A-552-237-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-237/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00710-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. G. su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 89–91) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 17.2-552 „Dėl neišmokėtos sumažintos ir priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skirtumo“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, pagal Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį perskaičiuotą ir neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 10347,46 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sprendimu jai nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki gyvos galvos skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo pagrindu (toliau – Laikinasis įstatymas) pareiškėjai kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Pareiškėja 2012 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl sumažintos pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau Generalinė prokuratūra 2013 m. sausio 9 d. atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas tiek, kiek jos apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, nepagrįstai sumažinta pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta.

Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 96–98) nurodė, kad Generalinė prokuratūra, vykdydama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas ir būdama biudžeto asignavimų valdytoja, negali savarankiškai atstatyti (grąžinti) sumažintas valstybines pensijas, jų mokėjimą arba nustatyti sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo kompensavimo mechanizmą. Generalinės prokuratūros atsakymas į pareiškėjos skundą ir atitinkami veiksmai nuo 2010 m. sausio mėnesio iki šiol, pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai sumažintą valstybinę pensiją, yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjos teisių ir (ar) jos teisėtų interesų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 17.2.-552 „Dėl išmokėtos sumažintos ir priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skirtumo“ dalį, kuria pareiškėjos pensijos apskaičiavimui taikytos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir priteisė M. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, 10 347,46 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sprendimu pareiškėjai nuo 2005 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 28 d. skirta netekto darbingumo pensija. Nuo 2010 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sprendimu pareiškėjai iki gyvos galvos skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kurios mokėjimui taikytas ribojimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja pagrindiniam įstatymui, pareiškėjos pretenzijos dalyje dėl pensijos mažinimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį yra pagrįstos, todėl skundas šioje dalyje tenkintinas. Kadangi pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjai priteista ne iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

Remdamasis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. sausio 8 d. pažyma, teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai pareiškėjai neišmokėtos bei priteistinos pensijos dalies dydis yra 10347,46 Lt.

Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą Generalinės prokuratūros 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 17.2.-552 dalį, kuria pareiškėjos pensijos apskaičiavimui taikytos minėtos nuostatos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliaciniame skunde (b. l. 118–120) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, pažymi, kad ir šioje byloje pensijas išmokanti institucija, t. y. Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl priėmė teisėtą sprendimą.

Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pareiškėjai priteisė neišmokėtos pensijos dalį už laikotarpį iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neteko galios įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., dar iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Taigi įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, teismo sprendimo priėmimo metu nebetaikoma teisiniams santykiams, kurie, pagal teismo sprendimą, dar nėra galutinai susiklostę. Pareiškėjai pensija minėto įstatymo pagrindu nebemažinama nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl nėra pagrindo laikyti teisinius santykius tęstiniais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Atsakovai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus, pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl, atsakovo manymu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėja M. G. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 125) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių.

Pareiškėja, prašydama priteisti valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką už 2010 - 2012 metų laikotarpį, savo reikalavimą grindė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pripažinusiu, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentus pripažino pagrįstais ir priteisė jai pensijos dalį, kuri buvo neteisėtai neišmokėta 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Generalinė Prokuratūra iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neturėjo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai jos reikalaujamo dydžio pensijos, nes įstatymų leidėjas iki tol nepašalino teisės spragos, atsiradusios po Konstitucinio teismo nutarimų paskelbimo. Be to, teisiniai pensijų mokėjimo santykiai nelaikytini tęstiniais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo

Pasisakydama dėl paskutinio atsakovų apeliacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjos teisė į valstybinę pensija turi būti ginama, todėl nurodytas atsakovų apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A1-438/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir kt.). Taigi kol viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl ne visos paskirtos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Pagal tikrinamos bylos faktines aplinkybes teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir atsakovų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėja, gindama savo teises dėl pensijos sumažinimo, kreipėsi į pensiją mokančią instituciją per įstatymu nustatytą terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti, be kita ko, prašydama panaikinti ir tą individualų administracinį aktą, kuriuo pensiją mokanti institucija netenkino pareiškėjos skundo dėl pensijos nepriemokos grąžinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Ši teisės norma nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinusi nagrinėjamo ginčo specifiką, pirmiau aptartos pažeistos teisės pobūdį bei asmenis, kurių teisės buvo pažeistos, sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.

Byloje nekyla ginčo dėl to, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija inter alia dėl to, kad buvo taikomos antikonstitucinėmis pripažintos įstatymų nuostatos, t. y. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis. Dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka (10347,46 Lt už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį) pareiškėjai išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pagrįstai pripažintas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas jį privalėjo pašalinti visa apimtimi.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas bei pagrįstai pareiškėjai priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 10 347,46 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kadangi pareiškėjos turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Be to, pirmosios instancijos teismas teisėtai panaikino Generalinės prokuratūros 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 17.2- 552 dalį, kurioje išreikštas institucijos atsisakymas išmokėti pareiškėjai neteisėtai sumažintos pensijos nepriemoką.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas