A-858-421-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-421/2014

Teisminio

proceso Nr. 3-61-3-00562-2013-2

Procesinio

sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N

U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio

11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas)

ir Ričardo Piličiausko (kolegijos

pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso

būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.)

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d.

sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio

reikalų ministerijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus

reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos

ambasadai (duomenys neskelbtini) Respublikoje dėl sprendimų panaikinimo

ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. B. (I. B.) (toliau

– ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu

(I t., b. l. 25-30), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys

neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2013 m. sausio 31 d. sprendimą, kuriuo

pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti D tipo vizą; 2) įpareigoti Lietuvos

Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) priimti naują sprendimą išduoti

nacionalinę (D) vizą, kad pareiškėjas galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką ir

prisistatyti į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas); 3) įpareigoti pratęsti

Migracijos departamentą 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679

nustatytą terminą tol, kol pareiškėjas gaus vizą, leidžiančią atvykti į

Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjas

paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) verslininkas ir pageidauja

plėtoti savo verslą Lietuvoje. Šiuo tikslu 2012 m. kovo 6 d. įsigijo 100

procentų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Imran Trading“ akcijų

bei pasiskyrė save šios įmonės direktoriumi. Nurodė, jog 2012 m. lapkričio

21 d. Migracijos departamentas surašė pranešimą apie priimtą sprendimą leisti

pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje (1 metus). 2013 m. sausio 23 d. pareiškėjas

asmeniškai nuvykęs į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini)

pateikė visus reikiamus dokumentus Lietuvos Respublikos nacionalinei vizai D

gauti, tačiau ambasada 2013 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą neišduoti vizos.

Manė, kad Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini)

atsisakymas išduoti vizą yra nepagrįstas, nes pareiškėjas pateikė visus

reikiamus dokumentus vizai gauti kartu su Migracijos tarnybos leidimu laikinai gyventi

Lietuvoje.

Pažymėjo, kad

2012 m. gegužės 31 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą prie

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl leidimo laikinai gyventi

šalyje kaip Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės vadovui, o esminis šios

paraiškos tikslas buvo turėti galimybę valdyti įmonę. Ši paraiška buvo nagrinėjama

beveik šešis mėnesius. Migracijos departamentas 2012 m. lapkričio 21 d. laišku

Nr. (15/4-1) 10K-33679 informavo, kad dėl prašymo priėmė teigiamą sprendimą. Šis

sprendimas pareiškėjui buvo perduotas 2012 m. gruodžio 7 d. laišku numeris

SK-228, kurį atsiuntė Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini),

nenurodydama, kokie dokumentai reikalingi vizai gauti. 2013 m. sausio 23 d. pareiškėjas

atvyko į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) su

užpildyta D formos viza, draudimu vieneriems metams ir kelionės maršrutu, pagal

kurį iš (duomenys neskelbtini) į Vilnių atvykstama be jokių sustojimų

jokiose Šengeno sutarties valstybėse. Pabrėžė, kad pareiškėjo kelionės maršrute

buvo nurodytas vienas 30 minučių trukmės sustojimas Vienoje, kuris buvo skirtas

persėsti į kitą lėktuvą. Tuo metu tai buvo vienintelis įmanomas maršrutas norint

atvykti į Vilnių. Tvirtino, jog pateikė visus reikalingus dokumentus prie

prašymo, tačiau Ambasados elgesys su pareiškėju buvo labai neprofesionalus.

Teigė, kad Ambasados atstovas reikalavo ir beveik privertė pareiškėją pakeisti

įrašą apie pirmąją sustojimo vietą iš Vilniaus į Vieną, Austrijoje.

Pareiškėjas

tvirtino, kad Ambasada ignoravo Migracijos departamento teigiamą sprendimą –siūlymą

išduoti pareiškėjui vizą. Vertino, kad tokiu būdu Ambasada padarė pažeidimą.

Akcentavo,

jog, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties

Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas) 17 straipsnio 3 dalį, vienkartinė

nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat

gyventi Lietuvos Respublikoje. Vertino, kad teisė ambasadai nesuteikia jokios

veiksmų laisvės, nes įstatyme naudojamas žodis yra „išduodama“ o ne, „gali būti

išduodama“. Teigė, kad ambasados sprendimas duoti pareiškėjui neigiamą atsakymą

yra aiškus pagrindinio šalies įstatymo pažeidimas. Tvirtino, jog priimti

sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi paraiškų yra išimtinė Migracijos departamento

teisė ir valia, o Ambasados vaidmuo priimant sprendimus dėl leidimo laikinai

gyventi yra tik pašto arba tarpininko funkcijų atlikimas. Pažymėjo, kad Ambasada

neatsižvelgė į faktą, jog pareiškėjas buvo šešis mėnesius kruopščiai tikrinamas

visų Lietuvos Respublikos agentūrų ir gavo leidimą laikinai gyventi.

Pažymėjo, jog

Ambasadai buvo pateiktas maršrutas iš (duomenys neskelbtini),

kuriame nebuvo jokio tiesioginio maršruto iš (duomenys neskelbtini) į

Vilnių. Pareiškėjo ketinimas atvykti tiesiogiai į Vilnių buvo aiškus Ambasadai.

Vertino, kad tik šiuo vieninteliu maršrutu buvo įmanoma atvykti į Vilnių tą

dieną. Teigė, jog jis neketino nuklysti nuo maršruto Vienoje.

Pabrėžė, kad

pareiškėjas turėjo teisę atvykti laikinai gyventi iki 2013 m. vasario 21 d.,

tačiau susiklosčius dabartinėms aplinkybėms, jis neturi teisės ir galimybių

patekti į Lietuvos Respubliką ir prisistatyti migracijos institucijų

atsakingiems asmenims teisėtomis priemonėmis. Pažymėjo, jog būtų teisinga ir

tinkama, jei Migracijos departamentas prailgintų laiko apribojimą, per kurį

pareiškėjas turi atvykti iki to laiko, kol jis gaus vizą, suteikiančią teisę

atvykti į Lietuvos Respubliką – kitu atveju apeliantas patirs papildomų nuostolių.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio

reikalų ministerija (toliau – ir Užsienio reikalų

ministerija) atsiliepimu (I t., b. l. 124-129) į pareiškėjo skundą su

skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas

paaiškino, kad 2013 m. sausio 23 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys

neskelbtini) pateikė specialios formos prašymą išduoti nacionalinę D tipo

vizą ir dokumentus, pagrindžiančius kelionės tikslą ir buvimo sąlygas – paso

kopiją, 2012 m. lapkričio 21 d. Migracijos departamento pranešimą apie

sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje kopiją, kelionės bilietų

rezervaciją, sveikatos draudimo poliso kopiją.

2013 m.

sausio 23 d. dokumentų pateikimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys

neskelbtini) su pareiškėju buvo atliktas interviu. Kadangi pareiškėjas

prašyme gauti vizą nurodė, jog vykimo į Lietuvą tikslas yra darbas jam

priklausančioje įmonėje, jis buvo paprašytas asmeniškai ambasadoje užpildyti

Migracijos departamento parengtą klausimyną, skirtą įmones Lietuvoje įkūrusių

užsieniečių, besikreipiančių dėl leidimų gyventi Lietuvoje ir/ar vizų atvykimo

į Lietuvą tikslų pagrįstumą. Pareiškėjas nurodė, jog įmonę įsigyti Lietuvoje

jam patarė teisininkas; nenurodė, kokia jo profesinė kvalifikacija; klausiamas,

ar panašia veikla užsiėmė (duomenys neskelbtini), aiškino, kad vykdė

šeimos verslą, bet jokių pagrindžiančių duomenų nenurodė ir dokumentų neteikė;

nurodė nežinąs, ar jo firmos patalpos Vilniuje yra tinkamos planuojamai

veiklai; nurodęs, kad siųs drabužius iš (duomenys neskelbtini į Lietuvą

ir čia jais prekiaus, bet nenurodė prekių gamintojų, tiekėjų, nepateikė jokių

prekių pirkimo sutarčių ar pan.; nurodė, kad drabužių pardavimas Lietuvoje jam

atneš pelną, todėl jis turės pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje; neatsakė,

kur ketina gyventi Lietuvoje. 2013 m. sausio 27 d. Ambasados konsulinis

pareigūnas, spręsdamas vizos išdavimo pareiškėjui klausimą, laikydamasis

reikalavimo konsultuotis su Lietuvos nacionalinėmis institucijomis dėl vizos

išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, specialaus elektroninio

ryšio pagalba per Vizų informacinę sistemą (VIS) kreipėsi konsultacijos į

Migracijos departamentą dėl galimumo išduoti vizą pareiškėjui.

Pabrėžė, jog 2013

m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas Lietuvos

Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) konsulinių procedūrų

valdymo sistemoje (KPVS) pateikė neigiamą išvadą, t. y. rekomendavo vizos

neišduoti.

Nurodė, kad 2013

m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos konsulinis

pareigūnas – ambasados (duomenys neskelbtini) darbuotojas, įvertinęs

visą turimą medžiagą dėl pareiškėjo prašymo išduoti vizą, padarė išvadas: (a)

kad pareiškėjo įmonė Lietuvoje jokios veiklos nevykdo ir pareiškėjas nepateikė

jokių racionalių argumentų, kodėl nutarė įmonę įkurti Lietuvoje; (b) kad

pareiškėjo ketinimai užsiimti verslu Lietuvoje nėra motyvuoti ir įrodyti; (c)

kad pareiškėjas neturi reikiamų ir pakankamų lėšų kelionei į Lietuvą ir atgal

ir pragyvenimui Lietuvoje, nes nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo

turimas finansines lėšas; (d) kad nebuvo galima nustatyti, kur jis apsistos

Lietuvoje. Konsulinis pareigūnas, įvertinęs interviu metu gautą informaciją ir Lietuvos

Respublikos valstybės saugumo departamento rekomendaciją, priėmė sprendimą

Nr.010 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“, nurodydamas šio sprendimo

pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės

padėties“: užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo

sąlygų; užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo

laikotarpiu ir grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į

kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali gauti tokių lėšų; norėdamas gauti

vizą, atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas,

turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė

tikrovės neatitinkančius duomenis.

Nurodė, kad

pareiškėjui Ambasadoje pasirašytinai buvo įteiktas pranešimas atsisakyti

išduoti vizą įteikiant nustatytą standartinę formą, jam buvo paaiškinta šio

sprendimo apskundimo tvarka.

Pažymėjo, kad

Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo

prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į

Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas

turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Akcentavo, jog pareiškėjas

neteisus teigdamas, kad jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius

vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą.

Tvirtino, kad pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis

vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius

įrodymus apie buvimo Lietuvoje tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje sąlygas,

kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei,

tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą

laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti Lietuvos

Respublikos vizą, iki pastarasis susirinks ir konsului pateiks visus reikiamus

dokumentus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu

(I t., b. l. 79-81) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį

atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime

nurodė, kad 2012 m. birželio 26 d. Migracijos departamente buvo gautas Lietuvos

Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) persiųstas pareiškėjo

prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dokumentai,

patvirtinantys teisę gauti minėtą dokumentą. Prašyme išduoti leidimą laikinai

gyventi pareiškėjas nurodė, kad jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos

Respublikoje ir yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos

Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas ir pagrindinis jo atvykimo tikslas

yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra

UAB „Imran Trading“ vienintelis akcininkas, kuriam priklauso 100 bendrovės

akcijų, kurių vertė sudaro 10 000 Lt, jis ketina dirbti šios bendrovės

direktoriumi. Migracijos departamentas, įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus

dokumentus ir nenustatęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių

teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių

atsisakoma išduoti leidimą gyventi, bei vadovaudamasis Įstatymo 33 straipsnio 1

dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad prašymas išduoti leidimą laikinai

gyventi turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo

pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos, 2012 m. lapkričio 21 d. nepraleidęs

įstatymo nustatyto termino, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą

laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Šis sprendimas buvo priimtas

vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu (užsienietis ketina

užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) bei 45 straipsnio 1 dalies 3

punktu (užsienietis Lietuvos Respublikoje ketina užsiimti teisėta veikla,

kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą).

Teigė, kad, vadovaujantis įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, sprendimas išduoti

pareiškėjui leidimą laikinai gyventi galiojo 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo

– iki 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi

galiojimo laikotarpiu užsienietis gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi

įforminimo. Pažymėjo, kad Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatytas atvejis,

kada sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminas gali būti

pratęstas, o prašymą pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi

galiojimą pareiškėjas turėjo pateikti asmeniškai, tačiau toks prašymas

Migracijos departamente gautas nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad Migracijos

departamentas nedalyvauja vienkartinių nacionalinių vizų išdavimo procedūroje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 17 d.

sprendimu (II t., b. l. 26-32) pareiškėjo I. B. skundą

atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios

instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas I. B. 2012 m. gegužės 24 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos

ambasadą (duomenys neskelbtini) su prašymu išduoti leidimą laikinai

gyventi Lietuvos Respublikoje. Ambasada 2012 m. birželio 4 d. raštu Nr. SK-110

pareiškėjo prašymą persiuntė Migracijos departamentui.Migracijos departamentas

2012 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui

I. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje,

galiojantį vienerius metus. 2013 m. sausio 23 d. pareiškėjas Lietuvos

Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė specialios formos

prašymą išduoti nacionalinę D tipo vizą ir dokumentus, pagrindžiančius

kelionės tikslą ir buvimo sąlygas. 2013 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos

ambasada (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą Nr. 010 „Dėl atsisakymo

išduoti nacionalinę vizą“, kuriuo pareiškėjui vizą atsisakė išduoti, nurodydama,

kad prašymo nagrinėjimo metu nustatytos šios Lietuvos Respublikos įstatymo

„Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje nurodytos sąlygos:

užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų;

užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiu ir

grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai

būtų įleistas, arba negali gauti tokių lėšų; norėdamas gauti vizą, atsisakė

pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo

lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės

neatitinkančius duomenis. Taip pat jame pažymėta, kad pareiškėjo įmonė

Lietuvoje jokios veiklos nevykdė, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų,

kodėl nutarė įmonę įkurti Lietuvoje, pareiškėjo ketinimai užsiimti verslu

Lietuvoje nėra motyvuoti ir įrodyti; pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad turi

reikiamų ir pakankamų lėšų kelionei į Lietuvą ir atgal bei pragyvenimui

Lietuvoje. I. B. konsuliniam pareigūnui nepateikė dokumentų,

kurie patvirtintų jo turimas finansines lėšas. Interviu metu nebuvo galima

nustatyti, kur pareiškėjas apsistos Lietuvoje.

Teismas,

remdamasis Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 23 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsnio

2dalimi, pareiškėjo pateiktais dokumentais ir interviu rezultatais, sprendė,

kad Konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo

pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų,

todėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas turėjo

teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys,

jog esant teigiamam Migracijos departamento sprendimui dėl leidimo jam laikinai

gyventi Lietuvoje, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini)

privalėjo išduoti vizą automatiškai, to klausimo nesvarstydama, pasiremdama tik

Migracijos departamento pareiškėjui palankiu sprendimu, yra visiškai

nepagrįstas.

Remdamasis

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 6 straipsnio

1 ir 3 dalimis, 11 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministro bei užsienio reikalų ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr.

IV-233/V-66 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo,

panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais,

Komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo

(toliau – ir Aprašas) 4 punktu, VII skyriumi ir Europos Parlamento ir Tarybos

2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr.562/2006 5 straipsnio 1 dalies c

papunkčiu, teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys

neskelbtini) 2013 m. sausio 31 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo

naikinti ir įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini)

atlikti veiksmus pagrindų nėra.

Dėl

pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą 2012 m. lapkričio 21 d.

sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679 nustatytą terminą pratęsti iki tol, kol

pareiškėjas gaus vizą, leidžiančią atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad

sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki

2013 m. vasario 21 d. Pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl

užsieniečių teisinės padėties“ 34 straipsnio 1 dalį, sprendimas išduoti ar

pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi galioja 3 mėnesius nuo sprendimo

priėmimo, o sprendimas išduoti užsieniečiui leidimą nuolat gyventi – 6 mėnesius

nuo sprendimo priėmimo. Pagal minėto įstatymo 34 straipsnio 2 dalį

sprendimo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi galiojimo

laikotarpiu užsienietis gali kreiptis dėl leidimo gyventi įforminimo, o pagal

šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalį ligos atveju ar esant kitų svarbių nuo

užsieniečio nepriklausančių priežasčių, apie kurių buvimą užsienietis turi raštu

pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, gali būti pratęstas

sprendimo, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje, galiojimas, bet ne ilgiau kaip iki

3 mėnesių. Akcentavo, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą nesikreipė dėl

leidimo laikinai gyventi termino pratęsimo, todėl Migracijos departamentas

tokio klausimo nesvarstė. Atsižvelgęs į tai, pirmosios

instancijos teismas šią skundo dalį taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas I.

B. apeliaciniu skundu (II. t., b. l. 43-48) prašo panaikinti Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti

naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi

išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas

nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos

teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai

aiškino Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“,

ignoravo pareiškėjo pateiktus argumentus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai beveik šešis mėnesius nagrinėjo pareiškėjo dokumentus

dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teigia, jog pareiškėjas per įgaliotą asmenį bandė pateikti prašymą pratęsti sprendimo

išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje terminą,

tačiau Migracijos departamentas atsisakė jį priimti.

Pažymi, kad pirmosios

instancijos teismas nevertino to, jog Ambasados elgesys buvo neprofesionalus ir

grubus, nes neleido pareiškėjui pasinaudoti vertėjo paslaugomis. Tai, jog

pareiškėjas negalėjo pasinaudoti vertėjo paslaugomis, pareiškėjas apskundė

Užsienio reikalų ministerijai. 2013 m. vasario 4 d. Užsienio reikalų

ministerijos atsakymas tik įrodo, kad Ambasada pažeidė pareiškėjo teisę

pasinaudoti vertėjo paslaugomis.

Atkreipia dėmesį, kad 2013 m.

sausio 13 d. pareiškėjas antrą kartą dalyvavo interviu su Ambasados atstovu,

tačiau abiejų interviu klausimai buvo identiški. Pareiškėjas atsakė į visus

klausimus, susijusius su verslu ir kelione, o likusių klausimų atsakyti negalėjo

dėl to, jog jam buvo reikalingas vertėjas.

Pažymi, kad pirmosios

instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas atliko visus reikiamus

veiksmus Lietuvos Respublikoje, o papildomai neinvestavo, nes neturėjo leidimo

gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, kad prašyti pateikti licencijas ir

sutartis buvo per anksti.

Akcentuoja, jog pirmosios

instancijos teismas ignoravo teisėtų lūkesčių principą, nes pareiškėjas

tikėjosi, kad atsakovai išduos pareiškėjui vizą ir leidimą laikinai gyventi

Lietuvoje.

Atsakovas Migracijos

departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu

(II t., b. l. 58-59) į pareiškėjo I. B. apeliacinį

skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą

palikti nepakeistą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovai beveik

šešis mėnesius nagrinėjo pareiškėjo dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi

Lietuvos Respublikoje, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog 2012 m. lapkričio 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą

išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, pagal

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 33

straipsnio, kuriame yra numatyti prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi nagrinėjimo

terminai, 1 dalies 2 punktą užsieniečio prašymas išduoti leidimą laikinai

gyventi, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktuose

numatytus atvejus, turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo

prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos.

Pažymi,

kad Migracijos departamentas nedalyvauja vienkartinių nacionalinių vizų

išdavimo procedūroje.

Paaiškina,

kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio dokumentus dėl leidimo

laikinai gyventi išdavimo, patikrina, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje

nurodytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.

Pagal minėto straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti užsieniečiui leidimą gyventi

atsisakoma, jeigu jo

gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai

tvarkai ar žmonių sveikatai. Taigi Migracijos departamentas,

gavęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, 2012 m. liepos 2 d.

kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą, prašydamas

pranešti, ar nėra Įstatyme nurodytų priežasčių, dėl kurių pareiškėjui gali būti

atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad Įstatyme įtvirtinti

atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir atsisakymo išduoti nacionalinę

vizą pagrindai nėra tapatūs. Kaip matyti iš byloje

esančios medžiagos, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys

neskelbtini) atsisakė išduoti

pareiškėjui nacionalinę vizą vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu,

pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu yra rimtas pagrindas manyti,

kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Taigi pareiškėjo

teiginiai, kad atsakovai „teigiamą" sprendimą pavertė „neigiamu" yra

nepagrįsti, kadangi tai yra du skirtingi sprendimai, priimti pagal skirtingas

procedūras, atliekant skirtingus Įstatymo nustatytus patikrinimus.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog Migracijos departamentas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje terminą nurodo, kad vadovaujantis

Įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, sprendimas išduoti

pareiškėjui leidimą laikinai gyventi galiojo 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo –

iki 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo

laikotarpiu pareiškėjas galėjo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje

įforminimo. Pažymi, jog Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatytas atvejis,

kada sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminas gali būti

pratęstas, o būtent – sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimas

gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių, ligos atveju ar esant kitų svarbių nuo užsieniečio nepriklausančių

priežasčių, apie kurių buvimą užsienietis turi raštu pranešti vidaus reikalų

ministro įgaliotai institucijai. Pabrėžia, kad toks pat reikalavimas buvo

numatytas ir Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti

pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams

išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba

registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas,

kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos

aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio

12 d. įsakymu Nr. 1V-329,) 59 punkte, todėl prašymą pratęsti sprendimo išduoti

leidimą laikinai gyventi galiojimą pareiškėjas turėjo pateikti asmeniškai, o ne

per įgaliotus atstovus, tačiau toks prašymas Migracijos departamente gautas

nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis

skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje

administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados

(duomenys neskelbtini) 2013 m. sausio 31 d. sprendimo, kuriuo

pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti D tipo vizą, bei įpareigojimo atlikti

veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo pratęsti Migracijos

departamento 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679 nustatytą

terminą tol, kol pareiškėjas gaus vizą, leidžiančią atvykti į Lietuvos

Respubliką.

Pirmosios

instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėjęs, kad Konsuliniam

pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos

abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas turėjo teisę

atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

Pareiškėjas

iš esmės su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad teismas netinkamai vertino

administracinėje byloje pateiktus įrodymus, aiškino ir taikė ginčo teisiniams

santykiams taikytinus teisės aktus, nes esant Migracijos departamento

sprendimui dėl leidimo jam laikinai gyventi Lietuvoje, Lietuvos Respublikos

ambasada (duomenys neskelbtini) privalėjo išduoti vizą automatiškai.

Vizų išdavimo

sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su

vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m.

liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009,

nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas). Minėto reglamento

21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma,

ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo

atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e

punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas

įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių

narių saugumui, ir ar prašymą išduoti

vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos

išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje

nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti

vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar

pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio

asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai

pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar

gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis

tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar

prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl

kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas

neleisti atvykti; ar prašymą išduoti

vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės

viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno

sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų

pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas

perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi

tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7

dalyje nustatyta, kad prašymo

nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei

patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio

asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti

atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą

pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą;

nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi

pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek

grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į

trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti

tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių

mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo

vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti;

laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus

saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų

kodekso 2

straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių

narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti

dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį

sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti

atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų

autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo

išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos

galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Taip pat Vizų

išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei

kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau –

ir ĮUTP, Įstatymas) III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. ĮUTP 19 straipsnyje numatyti atsisakymo išduoti nacionalinę

vizą užsieniečiui pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad

vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu, norėdamas ją gauti, jis atsisakė

pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo

lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės

neatitinkančius duomenis.

Bendrosios

konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl

vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų

nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“)

nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina

pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo

sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos

pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar

šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir

jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su ,,rizikos grupėms“

priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t.

Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju,

siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Taip pat galima reikalauti papildomų

patvirtinamųjų dokumentų, dėl kurių sutarta vietos konsulinio bendradarbiavimo

srityje, jei toks bendradarbiavimas vykdomas. Diplomatinė atstovybė ar

konsulinė įstaiga taip pat turi pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą,

kad sustiprintų savo pajėgumus nustatant padirbtus ar suklastotus dokumentus,

pateikiamus kaip patvirtinamieji dokumentai su kai kuriais

prašymais išduoti vizą. Jei kyla abejonių dėl pateiktų

ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio

teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė

atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal šio skirsnio 2.2 punktą

diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią

kiekvieno pareiškėjo padėtį.

Iš bylos

medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme Lietuvos

Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) išduoti nacionalinę vizą (b.

l. 42-43) kaip pagrindinį kelionės tikslą nurodė verslą Lietuvoje. Kartu su

prašymu pateikė savo paso kopiją, 2012 m. lapkričio 21 d. Migracijos

departamento pranešimą apie sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi

Lietuvoje kopiją, kelionės bilietų rezervaciją, sveikatos draudimo poliso

kopiją (I t., b. l. 130-132). Priimant pareiškėjo dokumentus dėl

Lietuvos vizos gavimo, konsulinis pareigūnas su pareiškėju atliko asmeninį

interviu (pokalbį), kurio metu, pareiškėjas negalėjo atsakyti į pateiktus

klausimus, kur ketina gyventi Lietuvoje, iš kokių lėšų jis ketina gyventi, kokį

darbo užmokestį gauti ir ar jo pakaks pragyventi Lietuvoje. Taip pat nurodė,

kad neturi leidimų (licencijų) numatytai veiklai vykdyti, nėra pasirašęs ūkinės-komercinės

veiklos sutarčių su verslo partneriais Lietuvoje ar užsienio valstybėse, nežino,

ar jo įmonės patalpos Vilniuje yra tinkamos planuojamai veiklai. 2013 m.

sausio 27 d. Ambasados konsulinis pareigūnas, spręsdamas vizos išdavimo

pareiškėjui klausimą, laikydamasis reikalavimo konsultuotis su Lietuvos

nacionalinėmis institucijomis dėl vizos išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiams,

specialaus elektroninio ryšio pagalba per Vizų informacinę sistemą (VIS)

kreipėsi konsultacijos į Migracijos departamentą dėl galimumo išduoti vizą

pareiškėjui. 2013 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo

departamentas Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini)

konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (KPVS) pateikė neigiamą išvadą, t. y.

rekomendavo vizos neišduoti. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys

neskelbtini), išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą,

įvertinusi pokalbio metu gautą informaciją bei Valstybės

saugumo departamento išvadą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės

padėties“ 19 straipsniu, 2013 m. sausio 23 d.

sprendimu Nr. 010 nusprendė atsisakyti išduoti I. B. nacionalinę

vizą (I t., b. l. 133-134). Atsakovas šį Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) sprendimą grindė

tuo, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo

sąlygų; užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo

laikotarpiu ir grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į

kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali gauti tokių lėšų; norėdamas gauti

vizą, atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas,

turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė

tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl jis turėjo teisę atsisakyti išduoti

vizą. Apie šį sprendimą pareiškėjas buvo informuotas įteikiant Vizų

kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

Pareiškėjas

apeliaciniame skunde nurodo, jog tuo atveju, kai yra teigiamas Migracijos

departamento sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje,

Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini)privalo išduoti vizą

automatiškai, to klausimo nesvarstydama. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutinka

su tokiu pareiškėjo vertinimu.

Apeliacinės

instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad kompetentingos

institucijos, nagrinėjančios prašymą išduoti vizą, įvertinus pateiktus duomenis

ir nustačius aukščiau minėtus teisės normose įvardintus pagrindus, turi teisę

atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio

19 d. sprendime R. K. (C-84/12, Rinkinyje dar

nepaskelbtas) konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę

diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio

6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant

nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose

išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi

diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio

asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti

vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso

32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, o

pareiškėjas šiuo atveju turi pareigą įrodyti, kad atitinka visas sąlygas vizai

gauti.

Taigi

nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini),

nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus

dokumentus, surinktus duomenis, ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų neišduoti

vizą buvimo konkrečioje situacijoje.

Vis dėlto ši

kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio

1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą yra pagrįsta

abejonė, kad pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus vizai gauti (žr.

minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą

R. K.). Taigi turi egzistuoti objektyviais

duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.

Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 yra

konstatavęs, jog Vizų kodekso nuostata,

kad sprendimas dėl vizos panaikinimo

ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI

priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos

tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant

apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja

pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to,

Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms

įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje

(,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“)

nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina

pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo

sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga

institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į

konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais

faktais, tiek ir teisės aktų normomis.

Teisėjų

kolegija atkreipia dėmesį, jog pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau,

atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai

yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI

priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai,

atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

Šiuo atveju

laikytina, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) nustatė

objektyvias priežastis, kurių pagrindu nusprendė neišduoti vizos pareiškėjui.

Įvertinus byloje esančius duomenis darytina išvada, jog Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini)

tinkamai ir aiškiai pagrindė savo sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui – konkretūs faktai

nurodyti 2013 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 010. Taigi galima daryti išvadą, jog buvo objektyvios priežastys,

dėl kurių Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) nusprendė

neišduoti vizų. Pažymėtina, jog remiantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7

dalimi, prašymo išduoti vizą

nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei

patikimumu ir prašymą išduoti vizą

pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėjamu

atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjo interviu su Ambasados

III sekretoriumi metu pateikti duomenys (kad pareiškėjas Lietuvoje vykdys

ūkinę-komercinę veiklą, prekes parsisiųs iš (duomenys neskelbtini) ir

pardavinės Lietuvoje) nebuvo patikimi ir kėlė abejonių – pareiškėjas nepateikė

nei leidimo (licencijos) vykdyti numatytą veiklą, nei ūkinės-komercinės veiklos

sutarčių su verslo partneriais, patvirtinančių realią būsimą veiklą, nei iš

kokių lėšų bus vykdoma jo veikla (nurodė tik tiek, kad lėšų gaus iš veiklos).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas taip pat nepateikė jokių dokumentų,

patvirtinančių jo turimas finansines lėšas, kurie užtikrintų tai, jog

pareiškėjas turi reikiamų ir pakankamų lėšų kelionei į Lietuvą ir atgal bei pragyvenimui

būnant Lietuvoje. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, dėl

kurių, jo teigimu, pokalbio metu pateikta informacija nerišli ir neišsami, šiuo

atveju nesudaro pagrindo tvirtinti, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys

neskelbtini) neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti vizą. Dėl pareiškėjo

argumento, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, pažymėtina, jog

pareiškėjas įmonę įsigijo neturėdamas nei leidimo, nei vizos, todėl pareiškėjas

negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad nusipirkęs įmonę, galės lengviau gauti

leidimą ar vizą. Nepaisant apeliaciniame skunde nurodyto argumento, jog pareiškėjas

imsis visų veiksmų, susijusių su realiu jo verslo funkcionavimu Lietuvoje, tik

atvažiavęs į Lietuvos Respubliką, nes neturint vizos tai yra per anksti, manytina,

kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) pagrįstai turėjo

abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei dėl pareiškėjo realių

ketinimų ir galimybių verstis nurodyta veikla Lietuvos Respublikoje. Nustatyta,

kad sprendimas buvo priimtas įvertinus

2013 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadą,

pokalbio metu gautą informaciją bei pareiškėjo pateiktus duomenis, kurie buvo nepakankami

pagrįsti pareiškėjo atvykimo tikslą ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad sprendimas neišduoti vizų buvo motyvuotas ir objektyviai pagrįstas

konkrečiu atveju nustatytais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad

pareiškėjas apeliaciniu skundu neginčija skundžiamu Vilniaus apygardos

administracinio teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, kad realios veiklos

pareiškėjui priklausanti įmonė nevykdė. Todėl skundžiamas 2013

m. sausio 23 d. sprendimas atsisakyti išduoti

vizą, kuris buvo detalizuotas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 010 (jame

nurodytos atsisakymo išduoti vizas priežastys buvo tai, kad informacija, kuri

buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra

nepatikima ir nepakankama, bei tai, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų

kodekse nustatytų atvykimo sąlygų ir neturi pakankamai pragyvenimo lėšų

numatomo buvimo laikotarpiu taip pat grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į

trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali gauti tokių lėšų) laikytinas

pagrįstu nustatytomis aplinkybėmis, Užsienio reikalų ministerija neperžengė jai

suteiktų diskrecijos ribų, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo

reikalavimas panaikinti minėtą sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų

kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvos Respublikos

ambasada (duomenys neskelbtini) neleido pareiškėjui naudotis vertėjo

paslaugomis, nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių,

kad jam buvo sunku suprasti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys

neskelbtini) Konsulinį pareigūną ar kad jam nebuvo užtikrinta teisė į

vertėją.

Dėl

pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog

atsakovai beveik šešis mėnesius nagrinėjo pareiškėjo dokumentus dėl leidimo

laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos

Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 33 straipsnio 1

dalies 2 punkte nurodyta, jog užsieniečio prašymas išduoti ar pakeisti leidimą

gyventi turi būti išnagrinėtas – dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo,

išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktuose numatytus atvejus

(dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kai užsienietis turi Europos Sąjungos

valstybės narės išduotą ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi, dėl leidimo

laikinai gyventi išdavimo, kai užsienietis ketina dirbti aukštos profesinės

kvalifikacijos reikalaujantį darbą), – ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo

prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos. Nustatyta, kad

pareiškėjas I. B. į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys

neskelbtini) su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje kreipėsi 2012 m. gegužės 24 d. Migracijos departamentas sprendimą

išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui, pareiškėjui I.

B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmė 2012 m.

lapkričio 21 d. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas,

priimdamas minėtą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl šis

pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo įpareigoti Migracijos

departamentą pratęsti 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679

nustatytą terminą tol, kol pareiškėjas gaus vizą, leidžiančią atvykti į Lietuvos

Respubliką. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių

teisinės padėties“ 34 straipsnio 3 dalyje nustatytas atvejis, kada sprendimo

išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminas gali būti pratęstas, t. y.

kad ligos atveju ar esant kitų

svarbių nuo užsieniečio nepriklausančių priežasčių, apie kurių buvimą

užsienietis turi raštu pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai,

gali būti pratęstas sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimas, bet

ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių. Dokumentų leidimui laikinai gyventi

Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo,

ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas

buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 91 punkte, nustatyta, kad Įstatymo

34 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju užsienietis Migracijos departamentui,

savo gyvenamosios vietos migracijos tarnybai ar konsulinei įstaigai turi

pateikti laisvos formos prašymą pratęsti sprendimo išduoti ar pakeisti leidimą

laikinai gyventi galiojimo terminą ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus.

Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad norėdamas pratęsti

leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminą, pareiškėjas privalėjo atitinkamai

įstaigai pateikti prašymą ir jį pagrindžiančius dokumentus, o leidimas laikinai

gyventi Lietuvoje gali būti pratęstas ne ilgesniam nei 3 mėnesių terminui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad

pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių kreipimosi su prašymu

pratęsti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminą. Dėl pareiškėjo

apeliacinio skundo argumento, kad Migracijos departamentas atsisakė priimti

pareiškėjo prašymą pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje terminą teisėjų kolegija pažymi, jog pats pareiškėjas 2013 m. balandžio

10 d. paaiškinimuose (I t., b. l. 145-146) nurodė, kad jis 2013 m. vasario 28

d. atvyko į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) tam,

kad pateiktų prašymą pratęsti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminą,

tačiau gavo neigiamą atsakymą. Visa ši procedūra vyko žodžiu. Akcentuotina,

kad, kaip jau minėta pirmiau, pareiškėjas privalėjo pateikti laisvos formos

rašytinį prašymą bei jį pagrindžiančius dokumentus.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir

į tai, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje

galiojo 3 mėnesius, t. y. iki 2013 m. vasario 21 d. Įstatymo 34

straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sprendimo išduoti leidimą laikinai

gyventi galiojimo terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių. Taigi atsižvelgiant į nurodytą

reglamentavimą Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu

Nr. (15/4-1)10K-33679 nustatytas terminas galėjo būti pratęstas nei ilgiau nei

iki 2013 m. gegužės 21 d. Atsižvelgusi į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia,

kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą pratęsti

Migracijos departamentą 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679

nustatytą terminą tol, kol pareiškėjas gaus vizą, leidžiančią atvykti į

Lietuvos Respubliką, nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas

apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos

Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Migracijos departamento prie

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtas bylinėjimosi

išlaidas. Pažymėtina tai, kad nepatenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo,

negali būti tenkinamas ir prašymas priteisti teismo išlaidas, susijusias su

bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

Įvertinusi

tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos

teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos

aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti

jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios

instancijos teismo sprendimas

paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą

palikti nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas

Gadliauskas

Irmantas

Jarukaitis

Ričardas

Piličiauskas