A-662-890-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-890/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00061-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas) 2013 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 50-TE-85 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo G. K.“ (toliau – ir Įsakymas) ir nutraukti tarnybinį patikrinimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijama tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta neištyrus visų aplinkybių, drausminio pažeidimo buvimo faktą grindžiant prielaidomis. Nesutikdamas su atsakovo atlikto tarnybinio patikrinimo 2013 m. vasario 20 d. išvada, kad pareiškėjas 2012 metų spalio mėnesį neteisėtai naudojosi tarnybine transporto priemone „FIAT DUCATO“, į kelionės lapus įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją apie šios transporto priemonės atvykimo ir išvykimo laiką, tarnybinę transporto priemonę saugojo ne tarnybos vietoje, pažeidimą padarė iš savanaudiškų paskatų, pareiškėjas skunde nurodė, jog naudotis tarnybine transporto priemone, siekiant išsikraustyti iš tarnybinio buto, pareiškėjui leidimą dar iki pareiškėją skiriant pavaduoti viršininką jam davė pats atsakovo viršininkas, todėl pareiškėjas tarnybine priemone naudojosi teisėtai. Pareiškėjo teigimu, jis į kelionės lapus duomenis įrašė teisingai, t. y. nurodė tik tą laiką, kuriuo faktiškai naudojosi tarnybine transporto priemone. Transporto priemonę pagal atsakovo veikloje faktiškai nusistovėjusią tvarką pareiškėjas grąžindavo į prie atsakovo buveinės esančią aikštelę. Skunde nurodyta, jog tarnybinis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai, nesiaiškinant pareiškėjo paaiškinime nurodytų aplinkybių, neuždavus klausimų atsakovo viršininkui, kuris leido naudoti tarnybinę transporto priemonę.

3. Be to, pareiškėjo teigimu, tarnybinė nuobauda jam paskirta pažeidžiant tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarką bei taikant netinkamą teisės aktą, reglamentuojantį tarnybinių nusižengimų tyrimą ir drausminių nuobaudų skyrimą. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas sąmoningai rėmėsi pareiškėjo padėtį sunkinančiu teisės aktu, t. y. tarnybinį patikrinimą pradėjo pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintą Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką (toliau – ir Tvarka), o tarnybinę nuobaudą skyrė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintomis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Skunde pažymėta, jog iki 2012 m. lapkričio 1 d., t. y. pareiškėjo tariamo pažeidimo padarymo metu galiojusi Taisyklių 3 punkto redakcija nenustatė, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas būtų tęsiamas atleidus valstybės tarnautoją iš pareigų, todėl turėjo būti taikoma speciali norma – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 26 straipsnio 10 dalis bei Tvarkos 8.4 punktas ir, pareiškėją atleidus iš tarnybos, tarnybinis patikrinimas turėjo būti nutrauktas.

4. Atsakovas Panevėžio APVK atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo teigimu, nuobauda – griežtas papeikimas – pareiškėjui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Tarnybinio patikrinimo medžiaga buvo nustatyta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. 2012 metų spalio mėnesį, tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytomis datomis ir laiku naudodamasis asmeniniais tikslais tarnybine transporto priemone „FIAT DUCATO“, neužpildydamas kelionės lapo, į kelionės lapus įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, tarnybinę transporto priemonę laikydamas ne tarnybos vietoje, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtintus nesavanaudiškumo ir pavyzdingumo principus, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 3 punkte įtvirtintus sąžiningumo, nesavanaudiškumo, atsakomybės, pavyzdingumo principus, Kodekso 4.14 punkto reikalavimą vengti viešų ir privačių interesų konflikto, Kodekso 4.28 punkto reikalavimą vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, Kodekso 12.10 punkto reikalavimą būti reikliam pavaldiniams ir visiems vienodai teisingam, visada prisiminti, kad savo elgesiu ir darbu jis rodo jiems pavyzdį, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 5-V-361 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 5-V-253 redakcija) patvirtintų Tipinių policijos įstaigų tarnybinių ir netarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo taisyklių 23, 24, 29, 30 punktų reikalavimus, Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 50-V-174 patvirtintų Panevėžio AVPK transporto priemonių naudojimo taisyklių 22, 23, 29, 30 punktų reikalavimus, Panevėžio AVPK viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 50-V-358 (Panevėžio AVPK viršininko 2010 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 50-V-129 redakcija) patvirtintų Panevėžio AVPK vidaus tvarkos taisyklių 18 punkto reikalavimą racionaliai ir taupiai naudoti transportą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad pareiškėjui naudotis tarnybine transporto priemone ne tarnybos tikslais buvo davęs leidimą atsakovo viršininkas.

II. 6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo nutraukti tarnybinį patikrinimą nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį tenkino ir panaikino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 50-TE-85 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo G. K.“.

7. Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, tiek rašytinius, tiek ir liudytojų parodymus, darė išvadą, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas išsamiai, jo išvada dėl tarnybinio nusižengimo padarymo yra motyvuota, pagrįsta tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, o byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo veikoje yra tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyto tarnybinio nusižengimo sudėtis, tačiau tiek tęsdamas pradėtą tarnybinį patikrinimą, tiek ir skirdamas pareiškėjui nuobaudą, atsakovas netinkamai taikė teisės aktus.

8. Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos ir išvados duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo buvo pradėtas ir pareiškėjui 2012 m. gruodžio 7 d. pranešimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo surašytas vadovaujantis Tvarka, tačiau toliau tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas, t. y. 2013 m. sausio 22 d. papildomas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjui buvo surašytas vadovaujantis Taisyklėmis, o Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 30 straipsniu bei Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

9. Sprendime nustatyta, jog pareiškėjui Įsakymu tarnybinė nuobauda buvo paskirta tuomet, kai jis jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Iš Įsakymo formulavimo, t. y. nuobaudą skiriant atleistam iš vidaus tarnybos pareiškėjui, bei iš tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstyto Taisyklių 3 punkto nuostatų turinio teismas darė išvadą, kad atsakovas vadovavosi ginčijamo Įsakymo priėmimo metu galiojusia Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies redakcija (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, įsigaliojusia nuo 2012 m. lapkričio 1 d.), kurioje buvo nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnis taikomas be išlygų. Taip pat atsakovas vadovavosi ginčijamo Įsakymo priėmimo metu galiojusia Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio redakcija (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, įsigaliojusia nuo 2012 m. lapkričio 1 d.), pagal kurią šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat, kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų (netenka valstybės tarnautojo statuso). Sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjęs asmuo, atsižvelgdamas į šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Paminėtos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams ir sprendimų dėl asmenų, ėjusių valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą bei sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarką nustato Vyriausybė.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Taisyklių 3 punktas, kuriuo vadovavosi atsakovas ir kurio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m spalio 24 d. nutarimu Nr. 1300 pakeista redakcija įsigaliojo nuo 2012 m. lapkričio 1 d., nustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo priimamas, kai valstybės tarnautojas, apie kurio galimą tarnybinį nusižengimą gauta oficiali informacija arba kuriam pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų (netenka valstybės tarnautojo statuso). Tačiau teismas nustatė, jog pareiškėjas tarnybinį nusižengimą, dėl kurio jam buvo skirta tarnybinė nuobauda, padarė 2012 m. spalio mėnesį ir jį baigė iki spalio 31 dienos. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo metu (nuo 2011 m. liepos 1 d.) galiojusios 2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1369 redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Valstybės tarnybos įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus, o pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, nenurodytos šioje dalyje, t. y. ir 30 straipsnis, reglamentuojantis tarnybinių nuobaudų skyrimą, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo tarnybinio nusižengimo pabaigoje galiojusiame (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1369 redakcijos) Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje nebuvo nustatyta galimybė pradėti ir tęsti tarnybinio nusižengimo tyrimą bei spręsti dėl tarnybinės nuobaudos taikymo iš valstybės tarnybos atleistam asmeniui. Teismas nurodė pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo metu ir Įsakymo priėmimo metu galiojusius Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnį, 5 straipsnio 2 dalį, 26 straipsnio 10 dalį, pažymėjo, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo ir Įsakymo priėmimo metu galiojusios Tvarkos 8.4 punkte nustatyta, jog tarnybinis patikrinimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nustačius, kad pareigūnas nedirba vidaus tarnybos sistemoje.

11. Teismas nurodė, kad teisės teorijoje pripažįstamas lex retro non agit principas, išdėstė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d. nutarimuose dėl minėto principo išdėstytas nuostatas ir pažymėjo, jog atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą už tarnybinį nusižengimą, kuris buvo baigtas iki naujos redakcijos teisės aktų įsigaliojimo, negalėjo taikyti 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios ir ginčijamo įsakymo bei tarnybinio patikrinimo atlikimo metu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 4 bei 30 straipsnių ir Taisyklių nuostatų, nes jose buvo įtvirtintos pareiškėjo padėtį bloginančios ir tarnybinio nusižengimo baigimo metu dar negaliojusios nuostatos. Todėl nustačius, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda jam jau esant atleistam iš vidaus tarnybos, yra priimtas vadovaujantis teisės aktais, kurie negaliojo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo metu, padaryta išvada, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta ir Įsakymas dėl jos paskyrimo panaikintas.

12. Pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo nutraukti tarnybinį patikrinimą, nurodęs, jog toks reikalavimas nėra priskiriamas administracinio teismo kompetencijai, be to, išsprendus ginčą dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, reikalavimo nutraukti tarnybinį patikrinimą tenkinimas pareiškėjui nesukels teisinių pasekmių.

III. 13. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, o pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2012 m. birželio 5 d. redakcija, pagal kurią ir statutiniams pareigūnams privalėjo be išlygų būti taikomos Taisyklės. Valstybės tarnybos įstatyme nenustatyta, kad įstatymas netaikomas iki jo įsigaliojimo padarytiems tarnybiniams nusižengimams. Apie galimą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą Panevėžio AVPK sužinojo 2012 m. lapkričio 21 d., kai dėl pareiškėjo veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, požymius. Tą pačią dieną gavus Panevėžio AVPK Imuniteto skyriaus vyresniosios tyrėjos tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad Panevėžio AVPK Imuniteto skyriuje atliekamas tyrimas dėl Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojo G. K. galbūt neteisėtų veiksmų, buvo pradėtas ir tarnybinis patikrinimas. 2012 m. gruodžio 7 d. surašytas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo dėl policijos pareigūno vardą žeminančios veikos. Jis dėl ligos pareiškėjui įteiktas tik 2012 m. gruodžio 18 d. 2013 m. sausio 22 d. pareigūnas, atliekantis tarnybinį patikrinimą, surašė tarnybinį pranešimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. neteisėto naudojimosi įstaigos tarnybiniu automobiliu. Tarnybinis patikrinimas buvo atliktas, vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Taisyklėmis, kuriose nustatytos procedūros nepažeistos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neginčijamai padarė tarnybinį nusižengimą, pažemino pareigūno vardą, todėl aplinkybė, kad buvo taikytas sužinojimo apie nusižengimo įvykdymą metu galiojantis, o ne nusižengimo metu galiojęs įstatymas, neturėtų būti pagrindu panaikinti paskirtą tarnybinę nuobaudą.

15. Pareiškėjas G. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

16. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad pats atsakovas pripažįsta, jog skirdamas drausminę nuobaudą taikė drausmės pažeidimo padarymo metu negaliojusį poįstatyminį teisės aktą. Apelianto argumentas, kad negaliojantis teisės aktas privalo būti taikomas, nes pareiškėjas padarė darbo drausmės pažeidimą, turi būti atmestas. Pareiškėjas pažymi, jog Taisyklių redakcija, kurios 3 punktas buvo taikytas skiriant jam drausminę nuobaudą, įsigaliojo nuo 2012 m. lapkričio 1 d., t. y. tariami tarnybiniai pažeidimai yra padaryti iki šio nutarimo redakcijos įsigaliojimo. Iki tol galiojusi Taisyklių 3 punkto redakcija nenumatė, kad pradėtas tarnybinis nusižengimas būtų tęsiamas atleidus valstybės tarnautoją iš pareigų, t. y. iki tol galiojusioje redakcijoje iš viso tokia situacija nebuvo aptarta, kas reiškia, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma speciali norma – Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 10 dalis bei Tvarkos 8.4 punktas. Pareiškėjas remiasi lex retro non agit principu, nurodo, jog svarbus retroaktyviam teisės aktui keliamas reikalavimas yra tai, kad grįžtamoji galia gali būti nustatyta tik įstatymo formos aktams, o poįstatyminių teisės aktų galiojimas atgal yra negalimas, nes poįstatyminis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo. Pareiškėjas taip pat teigia, jog apeliantas apeliacinį skundą padavė iš esmės tik vilkindamas pagrįsto ir teisingo sprendimo įsiteisėjimą, todėl toks apelianto elgesys teismo turi būti įvertintas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis normomis, taikant apeliantui sankcijas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 50-TE-85 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo G. K.“, kuriuo pareiškėjui G. K. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas tarnybinėn atsakomybėn buvo patrauktas dėl 2012 metų spalio mėnesį atliktų pareiškėjo veiksmų, susijusių su Panevėžio AVPK tarnybinės transporto priemonės „FIAT DUCATO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo veika, dėl kurios buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, buvo pradėta ir baigta 2012 m. spalio mėnesį. Be to, iš bylos duomenų nustatyta, jog Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-29 pareiškėjas buvo atleistas iš Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojo pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, panaikinus pareigybę dėl padalinio likvidavimo.

19. Atsakovas, Įsakymu skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, be kita ko, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.) nuostata, pagal kurią statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo 30 straipsnis taikomas be išlygų, ir Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsniu (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.), pagal kurį tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų (netenka valstybės tarnautojo statuso) (Valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 2 d. 2 p.). Be to, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 dalį (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.) sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams ir sprendimų dėl asmenų, ėjusių valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarką, taip pat šio straipsnio 2 dalyje nurodytų motyvuotų išvadų apie tyrimų rezultatus ir priimtų sprendimų dėl asmenų, ėjusių valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą perdavimo atitinkamiems asmenims terminus ir tvarką nustato Vyriausybė, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos (Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių)“. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, pildydamas 2013 m. sausio 22 d. papildomą pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, vadovavosi Taisyklėmis (b. l. 41–42).

20. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo veiksmų atlikimo ir pabaigimo metu (2012 m. spalio mėn.) galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1369 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d.) nenumatė, jog statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios tarnybinių nuobaudų skyrimą, inter alia Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnis. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2012 m. lapkričio 1 d., nebuvo numatyta galimybė pradėti ir tęsti tarnybinio nusižengimo tyrimą bei spręsti dėl tarnybinės nuobaudos taikymo iš valstybės tarnybos atleistam asmeniui. Tokios galimybės nenumatė ir pareiškėjo veiksmų atlikimo ir jų pabaigimo metu galiojęs Vidaus tarnybos statutas, inter alia jo 26 straipsnis, kuriame įtvirtintos tarnybinės nuobaudos ir jų skyrimo tvarka.

21. Pagal Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 10 dalį (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 1V-308 „Dėl Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (Dėl Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo)“ 34 punktas (2003 m. rugpjūčio 27 d. redakcija, galiojusi nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d.) numatė, jog atsiradus Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–6, 8, 10–11, 13, 17 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti minėtų pagrindų atsiradimo dieną. Jei išvada, kurioje konstatuoti tarnybinio nusižengimo požymiai, patvirtinama minėtų pagrindų atsiradimo dieną, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti baigiama, neatsižvelgiant į minėtų pagrindų atsiradimą. Tvarkos 8.4 punkte (2011 m. rugpjūčio 31 d. redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 4 d.) įtvirtinta, jog tarnybinis patikrinimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas nustačius, kad pareigūnas nedirba vidaus tarnybos sistemoje arba yra miręs.

22. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią situaciją, kilusį ginčą bei pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, jog pagrindinis šioje byloje kilęs klausimas, į kurį turi atsakyti išplėstinė teisėjų kolegija, yra dėl norminių teisės aktų galiojimo laike, t. y. kurios teisės normos turi būti taikomos ginčo atveju – ar galiojusios pareiškėjo veiksmų atlikimo ir pabaigimo metu, ar galiojusios tarnybinio patikrinimo atlikimo ir Įsakymo priėmimo metu. Pažymėtina, jog šis išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimas aktualus situacijai, kai statutinio valstybės tarnautojo veiksmų, dėl kurių jis patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, atlikimo ir pasibaigimo metu galiojęs teisinis reguliavimas nenustatė galimybės skirti tarnybinę nuobaudą atleistam iš vidaus tarnybos asmeniui, o tarnybinės nuobaudos skyrimo metu, pasikeitus teisiniam reguliavimui, atsirado teisinis pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą ir atleistam iš vidaus tarnybos asmeniui.

23. Pasisakydama dėl norminių teisės aktų galiojimo laike, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis teisės mokslo doktrina, norminių teisės aktų galiojimo ribų laike teisingas nustatymas yra būtina teisėto administracinės teisės normų įgyvendinimo sąlyga. Pagal bendrą taisyklę administracinės teisės norma taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus atitinkamas išimtis. Normų galiojimo laike bendrasis principas yra normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma nuo įsigaliojimo momento galioja tik „į ateitį“ ir iki jos įsigaliojimo atsiradusioms teisėms ir pareigoms netaikoma.

24. Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, jog teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus).

25. Pažymėtina, jog naujai įsigaliojusi Valstybės tarnybos įstatymo nuostata, įtvirtinanti, kad tarnybinis patikrinimas atliekamas bei tarnybinė nuobauda skiriama ir asmeniui, netekusiam statutinio valstybės tarnautojo statuso (pvz., atleistam iš vidaus tarnybos) (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., 30 str. 2 d. 2 p.; 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.), iš esmės blogina tokio teisinių santykių subjekto padėtį. Tokia naujai priimta Valstybės tarnybos įstatymo nuostata, lyginant su jos senąja redakcija, išplečia tarnybinių nuobaudų skyrimo statutiniams valstybės tarnautojams ribas, t. y. išplečia subjektų, kuriems gali būti taikoma tarnybinė atsakomybė, ratą. Pareiškėjo veiksmų, dėl kurių jam paskirta tarnybinė nuobauda, atlikimo ir pabaigimo metu negaliojant jo padėtį sunkinančiam teisiniam reguliavimui, jis turėjo realų pagrindą manyti, jog jam bus taikomas tas teisines pasekmes sukeliantis teisinis reguliavimas, kuris galiojo minėtų veiksmų atlikimo ir pabaigimo metu.

26. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo veiksmų 2012 m. spalio mėnesį atlikimo metu teisės aktai nenustatė galimybės pradėti ir tęsti tarnybinio nusižengimo tyrimą bei spręsti dėl tarnybinės nuobaudos taikymo iš vidaus tarnybos atleistam asmeniui. Be to, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 10 dalimi (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.), Tvarkos 34 punktu (2003 m. rugpjūčio 27 d. redakcija, galiojusi nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d.), 8.4 punktu (2011 m. rugpjūčio 31 d. redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 4 d.), pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, nustačius, kad pareigūnas nedirba vidaus tarnybos sistemoje.

27. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo veiksmų atlikimo ir pabaigimo metu nebuvo teisinio reguliavimo, nustatančio tarnybinės atsakomybės taikymą iš vidaus tarnybos atleistam asmeniui, į tai, kad pareiškėjo veiksmai buvo baigti iki naujų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų įsigaliojimo (2012 m. lapkričio 1 d.), išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas, priimdamas Įsakymą, nepagrįstai vadovavosi po pareiškėjo atliktų veiksmų įsigaliojusiomis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.) nuostatomis, iš esmės bloginančiomis pareiškėjo padėtį. Po pareiškėjo veiksmų pasibaigimo įsigaliojusių minėtų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymas ginčo atveju paneigtų lex retro non agit, asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių principus.

28. Apeliacinio skundo argumentai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nenustatyta, jog įstatymas netaikomas iki jo įsigaliojimo padarytiems tarnybiniams nusižengimams, bei kad apie galimą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą atsakovas Panevėžio AVPK sužinojo jau galiojant naujajai Valstybės tarnybos įstatymo redakcijai, nesudaro pagrindo ginčo atveju retroaktyviai taikyti 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusias Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, t. y. taikyti pareiškėjo padėtį bloginantį ir tarnybinių nuobaudų skyrimo statutiniams valstybės tarnautojams ribas išplečiantį (kitaip tariant, išplečiantį tokių subjektų ratą) teisinį reguliavimą, kuris negaliojo pareiškėjo veiksmų, dėl kurių jam skirta tarnybinė nuobauda, atlikimo bei pabaigos metu.

29. Tokią išplėstinės teisėjų kolegijos išvadą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, nustatęs, kad pažeidimas buvo baigtas galiojant senajai Valstybės tarnybos įstatymo redakcijai, konstatavo, jog pagal įstatymo negaliojimo atgal principą atsakovas negalėjo remtis nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuri plačiau aiškino nuobaudų skyrimo terminus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A10-593/2005).

30. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamas Įsakymas, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda jam jau esant atleistam iš vidaus tarnybos, yra priimtas vadovaujantis teisės aktais, kurie negaliojo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo metu, pagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta, ir panaikino Įsakymą.

31. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais bei motyvais, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo nutraukti tarnybinį patikrinimą. Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją), išplėstinė teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų bei padarytų išvadų dėl nurodyto pareiškėjo reikalavimo.

32. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė šį ginčą reglamentuojančius teisės aktus. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Irmantas Jarukaitis Arūnas Sutkevičius Virginija Volskienė