A-492-2951-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-2951/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01132-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 4.4; 4.5;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos rajono skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Ardynas“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“ dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 5-13) ir patikslintu skundu (II t., b. l. 17-29), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1111 (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas).

Pareiškėja skunde nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 12,79 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ginčijamu įsakymu minėtam žemės sklypui nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę 1,5661 ha plote tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas – dujotiekio inžinerinius tinklus, kurių savininkas akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ (toliau – ir AB „Klaipėdos nafta“). Įsakymu nustatytas nuostolių dėl servitutų atlyginimas išmokant 11 060,67 Lt vienkartinę kompensaciją bei įtvirtinta pareiškėjai pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą. Pareiškėja argumentuoja, jog servitutai nėra suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas), patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130, grafinės dalies brėžiniuose. Ginčijamas įsakymas priimtas, pažeidžiant Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą bei Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.4 punkte numatytą sąlygą, leidžiančią administraciniu aktu nustatyti servitutus privačios žemės sklypams tik tuomet, jei servitutas numatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Mano, jog Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklams. Pagal Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 13, 14, 29, 56 dalis, Energetikos įstatymo 2 straipsnio 22 dalį prie bendrojo naudojimo sistemos priskiriama tiktai gamtinių dujų skirstymo (o ne perdavimo) sistemos dalis, o magistralinis aukšto slėgio dujotiekis skirtas dujų perdavimui į skirstomuosius dujotiekius.

Priklausomai nuo to, ar tai yra perdavimo ar skirstomieji dujotiekiai, žymiai skiriasi jų užimamas plotas, apsaugos zonos, teritorijai taikomi žemės naudojimo galimybių ribojimai bei kiti nuosavybės teisių suvaržymai. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje (toliau – ir LVAT nutartis) nurodė, kad suprojektuotas servitutas, sutapatintas su magistralinio dujotiekio apsaugos zona, yra pagrįstas, tačiau minėtoje nutartyje nėra nurodyta, koks tai plotas. Atsakovas privalėjo nustatyti servitutą ne po 25 metrus abipus dujotiekio vamzdžio ašies, bet visame specialiųjų sąlygų taikymo plote, nes pagal Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12, 45 punktą draudimas statyti statinius jai bus taikomas po 28,9 metro abipus dujotiekio ašies, o pagal 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 25.4 punktą reikalavimas derinti projektinę dokumentaciją net po 350 metrų abipus dujotiekio ašies. Ginčijamame įsakyme neapibrėžtas servituto turinys, todėl nėra aišku, ar servituto turėtojos teisės netampa didesnės už žemės savininkės teises. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis teismas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo praktikoje yra nurodę, kad servituto teisė visais atvejais turi būti mažesnė už savininko teisę, nes kitaip yra pažeidžiama nuosavybės esmė. Jei suskystintų gamtinių dujų terminalo projektui reikalingi privačios žemės sklypai, nesusitarus su žemės savininku dėl jų naudojimo, jie turi būti išperkami, o jau po to, valstybiniuose sklypuose nustatomi servitutai (Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 45 straipsnis).

Pareiškėja nesutiko ir su įpareigojimu tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą, kadangi toks įpareigojimas pagal Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 16.9 punktą gali būti nustatytas tik kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats žemės sklypo savininkas, šiuo atveju priežiūros pareiga turėjo būti nustatyta daikto savininkui AB „Klaipėdos nafta“.

Pareiškėja taip pat nesutiko ir su nustatytos 11 060,67 Lt vienkartinės kompensacijos dydžiu. Nurodė, kad kompensacija apskaičiuota remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje nenumatytas žemės savininkų nuostolių atlyginimas dėl žemės rinkos vertės netekimo, nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės, nenustatytas periodinės kompensacijos paskaičiavimo būdas. Prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 2 daliai, nes deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, nes reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kad nenumato visų realių savininko nuostolių atlyginimo. Pagal Metodiką nuostoliai apskaičiuoti darant prielaidą, kad žemės sklypas naudojamas žemės ūkio paskirčiai, tuo tarpu žemės sklypas yra Klaipėdos mieste ir vertingas dėl jo urbanizavimo galimybės. Pagal Klaipėdos rajono bendrąjį planą sklypas gali būti naudojamas ne tik žemės ūkio paskirčiai. Teigė, kad turi tikslą ir galimybę pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį, todėl nuostoliai dėl praradimo naudoti žemę pagal paskirtį nepagrįstai skaičiuojami vertinant žemės ūkio paskirties žemę.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į patikslintą skundą (II t., b. l. 46-52) prašė pareiškėjos skundą atmesti, ginčijamą Įsakymą palikti galioti.

Nurodė, kad LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi pripažino, kad Specialiajame plane servitutai yra numatyti, ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi, o nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami.

Pagal Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir SGD Terminalo įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį, 13 straipsnio 1 dalį bei Energetikos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, todėl suskystintų gamtinių dujų terminalo jungiamojo dujotiekio statybai privačiuose sklypuose servitutai nustatyti susitarus su sklypų savininkais derybų būdu. Dėl privačių sklypų, su kurių savininkais nepavyko susitarti – servitutas nustatomas administraciniu aktu bei sumokama kompensacija pagal patvirtintą Metodiką.

Atsakovas, priimdamas Įsakymą, nenagrinėjo servituto būtinumo ir tikslingumo klausimo, kadangi šis klausimas išspręstas Specialiuoju planu. Servitutas administraciniu aktu galėjo būti nustatytas tiek pagal SGD Terminalo įstatymo 13 straipsnį, teik pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjos žemės sklypui buvo nustatytas servitutas pagal Specialiojo plano rengėjo pateiktą žemės sklypo su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimosi sąlygomis bei servitutu planą, kuriame aiškiai nurodyta servituto vieta, ribos, plotas, sutampantys su tiesiamojo dujotiekio apsaugos zonos ribomis, todėl apribojimus naudotis šia žemės sklypo dalimi nustato ne ginčijamas įsakymas, o teisės aktai ir Specialiojo plano nuostatos.

Įsakyme nustatyta prievolė žemės sklypo savininkui tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą reiškia, jog pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais. Pareiškėjai nuostoliai apskaičiuoti remiantis Metodikos nuostatomis. Pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl, jos teigimu, neatlygintų nuostolių priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į patikslintą skundą (II t., b. l. 53-61) prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad suprojektavimo, ribų servitutų nustatymo klausimai jau yra išnagrinėti kitoje administracinėje byloje. Pareiškėja siekia iš naujo išnagrinėti klausimus, kurie išspręsti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tiek Specialiojo plano aiškinamajame rašte, tiek kiekviename Specialiojo plano sprendinių konkretizavimo brėžinyje yra pateikti žemės sklypų, kuriuose specialiuoju planu rezervuojama teritorija dujotiekio statybai, sąrašai, nurodytas konkretus rezervuojamos teritorijos plotas kvadratinių metrų tikslumu, o administraciniu aktu nustatytų žemės servitutų plotas yra identiškas Specialiajame plane nurodytam rezervuojamos teritorijos plotui.

Paaiškino, kad pareiškėja nesutiko derėtis dėl servitutų nustatymo sąlygų, reikalavo žemę išpirkti, todėl servitutas jai priklausančiame žemės sklype pagrįstai buvo nustatytas administraciniu teisės aktu bei remiantis SGD Terminalo įstatymo nuostatomis. Servitutai administraciniu aktu nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriuose yra suprojektuotas servituto dydis, plotas ir ribos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas, nustatydamas pareiškėjo žemės sklypui servitutą, privalėjo vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 patvirtinto Specialiojo plano sprendiniais.

Dėl pareigos išlaikyti žemės sklypą turi būti vadovaujamasi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. įsiteisėjusiame sprendime pateiktais išaiškinimais. Mokėtina kompensacija apskaičiuota remiantis Metodika bei naujausiais viešai prieinamais duomenimis. Prievolę viešpataujančiu tampančio daikto savininkui kompensaciją apskaičiuoti pagal Metodiką nustato Žemės įstatymo 23 straipsnis. Servitutas nustatytas įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą, o servituto nustatymo galimybė numatyta SGD Terminalo įstatyme. Teigė, jog nuosavybė apribota remiantis įstatymu, o tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Priimant skundžiamą administracinį aktą kompensacija pareiškėjai apskaičiuota pagal tuo metu buvusią nekilnojamojo turto būklę, o ne pagal tai, ką pareiškėja planuoja daryti su žemės sklypu ateityje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą (II t., b. l. 77-81) siūlė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, pripažino neteisėta tik tą Specialiojo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis nei 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų. Specialusis planas nėra dokumentas, vadovaujantis kuriuo viešpataujančiu tampančio daikto savininkas (planavimo organizatorius) galėtų registruoti savo teisę nekilnojamojo turto registre be tolimesnių teisinių aktų. SGD Terminalo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia, kas yra laikoma suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra, o Specialiuoju planu planuojamas dujotiekis yra priskiriamas prie Suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūros. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei servitutų ribos ir plotas yra identiški tiek Specialiajame plane, tiek Žemės sklypų planuose. Kadangi dujotiekio apsaugos zonos ribose žemės sklypo savininko ūkinė veikla bus ribojama bei siekiant atlyginti žemės sklypo savininko patiriamus nuostolius teisės aktų nustatyta tvarka, priimtas sprendimas nustatyti servitutą visos dujotiekio apsaugos zonos ribose, tokiu būdu kompensuotini savininko nuostoliai ne tik faktiškai dujotiekio statybai ir patarnavimui reikalingoje žemės juostoje, bet juostoje, kurioje nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ardynas“ atsiliepimu į pareiškėjos skundą (t. II, b. l. 3-11) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Specialusis planas nustato infrastruktūros tvarkymo ir apsaugos kryptis, priemones ir reikalavimus bei infrastruktūros plėtrai skirtų teritorijų rezervavimą, tačiau neprojektuoja servitutų ribų. Servitutų ribos projektuojamos Specialiojo plano sprendiniais, Žemės sklypo su nustatytomis žemės ir miško naudojimosi sąlygomis bei servitutu planu, ir remiantis reglamentuojančiais teisės aktais. Šiuo atveju žemės sklypo plano servituto ribos visiškai sutampa su Specialiuoju planu. SGD Terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustatė reikalavimą Specialiajame plane pažymėti servituto dydį ir vietą, o ne pavaizduoti servitutą grafiškai.

Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju paimti privačią žemę visuomenės poreikiams nėra jokio teisinio pagrindo. Nustačius servitutą, pareiškėja išsaugoja nors ir ribojamą galimybę vykdyti ūkinę veiklą servitutinėje teritorijoje. Terminalas su dujų jungtimi yra nacionalinis visos valstybės piliečiams bei ekonomikai svarbus objektas, jis priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinierinės infrastruktūros, kuriam gali būti nustatomas servitutas administraciniu aktu. Servituto turinį lemia viešpataujančio daikto poreikiai, juo suteikiama teisė tiesti centralizuotus inžinierinės infrastruktūros tinklus, jais naudotis ir juos prižiūrėti. Servitutų vieta ir plotas sutampa su magistraliniam dujotiekiui nustatyta apsaugos zona.

Nurodė, kad pareiškėja ginčija ne nuostolių netinkamą apskaičiavimą, o pačių teisės aktų, reglamentuojančių nuostolių atlyginimą, nuostatas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 13 d. sprendimu (II t., b. l. 93-102) pareiškėjos patikslintą skundą patenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1111 „Dėl servituto nustatymo I. N. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)“ 2.3 punktą; kitoje dalyje pareiškėjos patikslintą skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 konstatavo, jog servitutai suprojektuoti išilgai per pareiškėjai ir kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus planuojamą tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 25 punkte nurodytą magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną. Įvertinęs nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje teismas iš naujo nevertino pareiškėjos skundo argumentų dėl jos žemės sklype nustatytų servitutų teisėtumo ar jų apimties, nes servitutų turinys (apimtis) apibrėžtas Specialiajame plane, o pareiškėja nepateikė įrodymų, kad atsakovas nesilaikė Specialiojo plano sprendinių.

Teismas konstatavo, kad žemės sklypui gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.123 straipsnis), o jeigu pagal servituto suteikiamas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu daiktu, tiek jo dalimi ir tuo būtų užtikrintas tinkamas viešpataujančiojo daikto naudojimas, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis (CK 4.128 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis CK 4.124 straipsnio 1 dalimi, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo. AB „Klaipėdos nafta“ kreipėsi į atsakovą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo (Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalis), Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalis numato galimybę servitutus nustatyti administraciniu aktu. Ginčijamas Įsakymas taip pat atitinka ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 16 punkto nuostatas.

Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju servitutų turinį sudaro teisės – tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, todėl ir atlikti visus žemės sklypo priežiūros darbus yra magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto, o ne pareiškėjos prievolė (Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 27.2 ir 27.3 punktai).

Dėl apskaičiuotos kompensacijos dydžio, teismas pasisakė, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nuostolių apskaičiavimą nukreipia į Metodiką. Teismas nenustatė, kad nuostoliai pareiškėjai būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad kreipėsi dėl žemės naudojimo paskirties pakeitimo, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjos žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri įrašyta Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija išaiškino, kad remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismine praktika pareiškėja dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl pareiškėjos patikslintame skunde nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumo.

III. Pareiškėja I. N. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 106-112) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjos reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti pareiškimą, taip pat tenkinti prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas nevertino pareiškėjos nuosavybės teisės ribojimo būdo pagrįstumo, nuosavybės teisių suvaržymų, jų masto ir trukmės, netinkamai aiškino LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, kuri numato, kad servituto teisė negali būti mažesnė už savininko teises, nesivadovavo Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl nuosavybės teisės esmės pažeidžiamumo. SGD Terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nenumato galimybės servitutus nustatyti administraciniais aktais. Teismas neišaiškino, kodėl pareiškėjos sklypo dalis, reikalinga dujotiekio statybai, negali būti paimta visuomenės poreikiams, kodėl nebuvo taikytas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos svarbos projektus įstatymas, į kurį nukreipia SGD Terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, bei kuris atitinka Žemės įstatymo 45 straipsnio normas.

Pabrėžia, kad servitutas administraciniu aktu gali būti nustatytas tik tiesiant centralizuotus inžinierinės infrastruktūros tinklus (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ginčijamas įsakymas prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktui, be to, Žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 priedo „Pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir turinys“ 4 punkte nustatyta, kad infrastruktūros objektų statybos galimybė žemės ūkio paskirties sklypuose nenumatyta, o 19.2 punktas numato, kad dujų vamzdynai turi būti tiesiami inžinierinės infrastruktūros objektų teritorijose. Servitutų suprojektavimas Specialiuoju planu nereiškia, kad servitutai žemės ūkio paskirties sklypui galėjo būti nustatyti. Nurodo, kad AB „Klaipėdos nafta“ siūlė sudaryti servituto nustatymo sutartį, tačiau sutartyje numatytomis sąlygomis pareiškėjos teisės būtų dar labiau suvaržytos.

Pareiškėja paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009 yra pasisakęs, kad Metodikoje nustatytas ne visų rūšių nuostolių apskaičiavimas, nustatant atlyginimą dėl servituto nustatymo, turi būti atsižvelgiama į tai, kokiam daiktui nustatomas servitutas, jo turinys, pobūdis, trukmė, kokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančio daikto savininkui, kokią naudą įgyja viešpataujančio daikto savininkas, daikto nuvertėjimas dėl servituto nustatymo, asmens išlaidas. Pareiškėjos nuostoliai dėl servitutų nustatymo realiai yra daug didesni, vien atsižvelgiant į Registrų centro nustatytą sklypo vertę. Konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė paimti privačią nuosavybę už tai teisingai atlyginant. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014 pasisakyta, kad kasatoriams tektų neproporcinga našta, kai esant suvaržytai nuosavybei, patiems reiktų kreiptis į teismą ir inicijuoti naują civilinę bylą dėl kompensacijos už patiriamus suvaržymus priteisimo. Pažymėjo, kad apskaičiuojant nuostolius pagal Metodikos 4 punktą dėl augalų derlingumo, buvo vadovautasi nebegaliojančiu teisės aktu, t. y. 2005 m. sausio 19 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-35, pagal kurį derlingumas apskaičiuojamas 1999-2003 metais. Teismas neišaiškino, kodėl būtent toks konkretus pajamų normatyvas buvo pasirinktas iš visos normatyvų lentelės, kodėl nebuvo taikytas Metodikos 9.2 punktas.

Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, nes deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, nes reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kad nenumato visų realių savininko nuostolių atlyginimo; 4) ar Metodika neprieštarauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai, įpareigojančiai Vyriausybę nustatyti vienkartinės ir periodinės kompensacijos apskaičiavimo metodiką, nors Metodika nenustato periodinės kompensacijos mokėjimo.

Atsakovas Nacionalinė žemės taryba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Klaipėdos rajono skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 121-126) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pagal SGD Terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį terminalo projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kuriam pagal to paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, nustatomas servitutas. Privačiuose žemės sklypuose servitutas nustatomas sudarant sutartį su žemės sklypo savininku, arba, nepavykus susitarti, administraciniu aktu po Specialiojo plano patvirtinimo. LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pripažino dujotiekio trasos suprojektavimą teisėtu, bei nurodė, kad servitutai suprojektuoti išilgai trasos, būtini siekiant įgyvendinti terminalo projektą, o jų plotai atitinka Sąlygų 25 punkte numatytą magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad atsakovas nesilaikė Specialiojo plano sprendinių. Už servituto nustatymą atsiradę nuostoliai atlyginami pagal Metodikoje pateiktas formules ir šiuo atveju paskaičiuoti tinkamai, tačiau jei pareiškėja mano, kad nuostoliai yra didesni, ji turi teisę kreiptis į bendros kompetencijos teismą dėl likusių nuostolių priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 130-135) prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Paaiškina, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino visus ginčo santykius apibrėžiančius teisės aktus ir nustatė, kad servitutas pareiškėjos žemės sklypui galėjo būti nustatytas administraciniu aktu. Teismas pagrįstai nevertino žemės paėmimo visuomenės poreikiams, nes tai prieštarautų administracinio teismo kompetencijai, Žemės įstatymo nuostatoms, Specialiojo plano sprendiniams bei jau nustatytiems faktams įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Joks teisės aktas nenustato, kokie inžinieriniai statiniai laikytini centralizuotais bendro naudojimo inžinieriniais infrastruktūros tinklais, todėl pareiškėja klaidingai interpretuoja, kas yra priskiriama prie centralizuotų inžinierinių infrastruktūros tinklų. Šis gamtinių dujų terminalas yra strateginės reikšmės objektas, susijęs su viešuoju interesu, todėl terminalo jungtis priskirtina prie bendrojo, o ne prie vietinio naudojimo inžinierinių infrastruktūros tinklų.

Nurodo, kad Metodika reglamentuoja nuostolių už nustatomą servitutą atlyginimą ir paskaičiavimo tvarką, o ne suvaržo pareiškėjos nuosavybę. Nuosavybė gali būti suvaržyta tik įstatymu,o Metodika yra įstatymą įgyvendinantis teisės aktas. Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje ir Metodikoje yra nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1111 „Dėl servituto nustatymo I. N. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 12,7900 ha), esančio (duomenys neskelbtini)“, kuriuo sklypo 1,5661 ha plote nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktas prašymas nagrinėti jos apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka motyvuojamas būtinybe jai pateikti išaiškinimus dėl tirtinų faktinių aplinkybių bei grafinės medžiagos. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti argumentai nepagrindžia būtinybės nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, teismas turi galimybę įvertinti esamus įrodymus, žodiniai šalių paaiškinimai nagrinėjamoje byloje nėra būtini. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinį skundą įprasta rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su padarytomis išvadomis jų nekartoja, o tik jas papildo atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

Dėl servituto nustatymo pagrįstumo

Pareiškėja ginčija Įsakymu nustatytą servitutą, nurodydama, kad šis servitutas pareiškėjos nuosavybės teises riboja tokia apimtimi, jog ši jos teisė iš esmės paneigiama. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti šių pareiškėjos teiginių pagrįstumą, vertina servitutu nustatytų ribojimų turinį servituto nustatymo pagrįstumo aspektu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo pagrįstumas, įskaitant servituto nustatymo klausimą, kompensacijos už servitutą, jei servitutas nustatytas pagrįstai, klausimą ir servituto atitiktį specialiojo planavimo dokumentams. Pareiškėja byloje remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 buvo išspręstas ginčas dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 teisėtumo, kuriuo buvo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Sprendimas priimtas minėtoje byloje turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Minėta nutartimi neatliktas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, toks vertinimas, konstatuota, turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo. Klausimas dėl to, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai administraciniu aktu nustatė byloje nagrinėjamą servitutą – šios bylos dalykas.

Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio priemonė yra ir žemės servitutas, turi neprieštarauti konstituciniam reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Atitinkamai Žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (ŽĮ 2 straipsnio 13 dalis). Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai administraciniu aktu nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1820/2013). Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo sąlygos yra aptartos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintu Specialiuoju planu.

SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nereiškia pareigą tokį statusą turintį projektą vykdyti tik pagal minėtą įstatymą. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės nuosavybei ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybė ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Nagrinėjamos bylos kontekste visuomenės poreikį pagrindžia infrastruktūros, dėl kurios nustatomas servitutas, priklausomybės SDG terminalo projektui, kuris yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Ginčo byloje dėl SGD projekto svarbos nėra.

Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė gali būti prioretizuojama ir tinkamesnė individualiu atveju. Pavyzdžiui, analizuojamos situacijos kontekste, kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nurodytas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas. Vertinant tam tikro nuosavybės teisių ribojimo būdo parinkimą esminiais klausimais lieka konkrečios priemonės taikymo prielaidų tenkinimas ir tinkamas (ekvivalentis) iš ribojimų kylančios žalos kompensavimas, kuris atitiktų ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą dėl nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo.

Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo atveju visa paimama nuosavybė tampa kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu servitutas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe. Be to, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra. Ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais. Tai lemia ne tik įstatymuose įtvirtintos šios procedūros taikymo sąlygos, bet ir sudėtinga šios procedūros vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė pradeda žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo tarpu servitutą administraciniu aktu nustato Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis skyrius. Tad procedūrų priėmimo ir vykdymo lygmenys ypač skiriasi ir tai taip pat gali iš dalies lemti tam tikros procedūros prioretizavimą konkrečiu atveju.

Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014), šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-93/2014). Ši praktika tiesiogiai susijusi ir su konstituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, servituto taikymo apimtis tarnaujančiam daiktui (pareiškėjos žemės sklypui) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėja, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

Dėl kompensacijos nustatymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (Civilinio kodekso 4.129 straipsnis). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo tarp asmenų, nesutikusių servituto sudaryti sutarties pagrindu (I t., b. l. 30), todėl servitutas nustatytas administraciniu aktu. Pareiškėjos teigimu viešpataujančiojo daikto savininkas pasiūlė sudaryti sutartį nenaudingomis sąlygomis, nesutiko išpirkti žemės sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos dalykas – administracinio akto teisėtumas. Pareiškėjos nuomonė dėl galimai netinkamo kompensavimo dydžio yra aplinkybė, kuri turi būti pagrįsta. Tai, kad viešpataujančiojo daikto savininkas pateikė sutartį, kuri, pareiškėjos nuomone, yra mažiau naudinga pareiškėjai nei vėlesnis administracinis aktas, nepadeda teismui vertinti ginčijamo įsakymo pagrįstumo. Pareiškėjos atsisakymas sudaryti sutartį dėl servituto ir servituto administraciniu aktu nustatymas nedaro įtakos jos teisei į teisingą atlyginimą dėl daiktinių teisių suvaržymo servitutu.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jos atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius. Nagrinėjamos bylos kontekste Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo nagrinėjamu atveju taikyti servitutą, kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas.

Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Metodika įtvirtinta kompensacija yra nepakankama, pareiškėjos turi būti įrodyta. Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, Teismų praktika Nr. 31, 2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo teisę į nepakankamą kompensacijos dydį pagrindžia preliminariais skaičiavimais (II t., b. l. 27-28). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie skaičiavimai turi būti pagrįsti (pavyzdžiui, turto vertinimo išvada) ir juos pareiškėja turi teisę pateikti, siekdama įgyvendinti savo teisę į ekvivalentį atlyginimą, kylantį dėl jos teisių ribojimo.

V. Pareiškėja teigia, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus įsakymus, kompensaciją jos žemės sklypams turėjo skaičiuoti ne pagal žemės ūkio naudojimo paskirtį, nes objektyviai žemė tai paskirčiai negali būti naudojama, Klaipėdos bendruoju planu numatyta galimybė naudoti teritoriją pagal kitokią nei žemės ūkio paskirtį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priima detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius.

Nagrinėjamu atveju sprendimai dėl servitutų nustatymo ir atlyginimo už juos buvo priimti esant nepakeistai žemės sklypų pagrindinei naudojimo paskirčiai ir naudojimo būdui, tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai (I t., b. l. 14) ir atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjos žemės sklypų pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo įrašyta Nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatytas servitutas iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas. Kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo teismas, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o planuojami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Todėl vertinant konkretaus Įsakymo pagrįstumą ir servitutu įtvirtinamus daiktinių teisių ribojimus, būtina pabrėžti, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų žymų servitutų nukrypimą nuo Specialiojo plano sprendinių.

Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju teisėjui kolegijai nekyla abejonių dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamu atveju teismui abejonių šioje byloje tirtinu aspektu dėl minėtų teisės aktų nekyla. Metodikoje pateikta kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui reikalauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus idealius turto vertės nustatymo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūros paprastai ir efektyviai.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir palieka pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. N. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė