A-502-1697-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1697/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01138-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. J. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) draudimo kompanija (toliau – ir DK) „PZU Lietuva“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 542,88 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistinos sumos už laikotarpį nuo administracinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde (b. l. 4–8) pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. balandžio 30 d. tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir D. J. buvo sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis, kuria apdraustas automobilis „BMW 320“. Ši transporto priemonė 2012 m. spalio 23 d. įvažiavo į Marijampolės plente, Kaune, važiuojamojoje kelio dalyje buvusią duobę, nepažymėtą įspėjamaisiais kelio ženklais ir neaptvertą. Įvykio metu buvo prakirstas dešinės pusės priekinis ratas, sulenkta variklio apsauga ir sugadintas karteris (iš karterio lašėjo tepalai). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. spalio 28 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena vairuotojo atžvilgiu buvo nutraukta nesant teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, 2012 m. gruodžio 12 d. išmokėjo D. J. 1 542,88 Lt draudimo išmoką ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.266 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 28–38) paaiškino, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra aišku, jog būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir sukėlė automobilio sugadinimus, dėl kurių buvo patirta 1 542,88 Lt žala. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Tvarka), 3 ir 28 punktus, vertinti transporto priemones turi teisę tik atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis šia veikla. Taip pat turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tariamo eismo įvykio metu padarytus sugadinimus, atsiradusius dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti skunde nurodytas aplinkybes. Gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Be to, Kelių eismo taisyklių nuostatos įpareigoja vairuotoją elgtis atsargiai kelyje, tačiau byloje nėra duomenų, kad vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas vairuodamas automobilį ir kokių atsargumo priemonių ėmėsi, kad išvengtų duobės. CK 6.270 straipsnio 1 dalis numato transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, valdytojo pareigą elgtis kelyje atsargiai. Atsargus, atidus vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir tokio masto automobilio apgadinimo. Kauno miesto gatvių priežiūros darbai, jų mastas, atlikimo laikas priklauso ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos skiriamų lėšų. Atsakovas taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3 ir 5.3 (5.3.1, 5.3.2 p.) punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21, 29 ir 94 straipsniams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 472,88 Lt turtinei žalai atlyginti ir nuo 1 472,88 Lt priteistos sumos 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 96–102).

Teismas, ištyręs administracinės bylos medžiagą, trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus ir liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad 2012 m. spalio 23 d. apie 07.00 val. automobilis „BMW320“, vairuojamas D. J., Marijampolės plente, Kaune, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri nebuvo pažymėta įspėjamaisiais kelių ženklais, ko pasekmėje buvo sugadinta minėto automobilio karterio svirtis, karterio metalinė apsauga, apatinė varikio apsauga, priekinis dešinės pusės ratas. Taip pat nėra jokio pagrindo netikėti trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimu, jog automobilio sugadinimus pastebėjo vėliau po įvykio, sugrįžęs prie palikto stovėti automobilio ir pamatęs iš automobilio išbėgusius tepalus.

Akivaizdu, jog variklio apsaugos, karterio, rato sugadinimai išoriškai sunkiau pastebimi, nes yra automobilio apatinėje ir vidinėje dalyje. Įrodymų, paneigiančių paminėtas aplinkybes, nesurinkta. Nenustatyta jokių kitų aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonės eismo įvykio faktu. Nors atsakovas ginčija aplinkybę, kad automobilis buvo sugadintas būtent dėl to, kad vairuotojas įvažiavo į kelio įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą duobę, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo poziciją. Rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, kad automobilio sugadinimus nulėmė būtent kelio važiuojamojoje dalyje esanti nelygi kelio danga – kelio įspėjamaisiais ženklias nepažymėta duobė (1,30 m ilgio ir 0,40 m pločio ir 15 cm gylio).

Taigi nekyla abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų atsakovo veiksmų, šiuo atveju – neveikimo, ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Kauno miesto savivaldybė, būdama vietinės valdžios (savivaldos) institucija, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir gatvės, jų naudojimo priežiūra, taisymas, saugos eismo sąlygų ir priemonių įgyvendinimas, privalėjo tinkamai vykdyti nustatytas pareigas ir funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Kelių įstatymo 4 str. 3 d., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.).

Atsakovas, kaip Kauno miesto gatvių savininkas, netinkamai prižiūrėjo gatvę, nepažymėjo vietos, kur buvo kelio duobė, nesuremontavo gatvės, todėl yra atsakingas už padarytą žalą automobiliui. Šiuo atveju yra nustatytos visos trys sąlygos, reikalingos deliktinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnį. Kadangi už patirtą žalą atsako būtent Kauno miesto savivaldybė, pareiškėjo reikalavimas subrogacijos teise priteisti iš atsakovo patirtą žalą yra visiškai pagrįstas (CK 6.1015 str. 1 d.). Eismo įvykio schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktas, transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktai patvirtino, jog įvykio metu buvo sugadintas automobilio priekinis dešinės pusės ratas (įlenktas), apgadinta sulenkta variklio apatinė apsauga, karteris, jo svirtis, karterio metalinė apsauga, laša tepalas.

Nurodyti duomenys patvirtina, jog automobilis po įvykio buvo apžiūrėtas kelis kartus, tačiau transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktuose iš esmės buvo nurodyti analogiški automobilio sugadinimai, susiję su varikio ir karterio apsaugos, priekinio dešiniojo rato sugadinimais. 2012 m. lapkričio 21 d. remonto sąmata Nr. 03647 patvirtina, jog automobilio remonto drabai ir keičiamos detalės būdingos pirmiau nurodytiems automobilio sugadinimams. Šioje sąmatoje nurodyta, jog keičiamos detalės buvo neoriginalios (sąmatoje pažymėtomis žvaigždute pagal AUDATEX kompiuterinę programą).

Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049 15.1.4.1 punktą, nusidėvėjimas netaikomas nenaujoms ir neoriginalioms detalėmis. Taigi ginčo atveju keičiamoms neoriginalioms automobilio detalėms nusidėvėjimas pagrįstai buvo netaikomas. Tačiau įvertinus pirmiau minėtą automobilio sugadinimo pobūdį, teigtina, jog remonto sąmatoje nurodyti darbai, susiję su automobilio priekiniu kairės pusės ratlankio remontu, kurių kaina – 70 Lt, nebuvo susiję su automobilio sugadinimais autoįvykio metu. Duomenų, jog buvo sugadintas priekinis kairės pusės ratlankis byloje nenustatyta.

Priešingai, bylos duomenys patvirtintina, jog automobilio sugadinimai buvo lokalizuoti dešinėje automobilio pusėje ir priekyje, t. y. buvo sugadintas automobilio dešinės pusės priekinis ratas, variklio apsauga ir karteris. Be to, teismo įsitikinimu, buvo būtini ir galinės bei priekinės ašies reguliavimo darbai, nes akivaizdu, jog automobiliui įvažiavus į duobę priekiniu dešiniuoju ratu automobilis įvažiavo į duobę taip pat ir galiniu dešinės pusės ratu. Nurodyti galinės ir priekinės ašies reguliavimo drabai, susiję su ratų sistema, buvo būtini automobilio būklei atstatyti, automobilio konstrukcinei saugai užtikrinti.

Teismui taip pat nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl asmenų, užfiksavusių automobilio sugadinimus ir apskaičiavusių keičiamų dalių bei remonto darbų, draudimo išmokos dydį, kompetencijos. Šių asmenų nustatyti automobilio sugadinimai ir nurodyti būtini remonto darbai buvo būtini automobilio būklei iki įvykio atstatyti ir atitiko užfiksuotus automobilio apgadinimus. Teismas nurodė, kad vadovaujantis CK 6.37 ir 6.210 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

Taip pat pripažino, jog nėra teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes atsakovo minimos nuostatos, kurių atitiktį Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams jis prašo ištirti, nagrinėjamoje byloje netaikytinos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 str.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas (b. l. 106–109) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vairuotojas D. J. teismo posėdžio metu paaiškino, kad automobilio apgadinimus pastebėjo nuvykęs į Vilnių, todėl į policiją kreipėsi tik kitą dieną. 2014 m. sausio 27 d. vykusio teismo posėdžio metu inspektorius S. K. teigė, jog nutarimą surašė vadovaudamasis policijos veiklos instrukcija ir vairuotojo paaiškinimais. Eismo įvykio vietoje jokių galimų įvykio pėdsakų nenustatyta, tepalų dėmių nerasta.

2. Nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kai administracinio teisės pažeidimo byla nebuvo pradėta, yra neteisėtas ir niekinis.

3. Akivaizdu, kad inspektorius po 5 dienų apžiūrėjęs eismo įvykio vietą ir transporto priemonę Obelynės g. garaže negalėjo tinkamai ištirti, o juo labiau motyvuotai įvertinti įvykio aplinkybių. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintoje Policijos patrulių veiklos instrukcijoje nurodoma, kokius veiksmus policijos patrulis turi atlikti atvykęs į eismo įvykio vietą, iš kurių didžioji dalis net negali būti atliekami praėjus 5 dienoms po eismo įvykio, o turi būti atliekami betarpiškai įvykus eismo įvykiui.

4. Tiriant aplinkybes po ilgo laiko neįmanoma nustatyti, ar vairuotojas buvo blaivus įvykio metu, ar neviršijo saugaus greičio sudėtingomis eismo sąlygomis, ar automobilį vairavo asmuo, turintis tokią teisę, ar iš tikrųjų įvažiavo į duobę, buvusią Marijampolės plente, ar kelio duobė buvo apsemta vandens, nepažymėta.

Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime (b. l. 113–116) papildomai paaiškina, kad byloje surinkti įrodymai nuosekliai patvirtina, jog D. J. automobilis apgadintas įvažiavus į Marijampolės plente buvusią nepažymėtą ir neaptvertą duobę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas turtinės žalos, pasireiškusios automobilio apgadinimais dėl kelio važiuojamosios dalies nelygumų, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, patirtą dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad draudikas, ištyręs aplinkybes, reikšmingas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, pagal turto draudimo sutartį (transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. PZULT 1408986) 2012 m. gruodžio 12 d. į automobilio „BMW 320“ remonto paslaugas suteikusios UAB „Autidos servisas“ banko sąskaitą pervedė 1 542,88 Lt draudimo išmoką, lygią apskaičiuotiems nuostoliams, kurie buvo patirti dėl 2012 m. spalio 23 d. draudžiamojo įvykio. Vadovaudamasi CK 6.1015 straipsniu, reglamentuojančiu draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), UAB DK „PZU Lietuva“ 2013 m. kovo 21 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai pretenziją Nr. 23/10-26193, tačiau atsakovas 1 542,88 Lt žalos jai neatlygino.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014 išaiškino, kad pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Pažymėtina, jog šiame ginče Kauno miesto savivaldybė neneigia esanti gatvės, kuriai suteiktas pavadinimas Marijampolės plentas, savininkė (valdytoja) CK 6.266 straipsnio prasme, tačiau nesutinka, kad automobilio „BMW 320“ apgadinimai atsirado vairuotojui D. J. įvažiavus į šio kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama minėtus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimais, atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar šalių nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo proceso šalys, ir pan.

Šiuo atveju bylos medžiaga suponuoja teisėjų kolegijai pagrįstas abejones tuo, ar 2012 m. spalio 25 d. ir 2012 m. lapkričio 16 d. transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktuose nustatyti automobilio apgadinimai atsirado būtent dėl Marijampolės plento, Kaune, važiuojamosios dalies asfalto dangos defektų. Kaip matyti iš 2012 m. spalio 24 d. pranešimo apie įvykį (įvykio Nr. 110998) kortelės, 2012 m. spalio 24 d. draudikas buvo informuotas apie 2012 m. spalio 23 d., Kauno rajone įvykį incidentą (b. l. 41). Ta pati įvykio vieta, apibrėžta Kauno rajono savivaldybės teritorija, yra nurodoma ir draudimo išmoko mokėjimo pažymoje (b. l. 22). Ten, beje, registruota ir D. J. gyvenamoji vieta.

Pažymėtina, jog siekiant išaiškinti ir fiksuoti tikrąsias šio įvykio aplinkybes 2012 m. spalio 23 d. policijos pareigūnai nebuvo kviesti, kitais dokumentais (pvz., eismo įvykio deklaracija) įvykis taip pat betarpiškai neįformintas. D. J. 2012 m. spalio 24 d. prašyme Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkui paaiškino, kad kreiptis į policiją jam pasiūlė draudikas. Eismo įvykio vietos schemą ir transporto priemonės techninės apžiūros aktą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai surašė tik 2012 m. spalio 28 d., kaip tikėtiną įvykio vietą ištyrę Marijampolės plento atkarpą ties sankryža su Rokelių gatve, Kaune.

Aptarti prieštaravimai, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra esminiai sprendžiant dėl Kauno miesto savivaldybės atsakomybės. Be to, kaip teigė pats vairuotojas, dešine automobilio puse įvažiavęs į duobę, esančią Marijampolės plente, Kaune, jis iš karto pajuto vibraciją, tačiau automobilį eksploatavo toliau (važiavo iki prekybos centro „Akropolis“ Kaune), o vakare, pastebėjęs išbėgusius tepalus, kita transporto priemone parvilko namo.

Taigi UAB DK „PZU Lietuva“ ne tik nepagrindė skundo teiginių, jog prašoma atlyginti turtinė žala atsirado dėl Kauno miesto savivaldybei priklausančio kelio trūkumų, pateikdama teismui šią aplinkybę (priežastinį ryšį) paneigiančią žalos administravimo bylos medžiagą, bet ir neįrodė, kad nustatydama draudimo išmokos dydį atsižvelgė bei eliminavo kitų veiksnių, galėjusių turėti įtakos nuostolių padidėjimui, poveikį.

Kadangi teismas, priimdamas procesinį sprendimą, negali vadovautis prielaidomis ir abejonėmis, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimas naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, ir pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas