AS-556-715-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS556-715/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05960-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Čili pica“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. S-156 (7-158/2013) ir palikti galioti VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 6992, panaikinti Komisijos 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. S-156 (7-158/2013) ir perduoti Komisijai skundą nagrinėti iš naujo tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo tenkinti pirmojo reikalavimo.

Nurodė, kad atliko uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Čili pica“) 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio mokestinį patikrinimą ir 2013 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktu Nr. 204-5 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas, nes darbuotojų naudai pensijų kaupimo fondui sumokėtas pensijų įmokas nepagrįstai priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms, dėl ko nebuvo apskaičiuotos privalomojo sveikatos draudimo, valstybinio socialinio draudimo įmokos bei įmokos į Garantinį fondą (toliau – ir PSD, VSD, GF), neteisingai apskaičiuotas mokėtinas pelno mokestis.

VMI, atstačiusi tikrąsias sandorių aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjo sumokėtos pensijų kaupimo įmokos savo esme yra vienas iš darbo užmokesčio mokėjimo būdų, nes pareiškėjo darbuotojai jų naudai sumokėtas pensijų įmokas iš pensijų kaupimo sąskaitų sistemingai išsiimdavo kas mėnesį, todėl realiai nebuvo vykdomas pensijų kaupimas. Dėl šios priežasties VMI draudimui skirtas įmokas priskyrė su darbo santykiais susijusiomis pajamomis ir nuo jų priskaičiavo pareiškėjui 24 962 Lt PSD, 141 368 Lt VSD įmokų ir 419 Lt įmokų į GF.

GPM nebuvo apskaičiuotas, nes draudimo įmonė „Finasta Asset Management“, išmokėdama darbuotojams išmokas, išskaičiavo šį mokestį. Tokius sandorius kvalifikavo kaip formaliai sudarytus, su tikslu gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti PSD, VSD, GF įmokų mokėjimo. VMI taip pat nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu pardavęs dalį trumpalaikio turto, įvertino likusią neparduoto turto vertę ir pripažino 214 339 Lt turto vertės sumažėjimo sąnaudų, kurias pareiškėjas nepagrįstai priskyrė leidžiamiesiems atskaitymams, tuo pažeisdamas Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 17 straipsnio nuostatas.

Dėl minėto pažeidimo pareiškėjui apskaičiuotas 17 424 Lt pelno mokestis. Pareiškėjas nesutikdamas su Patikrinimo akte apskaičiuotais mokesčiais, pateikė savo pastabas. VMI išnagrinėjusi pastabas, jų netenkino ir 2013 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 69-92 patvirtino Patikrinimo aktą, kuriame patvirtino visas apskaičiuotas mokėtinas įmokas ir nuo jų apskaičiavo 112 Lt įmokų į GF delspinigius, 1 636 Lt PM delspinigius bei skyrė 70 684 Lt VSD įmokų baudą, 12 481 Lt PSD įmokų baudą, 42 Lt įmokų į GF baudą ir 1 742 Lt PM įmokų baudą.

Pareiškėjas UAB „Čili pica“ nesutiko su VMI sprendimu, todėl kreipėsi į Komisiją, kuri 2013 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. S-156 (7-158/2013) „Dėl UAB „Čili pica“ 2013 m. liepos 30 d. skundo“ panaikino VMI sprendimo nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą VSD, PSD įmokas, įmokas į GF, VSD, PSD įmokų baudas, įmokų į GF delspinigius ir baudą; patvirtino VMI sprendimo nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 17 424 Lt PM, 1 636,18 Lt PM įmokų delspinigių ir 1 742 Lt baudos, neatleido pareiškėjo nuo 1 636,18 Lt PM įmokų delspinigių ir 1 742 Lt baudos mokėjimo.

Komisija sprendime vertino, kokią įtaką mokesčių administratoriaus padarytas procedūrinis pažeidimas turėjo skundžiamo VMI sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, t. y. ar PSD, VSD ir GF mokesčio neįrašymas į mokestinio patikrinimo pavedimą laikytinas esminiu ar neesminiu procedūriniu pažeidimu. Komisija sutikdama su pareiškėjo argumentais sprendime motyvavo, kad dalis VMI sprendimo naikintina dėl to, kad mokestinis patikrinimas buvo neteisėtas, dėl esminio procedūrinio pažeidimo, t. y. pavedimo turinyje nurodyti tik PM ir GPM mokesčiai, savo ruožtu, mokesčių administratorius patikrino, apskaičiavo ir įpareigojo pareiškėją sumokėti į biudžetą taip pat PSD, VSD įmokas ir įmokas į GF. Tokia išvada buvo padaryta atsižvelgiant ir į pavedimo paskirtį – apibrėžti mokesčių administratoriaus pareigūnams patikrinimo ribas (apimtį), tokiu būdu įgyvendinant patikrinimą atliekančių pareigūnų kontrolę (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 32 str. 3 p.), taip pat užtikrinant mokesčio mokėtojo teises (MAĮ 36 str.). Darė išvadą, jog iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės, todėl VMI sprendimas ta dalimi, kur pareiškėjas įpareigojamas sumokėti PSD, VSD įmokas ir įmokas į GF (atitinkamai įpareigojimas sumokėti delspinigius ir baudas), neteisėtas ir ta sprendimo dalis naikintina. Komisija teigė sutinkanti su VMI sprendimu ta dalimi, kur pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas 17 424 Lt PM, 1 636,18 Lt PM delspinigiai ir 1 742 Lt bauda, dėl to, kad pareiškėjas nepagrįstai turto nuvertėjimo sąnaudas priskyrė leidžiamiesiems atskaitymams ir dėl to neteisingai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą PM. Kadangi pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų, kad jis turi teisę būti atleistas nuo VMI sprendime apskaičiuotų 1 636,18 PM delspinigių ir 1 742 Lt PM baudos mokėjimo, minėtą reikalavimą Komisija atmetė kaip nepagrįstą.

VMI skunde nurodė, jog neneigia aplinkybės, jog pavedime kaip mokestinio patikrinimo dalykas buvo įvardyti tik PM ir GPM, tačiau pažymėjo, kad Komisija neteisingai interpretavo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio nuostatas ir manė, kad padarytas procedūrinis pažeidimas laikomas neesminiu, t. y. formalaus pobūdžio, vadinasi, neturi lemiamos reikšmės vertinant sprendimo dėl mokestinio patikrinimo akto patvirtinimo teisėtumą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika pažymėjo, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl tos priežasties, kad pavedime tikrinti nebuvo nurodytos VSD, PSD įmokos ir įmokos į GF, dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Aplinkybė, kad patikrinimo metu gali būti tikrinamos ir kitos su GPM susijusios prievolės, buvo žinoma pareiškėjui, nes jis teikė paaiškinimus ir įrodymus dėl GPM, VSD, PSD įmokų ir įmokų į GF. Pabrėžė, kad GPM buvo išskaičiuotas draudimo įmonės, taigi tapo neįmanoma išskaičiuoti šio mokesčio antrąkart.

VMI nesutiko su Komisijos sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad pastaroji sutinkanti su VMI sprendimo nurodymu pareiškėjui sumokėti į biudžetą 17 424 Lt PM, 1 636,18 Lt PM įmokų delspinigių ir 1 742 Lt PM baudą, nes Komisija neatsižvelgė į PMĮ 17 straipsnio nuostatas, dėl kurių PM suma turi būti perskaičiuota ją didinant atsižvelgiant į tai, kad apskaičiuotos VSD, PSD įmokos ir įmokos į GF buvo Komisijos sprendimu panaikintos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi (b. l. 56–60) administracinę bylą pagal atsakovo VMI skundą dėl Komisijos 2013 m. spalio 1 d. sprendimo panaikinimo nutraukė.

Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. S-156 (7-158/2013) teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtino pareiškėjo nesumokėtų 24 962 Lt PSD, 141 368 Lt VSD įmokų ir 419 Lt įmokų į GF bei 17 424 Lt pelno mokestį. Vadovaudamasi GFĮ 4 straipsnio, Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 56 straipsnio ir MAĮ 96 straipsnio nuostatomis, apskaičiavo bendrovei 112 Lt įmokų į GF delspinigius, 1636 Lt PM delspinigius bei, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio, PMĮ 56 straipsnio, GFĮ 4 straipsnio, VSDĮ 16 straipsnio, SDĮ 19 straipsnio nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, VMI skyrė pareiškėjui 70 684 Lt VSD įmokų baudą, 12 481 Lt PSD įmokų baudą, 42 Lt įmokų į GF baudą ir 1 742 Lt PM įmokų baudą.

Pareiškėjui kreipusis į Komisiją, pastaroji 2013 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. S-156 (7-158/2013) nutarė, kad dalis VMI sprendimo, t. y. dėl 24 962 Lt PSD, 141 368 Lt VSD įmokų ir 419 Lt įmokų į GF, 112 Lt įmokų į GF delspinigių, 70 684 Lt VSD įmokų baudos, 12 481 Lt PSD įmokų baudos, 42 Lt įmokų į GF baudos naikintina dėl to, kad mokestinis patikrinimas buvo neteisėtas, dėl esminio procedūrinio pažeidimo, t. y. pavedimo turinyje nurodyti tik PM ir GPM mokesčiai, savo ruožtu, mokesčių administratorius patikrino, apskaičiavo ir įpareigojo pareiškėją sumokėti į biudžetą taip pat PSD, VSD įmokas ir įmokas į GF, nuo jų taip pat apskaičiavo delspinigius ir baudas.

Tokia išvada buvo padaryta atsižvelgiant į pavedimo paskirtį – apibrėžti mokesčių administratoriaus pareigūnams patikrinimo ribas (apimtį), tokiu būdu įgyvendinant patikrinimą atliekančių pareigūnų kontrolę (MAĮ 32 str. 3 p.), taip pat užtikrinant mokesčio mokėtojo teises (MAĮ 36 str.). Atkreipė dėmesį į MAĮ 120 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą vieną iš privalomų pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą elementų – patikrinimo dalyko nurodymą. VMI į teismą kreipėsi nusprendęs, jog Komisija ginčo situacijoje skirtingai interpretavo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir tam tikrų mokesčių neįrašymą į pavedimą traktavo kaip esminį procedūrinį pažeidimą, dėl kurio sprendimas iš dalies naikintinas.

VMI neneigė, kad pažeidimas buvo padarytas, bet nesutiko su jo pobūdžiu, t. y. teigė, kad procedūrinis pažeidimas neesminis, dėl pažeidimo neatsirado tikimybė, kad buvo priimtas neteisėtas sprendimas, dėl šios priežasties sprendimas negalėjo būti panaikintas vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio pagrindu.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, kai jis ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Taigi centriniam mokesčių administratoriui inicijuoti teisminį ginčą yra leista tik vieninteliu atveju, kai kyla ginčas dėl procesinės ar materialinės teisės normos taikymo (LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-163/2008). Todėl tam, kad centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti tokį sprendimą, mokestiniame ginče mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo. Pagal šios įstatymo nuostatos turinį, centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu.

Teismas nurodė, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija MAĮ 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Mokestinių ginčų komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (LVAT 2005 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-180/2005). Analizuodamas atsakovo argumentus MAĮ 159 straipsnio 2 dalies kontekste teismas pažymėjo, jog skunde nurodyti nesutikimo su Komisijos sprendimu argumentai yra daugiau formalaus pobūdžio ir iš esmės pagrįsti skirtingu procedūrinio pažeidimo pobūdžio vertinimu. Atsakovas aiškindamas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą rėmėsi LVAT nutarties Nr. A438-624/2008 argumentacija, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės, todėl kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Todėl skundo argumentais VMI nesutiko su Komisijos pozicija, kad pagal susiklosčiusias aplinkybes padarytas procedūrinis pažeidimas lėmė tikimybę priimti neteisėtą sprendimą ir tokį pažeidimą galima priskirti prie esminio procedūrinio pažeidimo. Komisija nepateikė skirtingo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto suvokimo (interpretavimo, iš esmės dėl to, kad procedūrinis pažeidimas buvo padarytas ginčo byloje nėra), tik nagrinėdama pareiškėjo skundą ir vertindama faktines ginčo aplinkybes konstatavo, kad neįrašydama į pavedimą tikrinti tam tikrų faktiškai patikrintų mokesčių (MAĮ 1 d. 3 p.) VMI veikė viršydama įgaliojimus, pažeidė mokesčių mokėtojo teises ir dėl to net ir teisėti tolimesni veiksmai suponavo VMI sprendimo neteisėtumą. Taigi ginčas byloje kilo ne dėl skirtingo teisės aktų nuostatų interpretavimo, o dėl procedūrinio pažeidimo apimties skirtingo vertinimo.

Atsakovas kėlė klausimą ir dėl skirtingo Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio interpretavimo. Pareiškėjas iš esmės nekėlė ginčo dėl jam nuspręsto sumokėti 17 424 Lt PM, o tik prašė panaikinti arba pakeisti su PM susijusius delspinigius ir baudą. Komisija atsisakė tenkinti šį reikalavimą MAĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (pareiškėjas nepateikė įrodymų sudarančių pagrindą spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos) ir patvirtino VMI sprendimu nuspręstą pareiškėjui skirti 1 742 Lt PM baudą ir 1 636,18 Lt PM delspinigius. Sprendžiant ginčą Komisijoje nebuvo keliamas klausimas dėl skirtingo PMĮ 17 straipsnio interpretavimo.

Teismas konstatavo, kad VMI neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą su skundu dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, todėl byla buvo nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Inspekcijai išaiškintinos ABTĮ 102 straipsnio 3 daliai numatytos administracinės bylos nutraukimo pasekmės, t. y. kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Pažymi, jog LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundo sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą).

Be to, LVAT 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 pažymėjo, jog išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad MAĮ 159 straipsnio 1 ir 2 dalių reguliavimu yra nustatyta, kad mokesčių mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, visais atvejais turi teisę įgyvendinti savo konstitucinę teisę kreiptis į teismą, kuri negali būti ribojama, nors mokestinį ginčą ir išnagrinėjo institucija, kuri specializuojasi mokesčių teisės srityje. Mokestinių ginčų komisijos tikslai – užtikrinti greitą, ekonomišką ir profesionalų mokestinio ginčo išsprendimą, neužkerta kelio mokesčių mokėtojui kvestionuoti šių institucijų sprendimų teisme, tačiau centriniam mokesčio administratoriui yra nustatyta kreipimosi į teismą sąlyga – skirtingas teisės aiškinimas mokestinius ginčus nagrinėjančiuose institucijose.

Tokiu reguliavimu iš vienos pusės turėtų būti užtikrinamas teisingas mokestinių ginčų išsprendimas, vienoda mokestinių ginčų nagrinėjimo praktika panašiais atvejais visų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, taigi kartu užtikrinimas ir vienodas visų mokesčių mokėtojų traktavimas. Pabrėžia, jog skundžiamas VMI sprendimas gali būti panaikintas tik konstatavus, jog į pavedima tikrinti neįrašius VSD, PSD įmoku ir įmokų į GF VMI sprendimas tapo neteisėtu, nes atsirado tikimybė, jog dėl šių įmoku neįrašymo į pavedimą tikrinti VMI priėmė nepagrįstą sprendimą.

Papildomai nurodo, kad reglamentuojant sprendimo „pagrįstumo“ sąvoką teisės normose (ABTĮ 86 str.) pasisakoma, kad teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo reglamentuotomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Akcentuoja, jog tarp atsakovo ir Komisijos nėra ginčo dėl minėtų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, ginčas kilęs dėl nevienodo teisės normų, reglamentuojančių ginčo santykius, taikymo.

Pareiškėjas UAB „Čili pica“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti VMI atskirąjį skundą ir skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį palikti galioti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tiek VMI, tiek Komisija vienodai supranta ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą (kad reikia vertinti, ar dėl procedūrinio pažeidimo buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti paties sprendimo pagrįstumą) ir tarp jų nėra ginčo dėl skirtingo šios normos aiškinimo. Todėl teisingai nustatė, kad VMI nesutinka tik su tuo, kad Komisija įvertino procedūrinį pažeidimą (Įmokų tikrinimą be pavedimo) kaip darantį nepagrįstu VMI sprendimą, t. y. kad pažeidimas sukelia tokias pasekmes. Reiškia, ginčas vyksta dėl skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo, o ne dėl teisės akto aiškinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. S-156 (7-158/2013) teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas nutraukė bylą vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų.

Įstatymų leidėjas Mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtinęs tam tikrus mokesčių administratoriaus teisės į teisminį ginčo su mokesčių mokėtoju nagrinėjimą apribojimus. Vadovaujantis šio įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog minėta norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (žr., pvz., LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, 2005 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, 2007 m. vasario 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-132/2007, 2008 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008, 2009 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-278/2011).

Taigi centriniam mokesčių administratoriui inicijuoti teisminį ginčą yra leista tik vieninteliu atveju – kai kyla ginčas dėl procesinės ar materialinės teisės normos taikymo, t. y. kai skirtingai teisės normą aiškina bei pritaiko centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu Komisijos sprendimu, atsakovo skunde bei atskirajame skunde išdėstytais argumentais, pareiškėjo atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, nesutinka su ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kad atsakovo nurodyti nesutikimo su Komisijos sprendimu argumentai yra daugiau formalaus pobūdžio ir iš esmės pagrįsti skirtingu faktinių aplinkybių vertinimu.

Pažymėtina, jog iš skundžiamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo turinio matyti,šiuo atveju kyla teisės (skirtingo teisės normų interpretavimo) klausimai, t. y. dėl padaryto procedūrinio pažeidimo reikšmės (ar toks pažeidimas remiantis teisės aktais laikomas esminiu).

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikinama. Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirasis skundas tenkinamas ir administracinė byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius