A-442-515-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-515/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00609-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2012 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (4.65)-256-85, kuriuo patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą 91 879 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), apskaičiavo 45 234 Lt GPM delspinigius ir paskyrė 9 188 Lt GPM baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 68-207 patvirtino Vilniaus AVMI 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-85.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. S-14(7-227/2012) nusprendė patvirtini VMI 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 68-207.

Pareiškėjas M. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti MGK 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. S-14(7-227/2012), VMI 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 68-207 ir Vilniaus apskrities VMI 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-85.

Paaiškino, kad ginčas siejamas su tuo, ar pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pagal 2006 m. spalio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigydamas 1 ha, tai yra dalį 3,43 ha žemės sklypo, esančio(duomenys neskelbtini), Vilniaus raj. sav. (kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) Avižienių k. v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas) už 160 000 Lt bei pagal 2008 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigydamas 2,43 ha, tai yra dalį 3,43 ha Žemės sklypo, už 230 000 Lt, gavo pajamų natūra.

Ginčo sklypai įsigyti iš G. R., kuri patvirtino, kad pareiškėjas su ja yra atsiskaitęs. Pareiškėjas skolindavo pinigus G. R. sūnui V. R., kuris buvo įsiskolinęs bankui bei kitiems kreditoriams ir įtikino G. R. parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį sklypą ir tokiu būdu leisti gautais pinigais atsiskaityti pareiškėjui bei kitiems kreditoriams. Pareiškėjui rūpėjo tik atgauti paskolintus pinigus. Realią prekės kainą nustato konkretus pirkėjo ir pardavėjo susitarimas. Sklypų vertinimas atliktas neatsižvelgiant į esamas individualias sklypo ypatybes, vertinamas nekilnojamasis turtas yra neidentifikuotas ir norint plėtoti veiklą šiuose žemės sklypuose turi būti parengtas detalusis planas.

Pareiškėjo teigimu, net jeigu ir būtų kainos skirtumas, jo jokiu būdu negalima traktuoti kaip natūra gautos ekonominės naudos, nes paskolos grąžinimas nėra pajamų gavimas. Pardavęs sklypus V. R. turėjo naudos, nes atsiskaitė ne tik su pareiškėju, bet ir kitais kreditoriais, gavo lėšų pragyvenimui. Gavęs MGK sprendimą, pareiškėjas užsakė naują įsigytos žemės įsigijimo laikotarpio galimų kainų ekspertinį palyginamąjį turto vertinimą, kuris patvirtino buvusio pirkimo kainų realumą. Pareiškėjo ir žemės pardavėjų nesiejo kokie nors interesai, dėl kurių žemės sklypai galėjo būti parduoti už lengvatinę kainą.

Pareiškėjo teigimu, VMI išvados pagrįstos ne įrodymais, o prielaidomis. Pareiškėjas šiuos sklypus įsigijo ne komerciniais interesais. Tik nustatęs dėl kokių interesų ar sandorių įtakos pareiškėjas įsigijo turtą mažesne kaina nei rinkos vertė, mokesčių administratorius turėtų pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas gavo pajamų natūra bei jas atitinkamai apmokestinti. Surinkti įrodymai nesudaro pagrindo pareiškėjo mokesčio bazę nustatyti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi).

Net ir nustačius, kad jis gavo pajamų natūra, mokestį būtų galima apskaičiuoti įprastine, tai yra Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Surinkti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas gavo pajamas natūra, kurių nedeklaravo 2006 ir 2008 metų deklaracijose.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo įsigyto turto vertė buvo didesnė nei jo įsigijimo kaina, turtas buvo įsigytas lengvatine kaina. 2006 m. spalio 26 d. ir 2008 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyta kaina buvo nulemta pareiškėjo ir V. R. sandorių bei nekilnojamojo turto pardavėjos G. R. interesų (padėti sūnui padengti skolas pareiškėjui). Pažymėjo, kad pareiškėjas klaidina teismą nurodydamas, jog jam GPM apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjo atžvilgiu Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatos nėra taikytos. Taip pat pareiškėjas neteisingai nurodė, jog Vilniaus apskrities VMI sprendime iš dalies pripažįsta, kad turto vertinimo ataskaitoje nepilnai įvertintas žemės sklypų teisinis režimas. Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. VZ-057(2012/04) atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir turi juridinę galią, todėl nėra pagrindo abejoti minėtoje ataskaitoje pateiktų duomenų teisingumu. Pareiškėjas savo vertinimo ataskaitos pateikęs nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino MGK 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. S-14(7-227/2012), VMI 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 68-207 bei Vilniaus apskrities VMI 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-85.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi 2 straipsnio 14, 15 ir 20 dalimis. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintų Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos 5.1 punktą, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalį. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad lengvatine kaina įgytas turtas gali būti pripažintas pajamomis natūra tik tuomet, jeigu bus nustatyta, kad turtas mažesne negu tikroji rinkos kaina konkrečiam gyventojui buvo parduotas dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos (2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-385/2011, 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-585/2011).

Teismas įvertino visas turimas Žemės sklypo turto vertinimo ataskaitas, visas sklypo dalių vidutines rinkos vertes ir konstatavo, kad skirtingų vertintojų nustatytos vidutinės rinkos vertės labai ženkliai skiriasi. Tačiau pabrėžė tai, kad pagal atliktą teismo paskirtą ginčo sklypų vertinimo ekspertizę, kurią atlikus turto vertintojas-ekspertas D. G. 2013 m. liepos 5 d. priėmė turto ekspertizės aktą Nr. DGE130619, matyti, kad nustatytų sklypų rinkos verčių pardavimo dienomis bei pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytų kainų skirtumas yra labai nedidelis.

Matyti, kad 2006 m. spalio 26 d. 1 ha žemės sklypas buvo pirktas už 160 000 Lt, o ekspertizės metu nustatyta, kad šio 1 ha pirkto žemės sklypo rinkos kaina pirkimo dieną buvo 170 000 Lt. 2008 m. sausio 23 d. 2,43 ha žemės sklypas pirktas buvo už 230 000 Lt, o ekspertizės metu nustatyta, kad šio 2,43 ha pirkto žemės sklypo rinkos kaina pirkimo dieną buvo 232 000 Lt. Kadangi pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nurodytos sklypų vidutinės rinkos vertės, negalima teigti, kad pardavėjas buvo apgautas, suklaidintas ar nežinojo tikrosios turto kainos.

Įstatymas nedraudžia sutarties šalims pačioms nusistatyti sandorio vertę. Remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi bei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, darė išvadą, kad įstatymo nuostatos įtvirtina tik galimybę, bet ne būtinybę parduoti turtą už rinkos kainą. A. R., atstovavusi sutuoktinio V. R. motiną G. R. 2008 m. sausio 23 d. parduodant sklypą, 2011 m. rugpjūčio 31 d. paaiškinime nurodė, kad G. R. pati norėjo parduoti sklypą, norėjo padėti sūnui atiduoti skolas, G.

R. paaiškino, kad norėjo padengti sūnaus skolas bei padovanoti pinigus anūkui, gyvenančiam Baltarusijoje, pareiškėjui pasiūlius kainas, sklypus parduodanti šalis su jomis sutiko, kadangi pasirašė pirkimo–pardavimo sutartis, vadinasi matė jose nurodytas rinkos kainas. Teismas pripažino, kad pats rinkos vertės ir sumokėtos kainos nedidelis skirtumas savaime nepatvirtina tam tikrų interesų ar sandorių buvimą, todėl juos reikia nustatinėti papildomai.

Teismas nustatė, kad pareiškėją ir V. R. siejo dalykiniai, pinigų skolinimosi ir skolinimo ryšiai. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-585/2011, kuriame išaiškinta, kad interesų, sandorių įtaką kainos nustatymui reikia suprasti kaip asmens tikslą duoti kažkokią naudą konkrečiam asmeniui. G. R. patvirtino, kad ji pati norėjo parduoti sklypus, sutikdama su suderėtomis kainomis sudarė sandorius. Pareiškėjas paaiškino, kad sklypus pirko ne komerciniais interesais, o siekdamas atgauti skolas bei pasistatyti gyvenamąjį namą.

Sprendė, kad vien pareiškėjo darbo vieta ir pareigos neleidžia teigti, kad perkamų sklypų rinkos kainos jam buvo aiškios ir žinomos, kadangi kiekvienas sklypas yra individualus. Pažymėjo, kad iš byloje esančių skirtingų turto vertinimų matyti, kad jie ženkliai skiriasi, vadinasi, yra sudėtinga nustatyti labai tikslią ir aiškią sklypo vertę. Byloje esančios aplinkybės neleidžia teigti, kad pareiškėjo, V. R., G. R., A. R. tarpusavio santykiai, interesai galėjo turėti įtaką sklypų šiek tiek mažesnės nei rinkos kainos nustatymui.

Nėra akivaizdžių įrodymų, kad tai, jog žemės sklypų pardavimas buvo inicijuotas siekiant padėti įvykdyti pardavėjos sūnaus kreditorinius įsipareigojimus, galėjo kaip nors lemti šiek tiek mažesnės kainos nustatymą. Atmestas kaip nepagrįstas MGK argumentas, kad G. R. prieš parduodama sklypus privalėjo būti susipažinusi su vyraujančiomis nekilnojamojo turto pardavimo kainomis, kadangi kiekviena sandorio šalis yra savarankiška ir pati sprendžia kokiomis sąlygomis parduoti objektus, be to, rinkos kainos buvo nurodytos pačiose minėtose pirkimo–pardavimo sutartyse.

Remiantis padarytomis išvadomis, atmestas Vilniaus apskrities VMI argumentas, kad pardavėja nebuvo susipažinusi su rinkoje tuo metu vyraujančiomis nekilnojamojo turto paradavimo kainomis. Kritiškai vertintas MGK argumentas, kad pareiškėjas pinigus V. R. skolindavo nesudarant jokių rašytinių sutarčių, kadangi tai negali būti pagrindu pripažinti, kad tai lėmė sklypų šiek tiek mažesnės kainos nustatymą. Teismas nesutiko su MGK nuomone, jog kreditoriniai pardavėjos sūnaus įsipareigojimai ir jo verslo santykiai su pareiškėju lėmė ginčo sklypų pardavimo sąlygas, jog sumokėtos kainos prieštarauja pagrindiniam sutarties tikslui gauti teisingą kainą už perleidžiamą daiktą.

Kartu pažymėjo, kad atsakovo minimas po 2006 m. spalio 26 d. ir 2008 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo 2008 m. liepos 11 d. sudarytas sandoris su G. R. ir J. R. neturėjo įtakos šiai bylai, kadangi yra įvykęs po nagrinėjamo laikotarpio, o 2008 m. balandžio 8 d. įvykęs sandoris, kuriuo pareiškėjas pardavė pusę iš G. R. pirkto sklypo vertinamas kaip įgyvendinta pareiškėjo teisė disponuoti savo turtu. Teismas darė išvadą, kad įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo prasme, nebuvo nustatyta jokia kokių nors interesų ar sandorių įtaka, nulėmusi neženklų kainų skirtumą tarp sklypų įsigijimo kainos ir tų sklypų rinkos vertės, nustatytos turto vertintojo.

Vilniaus apskrities VMI, VMI, MGK, neturėdamos akivaizdžių įrodymų, o besiremdamos tik prielaidomis, neturėjo teisės įsigytus sklypus apmokestinti GPM. Tokia teismo išvada grindžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-89/2012. Akcentavo tai, kad būtent toks aplinkybių traktavimas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, konkrečiu atveju vertintinas kaip labiau atitinkantis teisingos pusiausvyros tarp valstybės institucijų intereso surinkti mokesčius ir pareiškėjo teisių, juo labiau, nesant pakankamai įrodymų apie interesų ir sandorių įtaką, valstybės institucijų pateikti duomenys negali būti iškeliami kaip svarbesni prieš pareiškėjo teikiamus duomenis.

Teismas darė išvadą, kad Vilniaus apskrities VMI, VMI ir MGK netinkamai pritaikė teisės normas ir priėmė neteisingus sprendimus.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas prioritetą teikė 2013 m. liepos 5 d. priimtame turto ekspertizės akte Nr. DGE130619 nurodytoms Žemės sklypo vertėms, tačiau visiškai nepasisakė dėl kitų byloje esančių įrodymų (pirkimo–pardavimo sutartys, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateikta Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. VZ-057 (2012/04), Ober-Haus Turto vertinimo ataskaita).

Atsakovo vertinimu, patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, t. y. pareiškėjo ir V. R. santykiai, piniginiai ir verslo sandoriai, leidžia pagrįstai teigti, kad 2006 m. spalio 26 d. ir 2008 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyta kaina buvo nulemta pareiškėjo ir V. R. sandorių bei G. R. interesų (padėti sūnui padengti skolas pareiškėjui).

Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-89/2012, kuriuo rėmėsi teismas, nagrinėjamos bylos atveju yra neaktualus ir netaikytinas, kadangi skiriasi faktinė situacija. Sprendžiant pajamų natūra pripažinimo klausimą aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-385/2011, tačiau nei joje, nei kitose nutartyse ar sprendimuose nėra detalizuota, kokie interesai ar sandoriai yra pakankami konstatuoti, kad pajamos gautos natūra.

Pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad esant pakankamai didelei atliktų skirtingų vertintojų turto vertinimų kainų amplitudei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pavedė šių Žemės sklypų kainos vertinimo ekspertizę atlikti teismo ekspertui. Pastarasis pateikė labai išsamią ir argumentuotą kainų vertinimo ataskaitą.

Bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu teismo eksperto aktas buvo pateiktas teismui dar nepaskyrus posėdžio datos. Atsakovas turėjo galimybę su juo susipažinti iki teisminio nagrinėjimo posėdžio, pareikšti savo pastabas, nesutikimus, pateikti prašymą apklausti teismo ekspertą teismo posėdyje, pateikti jam klausimus. Tačiau atsakovas šiomis savo teisėmis nepasinaudojo, tokiu būdu sutiko su teismui eksperto pateiktomis išvadomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI palaiko VMI apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratoriai teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti 91 879 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 45 234 Lt

GPM delspinigių, ar pagrįstai pareiškėjui paskyrė 9 188 Lt GPM baudą.

Gyventojų pajamų mokestis ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos dėl to, kad mokesčių administratoriai nustatė, jog pareiškėjas 2006-2008 metais lengvatine kaina įsigijo du žemės sklypus, t.y. gavo pajamų natūra.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms.

Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, kuri apibrėžia pajamas natūra, lengvatine kaina nuosavybėn gautas turtas gyventojų pajamų mokesčio objektu gali būti pripažintas tik esant specialioms šiame įstatyme numatytoms sąlygoms. Lengvatine kaina įgytas turtas gali būti pripažintas pajamomis natūra tik tuomet, jeigu bus nustatyta, kad turtas mažesne negu tikroji rinkos kaina konkrečiam gyventojui buvo parduotas dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos. Taigi apmokestinant gyventojų pajamų mokesčiu lengvatine kaina nuosavybėn įgytą turtą, nepakanka vien nustatyti, kad įgyto turto kaina yra mažesnė negu rinkos vertė, tačiau būtina nustatyti, kad pardavėjas konkrečiam turto pirkėjui turtą lengvatine kaina (mažesne negu tikroji rinkos kaina) pardavė dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos.

Pareiškėjas 2006 m. spalio 26 d. 1 ha žemės sklypą pirko už 160 000 Lt, o 2008 m. sausio 23 d. 2,43 ha žemės sklypas buvo pirktas už 230 000 Lt.

Proceso pirmosios instancijos teisme buvo atlikta teismo ekspertizė, kurią atlikęs ekspertas davė išvadą, jog pareiškėjo pirkto 1 ha žemės sklypo rinkos kaina pirkimo dieną buvo 170 000 Lt, o 2,43 ha pareiškėjo pirkto žemės sklypo rinkos kaina pirkimo dieną buvo 232 000 Lt.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Eksperto išvados, kaip įrodymo, specifiškumas ir reikalavimas nesutikimą su eksperto išvada atitinkamai motyvuoti, lemia, kad eksperto išvada, jos pagrįstumo aspektu, gali būti paneigta tik remiantis specialiomis žiniomis, kurios patvirtintų, jog atliekant ekspertizę buvo naudojami netinkami tyrimo metodai, kad ekspertui buvo pateikti neteisingi duomenys ir pan. Teisėtumo aspektu, eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei būtų nustatyta, kad ekspertizė paskirta ir atlikta neteisėtai, kad ekspertas nekompetentingas srityje, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių ir pan.

Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, dėl ko teismo eksperto išvada negalėtų būti remiamasi. Vien tai, kad byloje esančiuose turto vertinimo ataskaitose yra nurodyta kitokia minėtų pareiškėjo įsigytų žemės sklypų vertė, nėra pagrindas paneigti eksperto išvadą. Byloje duomenų, kurie duotų pagrindą abejoti šios ekspertų išvados teisėtumu bei pagrįstumu nenustatyta, todėl, sprendžiant šį ginčą, pareiškėjų įsigytų žemės sklypų rinkos verte pripažintina teismo eksperto išvadoje nurodyta vertė.

Atsižvelgiant į tai, kad skirtumas tarp sklypų pardavimo kainos ir nustatytos rinkos vertės yra labai nedidelis, todėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalies kontekste, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas įsigijo minėtus žemės sklypus lengvatine kaina. Nesant pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo įsigyto turto (dviejų žemės sklypų) kaina yra lengvatinė, aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ir žemės sklypų pardavėjos sūnaus V. R. sudarytais sandoriais, nėra reikšmingos sprendžiant šį ginčą.

Pirmosios instancijos teismas pilnai, visapusiškai ir objektyviai išaiškino šiai bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys