A-187-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-187-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00771-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. Š. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), neturtinę žalą – 32 000 Lt (9 267,84 Eur).

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. vasario 23 d., kamerose Nr. 34, 74, 75 ir 3, kuriose vienu metu buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų. Pasak pareiškėjo, kamerose buvo šalta ir drėgna, trūko oro, buvo tamsu, vienam asmeniui tekdavo mažiau kvadratinių metrų kameros ploto, negu nustatyta teisės aktuose, todėl jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai pakenkė pareiškėjo akims, kadangi jis daug skaito ir rašo. Teigė, kad Šiaulių TI rūkantieji yra laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjo tvirtinimu, asmens kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), kalinamas asmuo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didžiulę dvasinę, psichologinę bei kitokią neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Paaiškino, kad kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,52 kv. m iki 9,53 kv. m gyvenamasis plotas kamerose. Tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Todėl, atsakovo manymu, pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis. Teigė, kad Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, kadangi įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs, nenurodė galimai esąs nerūkantis, dėl tariamo rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto skundžiasi abstrakčiai. Pasak atsakovo, atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, jų teisingumo įvertinti negalima.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo S. Š. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2013 m. sausio 11 d. pareiškėjui kamerose tekdavo nuo 1,41 kv. m iki 9,53 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, todėl konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 285 dienas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro kamerose Nr. 104, 23, 34, 70, 73, 74 nustatytus higienos normų pažeidimus, užfiksuotus 2012 m. kovo 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-45, 2012 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-447, 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. EP-539 ir 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 (kamerose nustatytas pelėsis, nepakankama dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra, bei kt.), teismas sprendė, kad šiuo atveju Šiaulių TI pareigūnai nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 13 d., nuo 2012 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d., nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. spalio 13 d. ir nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2012 m. spalio 24 d. (viso 139 dienas) laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Nurodė, kad kiti pareiškėjo teiginiai dėl asmens kratos atlikimo sąlygų ir rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais yra abstraktūs, deklaratyvūs, nesusieti su juo pačiu, dėl pakenkimo regėjimui neįrodyti, nenurodyta, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokių abstrakčių ir neįrodytų argumentų nelaikė neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiką buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai (Civilinio kodekso 6.250 str.) atlyginti.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (285 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Lt (289,62 Eur).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 32 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad laikymo sąlygos Šiaulių TI prilygsta kankinimui ir laikytinos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų (b. l. 9) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2013 m. sausio 11 d., t. y. 285 dienas pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 1,52 kv. m iki 8,92 kv. m. Per visą pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, 143 dienas plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, likusias 142 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, jog minėtame įsakyme Nr. V-124 nenumatyta, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 8,92 kv. m (b. l. 9). Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tam tikrą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpio dalį buvo pažeisti higienos normų reikalavimai (minimalios patalpų temperatūros, apšvietimo ir kt.,) (b. l. 11-27). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo klausimu, todėl jų nekartoja.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas Šiaulių TĮ laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2013 m. sausio 11 d. pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ir higienos normas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 289,62 Eur (1 000 Lt) dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (142 dienas ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma neatitiko reikalavimų, 143 dienas – svyravo), to pasekmes, higienos reikalavimų pažeidimus, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 450 Eur (5 006,56 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 450 Eur (5 006,56 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui S. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 450 Eur (tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt eurų) (5006,56 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys