eA-14-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-14-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01125-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.2.3.1; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant D. Ž., uždarajai akcinei bendrovei „AKS projektai“, Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo, metinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB DK „PZU Lietuva“) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-8), kuriame prašė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 1 521,68 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Paaiškino, jog 2010 m. spalio 30 d. tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „AKS Projektai“ buvo sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas automobilis „Mercedes Benz S350“, v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis). 2011 m. balandžio 23 d. Kaune, Vaidoto g., apdraustasis automobilis įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais kelių ženklais bei neaptverta, dėl to buvo prakirsti dešinės pusės priekinis ir galinis ratai. 2011 m. balandžio 23 d. buvo priimtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas, kuriuo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas 2011 m. gegužės 14 d. apskaičiavo 1 521,68 Lt draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui. Vadovaudamasi įstatyme įtvirtinta regreso (atgręžtinio reikalavimo) teise bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, reglamentuojančiu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė atsakovui pretenziją, kuria pareikalavo sumokėti 1 521, 68 Lt žalos atlyginimo sumą. Kadangi atsakovas į pretenziją nereagavo, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Pažymėjo, jog, vadovaujantis CK 6.270, 6.271 straipsnių, CK 6.266 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 155 nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių eismui bei atitiktų saugaus eismo nustatytus reikalavimus, tačiau atsakovas tinkamai nevykdė šių pareigų, todėl yra atsakingas už eismo įvykio metu padarytą žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos faktą patvirtina 2011 m. balandžio 23 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas, 2011 m. balandžio 27 d. transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktas, apgadinto automobilio fotonuotraukos, 2011 m. gegužės 14 d. draudimo išmokos mokėjimo pažyma, kurioje nurodyta draudimo išmokos suma 1 521,68 Lt (atėmus nusidėvėjimo laipsnį), 2011 m. gegužės 4 d. remonto sąmata, parengta remiantis Audatex sistema.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į skundą (b. l. 19-27) su juo nesutiko.

Nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai Vaidoto g. važiuojamoje dalyje pažymėjo duobę, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Atsakovo nuomone, eismo įvykis įvyko dėl pačios vairuotojos neatidumo, Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 125 punkto reikalavimų nesilaikymo. Transporto priemonės vairuotoja nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimo dėl saugaus greičio, nors tokia pareiga yra nustatyta Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose, todėl yra pagrindas skundą atmesti arba žalos dydį sumažinti.

Pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo draudimo išmoką, todėl nepagrįstai siekia žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Pažymėjo, jog konkrečiu atveju automobilis buvo apžiūrėtas tik 2011 m. balandžio 27 d., t. y. praėjus 4 dienoms po autoįvykio. Jokių duomenų apie tai, kad automobilis tuo metu nebuvo eksploatuojamas, pateikta nėra, todėl teigti, jog žala atsirado būtent dėl įvažiavimo į duobę Vaidoto gatvėje, negalima. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 38 punkte numatyta, jog draudiminės išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudiminio įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, dydį, taip pat į paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų išvadas. Tų pačių taisyklių 40 punkte įtvirtinta nuostata, kad atsakingas draudikas moka tik įrodymais pagrįstos eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio draudimo išmoką ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Šiuo atveju pareiškėjas pateikia tik automobilio dalių schemas ir remonto sąmatą, jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų, pateikta nėra. Iš esmės pareiškėjas nepateikia jokio žalos dydžio apskaičiavimo, todėl neįrodyta ir trečioji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga – patirtos žalos dydis. Nurodė, jog pagal Draudimo įstatymo nuostatas draudimo veikla neatsiejamai yra susijusi su draudimo rizika. Konkrečiu atveju pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką visiškai padengia iki tol gautos įmokos, todėl jo skundas nepagrįstas. Atsakovo nuomone, visiškas žalos atlyginimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką.

Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Konkrečiu atveju draudimo išmoka nebuvo išmokėta, o padaryta draudimo įmokų užskaita, todėl pareiškėjas neturi teisės reikalauti priteisti žalą dėl draudimo sumos, kuri nebuvo išmokėta. Nurodė, jog Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, remontuoti racionalų naudojimą kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija), kuri yra taip pat atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl turi būti į bylą įtraukta atsakovu. Atsakovo atstovės nuomone, į draudimo išmoką buvo nepagrįstai įtrauktas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM).

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. Ž. prašė skundą tenkinti. Nurodė, jog, važiuodama 2011 m. balandžio 23 d. Kaune, Vaidoto g., įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą gilią duobę. Važiavo saugiu greičiu, tačiau įvažiavimo į duobę nepavyko išvengti dėl to, kad duobę užstojo prieš ją ta pačia kryptimi važiavęs krovininis automobilis, o jos apvažiuoti nebuvo įmanoma dėl gretima eismo juosta važiavusių automobilių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 91–96) pareiškėjo skundą tenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 521,68 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2013 m. rugsėjo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, jog D. Ž. 2011 m. balandžio 23 d. apie 11 val. Kaune, Vaidoto g., vairuodama automobilį „Mercedes Benz S350“, v/n (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje buvusią jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl to automobilis buvo apgadintas. Transporto priemonių parko liudijimas PZULT Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie jo pateikti priedai (b. l. 44-48) patvirtina, jog minėtas automobilis draudėjo UAB „AKA projektai“ buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“. Teismas pažymėjo, jog, nors atsakovas neigia priežastinio ryšio buvimą, tačiau jis įrodytas byloje esamais duomenimis – 2011 m. balandžio 23 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, prie jo pateikta eismo įvykio schema, kurioje užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje 1 m ilgio 0,7 m pločio duobė, šalia pažymėtas minėtas automobilis. Šiuos duomenis taip pat patvirtina pareigūno A. D. tarybinis pranešimas administracinio teisės pažeidimo byloje bei vairuotojos eismo įvykio dieną (2011 m. balandžio 23 d.) paaiškinime išdėstytos aplinkybės. Taigi pagal byloje esamus duomenis nuspręsta, jog automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t. y. neužlygintos duobės važiuojamoje kelio dalyje, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad automobilis būtų sugadintas kitomis aplinkybėmis, todėl atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio, kaip esminės civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo, byloje paneigti.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.251 straipsnio, 6.271 straipsnio, 6.1015 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, padarė išvadą, jog šios teisės aktų nuostatos numato teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką dėl draudiminio įvykio, subrogacijos pagrindu reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens, todėl atsakovo argumentai, jog draudimo įmonės prisiima riziką ir negali reikalauti visiško žalos atlyginimo, laikytini nepagrįsti.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, CK 6.266 straipsnio, 6.270 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 2, 6, 12, 42 punktų nuostatomis, kurios nustato atsakovo atsakomybę už kelių priežiūrą.

Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27). Pagal UAB DK „PZU Lietuva“ valdybos posėdyje 2010 m. balandžio 30 d. patvirtintų Transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) Nr. 049 (redakcija, galiojusi įvykio metu) III skyriaus, reglamentuojančio žalos nustatymo tvarką ir draudimo išmokų mokėjimo sąlygas, 16.1.3.punktą transporto priemonės sugadinimus, remonto darbų apimtis, kainą, likutines vertes nustato draudikas arba šalių susitarimu paskirtas ekspertas.

Eismo įvykio schemoje nurodyta, jog įvykio metu buvo sugadinti priekinis ir galinis dešinės pusės ratai. Transporto priemonė po įvykio praėjus 3 dienoms buvo apžiūrėta draudimo įmonės atsakingų darbuotojų, tai patvirtina 2011 m. balandžio 27 d. Transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktas, kuriame nurodytos keičiamos dalys – priekinės ir galinės dešinės pusės padangos, remontuojamos dalys ir darbai – priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai, važiuoklės patikra (b. l. 11). Minėtame akte nurodyta, jog prieš pradedant remontą, būtina pateikti kalkuliaciją.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos susisiekimo ir finansų ministrų įsakymu (toliau – ir Įsakymas) 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3, 14.1 punktų ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 4 punkto nuostatomis taip pat Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 90 straipsnio nuostatomis, pagal kurias pareiškėjui yra suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2013 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013), padarė išvadą, jog draudiko (pareiškėjo) sudaryta 2011 m. gegužės 4 d. remonto sąmata, kuria nustatyta automobilio remonto kaina, sudaranti 1 521,68 Lt (b. l. 56), laikytina tinkamu įrodymu, patvirtinančiu autoįvykio metu padarytą žalos dydį (ABTĮ 57 str.).

Nors atsakovas nurodė, jog apskaičiuota tik orientacinė patirto nuostolio kaina, kuri negali būti laikoma realiu žalos atlyginimu, tačiau įrodymų, paneigiančių skunde nurodytą nuostolio dydį ar patvirtinančių pareiškėją patyrus mažesnį nuostolį, teismui nepateikta (ABTĮ 57 str.).

Iš minėtos remonto sąmatos (b. l. 55-56), elektroninės parduotuvės „Automobilių dalys ir reikmenys“ duomenų apie keičiamų padangų kainas (konkrečiu atveju buvo sugadintos Pirelle modelio padangos), iš nusidėvėjimo paskaičiavimo (b. l. 70) matyti, jog, nustatant remonto sąnaudas, buvo atmestas 47 proc. nusidėvėjimas detalėms. Remonto sąmatoje nėra duomenų apie tai, kad automobilio remonto kaštai buvo apskaičiuoti įtraukiant PVM. Nusidėvėjimo apskaičiavime nurodyta, jog padangų kaina paskaičiuota be PVM. Todėl, įvertinus šiuos duomenis, nebuvo pagrindo remonto sąmatoje apskaičiuotą žalos dydį mažinti PVM mokesčiu.

2011 m. gegužės 17 d. Draudimo išmokos mokėjimo pažyma Nr. 2011/080082 (b. l. 52), 2011 m. gegužės 16 d. draudimo įmonės raštas Nr. S04-92080 (b. l. 53) patvirtina, jog 1 521,68 Lt apskaičiuota draudimo išmoka buvo užskaityta už Kasko draudimo poliso PZULT Nr. (duomenys neskelbtini) nesumokėtas įmokas. Ta aplinkybė, jog draudimo išmoka nebuvo išmokėta draudėjui, nesudaro pagrindo atmesti skundą, nes minėta suma buvo padengtos draudimo įmokos. Atliekant užskaitą, buvo realizuotas žalos atlyginimas šalims priimtinu būdu (draudiko prievolės įvykdymas pagal draudimo sutartį), laikantis įstatyme nustatytų principų dėl sutarčių vykdymo (CK 6.200 str. 2 p.-3 p.). Teismas sutiko su pareiškėjo atstovės pozicija, jog CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti aiškinamos sisteminiu požiūriu. Apsiribojant vien tik gramatiniu šios teisės normos aiškinimu, ginčas būtų išspręstas formaliai, pažeidžiant teisingumo principą.

Teismas nustatė, jog 2011 m. gegužės 23 d. policijos nutarime nurodyta, kad automobilio vairuotojos D. Ž. veiksmuose KET pažeidimų nenustatyta. Duobė, dėl kurios įvyko eismo įvykis, buvo važiuojamojoje dalyje, nepaženklinta jokiais kelio ženklais. Iš karto po įvykio 2011 m. balandžio 23 d. surašytame vairuotojos paaiškinime nurodyta, jog įvykio nepavyko išvengti dėl to, kad duobę užstojo prieš ją ta pačia kryptimi važiavęs krovininis automobilis, gretima juosta taip pat važiavo automobiliai. Šias aplinkybes trečiasis suinteresuotas asmuo patvirtino teismo posėdžio metu, nurodė, jog gatvė buvo siaura, apvažiuoti duobės nebuvo jokių galimybių. Įvertinęs šiuos duomenis, autoįvykio schemą, vairuotojos kaltės dėl įvykio nenustatyta, teismas pažymėjo, jog atsakovo argumentai dėl vairuotojos neapdairumo grindžiami vien prielaidomis, įrodymų, patvirtinančių vairuotojos neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie autoįvykio kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad vairuotoja pažeidė KET reikalavimus, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, byloje nėra pagrindo.

Atmesti ir atsakovo argumentai, kad už vietinės reikšmės kelių priežiūrą yra atsakingas trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa, kurios metines finansavimo sąmatas tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Remiantis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, už lėšas, skirtas iš Kelių priežiūros ir plėtros programos, atsako savivaldybės. Kelių direkcija turi kontroliuoti lėšų naudojimą pagal paskirtį, tačiau kokiems objektams naudoti skirtas lėšas, nustato pati savivaldybė.

Įvertinus nustatytas aplinkybes ir įrodymus, padaryta išvada, jog Kauno miesto savivaldybė konkrečiu atveju neužtikrino Vaidoto gatvės tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, dėl neteisėto neveikimo buvo apgadinta D. Ž. vairuojama, UAB „AKS projektai“ apdrausta transporto priemonė. Nustačius visas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas, pareiškėjo prašymas dėl 1 521,68 Lt turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintas, ši suma priteista iš atsakovo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2013m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą ir todėl naikintiną teismo sprendimą.

2. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, kadangi žalai prisiteisti pakanka turėti apgadintą automobilį, pastatyti jį netoli bet kokios išdaužos kelyje ir išsikvietus policijos pareigūnus teigti, kad sugadinimai atsirado dėl įvažiavimo į ją. Skundžiamas teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, ratų sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai.

3. Nepaisant ABTĮ 81 straipsnio, 57 straipsnio 6 dalies, 85 straipsnio 4 dalies, 86 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime.

4. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog priežastinis ryšys yra įrodytas byloje surinktais įrodymais, tuo pačiu pažymi, kad automobilis draudimo atstovų buvo apžiūrėtas tik praėjus 3 dienoms po eismo įvykio. Jokių duomenų, kad automobilis tuo laikotarpiu nebuvo eksploatuojamas pateikta nėra, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad visi transporto priemonės techninės apžiūros metu užfiksuoti apgadinimai susiję su įvažiavimu į Vaidoto g. buvusią duobę, yra nepagrįsta.

5. Atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje pareiškėjas nurodė, jog draudimo išmoka draudėjui nebuvo išmokėta, o tik padarytos užskaitos kitoms to paties draudėjo draudimo įmokoms. Pirmosios instancijos teismo išvados, jog CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti aiškinamos sisteminiu požiūriu, o apsiribojant vien tik gramatiniu šios teisės normos aiškinimu, ginčas būtų išspręstas formaliai, pažeidžiant teisingumo principą, yra nepagrįstos ir prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatoms. CK 6.1015 straipsnio 1 dalis aiškiai įtvirtina sąlygas, kurios yra būtinos draudikui, siekiančiam įgyvendinti subrogacinį reikalavimą. Viena iš jų – išmokėta draudimo išmokos suma. Būtent nuo draudimo išmokos išmokėjimo momento ir pereina teisė draudikui reikalauti išmokėtų sumų iš už žalą atsakingo asmens. Šiuo atveju, draudikas neišmokėjo draudimo išmokos, todėl ir reikalauti išmokėtų sumų neturi jokio teisinio pagrindo.

6. Nuostolių ir draudimo išmokos dydis yra apskaičiuotas pagal remonto sąmatą, kurioje nurodoma, kad atlyginama ne tik už dviejų padangų vertę, bet ir remonto darbus. Toks nuostolių apskaičiavimas negali būti pagrįstas. Visų pirma, nesant duomenų, kad automobilis buvo suremontuotas, neaišku, ar remonto sąmatoje nurodomi darbai iš viso bus būtini ir atlikti, t. y. išlaidos už remonto darbus nebūtinai bus patirtos. Sudaryta žalos sąmata, kuria pareiškėjas įrodinėja patirtos žalos dydį yra tik orientacinio pobūdžio ir nepatvirtina realiai patirtų išlaidų. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad nesant patvirtinančių įrodymų, jog transporto priemonė buvo remontuojama, nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų laikytini neįrodytais (pvz., 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012). Todėl pareiškėjui nepateikus įrodymų, patvirtinančių realiai patirtų remonto išlaidų, nuostoliai pagal remonto sąmatą nepriteistini.

7. Kauno miesto savivaldybės pareiga taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose negali būti suabsoliutinta. Ji turėtų būti vertinama CK 6.270 bei CK 6.282 straipsnių nuostatų ir Kelių eismo taisyklėse įtvirtintos vairuotojo pareigos elgtis kelyje atidžiai ir rūpestingai kontekste. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „atsakovo argumentai dėl vairuotojos neapdairumo grindžiami vien prielaidomis, įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie autoįvykio kilimo, teismui nepateikta“, tačiau tai niekaip neatleidžia vairuotojo nuo pareigos kelyje elgtis atsargiai ir rūpestingai, ypač vertinant tai, kad eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, kai matomumas buvo geras. O vairuotojos parodymai, kuriais išskirtinai remiasi pirmosios instancijos teismas, tik patvirtina jos neatsargumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vairuotoja pažymi, jog negalėjo išvengti kliūties, nes priekyje važiavo krovininis automobilis. Tokie teiginiai ir automobilio sugadinimo mastas (du ratai) tik patvirtina, kad vairuotoja nebuvo pakankamai atidi, nesilaikė saugaus atstumo, būtent tai ir sąlygojo eismo įvykio kilimą ir tokį pasekmių mastą. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė eismo įvykio aplinkybių, nevertino paties vairuotojos veiksmų, jos kaltės buvimo ar nebuvimo dėl patirtos žalos, o vadovavosi vien tik Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu, eismo įvykio vietos schema, kuriuose, remiantis vien tik vairuotojos žodiniais paaiškinimais, neatliekant jokio tyrimo, buvo nustatyta duobės buvimo vieta ir, neatlikus jokio tyrimo vairuotojos atžvilgiu, konstatuota, kad vairuotoja KET taisyklių nepažeidė. Be to, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tai, ar transporto priemonės vairuotojas buvo baustas administracine nuobauda, ar ne, nes išlieka asmens, transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, valdytojo pareiga elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai.

8. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir reikalavimas šioje dalyje taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-839-402/2011; Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-809-402/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011). Kadangi Specialios teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatuojama, kad analogiškos bylos pagal savo pobūdį turėtų būti nagrinėjamos administraciniuose teismuose, vadinasi ginčo santykiuose savivaldybės atsakomybė kildinama iš viešojo administravimo veikos, todėl tokiuose santykiuose palūkanos neturėtų būti priteisiamos.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su atsakovo argumentu, kad pareiškėjui draudėjui realiai neišmokėjus draudimo išmokos, o užskaičius šią išmoką į kitus draudėjo pareiškėjui (draudikui) mokėtinus mokėjimus, draudikas pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo. Tokia atsakovo pozicija neteisėta ir nepagrįsta, o vadovaujantis nurodytu atsakovo CK 6.1015 straipsnio 1 dalies aiškinimu, atsakovui būtų sudaroma galimybė išvengti pareigos atlyginti dėl jo neveikimo kilusią žalą, ir taip ir toliau be jokių sankcijų ignoruoti pareigą prižiūrėti ir tvarkyti Kauno miesto gatves. CK 6.1015 straipsnio 1 dalis privalo būti sistemiškai aiškinama su kitomis CK normomis, reglamentuojančiomis sutarčių vykdymą (t. y. įskaitymo institutą). Šiuo konkrečiu atveju draudikui (pareiškėjui) ir draudėjui vienas kito atžvilgiu turint priešpriešinių reikalavimų ir draudėjui sutikus su mokėtinų sumų įskaitymu į paties draudėjo draudikui mokėtinas sumas, buvo pasirinktas šalims ekonomiškiausias sutarties vykdymo būdas (CK 6.200 str.). Toks sutarties vykdymo būdas niekaip nekeičia atsakovo teisių ir pareigų apimties, kadangi vadovaujantis visišku nuostolių atlyginimo principu (CK6.251 str. 1 d.), atsakovas visais atvejais privalo atlyginti dėl jo neveikimo kilusią žalą.

2. Apeliaciniame skunde nurodydamas, kad byloje nėra realiai atlikto remonto išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų, atsakovas iš esmės kvestionuoja nustatytos žalos dydį ir realumą. Su tokia atsakovo pozicija sutikti negalima, kadangi taip būtų paneigta atsakovo pareiga atlyginti dėl jo neveikimo draudėjui UAB „AKS projektai“ padarytus nuostolius, kuriuos draudimo sutarties pagrindu atlygino pareiškėjas. Akivaizdu, kad tiek policijos pareigūnams nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, tiek transporto priemonės apžiūros defektų akte užfiksavus, jog sugadintos detalės yra automobilio dešinės pusės ratai, ratlankis, vien šių detalių kainos atlyginimas draudėjui negalėtų būti laikomas tinkamu žalos atlyginimu, kadangi norint sugadintas detales pakeisti naujomis, yra būtini remonto darbai, kurie taip pat kainuoja. Visiško nuostolių atlyginimo principas reikalauja, kad žalos patyręs asmuo būtų atstatytas į iki pažeidimo buvusią padėtį. Norint tai padaryti, privalu atlyginti ne tik sugadintų detalių kainą, tačiau ir padengti išlaidas remonto darbams. Tai, jog draudėjas nusprendė automobilio neremontuoti draudimo išmokos išmokėjimo momentu, nepakeičia atsakovo pareigos apimties atlyginti visą draudėjui padarytą žalą. Draudėjas, gavęs žalos atlyginimą, pats sprendžia, ar sugadintą transporto priemonę remontuoti, ar neremontuoti, ar daryti tai vėliau. Taip pat pažymėtina, kad naudojantis Audatex sistema sudaryta remonto sąmata ir joje nurodytos išlaidos yra laikomos tinkamu žalos apskaičiavimu, kadangi ši žalos nustatymo metodika yra įteisinta Lietuvos Respublikoje ir jos naudojimą tinkamu pripažįsta Kelių transporto priemonių vertinimo tvarkos 1, 4, 54, 54.1, 55.1. punktai. Atsakovo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012 ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis (minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl deklaruotų papildomų, o ne būtinų, kaip šioje byloje, remonto išlaidų atlyginimo) ir atsakovas pateikia subjektyvų minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos bylos vertinimą. Dėl šios priežasties atsakovo nurodoma nutartimi ir joje suformuotais teismo išaiškinimais šioje byloje remtis negalima.

3. Be kita ko, žalos atsiradimo faktas, t. y. automobilio sugadinimai, šioje byloje neabejotinai įrodytas, o atsakovas kelia klausimą dėl netinkamo žalos dydžio nustatymo. Sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio nustatymo, galioja civilinei teisei būdingas rungtyniškumo principas, t. y. pareiškėjui pateikus įrodymus, kurie pagrindžia reikalaujamos priteisti žalos dydį (Audatex remonto sąmata), o atsakovui nesutinkant su reikalaujamu atlyginti žalos dydžiu, šiam tenka pareiga pateikti įrodymus, kurie pagrįstų kitokį žalos dydį. Šioje byloje atsakovas apsiribojo tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais, kad reikalaujamas priteisti žalos dydis yra nepagrįstas, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, kad automobilio remontas kainuoja mažiau, nepateikė. Tai, kad administracinėse bylose galioja rungtyniškumo principas, savo formuojamoje praktikoje nurodo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012).

4. Byloje esantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimas, kuriuo nuspręsta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną apgadintą automobilį vairavusio asmens atžvilgiu, patvirtina, kad vairuotojas KET nepažeidė. Tai, kad vairuotojo veiksmuose nėra kaltės, patvirtina ir tai, kad duobė nebuvo pažymėta įspėjamaisiais ženklais ir aptverta. Šias aplinkybes itin tiksliai užfiksavo į eismo įvykio vietą iškviesti pareigūnai, dėl jų reikšmės pasisakė ir pirmosios instancijos teismas.

5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų vairuotojo neteisėtus veiksmus, byloje nėra. Tuo tarpu pareiškėjas pateikėųįrodymus, patvirtinančius, kad KET pažeidimo vairuotojo veiksmuose nenustatyta. Pažymėtina, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsakovo argumentai dėl automobilį vairavusio asmens neatsargumo ir neatidumo pagrįsti tik prielaidomis. Atsakovas, teigdamas, jog pagrindinė įvykio priežastis buvo vairuotojo padaryti KET reikalavimų pažeidimai, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, patikimumu bei jais nesiremti. Atsakovo argumentai, kad neva automobilis buvo apgadintas ne dėl ginčo duobės atmestini kaip nelogiški. Joks vairuotojas neatvyks su sugadintu automobiliu prie bet kokios kelio duobės, nepakeis atsarginės ar geros padangos sugadinta, lauks policijos pareigūnų ir tada sugadintą padangą vėl pakeis atsargine, kad galėtų išvykti iš eismo įvykio vietos. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar kad egzistavo kitos aplinkybės, duodančios pagrindą sumažinti žalos atlyginimą ar tokį reikalavimą atmesti (CK 6.253, 6.282 str.).

6. Atsakovo pozicija, jog byloje neva tai negalima nustatyti priežastinio ryšio egzistavimo, kadangi automobilis po eismo įvykio draudimo bendrovės atstovų buvo apžiūrėtas tik praėjus 3 dienoms po eismo įvykio, nepagrįsta, kadangi atsakovas nutyli, jog įvykus eismo įvykiui (2011 m. balandžio 23 d.) eismo įvykio vietoje automobilį apžiūrėjo atvykę policijos pareigūnai ir padarytus sugadinimus užfiksavo tos pačios dienos nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Remiantis ginčo atveju aktualiomis Draudimo taisyklėmis Nr. 0.49 ir jų 6.2.3.1 punktu, draudėjas apie įvykusį eismo įvykį privalėjo pranešti per dvi darbo dienas, o atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio diena buvo šeštadienis, draudėjas elgėsi operatyviai kaip tai įmanoma tokioje situacijoje, todėl pagrindo laikyti priežastinį ryšį neįrodytu šioje byloje nėra. Pažymėtina, kad jei būtų laikoma, jog riziką už automobilio sugadinimus, kurie kilo dėl netinkamos Kauno miesto gatvių priežiūros arba nepriežiūros, turi prisiimti išimtinai transporto priemonės vairuotojas, tokia situacija sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose jam keliamas pareigas dėl kelių priežiūros ir remonto.

7. Atsakovas netinkamai aiškina priteistų palūkanų kilmę ir paskirtį. CK 6.210 įtvirtinta pareiga mokėti 5 ar 6 procentų dydžio metines palūkanas siejama su skolininko atsakomybe praleidus terminą prievolei įvykdyti. Tuo tarpu su CK 6.210 sistemiškai taikoma CK 6.37 straipsnio 2 dalis įtvirtina skolininko pareigą mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos palūkanos – vadinamosios procesinės palūkanos, kurių pagrindinė paskirtis paskatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą ir sumokėti priteistas sumas. CK 6.210 straipsnio nuostatos, sprendžiant procesinių palūkanų priteisimo klausimą, taikomos tik parenkant jame nustatytą palūkang dydį (5 arba 6 procentų dydžio). Taigi, atsakovo argumentai, kad palūkanos gali būti priteisiamos tik praleidus terminą atsiskaityti, o atsakovas tokio termino nėra praleidęs ir apskritai neturi pareigos atsiskaityti, kadangi šioje byloje neegzistuoja būtinos viešosios atsakomybės sąlygos, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Be kita ko, vadovaujantis atsakovo logika ir paneigiant savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto pareigą mokėti procesines palūkanas, būtų sukuriama situacija, kai savivaldybė tampa išskirtiniu ir privilegijuotą padėtį, lyginant su kitais asmenimis, turinčiu subjektu. Kilusią žalą turi atlyginti kiekvienas asmuo, dėl kurio neteisėtų veiksmų tokia žala kilo, ir susiklosčiusi situacija, kai vieni subjektai delsdami ar sąmoningai vengdami atlyginti priteistą žalą patirtų nuostolių, o kiti ne, būtų akivaizdžiai nesąžininga ir neteisėta. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją tokio analogiško pobūdžio bylose priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 105-107) dėl apeliacinio skundo prašo spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kiek jis susijęs su Kelių direkcija, yra teisėtas ir pagristas, nes Kelių direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios.

2. Kelių įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, apibrėžiančioje Kelių direkcijos kompetenciją, nustatyta, kad Kelių direkcija – Vyriausybės įsteigta institucija, organizuojanti bei koordinuojanti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą bei plėtrą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, viena iš atsakovo savarankiškųjų funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims.

Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytai savivaldybių savarankiškajai funkcijai vykdyti papildomas finansavimo šaltinis pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa (toliau – ir Programa).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsniu, tvirtina metines Programos finansavimo sąmatas, pagal kurias 20 procentų Programos finansavimo lėšų skiriama vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Programos lėšos vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti skiriamos ir naudojamos vadovaujantis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 (toliau – ir Tvarkos aprašas), kurio 3 punktu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, kuri yra Programos finansavimo ir administravimo vykdytoja, yra Kelių direkcija.

Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria Programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti).

3. Kelių direkcijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 168 „Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo 2010 metų sąmatos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 24-1123) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21d. nutarimu Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“, 2010 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. V-55 „Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų paskirstymo savivaldybėms vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti 2010 metais“ (Žin., 2010, Nr. 26-1224) atsakovui skyrė 10 779,2 tūkst.

Lt. Atsakovas 2010 m. balandžio 29 d. pasirašė finansavimo sutartį Nr. S-187 su Kelių direkcija dėl šių lėšų panaudojimo. Kartu su sutartimi buvo pasirašytas ir sutarties priedas (objektų sąrašas), kuriame surašyti 2010 m. miesto gatvėse planuoti atlikti darbai. Tarp jų: 1 649 730 Lt panaudota asfalto duobėms užtaisyti (94 100 m2); 6 244 053,61 Lt panaudota asfalto dangų paprastajam, kapitaliniam remontams ir rekonstravimui (75 831 m2). Pagal Tvarkos aprašą už lėšas, skirtas iš Programos, atsako savivaldybės, o Kelių direkcija turi kontroliuoti, kad lėšos būtų naudojamos pagal paskirtį ir kontroliuoti darbų techninės priežiūros organizavimą.

Kokiems objektams naudoti lėšas, nustato savivaldybė. Pažymėtina, kad 2010 m. pagal paminėtą finansavimo sutartį atsakovas nepanaudojo 109 443,77 Lt. Kaip minėta, Programos lėšos yra tik vienas iš vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinių. Šios lėšos yra ribotos, jos nepatenkina visų savivaldybių poreikių, kurie kelis kartus viršija Programos galimybes. Kelių direkcijos nuomone, situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus, iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

Atsakovas 2011 m. vietinės reikšmės keliams ir gatvėms prižiūrėti, taisyti, tiesti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti savo lėšų lyginant su programos lėšomis panaudojo tik 13,6 procentų. Kitų miestų savivaldybių analogiškas rodiklis yra – 84,6 procentai, rajonų savivaldybių – 33,7 procentai, visų savivaldybių – 54,2 procentą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kelių direkcijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 238 „Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo 2011 metų sąmatos patvirtinimo“ (Žin., 2011, Nr. 28-1325) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“, 2011 m. kovo 7 d.

įsakymu Nr. V-75 „Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų paskirstymo savivaldybėms vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti 2011 metais“ (Žin., 2011, Nr. 30-1430) atsakovui skyrė 12 025,6 tūkst. Lt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams netinkamai taikė materialiosios teisės bei proceso teisės normas, netinkamai įvertino įrodymus, nesivadovavo teismų praktika, suformuota panašiose bylose.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylų nagrinėjimo ribomis apeliacinėje instancijoje, patikrinusi visas bylos aplinkybes, reikšmingas bylos teisingam išsprendimui, nepriklausomai nuo proceso šalių pateiktų argumentų dėl administracinės bylos esmės, nustatė, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Dėl teisės taikymo ginčo santykiams yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014, kurioje konstatuota, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas. Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

Draudimo įmonė, atlyginusi draudėjui eismo įvykio metu kito asmens padarytą žalą, turi reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už žalą (subrogacija) (CK 6.1015 str. 1 d.).

Reikalavimas atsakingam asmeniui dėl žalos atlyginimo negali viršyti draudimo išmokos sumos, nustatytos pagal draudimo Taisykles.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi nustatyta, kad draudimo išmoka – pinigų suma, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma.

Transporto priemonių parko draudimo liudijimas PZULT Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad draudimo sutarties sąlygas nustato Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 049. Pagal šių Taisyklių 16.1.3. punktą draudikas arba esant reikalui šalių susitarimu paskirtas ekspertas nustato transporto priemonės (papildomos įrangos) sugadinimus, remonto darbų apimtis, kainą, likutines vertes.

Žalos atlyginimo dydis dėl transporto priemonės sugadinimo, kai ją remontuoti ekonomiškai tikslinga, nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių rinkos vertę iki eismo įvykio.

Kaip minėta, išlaidų dydis nustatomas remiantis draudimo Taisyklėmis bei remonto sąmata. Atsakovas neįrodė, kad sugadinimų ir remonto išlaidų įvertinimas ar išmokėta draudimo suma apskaičiuota netinkamai, todėl nėra pagrindo paneigti išmokėtos nukentėjusiajam sumos dydžio.

Atgręžtiniam reikalavimui atsirasti būtina, kad asmuo žalą būtų atlyginęs. Šiuo atveju yra įrodyta, kad žala buvo atlyginta pinigais, todėl to pakanka atgręžtiniam reikalavimui priteisti atitinkamą pinigų sumą iš atsakovo, nepaisant to, kad išlaidų apskaičiavimo metu remontas dar nebuvo atliktas.

Pirmosios instancijos teismas žalos atsiradimo priežastinį ryšį pagrindė 2011 m. balandžio 23 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų eismo įvykio vietoje surinktais įrodymais. Esminiai automobilio sugadinimai užfiksuoti eismo įvykio schemoje bei UAB DK „PZU“ surašytame transporto priemonės techninės apžiūros-defektų akte (b. l. 11). Nėra pagrindo abejoti ir remonto sąmatoje aprašyta remonto darbų apimtimi ir bei jų įkainiais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Atsakovas nesutikimą dėl žalos atlyginimo grindžia nesutikimu dėl įrodymų vertinimo, tačiau pats nepateikė įrodymų, paneigiančių žalos atsiradimo pagrindą bei jos dydį. Šalies įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma ir, nesant įrodymų, patvirtinančių vertinimo pažeidimų, nėra pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų. Taip pat nesant aplinkybių, turinčių įtakos atlygintinos turtinės žalos dydžio mažinimui, priteista žalos atlyginimo suma nekeistina.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė procesines palūkanas, teisingai taikė teisės aktus, nustatančius palūkanų priteisimo pagrindą, terminus ir dydį. Toks sprendimas atitinka suformuotą teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys