A-146-693-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-693/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00263-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.10;

15.2.1.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. A. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Z. A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 5-7, 21-24), prašydama: priteisti iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) solidariai 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl trukdymo naudotis turtu ir ilgo nuosavybės teisių atkūrimo proceso; priteisti iš atsakovų solidariai 3 616 598 Lt turtinei žalai atlyginti; įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pilnai atkurti pareiškėjai nuosavybės teises pagal galiojančius įstatymus arba išmokėti teisingai apskaičiuotą kompensaciją, remiantis 2013 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) patvirtintais žemės verčių žemėlapiais. Analogiškus reikalavimus pareiškėja nurodė ir 2013 m. birželio 13 d. patikslintame skunde (b. l. 85–88).

Pareiškėja paaiškino, kad 1991 m. spalio 9 d. ji pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į dalį (3,40 ha) J. T. 6,79 ha nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, Kauno apskrityje. 1993 m. kovo 16 d. pareiškėjai Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,40 ha žemės sklypą Kauno rajone, Alšėnų apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, iš kurių natūra grąžinta 0,66 ha. 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 19/9946 pareiškėjai buvo papildomai atkurtos nuosavybės teisės į 0,1931 ha žemės sklypą Kaune, (duomenys neskelbtini) rajone. Pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese gaudavo žemių schemas (2008 m. vasario 11 d. raštas Nr.40-2-50), tačiau konkrečių pasiūlymų nesulaukė, o reikalavimas išmokėti pinigus už negrąžintą natūra žemę (2007 m. sausio 18 d. prašymas) liko be atsako. Iki šiol, t. y. praėjus 20 metų, dėl valstybės institucijų neveikimo pareiškėjai negrąžinta 2,5469 ha žemės. Piniginė kompensacija taip pat nėra apskaičiuota, todėl pareiškėja teigė patirianti turtinę ir neturtinę žalą dėl negalėjimo naudotis turtu. Pažeistas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnis.

Pareiškėja prašė 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl trukdymo naudotis turtu ir ilgo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso. Teigė, kad jos reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas jos patirtai žalai ir valstybė, numatydama neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribą, įvykdys savo pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (tiesiogiai taikomą teisės aktą). Nurodė, kad valstybės institucijų kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, tai yra netiesiogine tyčia. Dėl 20 metų trukusio valdininkų aplaidumo ir nerūpestingumo pareiškėjos tėvui priklausiusi žemės dalis, kuri buvo laisva ir turėjo būti grąžinta pareiškėjai, buvo parduota R. N. Pagal šį faktą NŽT kreipėsi į teismą dėl neteisėto sandorio panaikinimo. Pareiškėja šioje civilinėje byloje Nr. 2-390-920/2013 yra tretysis suinteresuotas asmuo. Žala pareiškėjai yra akivaizdi – pareiškėja negali negrąžintos žemės naudoti pagal jos tiesioginę paskirtį, taip pat negali parduoti, ar statyti pastatus. Neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad valstybės institucijų tarnautojai privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, atkurdami pareiškėjai nuosavybės teises į žemę natūra. Tarnautojai 20 metų neveikė ir pažeidė Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. 20 metų trunkantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei protingo termino. Priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos pareiškėjai ir neteisėto valstybės tarnautojų neveikimo akivaizdus – pareiškėja negali naudotis žeme pagal jos tiesioginę paskirtį. Pareiškėja teigė, kad neturtinė žala dėl 20 metų trukusio nuolatinių nervų gadinimo ir rūpesčių yra akivaizdi.

Reikalavimą atlyginti turtinę žalą pareiškėja grindė vilkinimu atkurti nuosavybės teises į 2,5469 ha žemės. Vidutinė atkurtinos 1 aro žemės rinkos kaina, remiantis 2013 m. žemės verčių žemėlapiais, Kaune, (duomenys neskelbtini) rajone, yra 7 100 Lt. Nuo 1993 m. kovo 16 d. pareiškėjai neatkurtos nuosavybės teisės į 2,5469 ha žemės sklypą, t. y. į 254,69 arus, kurių kaina – 1 808 299 Lt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad minimali žala skaičiuojama priteisiant 5 proc. metinių palūkanų nuo neatkurtos turto kainos. Per 20 vilkinimo metų savivaldybė privalėjo sumokėti 100 proc. atkuriamo turto vertės, skaičiuojant minimalias negautas pajamas (po 5 proc. už 20 metų), todėl realios žalos dydis yra 3 616 598 Lt.

Pareiškėja patikslintame skunde teigė, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja turėjo pasinaudoti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą ( b. l. 78-83) atsakovas rėmėsi CK 6.271 straipsniu, kuris nustato, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų kyla nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjo nurodytai institucijai pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėja prašomą atlyginti žalą kildina iš ilgai trunkančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso, tai vertina kaip trukdymą naudotis jai priklausančiu turtu ir iš to kylančiais neigiamais padariniais. Iš pareiškėjos reikalavimų matyti, kad ji siekia nuosavybės teisių atkūrimo į visą iki nacionalizacijos valdytą žemę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-927/2008 yra pažymėjęs, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Pareiškėja skunde nurodo, kad ji 1991 m. spalio 9 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 6,79 ha J. T. nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime ir kad nuosavybės teisės neatkurtos į 2,5469 ha žemės. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta ir į didesnę dalį valdyto sklypo nuosavybės teisės pareiškėjai jau yra atkurtos. Todėl pareiškėjos teiginiai dėl neva aplaidžiai vykdomo nuosavybės teisių atkūrimo proceso yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nuosavybės teisių atkūrimas natūra galimas tik į tą žemę, kuri nėra valstybės išperkama. Kauno apskrities viršininko administracijos 2010 m. balandžio 13 d. rašte Nr. 4-551 yra pateikti duomenys apie tai kada ir į kokius žemės plotus pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės, taip pat paaiškinta, kad Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. kovo 22 d. raštu Nr. S1-3039(1.10) yra paprašęs pareiškėją apsispręsti dėl atlyginimo būdo už negražintą žemės sklypo dalį ir apie tai pranešti. Atsakovo teigimu, visos procedūros buvo vykdomos laiku, pareiškėja pati turėjo pasirinkti atlyginimo būdą į likusią žemės dalį. Į bylą nepateikta įrodymų, kad pareiškėja pateikė Kauno miesto žemėtvarkos skyriui informaciją apie savo apsisprendimą ir kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija būtų kliudžiusi įgyvendinti pareiškėjos valią.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja ir sprendimus priima (18 straipsnis) Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pareiškėjos patikslintame skunde nėra nurodyta jokių veiksmų, kurie pagal kompetenciją priskirti Kauno miesto savivaldybei ir dėl kurių pareiškėja būtų patyrusi žalą, pareiškėjos reikalavimai Kauno miesto savivaldybės administracijai yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėja turtinę žalą kildina iš žemės, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės, vertės, ją skaičiuodama pagal vidutinės atkurtinos žemės rinkos kainą. Taip pat prie vidutinės žemės vertės kainos prideda 5 proc. kasmetinių palūkanų. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo funkcija pagal kompetenciją yra priskirta kitai institucijai, todėl savivaldybė negalėjo ir negali vilkinti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Be to, pareiškėjos nurodyti žalos skaičiavimai yra visiškai nepagrįsti, nes pagal 2013 m. vidutinę vertę yra skaičiuojama žala už visus 20 metų. Atsižvelgtina ir į tai, kad vertinant visus pareiškėjos reikalavimus, matyti jog ji prašo ne tik atlyginti tariamai patirtą žalą, bet ir įpareigoti atsakovus visiškai atkurti nuosavybės teises, o tai vertintina kaip nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 str.), kadangi iš esmės prašoma dvigubo atlyginimo už vieną pažeidimą. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių turtinę žalą. Neturtinė žala taip pat turi būti įrodyta. Pareiškėja byloje nepateikė informacijos apie neturtinės žalos (CK 6.250 straipsnis) atsiradimą.

Remdamasis šiais argumentais atsakovas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 56- 60, 106-111) paaiškino, kad 1991 m. spalio 9 d. pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. T., nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėja buvo viena iš pretendentų, pateikusių prašymą atkurti nuosavybės teises į J. T. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Pagal pretendentų 1992 m. kovo 30 d. notariškai patvirtintą susitarimą pareiškėjai teko 3,40 ha žemės į kurią atkurtinos nuosavybės teisės. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11-473-15460 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,66 ha žemės, suteikiant 11 sklypų (duomenys neskelbtini) kaime. Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-10218 ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 19/9946 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant du laisvus valstybinės žemės sklypus: (duomenys neskelbtini) g. 1A, Kaune – 0,0807 ha ploto sklypą ir (duomenys neskelbtini) g. 26, Kaune – 0,1124 ha ploto sklypą. Pareiškėjai neatkurtos nuosavybės teisės į 2,5469 ha žemės. NŽT Kauno skyrius 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 8-SD-1244(1.11) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrių dėl laisvos (neužstatytos) žemės plano pateikimo siekiant atkurti nuosavybės teises pareiškėjai. Minėta institucija 2010 m. gruodžio 21 d. raštu Nr.40-2-1802 pateikė atsakymą, kad laisvos (neužstatytos) žemės (duomenys neskelbtini) mikrorajone nėra (remtasi Kauno m. savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintu (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono detaliuoju planu). NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. sausio 11 d. raštu Nr. 8SD-84 pateikė gautą informaciją pareiškėjai. Pareiškėja ar jos įgaliotas asmuo nepateikė prašymo dėl valios pakeitimo atkurti nuosavybės teises.

Tam, jog pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žalos faktas, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė. Pareiškėja savo skundu neįrodė atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio.

Pareiškėja turi pagrįsti savo turtinius reikalavimus bei piniginio reikalavimo dydį (sumą), tačiau pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose jų nepagrindė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 70 punktu, atsižvelgiant į tai, kad pagal Kauno m. savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintą (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono detaliuoju planą (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje nėra laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises natūra. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina. Todėl apskaičiuojant piniginę kompensaciją už negrąžintą pretendentui žemę vadovaujamasi Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nuostatomis. Todėl pareiškėjos turtinis reikalavimas 3 616 598 Lt sumai yra nepagrįstas, nes pagal minėtą teisinį reguliavimą pareiškėjai valstybė turėtų sumokėti už išperkamą žemę 32 267, 20 Lt kompensaciją.

Nesutikdamas su pareiškėjos argumentu, kad buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis, atsakovas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 41510/98 byloje Jasiūninė prieš Lietuvą, taip pat Konstitucinio Teismo išaiškinimais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimais (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas, 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas,1994 m. gegužės 24 d. nutarimas)

Remdamasis šiais argumentais atsakovas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 121-129) pareiškėjos skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų solidariai 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atmetė kaip nepagrįstą, kitą skundo dalį paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. T. nuosavybės teise valdytą žemę, t. y. dėl neatkurtos nuosavybės teisės į dalį valdytos žemės ir iš to atsiradusios neturtinės žalos.

Ištyręs įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 1991 m. spalio 9 d. pareiškėja pateikė prašymą Kauno rajono Alšėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. T. nuosavybės teise valdytą 7,06 ha žemės sklypą (b. l. 62). Pareiškėjos tėvas mirė 1947 m. birželio 9 d., t. y. po 1940 m. nacionalizacijos (NTAB Nr. 2-10, b. l. 5).1992 m. kovo 30 d. notariškai patvirtintu susitarimu pretendentės, siekiančios atkurti nuosavybės teises į J. T. žemę, susitarė, kad atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai tenka 3,40 ha žemės (b. l. 66). Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11-473-15460 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,66 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 73). Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-10218 ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 19/9946 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant du laisvus valstybinės žemės sklypus: (duomenys neskelbtini) g. 1A, Kaune – 0,0807 ha sklypą ir (duomenys neskelbtini) g. 26, Kaune – 0,1124 ha sklypą (b. l. 68–70). NŽT Kauno skyrius 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 8-SD-1244(1.11) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrių dėl laisvos (neužstatytos) žemės plano pateikimo (b. l. 75) siekiant atkurti nuosavybės teises pareiškėjai. Ši institucija 2010 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 40-2-1802 pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad papildomai išnagrinėti ir parengti žemės sklypų planus prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. neturi galimybės, kadangi Aleksoto seniūnijoje (duomenys neskelbtini) mikrorajone prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių buvo nustatytos (neužstatytos) laisvos žemės sklypų schemos, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono detaliuoju planu, patvirtintu Kauno miesto valdybos 1991 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 207-v ir Kauno miesto bendruoju planu, patvirtintu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 (b. l. 77). NŽT Kauno skyrius 2011 m. sausio 11 d. raštu Nr. 8SD-84 pateikė gautą informaciją pareiškėjai (b. l. 76).

Nagrinėdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu, kuriame numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta viešoji atsakomybė, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga atlyginti žalą atsiranda nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Teismas pažymėjo, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 6.273 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad nagrinėjamo ginčo atveju valstybės atstovu turėtų būti Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau pareiškėjai nesutikus patikslinti byloje atsakovus ir prašant priteisti žalą iš jos nurodytų institucijų, teismas Lietuvos valstybę, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, įtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovai, atlikdami (neatlikdami) jų kompetencijai priskirtus veiksmus, iš kurių kildinama žala, neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja ir sprendimus priima (18 straipsnis) Nacionalinė žemės tarnyba. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktą savivaldybės administracijos kompetencijai yra priskirta pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) miesto žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirtina valstybės išperkamai. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punkte nurodyta, kad NŽT sprendimą į miestuose turėtą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę natūra turėtoje vietoje, priima per 3 mėnesius nuo savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypų planų patvirtinimo, jeigu nėra aplinkybių dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra nėra negalimas.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad institucijos, dėl kurių neveikimo pareiškėja siekia prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą, siekdamos įgyvendinti pareiškėjos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, veikė savo kompetencijos ribose: Kauno miesto savivaldybės administracija teikė duomenis apie laisvą (neužstatytą) žemę (b. l. 77), NŽT bendradarbiavo su pareiškėja bei siūlė jai pagal faktinę situaciją pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 75, 76, NTAB Nr. 1287, 2010 m. spalio 4 d. raštas Nr. 8-SD-617/1.10, 2010 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. 8-SD-1106/1.10). Remdamasis bylos medžiaga bei teismo posėdžio metu nustatytomis aplinkybėmis teismas nustatė, kad nei pareiškėja, nei jos įgaliotas asmuo nepateikė NŽT prašymo dėl valios pakeitimo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę. Iš skundo turinio ir reikalavimų matyti, kad pareiškėja siekia nuosavybės teisių atkūrimo į absoliučiai visą iki nacionalizavimo valdytą žemę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-927/2008 yra pažymėjęs, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Atsižvelgus į faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas priėjo prie išvadų, jog tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį J. T. valdytą turtą nėra baigtas, tokią situaciją lėmė pačios pareiškėjos neatlikimas atitinkamų veiksmų – Z.A. B. nepateikė prašymo institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, dėl valios pakeitimo. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1287 esantis pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d. prašymas išpirkti žemę, išmokant kompensaciją konvertuojama valiuta pasaulinėm kainom (b. l. 198) ir 2009 m. rugpjūčio 24 d. prašymas (b. l. 158) išmokėti piniginę kompensaciją rinkos kainomis, remiantis 2009 m. žemės verčių žemėlapiu, negali būti pripažintas tinkamu valios pakeitimo būdu, kadangi toks būdas įstatymuose nėra reglamentuotas.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad ji turėjo viltį, jog neteisėtai nusavinta nuosavybė bus atkurta, ir kad buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis, teismas atsižvelgė į EŽTT 2003 m. kovo 6 d. sprendime Nr. 41510/98 byloje Jasiūnienė prie Lietuvą pateiktus išaiškinimus, kad Konvencija negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybės teises. „Nuosavybė“ 1 Protokolo 1 straipsnio prasme gali būti bet kuri „egzistuojanti nuosavybė“ ar turtas, įskaitant reikalavimus, kurių atžvilgiu pareiškėjas gali įrodyti, kad jis turi bent „teisėtų lūkesčių“, kurie bus realizuoti. Viltis, jog seniai sunaikinta nuosavybė bus atkurta, negali būti laikoma nei „nuosavybe“ 1 protokolo 1 straipsnio prasme, nei sąlyginiu reikalavimu, kuris nustoja galioti neįvykdžius sąlygos (žr. 2002 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Nr. 38645/97 Polacek&Polackova v. Check Republic, 62 par.).

Konstitucinis Teismas 1995 m. birželio 20 d. nutarime pažymėjo, kad kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiajame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atkurtos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais, todėl jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą, iki turto grąžinimo ar sprendimo dėl kompensavimo priėmimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą nėra atstatytos. Tik atkūrus nuosavybės teises į išlikusį turtą, įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims ir įstatymų nustatyta tvarka įregistravus šį turtą Nekilnojamojo turto registre, pastarieji asmenys tampa teisėtais turto savininkais. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime konstatavo, kad valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Kai įstatymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos; valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurias saugo ir gina Konstitucijos 23 straipsnis. Atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus, teismas konstatavo, kad ginčo atveju, dar neatkūrus nuosavybės teisių į nacionalizacijos metu turėtą žemę, pareiškėjos nuosavybės teisės nėra pažeidžiamos. Be to, Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija ir tai neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovai siekė su pareiškėja bendradarbiauti ir įgyvendinti jos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, atsakovų neteisėtų veiksmų ar neveikimo teismas nenustatė, bei į tai, kad nuosavybės teisės į 2,5469 ha iki šiol neatkurtos, nes pareiškėja neišreiškė valios dėl būdo pakeitimo, skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė.

Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises ar išmokėti teisingai paskaičiuotą kompensaciją, teismas nurodė, kad teisė kreiptis į teismą yra fundamentali asmens teisė, tačiau, kaip bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į administracinį teismą, reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ). Viena iš šios teisės įgyvendinimo sąlygų – laikytis tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 25 str.).

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Tarnybos teritoriniai padaliniai. Šio straipsnio 3 dalis numato, jog Tarnybos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėja skundo reikalavimu prašė įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas NŽT neatsisakė spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo, nes atsisakymas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriam nėra privaloma ikiteisminė tvarka, apima tas situacijas, kai kompetentinga institucija atsisako atkurti nuosavybės teises asmeniui dėl priežasčių, kurios yra susijusios su teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo prielaidomis ir įgyvendinimo sąlygomis, t. y. kai kompetentinga institucija apskritai ir aiškiai atsisako atkurti nuosavybės teises ir iš esmės neigia pačios subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą buvimą ar galimumą ją įgyvendinti. Dėl to atsisakymas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris ginčijamas tiesiogiai teisme, neapima tokių atvejų, kai viešojo administravimo institucija neneigia, jog asmuo apskritai gali atkurti nuosavybės teises, tačiau kyla nesutarimų šią teisę realizuojant, pavyzdžiui, dėl to, kad tam tikras žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamas ar pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo (II dalis) 2 skyrius, publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010 m.).

Teismas priėjo prie išvadų, kad nagrinėjamam ginčui pirmiausia taikytina išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir tik tada, t. y. pasinaudojus šia tvarka, pareiškėja galėtų kreiptis teisminės gynybos. Tokia pareiga pareiškėjai tiesiogiai kyla iš Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies. Įstatymas nenumato išimčių, kurioms esant nagrinėjamam ginčui privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka galėtų būti netaikoma.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teismas konstatavo, kad pareiškėja nepasinaudojo Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali šia tvarka pasinaudoti, todėl pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus paliko nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėja Z. A. B. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 131-134), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

1. Apeliantė akcentuoja, kad ji 1991 m. spalio 9 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo žemę. Tuo metu visa jam priklausiusi žemė buvo laisva. Vyriausybė ir Kauno miesto savivaldybė privalėjo pagal įstatymus per 6 mėnesius atkurti nuosavybės teises, tačiau to nepadarė. Vėliau J. T. priklausiusi žemė buvo neteisėtai išparduota, prisidengiant paėmimu visuomenės poreikiams, nors byloje esantys įrodymai, civilinėje byloje nustatyti faktai patvirtina, kad žemė buvo išparduota privatiems asmenims, o ne panaudota visuomenės poreikiams. Remiasi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 dalimi ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsniu, kur numatyta nuosavybės teisių apsauga.

2. Apeliantės nuomone, šiuo atveju išankstinis ginčų nagrinėjimo ne teisme procesas nereikalingas.

3. Pareiškėjos tėvo žemė 1991 m. spalio 9 d. buvo tuščia, ten buvo sodai, jokių bendrųjų ilgalaikių teritorijos, kurioje yra pareiškėjos žemė, planų nebuvo, todėl nuosavybės teisės į žemę privalėjo būti atkurtos natūra. Jei tai būtų buvę padaryta laiku, nuosavybės atkūrimo būdo pakeitimo klausimas nekiltų. Galiojančiais įstatymais pretendentai atkurti nuosavybės teises yra verčiami keisti savo nuomonę dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos tėvui priklausiusi žemė iki 1993 m. kovo 16 d. buvo laisva (neužstatyta), todėl pareiškėjai nėra jokios prievolės keisti savo valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo.

4. Žemė į kurią neatkurtos nuosavybės teisės iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvo laikoma kaimo teritorija, o 1995 m. atgaline data pateko į Kauno miesto teritoriją.

5. Situacija negali būti amžinai neapibrėžta. Vyriausybė ir Lietuvos valstybė apsiėmė prievolę per įgaliotą asmenį (savivaldybes) atkurti asmenims nuosavybės teises į nusavintą turtą. Pareiškėjai nuosavybės teisės privalo būti atkuriamos pagal pareiškimo atkurti nuosavybės teises surašymo metu galiojusius įstatymus. Apeliantės nuomone, jeigu Vyriausybei ir Kauno miesto savivaldybei nepatinka jos pozicija nekeisti apsisprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir formos, tai Vyriausybė ar jos įgaliota savivaldybė privalo pati paduoti skundą teismui ir įrodyti, kad pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyko ir vyksta skaidriai ir pareiškėja yra neteisi ir nepagrįstai reikalauja pagreitinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

6. Atsakovai, nei teismas neįrodė, kad pareiškėjos prašymo neišnagrinėjimas per šešis mėnesius nuo prašymo padavimo momento, atitinka įstatyme įtvirtintas teisės normas ir terminus. Atsakovai neįrodė ir to, kad pareiškėjos žemės išpardavimas privatiems asmenims, vykstant nuosavybės teisių atkūrimo procesui, yra prilyginamas žemės išpirkimui visuomenės poreikiams.

7. Apeliantė teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas Vyriausybės, Kauno miesto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos naudai, neapgynė pareiškėjos pažeistų teisių. Teismas net neišreikalavo visos nuosavybės teisių atkūrimo bylos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 138-143), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime remiasi argumentais, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Be to, nesutikdamas su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, savo apeliacinio skunde nenurodė jokio teisinio pagrindo, apeliacinis skundas grindžiamas samprotavimais ir nepagrįstais kaltinimais. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino pareiškėjai procesines tesies raštu ir teismo posėdyje, sudarė galimybę nesutikti su teismo sudėtimi, tačiau pareiškėja prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimui sudarytos teisėjų kolegijos nepareiškė. Atsakovas akcentuoja bylos šalių pareigą naudotis savo procesinėmis teisėmis sąžiningai. Pažymi, kad NŽT 2013 m. gegužės 6 d. pateikė teismui J. T. ir Z. A. B. nuosavybės teisių atkūrimo bylų patvirtintas kopijas, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nesugebėjo išreikalauti J. T. nuosavybės teisių atkūrimo bylos, yra nepagrįstas (tai patvirtina byloje esantis NŽT 2013 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.9.)-2327) NŽT įvykdė teismo įpareigojimą ir pateikė visą turimą medžiagą, susijusią su J. T. iki 1940 m. nuosavybės teise valdyta žeme Kauno miesto ribose.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 145-148), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti jokiais teisės aktais ar rašytiniais įrodymais nepagrįsti samprotavimai, kurie nėra susiję nei su pareiškėjos skundo reikalavimais, nei su pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija dėl jų nepasisako.

Apeliantė pateikė paaiškinimus raštu (b. l. 154-161), kuriuose nurodė, kad nesutinka su atsakovų pateiktais atsiliepimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija, patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja pateikė pirmosios instancijos teismui skundą (b. l. 5–7) ir du jo patikslinimus (b. l. 21–24, 85–88). Skunde ir jo pirmajame patikslinime pareikšti reikalavimai nesiskyrė. Pareiškėja prašė priteisti iš atsakovų jos nurodytas sumas neturtinei žalai (pirmasis reikalavimas) ir neturtinei žalai atlyginti (antrasis reikalavimas), taip pat prašė įpareigoti atsakovus atlikti pareiškėjos nurodytus veiksmus (trečiasis reikalavimas) ir atkurti nuosavybės teises į tą žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės neatkurtos (į 2,25469 ha).

Antrojo patikslinto skundo (b. l. 85–88) baigiamojoje dalyje, kurioje suformuluoti reikalavimai atsakovams, pakartoti reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kurie buvo nurodyti ir skunde bei pirmajame skundo patikslinime. Antrojo patikslinto skundo baigiamojoje dalyje nenurodytas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau iš antraštinės dalies (joje nurodyta, kad skundas yra dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nei įpareigojimo atlikti veiksmus) ir šio skundo turinio (jame išskirta atskira dalis, kurioje išdėstyti argumentai, kuriais remdamasi pareiškėja prašo teismo priteisti jos nurodytą sumą turtinei žalai atlyginti bei pakartoti pirmojo patikslinto skundo argumentai, susiję su reikalavimu atlyginti turtinę žalą) matyti, kad pareiškėja antruoju patikslintu skundu neatsisakė reikalavimo priteisti turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimo įžanginėje dalyje nurodydamas ginčo dalyką (ABTĮ 87 straipsnio 2 dalies 4 punktas) pažymėjo, kad ginčas yra dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, tačiau teismo sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse nėra duomenų, patvirtinančių, kad reikalavimas priteisti turtinę žalą buvo išspręstas. Dėl pareiškėjo reikalavimų teismas turi priimti vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Jei pareiškėjas atsisako savo skundo (jo dalies), ar paaiškėja kitos ABTĮ 101 straipsnyje nustatytos aplinkybės, teismas turi nutraukti bylą (jos dalį).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti turtinę žalą nepriėmė jokio procesinio sprendimo. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikant ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą naikintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria nepriimtas joks procesinis sprendimas dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtą pareiškėjos skundo dalį dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl teisminės gynybos prioriteto principo (ABTĮ 17 straipsnio 1 dalis) išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kontekste ir pažymėjęs, kad tais atvejais, kai keli toje pačioje byloje pareikšti reikalavimai yra susiję, tačiau dėl vieno iš jų yra privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, taikant teisminės gynybos prioriteto taisyklę visi skundo teismui reikalavimai nagrinėtini teisme, t. y. neskaidant ginčo (žr., pavyzdžiui. LVAT 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį Nr. AS556-684/2009, 2009 m. liepos 17 d. nutartį Nr. AS143-440/2009, 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį Nr. AS442-767/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde teismui ir jo patikslinimuose pareikšti reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (atkurti nuosavybės teises į neatkurtą nuosavybę dalį – 2,5469 ha) yra kildinami iš institucijų, kurioms pagal Atkūrimo įstatymą ir iki jo panaikinimo galiojusį Atstatymo įstatymą buvo ir yra suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir priimti sprendimus, tų pačių veiksmų ar neveikimo, apimančio laikotarpį nuo pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo (1991 m. spalio 9 d.) iki pareiškėjos kreipimosi 2013 m. į administracinį teismą su pirmiau minėtais reikalavimais. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka nenumatyta. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos iš esmės yra teisingi, tačiau atsižvelgiant į pareikštų reikalavimų kilmę, jų tarpusavio ryšį, remiantis teisminės gynybos prioriteto principu, pareiškėjos skundo, pateikto pirmosios instancijos administraciniam teismui, reikalavimai turi būti išnagrinėti teisme. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai taikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paliktas nenagrinėtu pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, naikintina grąžinant šią administracinės bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagal bylos aplinkybes negali būti nagrinėjamas atskirai nuo reikalavimų atlyginti turtinę žalą ir įpareigojimo atlikti veiksmus, nes visi reikalavimai yra susiję su to paties laikotarpio, tų pačių institucijų veiksmų ar neveikimo vertinimu atitinkamų teisės aktų normų kontekste. Pažymėtina, kad pareiškėjos iškeltas ginčas yra siejamas su itin ilgai užtrukusiu nuosavybės teisių atkūrimo į atitinkamą žemės dalį (2,5469 ha) procesu. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pasisakė tik dėl kai kurių nuosavybės teisių atkūrimo į žemę proceso dokumentų, t. y. dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą žemės dalį, taip pat dėl kai kurių atitinkamą pareiškėjos valią išreiškiančių prašymų (2003 m. kovo 27 d. ir 2009 m. rugpjūčio 24 d. prašymai) bei institucijos, kuriai pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą suteikta kompetencija nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (NŽT 2010 m. spalio 4 d. raštas Nr. 8-SD-617/1.10, 2010 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. 8-SD-1106/1.10). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, priėmė įvertinęs tik dalį bylos proceso šalių pateiktų įrodymų, konstatuoja, kad ši sprendimo dalis taip pat negali būti pripažinta pagrįsta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iškelto ginčo, kuris yra siejamas su itin ilgai užtrukusiu nuosavybės teisių atkūrimo procesu į atitinkamą nuosavybės dalį (2,5469 ha žemės), esmę pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir vertindamas įgaliotų priimti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros sprendimus institucijų veiksmus (neveikimą) sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo žemę, turi įvertinti Atkūrimo įstatymo (už atitinkamą laikotarpį Atstatymo įstatymo) kontekste ne tik paskutinių metų dokumentus, o viso ginčui aktualaus laikotarpio dokumentus ir veiksmus, susijusius su klausimo kaip pareiškėjai turi būti atlyginta už valstybės išperkamą žemę sprendimu. Byloje yra duomenys apie tai, kad pagal Kauno rajono valdybos 1993 m. kovo 3 d. išvadą 2,74 ha žemės, į kurią pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises, priskirtina valstybės išperkamai žemei (b. l. 25). Šis valstybės išperkamos žemės kiekis nurodytas ir Žemės ūkio ministerijos sprendime, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,66 ha (b. l. 73). Šiame sprendime, be kita ko, buvo nurodyta už valstybės išperkamą žemę išmokėti kompensaciją. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra duomenys apie tai, kad 1999–2010 metais tarp pareiškėjos ir institucijų, įgaliotų nagrinėti pareiškimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vyko susirašinėjimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, iš kurio matyti, kad pareiškėja teikė atitinkamus prašymus, o institucijos atitinkamus pasiūlymus (kai kuriais atvejais nurodydamos, kad iki nustatytos datos neapsisprendus, nuosavybės teisės bus atkurtos institucijos parinktu būdu), tačiau pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą joje buvo duomenys apie tai, kad 2009 m. pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1124 ha ir 0,0807 ha sklypus, o dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2,5469 ha žemės sprendimas nepriimtas. Tik nustačius minėtas ir kitas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes bei jas įvertinus pagal teisės aktų normas gali būti sprendžiama dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo.

Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija panaikina ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo visa apimtimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos Z. A. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys