A-438-979-14A-438-979-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-979/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03124-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. S‑199(7-184/2012) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 68-154 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2012 m. liepos 2 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04.1)-K3-167 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas). Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotu mokėtinu gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM). Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2004 m. balandžio 1 d. pardavė UAB „Navaba“ skalbyklos lyginimo liniją už 145 000 Lt. Tačiau, pareiškėjo teigimu, jis skalbyklos lyginimo liniją pardavė įgaliotas savo motinos M. V., kuriai ir atidavė pinigus. Aplinkybė, kad minėta lyginimo linija priklausė M. V., nėra paneigta. Nors atsakovas remiasi A. Š. trikotažo gamybinio susivienijimo buvusio direktoriaus paaiškinimu apie 20–30 metų senumo įvykius, tačiau tai, pareiškėjo nuomone, negali būti pagrindas atmesti kaip nepagrįstus tyrimo eigoje surinktus kitus duomenis. Be to, buvusio direktoriaus teiginiai nepagrįsti jokiais dokumentais. Apklausus pareiškėjo buvusią sutuoktinę J. Š., ši nurodė nemačiusi ir nežinojusi apie parduotą lyginimo liniją, kas, pareiškėjo nuomone, patvirtina faktą, kad jis jokių pajamų negavo, įrenginys buvo laikomas ne namuose, tai nebuvo jo turtas, todėl jokių mokesčių mokėti neprivalo. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 25–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. lapkričio 29 d. pateikė paaiškinimą, jog lyginimo liniją pardavė kaip savo asmeninį turtą, įsigijimo dokumentų neturi, iš ko įsigijo lyginimo liniją nepamena. Mokesčių administratorius, siekdamas patikrinti 2006 m. mokesčio deklaracijos duomenis, atliko operatyvų patikrinimą, kurio metu pareiškėjas pateikė savo motinos paaiškinimus, jog lyginimo linija priklausė jos sutuoktiniui P. V., kuris šią liniją 1986–1987 m. įsigijo iš savo buvusios darbovietės – A. Š. trikotažo gamybinio susivienijimo. M. V. paaiškino, kad prašė pareiškėjo, savo sūnaus, surasti lyginimo linijos pirkėją, iš kurio gautą pinigų sumą pareiškėjas atidavė jai. Atsakovas abejoja pareiškėjo pozicija, nes jis per tris mėnesius iš esmės pakeitė savo nuomonę – iš pradžių pajamas deklaravo kaip apmokestinamąsias, kaip savo turtą, vėliau nurodė, kad turtas priklausė jo motinai. Atsakovas taip pat remiasi A. Š. trikotažo gamybinio susivienijimo buvusio direktoriaus ir pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimais. Be to, pareiškėjo motina deklaracijos už 2006 m. neteikė, o pateikti sąskaitų išrašai neįrodo, kad piniginės lėšos, gautos 2006 m. lapkričio 24 d. iš UAB „Navaba“, buvo perduotos sūnaus. Pareiškėjo pateikti įrodymai dėl savo nepakankamumo ir dviprasmiškumo negali paneigti mokesčių administratoriaus pozicijos. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 75–78) pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2004 m. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 145 000 Lt pardavė lyginimo liniją „Textima“, atsiskaitymas atliktas 2006 m., turto įsigijimo dokumentų nėra. Mokesčių administratorius po atlikto tyrimo pareiškėjo gautas pajamas priskyrė jo apmokestinamoms ne individualios veiklos turto perleidimo pajamoms, tuo tarpu pareiškėjas ginčija mokesčių administratoriaus sprendimą tuo pagrindu, kad perleistas turtas priklausė ne jam, o jo motinai, pajamų jis negavo. Mokesčių administratorius 145 000 Lt pajamas pripažino pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis atsižvelgęs į tai, kad turtas buvo perleistas ir atitinkama suma pareiškėjui buvo išmokėta. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktas deklaracijas už 2006 m.: pirmojoje deklaracijoje pareiškėjas deklaravo mokėtiną GPM, tačiau po trijų mėnesių pateikė patikslintą deklaraciją, kurioje 145 000 Lt pajamas deklaravo jau kaip neapmokestinamąsias pajamas. Pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją, pateikė savo motinos paaiškinimus, kad turtas buvo įsigytas 1986–1987 m. iš gamybinio susivienijimo, kuriame dirbo jos sutuoktinis, ji nurodžiusi sūnui šį turtą parduoti. Per teismo posėdį kaip liudytoja apklausta M. V. nurodė, kad lyginimo įrenginys priklausė jos sutuoktiniui, iš kur jis šį įrenginį gavo, tiksliai paaiškinti negalinti, nes nesidomėjo jo veikla, o kadangi įrenginys jai buvo nereikalingas, paprašė sūnaus jį parduoti. Liudytojos teigimu, pirkėjas buvo iš Klaipėdos, o sandoris įvyko prieš maždaug dvidešimt metų, gauta apie 140 000 Lt, kuriuos grynais jai atidavė sūnus, o ji padalinusi vaikams. Teismas pažymėjo, kad mokestinio tyrimo metu buvo apklaustas buvusio susivienijimo direktorius V. D., kuris paaiškino, jog firmos „Textima“ džiovinimo mašina buvo nupirkta apie 1989 m., ji išmontuota apie 2011 m., kitų šios firmos įrenginių nebuvo, jie nebuvo perleisti darbuotojams. Nors, pareiškėjo teigimu, buvusio direktoriaus V. D. paaiškinimas negali paneigti jo išdėstytos pozicijos, nes nėra pagrįstas dokumentais, teismas nurodė, kad šiuo atveju būtent pareiškėjui kyla pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nustatytą faktą dėl 145 000 Lt pajamų priskyrimo apmokestinamoms pajamoms. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, nustatydamas apmokestinamąsias pajamas, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo nuomonė dėl 145 000 Lt priskirtinumo pasikeitė per labai trumpą laikotarpį (3 mėnesius), pareiškėjas iš pradžių perleistą turtą priskyrė savo asmeniniam turtui, už kurį gautos pajamos yra apmokestinamos, vėliau jį laikė motinos turtu, kurį pardavė jos pavedimu. Duomenų, patvirtinančių turto įsigijimą, nenustatyta, pareiškėjo ir jo motinos paaiškinimams dėl lyginimo linijos „Textima“ prieštarauja mokesčių administratoriaus surinkti duomenys. Be to, pareiškėjo motinos sąskaitų duomenys nepatvirtina, jog ji gavo 145 000 Lt sumą. Mokestinio tyrimo metu pareiškėjas pateikė 2006 m. liepos 9 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. J. pardavė pareiškėjui didelį kiekį skalbimo priemonių. 2006 m. rugpjūčio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „Kaišiadorių skalbykla“, 2006 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „Šiaulių skalbykla“, patvirtina, kad pareiškėjas prekiavo skalbimo priemonėmis, o tai leidžia daryti prielaidą, jog būtent pareiškėjas vykdė apmokestinamąją veiklą. Teismas atkreipė dėmesį, kad M. V. teismo posėdžio metu, priešingai nei rašytiniuose mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose, negalėjo nurodyti, iš kur įsigytas įrenginys, negalėjo pateikti kitos su šiuo įrenginiu susijusios informacijos. Teismas sutiko su mokesčių administratoriumi, jog pareiškėjo pateikti duomenys nėra pakankami, siekiant paneigti, kad gauta pinigų suma priskirtina apmokestinamosioms pajamoms, o pareiškėjo pozicijos pakeitimas vertintinas kaip jo gynyba, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo. Taigi mokesčių administratorius nustatė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir teisingai jas vertino, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Komisija teisingai išnagrinėjo ginčą ikiteismine tvarka, t. y. patvirtino mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą, todėl nėra pagrindo naikinti priimtus sprendimus.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85–87), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir panaikinti Komisijos, VMI ir Kauno AVMI sprendimus. Pareiškėjas nurodo, kad jo motinos M. V. parodymais apie tai, jog įrengimas priklausė jai ir ji gavo pinigus už įrengimo pardavimą, netikėti nėra pagrindo. Jos parodymais neabejojo ir pirmosios instancijos teismas, nes skundžiamame sprendime nenurodyta, kad šie parodymai yra neteisingi ar melagingi. Mano, kad jo motinos parodymai ir yra tie įrodymai, kuriuos pateikdamas jis įvykdė savo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo skundą. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi jo pasikeitusia nuomone dėl pajamų apmokestinimo, nes tai nėra objektyvus įrodymas, juo labiau, jog ši nuomonė niekada nesikeitė – tiesiog mokesčių administratoriui savo motinos nepaminėjo nenorėdamas pridaryti jai nemalonumų. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo prašė liudytojais apklausti ir kitus asmenis. Teigia, kad skalbimo priemonių pardavimas niekaip nesusijęs su ginčo įrenginio pardavimu, nes jis skalbimo priemones pardavė kaip UAB „Kauno skalbykla“ (buvusi UAB „Kaišiadorių skalbykla“) darbuotojas. Nurodo, kad A. Š. trikotažo gamybinio susivienijimo buvusio direktoriaus paaiškinimai nepaneigia M. V. parodymų apie tai, kad lyginimo linija priklausė jos sutuoktiniui, kuris dirbo minėtame susivienijime dar iki V. D. tampant susivienijimo direktoriumi. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 93–94) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI 2012 m. liepos 2 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04.1)-K3-167 (b. l. 18‑19) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo „Dėl A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2012-07-19 skundo“ Nr. 68‑154 (b. l. 13–17), Komisijos 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo „Dėl A. V. 2012-09-11 skundo“ Nr. S‑199(7‑184/2012) (b. l. 5‑11), kuriuo iš dalies buvo patvirtintas VMI sprendimas, t. y. nurodymas pareiškėjui sumokėti 20 706 Lt GPM, 14 556 Lt GPM delspinigius, o vietoje paskirtos 6 212 Lt GPM baudos paskyrė sumokėti 2 070 Lt GPM baudą, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo (b. l. 75–78) teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nesutinka su jam apskaičiuotomis GPM ir su juo susijusiomis sumomis, motyvuodamas tuo, kad tikrasis parduoto turto (iš kurio pardavimo gautos pajamos buvo pripažintos pareiškėjo ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis, nuo kurių buvo apskaičiuotas ir pareiškėjui nurodyta sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas) savininkas buvo jo motina M. V., kurios pavedimu jis šį turtą pardavė ir kuriai jis perdavė už turto pardavimą gautas lėšas. Pareiškėjo nuomone, jis savo teiginius įrodė savo paaiškinimais bei savo motinos parodymais. Iš to, kas nurodyta prieš tai, matyti, jog yra svarbu nustatyti, kas gavo pajamų pardavus įrenginį – lyginimo liniją „Textima“. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 9 d. iki 2006 m. gruodžio 6 d.) 3 straipsnyje įtvirtinta, kad „Pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas.“ To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad „Pajamų mokesčio 15 procentų tarifas taikomas <...> ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms“. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „Mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas“. Bylos medžiaga nustatyta ir dėl to ginčo tarp šalių nėra, kad 2004 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (MGK b. l. 49) pareiškėjas (sutartyje nurodytas kaip „pardavėjas“) už 145 000 Lt pardavė pirkėjui UAB „Navaba“ lyginimo liniją „Textima“. Minėtas įrenginys UAB „Navaba“ buvo perduotas 2004 m. balandžio 5 d. (MGK b. l. 50). Už įrenginį pareiškėjui buvo sumokėta grynais pinigais pagal 2006 m. lapkričio 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. 78 (MGK b. l. 53). Taigi mokesčių administratoriaus surinktais rašytiniais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. lapkričio 24 d. gavo 145 000 Lt pajamų, t. y. mokesčių administratorius įvykdė Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą. Pažymėtina ir tai, kad ir pats pareiškėjas tiek 2010 m. gruodžio 3 d. pateikdamas laikinąją metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2006 m., tiek ir 2011 m. kovo 22 m. patikslintą metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2006 m. (MGK b. l. 97) deklaravo, kad 2006 m. jis gavo, be kita ko, ir 145 000 Lt ginčo pajamų. 2010 m. lapkričio 29 d. paaiškinime dėl lyginimo linijos „Textima“ pardavimo aplinkybių (MGK b. l. 63) pareiškėjas pažymėjo, kad „minėtas sandoris įvyko seniai, krausčiausi iš gyvenamosios vietos į kitą, minėtos lyginimo linijos dokumentų neišsaugojau ir atliekamam patikrinimui negaliu pateikti. Iš kur gavau šią lyginimo liniją nepamenu. Metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2006 metus nepateikiau, kadangi nemaniau, kad reikia, kadangi pardaviau vieną lyginimo liniją „Textima“.“ Pacituoto pareiškėjo paaiškinimo turinys taip pat suponuoja išvadą, kad pareiškėjas lyginimo liniją „Textima“ laikė buvus jo asmeniniu turtu, t. y. priklausiusiu jam asmeniškai, o ne kitiems asmenims. Nieko apie gautų pinigų perdavimą kitiems asmenims pareiškėjas minėtame paaiškinime neužsiminė. Tačiau vėliau pareiškėjas savo poziciją pakeitė ir iškėlė versiją, kad lyginimo linija „Textima“ priklausė jo motinai M. V., kuri šį įrenginį paveldėjo po jo tėvo mirties. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas pateikė M. V. 2011 m. vasario 5 d. ir 2011 m. spalio 27 d. paaiškinimus (MGK b. l. 68–69), kuriuose ji pareiškėjo iškeltą versiją patvirtino. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.“ Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pasikeitusia pareiškėjo įvykių versija bei jo motinos paaiškinimais tikėti nėra jokio pagrindo, nes, manytina, kad juos lėmė siekis išvengti (padėti išvengti) pareiškėjui didelės mokestinės prievolės. Be to, šių pareiškėjo bei jo motinos teiginių nepavirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Priešingai, minėtų asmenų teiginys, kad lyginimo įrenginys „Textima“ buvo gautas pareiškėjo tėvo iš A. Š. trikotažo gamybinio susivienijimo, buvo paneigtas šio susivienijimo buvusio direktoriaus V. D. 2012 m. kovo 28 d. paaiškinimais (MGK b. l. 57–58). Be to, šių teiginių M. V. nebepatvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiomis aplinkybėmis jis perdavė pinigus savo motinai. Nei pareiškėjas, nei M. V. nenurodė, kur konkrečiai šie pinigai buvo panaudoti, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija taip pat nesustatė, kad pareiškėjas būtų teikęs pirmosios instancijos teismui prašymą liudytojais apklausti kitus konkrečius asmenis, išskyrus jo motiną M. V., kuri ir buvo apklausta teismo posėdžio metu. Pareiškėjo pateikti duomenys apie M. V. turėtus terminuotus indėlius nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingų aplinkybių, nes viena terminuoto indėlio sutartis buvo sudaryta dar iki to laiko (t. y. 2005 m. rugpjūčio 11 d.), kai UAB „Navaba“ išmokėjo pinigus pareiškėjui už įrenginį (t. y. 2006 m. lapkričio 24 d.), o kita sutartis – 2012 m. spalio 24 d., t. y. jau gerokai po pinigų pareiškėjui išmokėjimo, kad šiuos įvykius būtų galima susieti priežastiniu ryšiu (MGK b. l. 90–91). Iš to, kas išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad pareiškėjas neįvykdė Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos ir nepagrindė, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos konkrečios mokesčio ir su juo susijusios sumos yra neteisingos. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys