2K-291/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-291/2014

Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00750-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam V. K. ir jo gynėjui advokatui Gintui Matulevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Nukentėjusiajam S. Ž. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį buvo išteistinas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo S. Ž. civilinis ieškinys atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, V. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už svetimo turto pagrobimą, t. y. už tai, kad 2012 m. birželio 17 d., apie 20.05 val., degalinės (duomenys neskelbtini) aikštelėje, radęs nukentėjusiajam S. Ž. priklausančią piniginę, su joje buvusiais 600 Lt, vairuotojo pažymėjimu, asmens tapatybės kortele, AB „Ūkio bankas“ „Master Card“ kortele, įvairiomis nuolaidų ir vizitinėmis kortelėmis, neturinčiomis materialinės vertės, neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė šį turtą, jį pasisavindamas.

Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog V. K. nuo to laiko, kai paėmė pamestą piniginę, iki tol, kol ją atidavė nenustatytam asmeniui, žinojo piniginės turinį ir jos savininką, todėl šiam atvejui taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.62 straipsnyje numatytas radinio reglamentavimas. Be to, šiame nuosprendyje nurodoma, kad V. K. kaltinamas neteisėtai ir neatlygintinai užvaldęs svetimą turtą, o už tai atsakomybė BK nenumatyta.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatoriaus nuomone, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, jame išdėstyti motyvai neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes pateiktos tik bendro pobūdžio išvados dėl įrodymų visumos vertinimo, nenurodant konkrečių įrodymų ir aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį išteisino, konstatavęs, kad jis kaltinamas rastos piniginės (radinio) pasisavinimu, nors BK 178 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už vagystę – svetimo turto pagrobimą; kaltinamajame akte nurodoma ne tai, o apie neteisėtą ir neatlygintiną svetimo turto užvaldymą, tuo tarpu BK už tai atsakomybės nebenumato. Šio kaltinimo netikslumo apeliacinės instancijos teismas nelaikė BPK pažeidimu ir jį patikslino, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad kasatorius pats buvo apgautas iki šiol nenustatytų asmenų ir dėl šios priežasties net neturėjo galimybės realizuoti savo teisės (CK 4.64 straipsnis) ir pareigos (CK 4.62 straipsnis) atiduoti radinį savininkui. Kasatorius dar kartą akcentuoja, kad jis nebuvo kaltinamas piniginėje buvusių dokumentų (vairuotojo pažymėjimo ir asmens tapatybės kortelės) pagrobimu ir (ar) elektroninės mokėjimo priemonės („Master Card“ banko kortelės) neteisėtu disponavimu, o bylos duomenys patvirtina, jog minėta banko mokėjimo kortele pasinaudojo kitas nenustatytas asmuo.

Kasaciniame skunde pažymima, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį būtina įrodyti kaltininko tyčios turinį, tikslą neteisėtai bei neatlygintinai fiziškai užvaldyti svetimą turtą, taip atimant iš jo savininko galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir jis pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 straipsnyje. Neatlygintinas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas turtą užvaldo visiškai neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas tik simboliškai arba aiškiai neteisingai. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, būtini trys ją apibūdinantys požymiai:

1) tyčia;

2) neteisėtumas;

3) neatlygintinumas. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog degalinės vaizdo kamerų užfiksuoti vaizdo įrašai patvirtina jo ir nukentėjusiojo parodymus apie piniginės pametimo ir radimo faktus, tačiau nepatvirtina, kad jis (V. K.) ją pagrobė. Kasatorius pažymi, kad nusikalstamo sumanymo turiniui atskleisti nepakanka nustatyti vien tik objektyviųjų veikos požymių buvimą, o būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas.

Jeigu jis paima svetimą turtą nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ar mano, kad atsiima savo turtą, ar yra įsitikinęs, jog veikia vykdydamas kito asmens turtines teises, tokiu atveju nėra BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Minėti veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 228 ar 294 straipsnį. Turto pagrobimo esmė ta, kad kaltininkas svetimą turtą paverčia savu, svetimos nuosavybės atžvilgiu ima elgtis taip, lyg būtų jos savininkas, dėl to atsiranda padariniai – tikrasis turto savininkas ar teisėtas valdytojas netenka savo turto.

Kaltininko veikimas tyčia reiškia, kad jis suvokia, jog savinasi svetimą turtą, numato daromą žalą turto savininkui ir jos nori (siekia) bei turi tikslą pasisavinti svetimą turtą. Pagrobimu galima laikyti tik turto užvaldymą, t. y. realios galimybės faktiškai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra įgijimą siekiant atskirti savininką ar teisėtą turto valdytoją nuo tam tikro turto visam laikui. Vien tik noras laikinai pasinaudoti svetimu turtu (be pasisavinimo požymio) nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių.

Pasak kasatoriaus, jis neturėjo tikslo neatlygintinai pasisavinti rastą daiktą, jo tikslas buvo grąžinti jį (radinį) teisėtam savininkui ir už tai gauti atlygį, tačiau to padaryti negalėjo dėl iki šiol nenustatytų asmenų apgaulės, nes išvažiavęs iš degalinės netrukus buvo sustabdytas, o kadangi jį sustabdęs asmuo ne tik žinojo apie radinį, bet ir pasakė, kad jis priklauso jam, kasatorius teigia, kad sąžiningai klydo manydamas, jog radinį atiduoda teisėtam jo savininkui. Tokie jo (V. K.) parodymai byloje nepaneigti, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl minėtų aplinkybių buvimo yra visiškai teisingos.

Apeliacinės instancijos teismas preziumavo, kad, suradęs pamestą daiktą (piniginę su joje buvusiais pinigais ir kitais materialinės vertės neturinčiais daiktais), kasatorius turėjo pareigą jį sugrąžinti per degalinės administraciją. Tačiau kasaciniame skunde pažymima, kad negalima reikalauti iš teisės subjekto tokio elgesio, kuris nėra numatytas teisės normomis (nėra numatyta jo teisinė pareiga radus daiktą būtinai jį atiduoti apsaugos darbuotojui, parduotuvės administracijai ar pan.). Pagal civilinės teisės nuostatas daiktą radęs asmuo ar policija, kuriai perduotas rastas daiktas, privalo jį saugoti šešis mėnesius ir per šį laiką radiniu negalima naudotis; jeigu paaiškėja daiktą pametęs asmuo, daiktas jam grąžinamas, bet prieš tai jis turi atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas.

Tai reiškia, kad asmuo, radęs radinį, jį privalo tiesiogiai grąžinti jį pametusiam asmeniui ir turi teisę už radybas reikalauti atlygio (CK 4.62 ir 4.64 straipsniai), o jeigu daikto savininkas nežinomas – perduoti jį policijai. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad jis (nuo to momento kai rado piniginę, iki to momento, kai tuoj pat ją iš jo paėmė kitas asmuo) žinojo apie piniginės turinį ir savininką, dėl to taikytinas CK 4.62 straipsnyje įtvirtintas radinio reglamentavimas, numatantis asmens teisę įgyti kito asmens turtą ir kartu apibrėžiantis pareigą radinį gražinti, jei tas kitas asmuo yra žinomas.

Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo yra bendro pobūdžio ir nenurodyta, kokiais konkrečiai įrodymais bei aplinkybėmis buvo remiamasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nelaikė BPK pažeidimu netiksliai suformuluoto kaltinimo. Šie kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir išteisinamajame nuosprendyje padarė neteisingą išvadą dėl V.

K. kaltės padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Priimtame naujame nuosprendyje aiškiai nurodyta, kokias aplinkybes teismas nustatė, kokiais įrodymais rėmėsi pripažindamas V. K. kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, taip pat nurodyti argumentai, kuriais vadovaudamasis šis teismas paneigė pirmosios instancijos teismo motyvus. Antai įvertinęs paties kaltininko (kasatoriaus) V. K. parodymus, kitus bylos duomenis (pvz., įvykio vietos vaizdo įrašą), apeliacinės instancijos teismas paaiškino, kodėl nagrinėjamu atveju išteisinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas.

Be to, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė esminių BPK pažeidimų surašant kaltinamąjį aktą (t. y. dėl nusikalstamos veikos aprašymo) ir tai motyvavo, taip pat nurodė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kurios iš esmės nesiskiria nuo nurodytų kaltinamajame akte, kuriame aprašytos konkrečios veikos padarymo aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Iš tiesų pagal kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamos veikos aprašymą ir kitą bylos medžiagą matyti, kad kasatorius žinojo, kuo yra kaltinamas, šis kaltinimas jam buvo aiškus ir jis turėjo galimybę tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Beje, pats kasatorius skunde nenurodo, kad jo teisės (dėl kaltinimo neaiškumo, netikslumo) būtų kaip nors pažeistos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų, priimtas nuosprendis surašytas laikantis BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų.

Dėl baudžiamojo įstatymo – BK 178 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde ginčijant baudžiamojo įstatymo taikymą daug dėmesio skiriama BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių aiškinimui. Tačiau kasatorius neteisus, teigdamas, kad jo veiksmai neatitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Byloje nustatyta, kad V. K. 2012 m. birželio 17 d., apie 20.05 val., degalinės teritorijoje paėmė ant asfalto gulėjusią piniginę, kurią maždaug prieš 5 min. pametė S. Ž., po to įsėdo į savo automobilį ir išvažiavo (šių aplinkybių neginčija ir pats kasatorius).

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad V. K., radęs piniginę su joje buvusiais 600 Lt ir dokumentais, neteisėtai užvaldė, pasisavino, o tai reiškia – pagrobė svetimą turtą. Apkaltinamajame nuosprendyje aptartos ir nustatytos bylos aplinkybės, atskleidžiančios kaltininko tyčios turinį, be kita ko, nurodant, kad jis suprato, jog rastoji piniginė yra neapdairiai pamesta, išvykdamas su ja iš degalinės turėjo galimybę disponuoti ja ir numatė, kad nukentėjusysis neteks savo turto. Beje, teismas pažymėjo, kad pats V.

K. pripažino matęs iš piniginės kyšančius pinigus. Be to, iš jo veiksmų ir kitų įvykio aplinkybių teismas sprendė, kad nuteistajam nebuvo jokių kliūčių suradus piniginę imtis kokių nors būdų grąžinti ją savininkui, tuo tarpu jis pasielgė priešingai – pasiėmęs piniginę skubiai išvažiavo, t. y. elgėsi su svetimu turtu kaip su nuosavu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, neanalizavo ir nevertino bylos aplinkybių, susijusių su subjektyviaisiais kasatoriui inkriminuotos veikos požymiais.

Kaip matyti iš šio teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio turinio, remtasi CK 4.62 ir 4.64 straipsniuose įtvirtintų nuostatų, skirtų pamesto daikto – radinio, kurio savininkas nežinomas, aiškinimu (ir taikymu) iš esmės atsiribojant nuo konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių. Tačiau pirmiau nurodytomis aplinkybėmis rasto ir paimto svetimo turto užvaldymas (turint realią galimybę juo disponuoti ir šią galimybę įgyvendinant) yra neteisėtas ir atitinka BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos vagystės požymius. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje tais atvejais, kai asmuo užvaldo, pasisavina pamestą (ar be priežiūros paliktą) turtą, užuot atidavęs jį, pvz., suradimo vietą prižiūrintiems asmenims saugoti, kai nėra objektyvių aplinkybių, trukdančių imtis priemonių, kad rastas daiktas būtų sugrąžintas jo savininkui, tai paprastai vertinama kaip svetimo turto pagrobimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012).

Kasaciniame skunde minima galima veikos kvalifikacija pagal BK 228 (piktnaudžiavimas tarnyba) ar 294 (savavaldžiavimas) straipsnius apskritai neturi nieko bendra su šioje byloje nagrinėjamu atveju. Kasacinio skundo teiginiai aiškinant nusikalstamos veikos – vagystės (BK 178 straipsnis) sudėties požymius ir kartu kritikuojant kaltinamajame akte pateiktą veikos aprašymą nėra teisingi ta prasme, kad esą kasatorius nebuvo kaltinamas padaręs būtent BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi, vagystė pagal minėto straipsnio dispoziciją – tai svetimo turto pagrobimas, kuris suprantamas kaip neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui nepriklausančio turto užvaldymas (pasisavinimas), atimantis iš jo savininko galimybę valdyti, naudotis, kitaip disponuoti jam priklausančiu turtu, tuo tarpu kaltininkas turi realią galimybę (atsiradusią jo veiksmų rezultate) tuo turtu disponuoti pagal savo nuožiūrą.

Nagrinėjamoje byloje šios nusikalstamos veikos esmė, kaip teisingai nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kaltinamajame akte atskleista: V. K., radęs S. Ž. priklausančią piniginę su joje buvusiais pinigais ir kitais daiktais, neteisėtai ir neatlygintai užvaldė šį svetimą turtą, t. y. pasisavino, taip padarydamas BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad nors suformuluotame kaltinime tiksliai neatkartotos BK 178 straipsnio pavadinime ar šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos „vagystė“, „pagrobimas“, pripažino, kad kasatorius pagrobė svetimą turtą, o pagal kaltinimo turinį tuo ir buvo kaltinamas.

Baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 178 straipsnio dispoziciją, ją suprato neteisingai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes V. K. veika pagal BK 178 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. K. kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė