A-858-574-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-574/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01362-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 7S-463; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti 15 911,58 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2010 m. sausio 1 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 914,64 Lt valstybinė pareigūnų pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatoms pareiškėjui, kaip turinčiam draudžiamųjų pajamų, kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta pensija. 2013 m. balandžio 15 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo. Departamentas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 7S-463 pareiškėjui nurodė, kad pensijos nepriemoką išmokėti neturi teisinio pagrindo.

Pabrėžė, kad dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančių teisės normų pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. buvo neišmokėta 15 911,58 Lt.

Atsakovai Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo S. A. skundą (b. l. 10-11) su skundu nesutiko.

Atsakovai nurodė, kad priimdami skundžiamą sprendimą vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis ir neturėjo jokio teisinio pagrindo elgtis kitaip. Pabrėžė, kad Departamento sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu (b. l. 25-29) pareiškėjo S. A. skundą tenkino iš dalies – priteisė S. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 15 911,58 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., panaikino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 7S-463 dalį, kurioje atsisakyta S. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, jog ši nuostata neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (administracinės bylos Nr. A-10-57/2004; Nr. A-7-55-04). Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011).

Pabrėžė, kad sisteminis nurodytų teisės nuostatų ir teismų praktikos vertinimas sudaro pagrindą pripažinti, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nustatė, jog Departamento 2013 m. balandžio 22 d. pažyma Nr. LV-515 patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. buvo 949,48 Lt, o nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (ginčui aktualus laikotarpis) buvo paskirta po 914,64 Lt, todėl per šį laikotarpį pareiškėjui būtų buvę išmokėta 29 303,32 Lt.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnį, nurodyta suma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. perskaičiuota iki 24 738,16 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 8 826,58 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Pabrėžė, jog Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, jog pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 24 738,16 Lt. Todėl pareiškėjui teismas priteisė susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 15 911,58 Lt (24 738,16 – 8 826,58).

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, ir nurodė, kad toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimas suponuoja išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Departamento kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 15 911,58 Lt pareiškėjui priteistina ne iš Departamento, o iš Lietuvos valstybės.

Panaikino Departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 7S-463 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

III. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 45-47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri yra analogiška šiai bylai, konstatavo kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui nuo 2013 m. sausio 1 d. pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per 6 mėnesių terminą.

Pabrėžia, jog iš byloje esančios dokumentinės medžiagos matyti, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmoji sumažinta valstybinė pensija buvo apskaičiuota 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėjas į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos kreipėsi tik 2013 m. balandžio 15 d. Todėl šioje byloje, kaip ir administracinėje byloje Nr. 1-2507-815/2013, yra aktualus pažeistų teisių gynimo termino taikymo klausimas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas administracinės bylos Nr. 1-3333-189/2013 negalėjo išnagrinėti, kol įsiteisės Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. birželio 21 d. priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2507-815/2013.

Pareiškėjas S. A. atsiliepimu į atsakovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 67-71) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog stabdyti administracinę bylą teismas privalo tik tuomet, kai tarp nagrinėjamų administracinių bylų egzistuoja prejudicinis ryšys. Vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios (pvz. panašaus pobūdžio), dar nesudaro pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą. Nagrinėjamu atveju visos aplinkybės ir faktai, reikšmingi sprendžiant šią bylą, yra aiškūs, todėl administracinė byla Nr. 1-3333-189/2013 gali būti nagrinėjama nepriklausomai nuo administracinės bylos Nr. 1-2507-815/2013 išnagrinėjimo rezultato, nes prejudicinio ryšio tarp šių bylų nėra.

Pažymi, kad pareiškėjas, 2013 m. balandžio 15 d. kreipdamasis į atsakovą su prašymu dėl neišmokėtos pensijos gavimo, nepraleido termino skundui paduoti, nes Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris pripažino Lietuvos Respublikos socialinių išmoku perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo atitinkamas nuostatas prieštaraujančias Konstitucijai, buvo paskelbtas „Valstybės žiniose" 2012 m. rugsėjo 1 d. Taigi apie savo pažeistas teises 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu jam mokant pensiją, pareiškėjas sužinojo 2012 m. rugsėjo 1 d. Pastebi, kad net taikant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų terminą ar sutrumpintą 6 mėn. terminą nuo 2013 m. sausio 1 d. skundui paduoti nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo priimtą sprendimą, pažeidžiantį jo teises, jo pareiškėjas nėra praleidęs.

Nurodo, jog pareiškėjo teises jam neteisingai mokant pareigūno valstybinę pensiją pažeidė ne atsakovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, kuris mokėjo pensiją pagal galiojančius teisės aktus, o Lietuvos Respublikos Seimas, kuris priėmė antikonstitucinį Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą. Pabrėžia, kad pareiškėjas neskundžia atsakovo 2010 m. sausio mėn. sprendimo, kuriam pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį buvo numatyti 3 metų, o nuo 2013 m. sausio 1 d. – ir 6 mėn. terminas skundui paduoti. Pastebi, jog pareiškėjas skundžia Lietuvos Respublikos Seimo, t. y. valstybės, kurią byloje atstovauja atsakovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, veiksmus, priimant antikonstitucinį įstatymą, dėl ko buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą pensiją.

Atkreipia dėmesį, kad joks teisės aktas nenustato pareigos pareiškėjui numatyti, jog Laikinasis įstatymas, kurį taiko pensiją mokanti institucija priimdama sprendimus dėl pensijos dydžio, galimai prieštarauja Konstitucijai, ir skųsti tokius sprendimus teismui, prašant teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą nustatyti, ar Įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, o jei to nedaro – pareiškėjas netenka teisės ginti savo pažeistų teisių, nes yra praleidęs terminą skundui paduoti. Pagal Konstituciją kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo (30 str.). Kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo galima tik tuomet, kai asmuo sužino apie savo pažeistas teises, kas jas pažeidė ir kokiais veiksmais ir juos skųsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 29 d. kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 7S-463, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, bei įpareigoti atsakovą išmokėti 15 911,58 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė S. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 15 911,58 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir panaikino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 7S-463 dalį, kurioje atsisakyta S. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė trejų metų kreipimosi į teismą termino ir priteisė pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmoji sumažinta valstybinė pensija buvo apskaičiuota 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėjas į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos kreipėsi tik 2013 m. balandžio 15 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo taikant Laikinąjį įstatymą (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisme pareikšti pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Spręsdamas dėl paminėto 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą eigos pradžios Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – pirmosios sumažintos valstybinės pensijos jam išmokėjimo 2010 m. vasario mėnesį. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo termino taikymo bei į jį neatsižvelgė nagrinėdamas šią administracinę bylą, be to, neįvykdė jam tenkančių pareigų.

Šioje byloje, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą, ir tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos.

Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus teismų praktikos kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys