A-822-1406-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1406/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01615-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. A. M. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (10.1)3-44348 ir VSDFV 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3037; priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 6 303 Lt negautą senatvės pensijos dalį ir 1 136,92 ir nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo, bei atnaujinti terminą skundui paduoti, nes jis praleistas dėl svarbios priežasties.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasasrio 6 d. nutarimu teigė, kad reikalavimo teisė atsirado, kai įsigaliojo minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas, o ne nuo tos dienos, kai jis pradėjo gauti sumažintą pensiją kaip dirbantis pensininkas. Pareiškėjas negalėjo žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos bus pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone, trejų metų terminas buvo praleistas dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, o dėl svarbios priežasties, todėl terminas turi būti atnaujintas. Pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą nurodė, kad jam 2004 m. spalio 23 d. po infarkto miokardo Ispanijoje buvo atlikta širdies šuntavimo operacija, Ispanijoje buvo skirta reabilitacija, nes į Lietuvą vykti negalėjo. Pareiškėjui 2011 m. gruodžio 22 d. pablogėjo sveikata, todėl jis kreipėsi į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas dėl hipertenzinės širdies ligos. Dėl glaukomos buvo atliktos trys operacijos, po kurių kaire akimi nemato ir šiuo metu. Pareiškėjui 2012 m. balandžio 15 d. buvo atliktas kairės kojos operacija (kelio sąnario pakeitimas), po šios operacijos 1 mėn. išbuvo reabilitacijoje. Pareiškėjas dėl nurodytų ligų negalėjo laiku kreiptis dėl pensijos išmokėjimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai 2010–2011 metais pareiškėjui mokėjo pensijos dalį, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgus į jo praėjusios mėnesio draudžiamąsias pajamas. Pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą pensijos dalį pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, nes ši norma 2012 m. vasasrio 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ame pensijų skyriuje A. A. M. 2000 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 635 nuo 1999 m. liepos 1 d. paskirta valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. nukentėjusiųjų asmenų pensijos dydis perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę (180,00 Lt). Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu A. A. M. dirbo, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi buvo išmokėta nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalis, apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į gautų draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėjui buvo tęsiamas nukentėjusiųjų asmenų pensijos mokėjimas, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios neprieštaravo Konstitucijai. Pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl pagrįstai po minėto nutarimo priėmimo pareiškėjui buvo tęsiamas nukentėjusiųjų asmenų pensijos mokėjimas, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos teisėje galioja teisėtumo prezumpcija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir taikytinas į ateitį, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensijos dalį. Nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatomis, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai sumažino bei mokėjo sumažintą senatvės pensiją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą, o tenkinus pareiškėjo skundą, priteistą sumą išdėstyti dalimis.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas su skundu išmokėti 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį į VSDFV kreipėsi 2013 m. kovo 12 d., o į teismą – 2013 m. gegužės mėn., todėl jis praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti pensijas, šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį bei mokėti perskaičiuotas pensijas, atsižvelgus į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Kadangi pareiškėjo senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad VSDFV teritorinis skyrius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą pensijų dalį. Prašė atsižvelgti į tai, kad neišmokėtos pensijos dalies priteisimas VSDFV biudžetui sukeltų papildomą finansinę naštą, nes šiame biudžete nėra numatytų lėšų pagal Laikinąjį įstatymą neišmokėtoms pensijų dalims mokėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Atnaujino A. A. M. terminą skundui paduoti. Panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (10.1)3-44348 ir VSDFV 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3037 dalis, kuriose Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Priteisė A. A. M. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 4 142,04 Lt ir valstybinę nukentėjusiųjų asmenų pensiją 656,92 Lt neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31d. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz. 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-992/2013 ir kt.), konstatavo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, darė išvadą, kad naikintinos tik tos VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. balandžio 8 d. ir VSDFV 2013 m. gegužės 8 d. sprendimų dalys, kuriose atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas pažymėjo, kad VSDFV 2013 m. gegužės 8 d. sprendime iš esmės yra pasisakyta dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, todėl laikytina, kad pareiškėjo skundas yra išnagrinėtas iš esmės.

Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Tokia praktika patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje teismas konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija išmokėta 2010 m. vasario mėn. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 12 d., o į teismą – 2013 m. gegužės 16 d., taigi praleidęs trejų metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti.

Pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo. Prašymą pareiškėjas iš esmės grindė savo prasta sveikatos būkle, šiems teiginiams pagrįsti pateikė medicininius dokumentus. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti išdėstytas aplinkybes ir juos pagrindžiančius duomenis, atsižvelgęs į pareiškėjo amžių, jo sveikatos būklę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pripažino, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino.

Teismas pripažino, kad valstybinė senatvės draudimo pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, o valstybinė nukentėjusiųjų asmenų – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Tačiau iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui neteisėtai buvo sumažinta paskirta valstybinė senatvės draudimo pensija ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl pagal pateiktus apskaičiavimus pareiškėjui priteistina neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, susidariusi pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, t. y. skirtumas tarp paskirtos ir perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą ir mokėtos, atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas, senatvės pensijos dydį – 4 142,04 Lt. Pareiškėjui negali būti priteista prašoma 6 303,00 Lt suma, nes ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Pareiškėjui priteistina neišmokėta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija pagal atsakovo pateiktus duomenis, t. y. 656,92 Lt. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 1 136,92 Lt negali būti tenkintas, nes pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas nekvestionavo atsakovo pateiktų duomenų teisingumo, kurių nei pareiškėjas, nei atsakovas neginčijo.

Trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV prašymo, priteisus pareiškėjui pensiją, šią sumą išmokėti dalimis, teismas netenkino, motyvuodamas tuo, kad prašymas jokiais rašytiniais įrodymais nepagrįstas, priteistina suma yra nedidelė.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylos dalį dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyriui išmokėti 4 142, 04 Lt senatvės pensijos dalį ir 656,92 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį, nutraukti, o reikalavimą panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiais suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas A. A. M. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde suformuluoti motyvai prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių, šis laiku nesikreipė dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytų aplinkybių visetą, pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Byloje nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės:

VSDFV Vilniaus m. 6-ojo pensijų ir pašalpų filialo 2000 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 635 nuo 1999-07-01 iki gyvos galvos pareiškėjui skirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių ir našlaičių pensija (b. l. 42). Pareiškėjui 1993 m. kovo 16 d. protokolu-teikimu Nr. 689/8 nuo 1993-03-01 skirta 132,00 Lt valstybinė pensija (b. l. 40), kuri buvo perskaičiuota ir mokama 210,97 Lt dydžio pensija (b. l. 41). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 15-17-3708 pareiškėjui perskaičiuota ir paskirta 1 201,80 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 39). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 15-17-12650 perskaičiuota ir paskirta 1 212,60 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 38). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 15-17-10884 perskaičiuota ir paskirta 1 223,40 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 37).

Pareiškėjas 2013 m. kovo 12 d. kreipėsi į VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, prašydamas pateikti skaičiavimus dėl neteisėtai jam, kaip dirbančiam pensininkui, sumažintos pensijos (b. l. 23).

VSDFV 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. (6.5)I-1977 „Dėl praleisto termino“ atsisakė pareiškėjo skundą nagrinėti. Nurodė, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį ir jis praleido ne tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, bet ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjui pasiūlyta iki 2013 m. balandžio 22 d. pateikti įrodymus, jo manymu, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 24–25).

VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013 m. balandžio 8 d. rašte Nr. (10.1)3-44348, išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. kovo 12 d. prašymą, informavo pareiškėją apie paskirtą ir išmokėtą pensiją. Nurodė, kad remiantis tuo metu galiojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis pareiškėjui buvo perskaičiuota pensija. Kadangi jis turėjo draudžiamųjų pajamų, tai skirtos pensijos dydis buvo sumažintas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę ir pateikti skaičiavimai apie išmokėtą senatvės pensiją (b. l. 10).

Pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 24 d. skundą VSDFV dėl 2013 m. balandžio 8 d. atsakymo, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, nes jis praleistas ne dėl jo kaltės, o dėl svarbios priežasties bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti 6 303 Lt negautą pensiją (b. l. 11).

VSDFV 2013 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. (6.5)I-3037 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, konstatavusi, kad pareiškėjas praleido terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus veiksmams apskųsti, o 2013 m. balandžio 24 d. skunde įrodymų, kad terminą praleido dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, nepateikė. Pabrėžė, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog negali būti taikomas trejų metų terminas, nėra aplinkybė, įrodanti, kad jis praleido apskundimo terminą dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių. Be to, informavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 12).

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo atsakovui paduotas 2013 m. kovo 12 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. VSDFV vertinimu, pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl trečiasis suinteresuotas asmuo (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose. Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, trečiasis suinteresuotas asmuo paminėtame 2013 m. gegužės 8 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Vadovaudamasis šiuo precedentu, teismas nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdamas į paminėtas tokio pobūdžio bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės teisingu ir pagrįstu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistas, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Audrius Bakaveckas

Skirgailė Žalimienė