įstatyme įtvirtintą pareiškėjos garantiją į darbą, atitinkantį jos profesiją, specialybę, kvalifikaciją, taip pat teisę į pajamas, gautas iki jai išeinant nėštumo ir gimdymo taip pat vaiko priežiūros atostogų. Nustatytų faktinių aplinkybių, paminėto teisinio reglamentavimo ir konstitucinės jurisprudencijos kontekste atsakovo 2013 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. P-61 „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ teisėjų kolegija vertina kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakovas nepagrįstai neužtikrino pareiškėjos teisės į lygiavertes pareigas, taip pat į darbo užmokestį, gautą prieš nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl užmokesčio skirtumo tarp Įsakymu atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos iki prastovos paskelbimo turėto vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laiką, pripažintina pagrįsta.

Pažymėtina, jog šioje byloje teisėjų kolegija nevertino pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jos pareigybės panaikinimo neteisėtumu, kadangi šis klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012.

Dėl neturtinės žalos

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai pripažinus, kad atsakovo įsakymas dėl prastovos paskelbimo pareiškėjai yra neteisėtas iš esmės yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovo padaryti pažeidimai laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Pareiškėja paaiškino, kad dėl atsakovo priimto skundžiamo įsakymo, kuriuo jai paskelbta prastova, ji patiria nuolatinį emocinį stresą, vietoje ramybės periodo, būtino vaiko ir motinos sveikatai. Pareiškėja ypač pabrėžia, kad neteisėti atsakovo veiksmai ir dėl jų pareiškėjos patiriamas stresas tęsiasi ilgą laiką. Papildomą įtampą pareiškėjos teigimu, jai sukelia bylinėjimasis teisme.

Šiuo aspektu pripažintina, kad asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbuotojas augina mažametį vaiką, kuriuo privalo rūpintis ir jį išlaikyti. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad vietoje pareiškėjos grąžinimo į lygiavertes pareigas paskelbus pareiškėjai prastovą ir vietoje jai priklausančio darbo užmokesčio mokėjimo nusprendus mokėti minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, pareiškėja nuo 2013 m. vasario 21 d. patyrė emocinius išgyvenimus, viršijančius įprastų išgyvenimų lygį ir atitinkančius neturtinės žalos sampratą (CK 6.250 str. 1 d.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nagrinėjamu atveju, nustatydama pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėja savo elgesiu, nurodydama, kad apskritai atsisako siūlomų pareigų, prisidėjo prie neturtinės žalos atsiradimo. Taigi įvertinusi šią aplinkybę, taip pat atsižvelgdama į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija yra kompensacinė, o ne nubaudimo, į tai, jog tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas nagrinėjamoje byloje yra išspręstas pareiškėjos naudai, priteisiant pareiškėjai atitinkamas, su tarnybos santykiais susijusias, sumas už visą priverstinės pravaikštos laiką, teisėjų kolegija priteisiamos neturtinės žalos atlyginimą mažina iki 1 000 Lt. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas priteisti neturtinę žalą, atitinkamai keistina.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė prastovos institutą ir valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl jo sprendimas keistinas – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. įsakymas Nr. P-61 „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ naikintinas visa apimtimi. Teismo sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo paliktina nepakeista. Teismo sprendimo dalis dėl piniginių lėšų skirtumo tarp prastovos metu pareiškėjai mokėtos išmokos ir jai priklausančio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo paliktina nepakeista, kadangi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nors ir kitais motyvais, tačiau padarė tas pačias išvadas dėl šių pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumo. Pareiškėjos prašymų dėl bylos nagrinėjimo išplėstinėje kolegijoje, naujų įrodymų prijungimo teisėjų kolegija netenkino, nes byloje sprendžiami klausimai bei tiriamos aplinkybės nesudaro tam pagrindų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešųjų pirkimų tarnybos, ir Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Pareiškėjos E. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. P-61 „Dėl prastovos skelbimo E. S.“.

Įpareigoti atsakovą Viešųjų pirkimų tarnybą pareiškėjai E. S. išmokėti skirtumą, susidariusį tarp iki prastovos gauto vidutinio darbo užmokesčio ir faktiškai mokamos už paskelbtą prastovą išmokos už visą priverstinės prastovos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos E. S. grąžinimo į eitas tarnybos pareigas nutraukti.

Priteisti pareiškėjai E. S. iš atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Likusią skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė