R-858-11-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. R822-11/2014

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00015-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjams G. J. A., G. S., J. P., R. L.,

pareiškėjų atstovei advokatei Aldonai Birutei Jankevičienei,

atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui J. U.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J. A., V. S., T. Ž., K. V., R. K., J. K., A. K., E. D., A. R., P. V., V. J., R. G., N. Š., A. V., J. P., S. K., G. S., R. L., M. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Atsakovas, Vyriausioji rinkimų komisija, VRK) 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. Sp-101, kuriuo Atsakovas nusprendė neįregistruoti Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės ir neišdavė jai piliečių parašų rinkimo lapų, ir įpareigoti Atsakovą ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą įregistruoti Piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl pateikto įstatymo projekto ir išduoti parašų rinkimo lapus.

2. Skunde pareiškėjai nurodo, kad Atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą viršijo savo įgaliojimus, nustatytus Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme, nes priimdamas sprendimą pažeidė minėto įstatymo 1 straipsnį, 2 straipsnį, 3 straipsnį, 6 straipsnį. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentas nenumato, kad priimant sprendimą dėl referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimo, VRK turėtų vadovautis kokiomis nors vieno ar kelių VRK narių, ar kitų institucijų išvadomis, nes pagal reglamento 30 straipsnį VRK posėdyje paprastai svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių šio Reglamento nustatyta tvarka yra pateikti Komisijos sprendimų projektai. Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, nesilaikė VRK įstatymo 11 ir 12 straipsnių. Be to, VRK, priimdama ginčijamą sprendimą, šiurkščiai pažeidė VRK įstatymo 12 straipsnį, nustatantį, kad Vyriausioji rinkimų komisija neturi teisės aiškinti rinkimų ir Referendumo įstatymų nuostatų.

3. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad VRK Sprendimas Nr. Sp-101 yra neteisėtas, kadangi sprendimas priimtas pažeidžiant Referendumo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ir Seimui, taip pat 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, VRK įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatytas VRK pareigas. VRK, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė VRK įstatymo 20 straipsnį. Tokiais veiksmais VRK pažeidė ne tik minėtas įstatymo nuostatas, bet ir teisinio apibrėžtumo principą.

4. Pareiškėjai mano, kad ginčijamą sprendimą atsakovas priėmė viršydamas VRK įstatymo jam nustatytus įgaliojimus, pažeisdamas Referendumo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatas, garantuojančias Lietuvos piliečių konstitucines pilietines teises – referendumo iniciatyvos teisę, sąmoningai ignoruodamas posėdžio metu dalies Vyriausiosios rinkimų komisijos narių ir pareiškėjų grupės atstovų pateiktus argumentus, kad atsakovui įstatymai nesuteikia kompetencijos spręsti, ar referendumui pateiktas sprendimo projektas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, ir nenustato galimybės tuo pagrindu neregistruoti Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, taip pat ignoruodamas argumentus, kad Teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – LRS Teisės departamentas) neturėjo jokių pastabų dėl pateikto referendumui projekto juridinės technikos reikalavimų.

Ginčijamas sprendimas, pasak pareiškėjų, šiurkščiai pažeidžia konstitucinę piliečių teisę inicijuoti referendumą valstybei ir tautai svarbiais klausimais, kaip tai yra garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kaip tai yra nustatyta Referendumo įstatyme. Neteisėtai neįregistruodamas Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, vengdamas vykdyti Konstitucijos ir įstatymų nustatytas pareigas, Atsakovas neteisėtai suvaržo referendumo iniciatyvos įgyvendinimą, tuo pačiu paneigdamas ir Lietuvos Respublikos piliečių demokratinę teisę tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme.

5. Pareiškėjai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas, KT) 1994 m. liepos 22 d. nutarimu. Pažymi, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas, todėl 2014 metų sausio 24 d. Konstitucinio Teismo pasisakymas dėl Seime svarstomų Konstitucijos keitimo procedūrų, kuriuo remiasi VRK svarstymo ir sprendimo priėmimo metu, negali būti pagrindu atmesti piliečių grupės reikalavimą dėl iniciatyvinės grupės įregistravimo ir parašų rinkimo lapų išdavimo. Pasak pareiškėjų, iš minėto KT nutarimo išplaukia, kad bet kokie Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų subjektų vertinimai dėl referendumui pateikto sprendimo projekto negali būti pagrindas kaip nors varžyti Lietuvos Respublikos piliečių teisę inicijuoti referendumą. Lietuvos Respublikos Konstitucija taip pat neleidžia nustatyti kokių nors apribojimų ar išankstinių sąlygų referendumo skelbimui, kai referendumą inicijuoja piliečiai Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka. Tokių išankstinių sąlygų ar apribojimų Konstitucija ir įstatymas neleidžia net Lietuvos Respublikos Seimui. Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato: „Jeigu Seimo sudaryta ekspertų grupė padaro išvadą, kad net ir tuo atveju, jeigu piliečių reikalavime paskelbti referendumą siūlomas sprendimo projektas galimai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimas šią išvadą turi paskelbti visuomenei, tačiau ši išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo.“ Šia nuostata įstatymų leidėjas užtikrino tautos teisę keisti galiojančios Konstitucijos nuostatas, kadangi priešingu atveju, bet kokie pakeitimai būtų negalimi, o tai stabdytų visuomenės ir valstybės vystymąsi.

Tačiau Atsakovas, motyvuodamas vieno iš Vyriausiosios rinkimų komisijos narių pateikta pažyma, kurioje nurodyti argumentai dėl Grupės referendumui pateikto projekto galimo neatitikimo Konstitucijai, taip pat įvairiomis kitomis nuomonėmis bei vertinimais, Grupės neįregistravo ir tokiu būdu neteisėtai sustabdė Konstitucijoje garantuojamą piliečių referendumo iniciatyvą. Be to, ginčijamo sprendimo priede pateikti vertinimai, kad esą referendumui pateiktas sprendimo projektas prieštarauja Sutarčiai dėl Europos sąjungos veikimo (SESV) neatitinka tikrovės (todėl neatitinka tikrovės ir visi kiti vertinimai, kurie yra išvesti iš šios prielaidos). Švedijos Karalystė taip pat ratifikavo šią sutartį ir taip pat dalyvauja Ekonominėje ir pinigų sąjungoje su tokia pat išlyga kaip Lietuvos Respublika, tačiau dėl euro įvedimo termino skelbė referendumą, o Europos Sąjungos institucijos dėl to nepradėjo prieš Švediją Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrų; tokių procedūrų ES institucijos nesiėmė ir iki šiol, kadangi Švedijos piliečiai skubėjimui įvesti eurą nepritarė. Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo priede pateiktos pastabos, kad esą Lietuvos Respublika pinigų politikoje išimtines teises suteikė Europos Sąjungai taip pat neatitinka tikrovės, nes ir pats Atsakovas pripažįsta, kad dėl euro įvedimo SESV Lietuvos Respublikai yra suteikta išlyga ir, kol neįvestas euras, visos kompetencijos Europos centriniam bankui dar nėra suteiktos (kaip antai, Europos centrinis bankas juk nevykdo lito emisijos ir negali pats į save kreiptis prašydamas vietoj lito įvesti eurą). Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė niekaip negali būti įgyvendinta, jeigu Vyriausioji rinkimų komisija dėl kokių nors jos kompetencijai nepriklausančių motyvų bei samprotavimų atsisako arba vengia įregistruoti atitinkamą piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri turėtų teisę rinkti 300 tūkstančių piliečių parašus.

6. Pareiškėjai pažymi, kad įstatymai Vyriausiajai rinkimų komisijai nenumato įgaliojimų stabdyti grupės įregistravimą, jeigu referendumui siūlomas įstatymo projektas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos reikalavimus (Referendumo įstatymo 6 str. 1 d.) Tačiau atsakovas, viršydamas jam įstatymų suteiktą kompetenciją ir įgaliojimus, neteisėtai ir nepagrįstai ėmė vertinti grupės referendumui pateikto sprendimo projekto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir tarptautiniams Lietuvos Respublikos įsipareigojimams.

LRS Teisės departamentui konstatavus, kad grupės pateiktas galutinis sprendimo projekto tekstas atitinka Referendumo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, taip pat ir visus formalius įstatymų bei kitų norminių teisės aktų rengimo juridinės technikos reikalavimus, ir atsakovui nepateikus jokių teisinių argumentų, kad referendumui pateiktas projektas, kuris yra susijęs su nacionalinio piniginio vieneto (lito) išsaugojimo, gali būti nesvarbus Valstybei ir Tautai, Atsakovas privalėjo įvykdyti jam pavestą įstatyminę funkciją – įregistruoti referendumo iniciatyvinę grupę ir išduoti parašų rinkimo lapus. Todėl Atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimdamas sprendimą vadovautis kieno nors, neturinčio tam įstatyminių įgaliojimų (tuo labiau vieno VRK nario – J. U.) pateikta išvada, susijusia su iniciatyvos turiniu, kadangi, kaip minėta, pagal VRK įstatymo 12 straipsnį, Vyriausioji rinkimų komisija neturi teisės aiškinti rinkimų ir Referendumo įstatymų nuostatų, o tuo labiau – Konstitucijos ar tarptautinių santykių.

7. Teismui pateiktame skunde rašoma, kad ginčijamo sprendimo priede remiamasi LRS Teisės departamento kovo 10 d. pastabomis, kurios Atsakovui buvo pateiktos dėl Grupės pateikto preliminaraus sprendimo projekto, o tokių pastabų dėl galutinio teksto, pateikto referendumui, šis departamentas nepateikė, todėl ir atitinkami Atsakovo samprotavimai yra niekiniai. Teigiama, kad šiame priede pateiktoje išvadoje visiškai nepagrįstai remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimu. Jokia valstybės institucija nenagrinėjo ir negalėjo nagrinėti referendumui pateikto sprendimo projekto atitikties Konstitucijai, kadangi Referendumo įstatymas numato, kad dėl tokios atitikties vertinimus gali pateikti tik Seimo sudaryta ekspertų komisija prieš skelbiant referendumą (kai jau surinkta ne mažiau kai 300 000 piliečių parašų) ir net šie vertinimai negali užkirsti kelio referendumo iniciatyvai. Todėl ir Atsakovo tuo pagrindu (dėl atitikties Konstitucijai) išdėstyti samprotavimai, kad referendumui pateiktas sprendimas gali neatitikti teisės aktų sistematiškumo ar darnos, yra niekiniai.

8. Skunde kaip svarbi aplinkybė nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta Lietuvos piliečių referendumu, o Konstitucinis aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“) buvo priimtas Seime praėjus keturiolikai mėnesių po Lietuvos Respublikos piliečių referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą, todėl dėl tokio turinio akto lietuvių Tauta 2003 m. gegužės 10-11 d. referendume nebalsavo. Sprendimai, priimti visuotiniame tautos referendume, atspindi aukščiausią suvereno – Lietuvos tautos valią ir jų nevalia niekam pakeisti (tuo labiau, kai taip mėginamos paneigti Konstitucijos 1 skirsnio nuostatos, kurios iš tikrųjų gali būti atšauktos ar pakeistos tik pačios Tautos valia, referendumo būdu).

9. Skunde teismui pažymima, kad piliečių grupės siūloma Konstitucijos 125 straipsnio pataisa negali prieštarauti ir minėtam Konstituciniam aktui, nes referendumui teikiamo sprendimo projekte kartu yra pateikiamas ir šio Konstitucinio akto 1 straipsnio pakeitimas, kuriame nurodyta, kad šios straipsnio nuostatos veikia tiek, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Stojant į Europos Sąjungą, prieš Seimui ratifikuojant ES stojimo sutartį, buvo vadovaujamasi konstitucine doktrina, kad Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių normos turi viršenybę prieš konkuruojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Tačiau Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. išaiškinimu iš esmės sakoma, jog nors Europos Sąjungos teisės aktai turi pirmenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, tačiau jie neturėtų būti prilyginti pačiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar turėti kokią nors viršenybę ar pirmenybę prieš šį aukščiausią mūsų šalies teisės aktą.

10. Pareiškėjai nurodo, kad svarbi aplinkybė yra ta, jog ES Stojimo bei kitose sutartyse nėra jokių nurodymų dėl vieningos valiutos įvedimo terminų ir jos nuostatos Lietuvai neveikia tiek, kiek galioja išlyga Lietuvos Respublikai dėl euro įvedimo (taigi tiek, kiek Lietuvoje dar funkcionuoja nacionalinis piniginis vienetas – litas). Pažymėtina, kad referendumo paskelbimas dėl nacionalinės valiutos – lito išsaugojimo, nereiškia, kad grupės formuluojami klausimai referendumui, jeigu jis įvyktų, negalėtų būti pakeisti ateityje, kai Lietuvos žmonės bus pasirengę ir patys pageidaus įsivesti eurą. Referendumui teikiamas sprendimo projektas kaip tik numato galimybę pakeisti nacionalinį piniginį vienetą į litą, jei toks sprendimas bus priimtas referendumu.

11. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad tiek Švedijos, tiek Lietuvos ratifikuotose SESV ar kitose Europos Sąjungos sutartyse nėra nė žodžio apie Europos stabilizavimo mechanizmo fondą (ESM), kuris pradėjo funkcionuoti nuo 2012 metų. Taip pat niekur nepaminėtas ir šio įnašo į fondą dydis, kurio tuo metu net nebuvo. Atsiradus naujoms sąlygoms, dėl numatytų milijardinių kasmetinių įnašų į ES stabilizavimo fondą, euro įsivedimo sąlygos iš esmės pasikeitė, nes tai tapo susiję su labai didele papildoma finansine našta valstybėms narėms ir naujais įsipareigojimais, kurių nei Stojimo sutartyje, nei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nebuvo. Valstybės narės, įstojusios į ES 2004 ir 2007 metais, yra Europos pinigų sąjungos narės, jos koordinuoja savo ekonominės politikos formavimą su kitomis ES valstybėmis narėmis, jų oficialus statusas iki bendrosios valiutos įvedimo yra „valstybės narės, kurioms taikoma išlyga“. Tokį statusą joms suteikė Stojimo aktas. Tokiam šių tautų požiūriui neprieštarauja ir Europos Sąjungos institucijos. Tam tikrose šalyse surengti referendumai dėl euro įvedimo patvirtina, kad toks ES stojimo sutarties traktavimas, kaip tai daro kai kurios Lietuvos valstybės institucijos, jog pasirašant sutartį jau įsipareigojama įvesti eurą, yra teisiškai nepagrįstas. Tuo labiau tokie traktavimai negali būti pagrindas kaip nors varžyti piliečių referendumo iniciatyvą dėl lito išsaugojimo.

12. Skunde rašoma, kad nepaisant aiškinimų, kad siūloma pataisa galimai nesiderina ir prieštarauja Konstitucijai, valstybės institucijos privalo užtikrinti ir teikti tokias siūlomas pataisas visuotiniam piliečių referendumui, kur jie ir tik jie balsavimo būdu turi teisę nuspręsti, kas atitinka jų lūkesčius. Todėl visiškai demagogiškai atrodo skelbiami teiginiai, kad tauta gali ir turi teisę kelti klausimą dėl išstojimo iš ES, bet negali kelti klausimo dėl Lietuvos pinigų – lito. Referendumo iniciatorių nuomone, valstybė be savo piniginio vieneto – kažin ar dar valstybė, o savo valstybės atsisakyti Konstitucija leidžia tik ¾ visų Lietuvos piliečių balsų dauguma. Todėl aiškintojai, kad piliečių referendumo iniciatyva esą neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, galbūt patys pamina pačius Konstitucijos pagrindus ir kėsinasi į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką.

13. Pareiškėjai mano, kad atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas.

II. 14. Vyriausioji rinkimų komisija atsiliepime, kurį pateikė teismui, prašo skundą atmesti.

15. Atsiliepime nurodoma, kad tokia VRK praktika, kai VRK pritaria (arba nepritaria) vieno VRK nario ar kelių VRK narių grupės parengtai pažymai, ir tuo pagrindu priima sprendimą, yra įprasta VRK veikloje, tai neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymui. Tokią praktiką pripažįsta ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. R261-23/2012).

16. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad pagal Referendumo įstatymo (toliau – ir RĮ) 6 straipsnį, referendumui siūlomas įstatymo projektas turi atitikti Įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo nustatytus reikalavimus, tačiau šis įstatymas skundžiamo sprendimo priėmimo metu yra netekęs galios. Šiuo metu galioja Teisėkūros pagrindų įstatymas, kurio 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Referendumui siūlomas įstatymo ar kito teisės akto projektas turi atitikti šiame įstatyme nustatytus formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus. To paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad teisėkūroje vadovaujamasi ir sistemiškumo principu, kuris reiškia, kad „teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina“.

17. Atsakovas pažymi, kad Referendumo iniciatorių (ir pareiškėjų) pateiktame Seimo kanceliarijos teisės departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 2 d. rašte Nr. S-2014-2891, be kita ko, nurodyta, kad „pagal Seimo statutą ir Referendumo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies ir 10 straipsnio nuostatas Teisės departamentas neturi įgaliojimų teikti savo išvadų ar pastabų dėl piliečių iniciatyvinės grupės referendumui teikiamų sprendimų tekstų bei įstatymų projektų šių grupių įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje stadijoje“. Nurodo, kad „teikiamas įstatymo projektas atitinka juridinės technikos reikalavimus“, tačiau taip pat atkreipia dėmesį, kad „Teisės departamento nuomonė neapima teikiamo įstatymo projekto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime išaiškino: „Tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija. Tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir teisinės valstybės pamatinių principų. Šios taisyklės turi laikytis ir piliečių grupė, reiškianti iniciatyvą surengti referendumą. Taigi ir referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su Konstitucija“.

18. Pareiškėjai kaip VRK įgaliojimus ribojančią nurodo Referendumo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatą. Atsakovo manymu, ši specialioji norma taikoma tik Seimui ir tik tuomet, jei yra surinkta 300 tūkstančių piliečių parašų, remiančių referendumo iniciatyvą.

19. Atsiliepime rašoma, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime akcentavo, kad Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse. Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. Taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.

Taigi, pasak atsakovo, VRK įgaliojimai atsisakyti registruoti referendumo iniciatyvą klausimu, kurį priėmus Konstitucijoje atsiras vidinė normų kolizija (prieštaravimas), kyla iš pačios Konstitucijos bei iš sisteminės Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimų, VRK įstatymo ir Referendumo įstatymo analizės. Laikantis priešingos (pareiškėjų palaikomos) pozicijos, VRK turėtų registruoti visas formalius teisės akto apipavidalinimo reikalavimus atitinkančias referendumo iniciatyvas.

20. Atsiliepime nurodoma, kad Referendumui keliamo klausimo išankstinio vertinimo problematika buvo nagrinėta Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime. Tačiau, pasak atsakovo, šią doktriną Konstitucinis Teismas patikslino ir detalizavo 2014 m. sausio 24 d. nutarime, nustatydamas, kada negali būti daromos Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai; taip pat negali būti daromos Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu jų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.

Taigi išankstinis atskirų specialistų ar institucijų vertinimas dėl referendumui siūlomo sprendimo teksto galimo neigiamo ekonominio, socialinio, techninio ar kitokio poveikio nėra pagrindas neskelbti referendumo (pagal Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimą), tačiau tai neapima atvejų, kuomet referendumu siūloma įvesti prieštaravimą į pačia teisinę sistemą, pažeidžiant nuoseklią teisinę logiką, įvedant prieštaraujančių nuostatų į Konstituciją. Kitaip tariant, keisti Konstituciją reikia tokiu būdu, kad po pakeitimo nebūtų suardyta ją sudarančių teisės normų darna (pagal Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimą).

Tai, kas paminėta anksčiau, įtvirtina ir tarptautiniai dokumentai. Referendumų gerosios praktikos rinkimų kodekso, patvirtinto 2007 m. kovo 19 d. Demokratinių rinkimų tarybos, III skyriaus 3 punkte nustatyta, kad tekstai, pateikti referendumui, privalo atitikti aukštesnę teisinę galią turinčius teisės aktus (teisės normų hierarchijos principas). Jie negali prieštarauti tarptautinei teisei arba Europos Tarybos teisės aktuose įtvirtintiems principams (demokratijai, žmogaus teisių apsaugos, teisės viršenybės principui). Tekstas, kuris prieštarauja pirmiau nurodytiems reikalavimams, negali būti teikiamas balsavimui.

21. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjai teigia, kad „iš esmės kiekviena siūloma Konstitucijos pataisa neatitinka Konstitucijos, kadangi bet kuria tokia pataisa būtų siekiama pakeisti kurią nors galiojančią Konstitucijos nuostatą“. Toks pareiškėjų teiginys neatitinka nagrinėjamos problemos esmės, kadangi, atsakovo manymu, negalimi tik tokie Konstitucijos pakeitimai, kurie prieštarautų pačiai Konstitucijai (griautų jos normų vidinę darną) juos priėmus referendumu ir šiems įsigaliojus.

22. Atsakovas mano, kad VRK narių kompetencija (privalomas aukštasis teisinis išsilavinimas) yra pakankama įvertinti referendumui teikiamo klausimo suderinamumą su Konstitucija jo priėmimo atveju. Tai užtikrina ir VRK formavimo principai: visų parlamentinių partijų atstovų delegavimas ir profesionalių nepartinių teisininkų dauguma. Rizika, kad VRK vertinimai gali būti politiškai angažuoti ar nepagrįsti dėl kitų motyvų, yra eliminuojama tuo, kad tokie VRK sprendimai gali būti tikrinami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

23. Atsakovas taip pat nurodo, kad yra ir kitas kelias, kuriuo įmanoma eliminuoti referendumu priimtus Konstitucijos pakeitimus, kuriais pažeidžiama vidinė Konstitucijos nuostatų darna. Pagal RĮ 78 straipsnio 4 dalies nuostatas, referendumu priimtas įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po 1 mėnesio nuo jo priėmimo referendume dienos. Įstatyme numatytas 1 mėnuo yra pakankamas laiko tarpas, per kurį priimto įstatymo dėl Konstitucijos keitimo atitikimo Konstitucijai patikrinimą Konstituciniame Teisme gali nutarimu inicijuoti Seimas. Tačiau toks sprendimas yra neracionalus ir neefektyvus. Taip būtų sudaromos prielaidos daryti beprasmius referendumus, eikvoti mokesčių mokėtojų lėšas, galbūt piktnaudžiauti Konstitucijos suteiktomis teisėmis.

24. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad:

– VRK gavo Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. raštą (Nr. S-2D14-2031), kuriame buvo išsakyta nuomonė, kad „referendumo paskelbimo iniciatyvinės grupės siūlomos Konstitucijos 125 straipsnio pataisos nedera su Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir iš šios narystės kylančiu konstituciniu Lietuvos valstybės įsipareigojimo vykdymu.

– VRK gavo Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Europos teisės departamentas) specialistų išvadą (2014 m. balandžio 3 d. raštas Nr. SD-65), kurioje pasakyta, kad „Europos teisės departamento manymu, siūlomos Konstitucijos 125 straipsnio ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio pataisos, jeigu už jas būtų nubalsuota referendumo metu, prieštarautų Stojimo akto 2 ir 4 straipsniams, ESS 3 straipsnio 4 daliai, SESV 119 straipsnio 2 daliai ir, atitinkamai, Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui ir bendrajam tarptautinės viešosios teisės principui pacta sunt servanda“.

– Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime, be kita ko, pasakyta, kad viena iš sričių, kurioje „Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ir patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją, yra Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 4 dalyje numatyta ekonominė ir pinigų sąjunga, kurios valiuta – euras. Pažymėtina ir tai, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 119 straipsnio 2 dalį valstybių narių ir Sąjungos veikla ekonominės ir pinigų politikos srityje apima bendrą valiutą – eurą, vienos bendros pinigų politikos ir valiutų kurso politikos nustatymą ir vykdymą; pagal šios sutarties 3 straipsnio 1 dalies c punktą valstybėms narėms, kurių valiuta yra euras, Sąjunga turi išimtinę kompetenciją pinigų politikos srityje. <...> 4. Apibendrinant pažymėtina, kad minėtas konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas ir visateisė narystė Europos Sąjungoje, kaip konstitucinė vertybė, suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą kaip visateisei narei dalyvauti inter alia ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių integracijoje, inter alia įsivedant bendrą šios sąjungos valiutą eurą, patikint išimtinę kompetenciją pinigų politikos srityje Europos Sąjungai. Pažymėtina, kad toks konstitucinis Lietuvos valstybės įsipareigojimas kartu yra jos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimas, kurį būtina vykdyti laikantis ir Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos bei konstitucinio pacta sunt servanda principo.

Pažymėtina ir tai, kad įgyvendinant šį Lietuvos Respublikos konstitucinį ir narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimą Lietuvos banko kompetencija pinigų politikos, inter alia pinigų emisijos, srityje turi būti patikėta ECB“.

25. Apibendrindamas atsakovas akcentuoja, kadangi tiek VRK, tiek referendumo iniciatoriai (ir pareiškėjai) yra saistomi Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo sprendimų, referendumui teikiamas sprendimo keisti Konstituciją tekstas turi būti suderintas su Konstitucija taip, kad nepažeistų joje įtvirtintų vertybių darnos, Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės geopolitines orientacijos bei konstitucinio pacta sunt servanda principo. Atsakovo manymu, VRK pozicija, kuri remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. suformuluota doktrina, nepaneigia konstitucinių tautos suvereniteto principų, neužkerta kelio priimti sprendimų dėl nacionalinės valiutos ar Lietuvos banko kompetencijos. Tiesiog, kaip ir kitas procedūrinis sprendimas, tai gali būti padaryta laikantis pačioje Konstitucijoje nustatytų ir iš jos išplaukiančių taisyklių – pirmiausiai atsisakant Lietuvos narystės Europos Sąjungoje arba kitais teisiniais būdais inicijuojant tarptautinių sutarčių sąlygų pakeitimus.

26. Atsakovas taip pat nurodo, kad jei šiame atsiliepime ir bylos nagrinėjimo metu Teismui nepakaks argumentų pagrįsti atsakovo poziciją, jis prašo teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar neprieštarauja Konstitucijai Referendumo įstatymas ta apimtimi, kiek nenustato, kad Vyriausioji rinkimų komisija kartu su referendumo iniciatoriais privalo užtikrinti, kad referendumui teikiamas sprendimo keisti Konstituciją tekstas turi būti suderintas su Konstitucija taip, kad nepažeistų joje įtvirtintų vertybių darnos, Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos bei konstitucinio pacta sunt servanda principo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. 27. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. Sp-101 ir įpareigoti Atsakovą ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą įregistruoti Piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl pateikto įstatymo projekto ir išduoti parašų rinkimo lapus.

28. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama pareiškėjų skundo argumentus, sprendžia, jog pareiškėjai ginčijamą sprendimą visų pirma kvestionuoja tuo aspektu, kad, pareiškėjų manymu, Vyriausioji rinkimų komisija, spręsdama klausimą dėl Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, iniciatyvinės grupės privalomajam referendumui įregistravimo, neturi įgaliojimų vertinti, ar Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, siūlomas privalomuoju referendumu priimti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Teisėkūros pagrindų įstatymą, taip pat tokio vertinimo pagrindu priimti ginčijamą sprendimą.

IV. Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad „[k]iekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas (sudaro vieną visumą), jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimai, 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai).

Leidžiant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, juos leidžiančias valstybės institucijas saisto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Pažymėtina ir tai, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose; taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas).“ Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime nurodė, kad „visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos ir kt.”.

Vadinasi, sprendžiant šioje byloje klausimą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų, privaloma vadovautis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir argumentais.

30. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo:

– pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyti iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų kylantys referendumą organizuojančios institucijos – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija; tokie įgaliojimai inter alia suponuoja Vyriausiosios rinkimų komisijos pareigą neregistruoti tokios piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri referendumui siūlo tokį Konstitucijos pataisos projektą, kuriuo nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų;

– Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas [Vyriausiosios rinkimų komisijos] įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę reiškia ir įgaliojimą vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi Referendumo įstatyme nustatytų reikalavimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko šių reikalavimų, inter alia <...> 6 straipsnyje nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams;

– referendumui siūlomam įstatymo projektui turi būti taikomi reikalavimai, kylantys iš Teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo tvarka;

– rengiant teisės aktų projektus turi būti vadovaujamasi teisėkūros principais, inter alia iš jų kylančiais reikalavimais teisės aktų, taigi ir siūlomų referendumui, projektų turiniui; pagal sistemiškumo principą teisės normos privalo derėti tarpusavyje: siūlomas priimti teisinis reguliavimas turi būti darnus, siūlomo priimti teisės akto projekto nuostatos turi derėti ir su kitų, aukštesnės ir tos pačios teisinės galios, teisės aktų nuostatomis;

– pagal Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą referendumui siūlomas įstatymo projektas turi neprieštarauti Konstitucijai, inter alia Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu turi būti paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų;

– Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, aiškinamas šio straipsnio 1 dalies 7 punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto kontekste, reiškia, kad Vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka;

– Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintas tas pats šios komisijos įgaliojimas įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuris nustatytas Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi jis aiškintinas analogiškai, būtent kaip reiškiantis, kad Vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka;

– Referendumo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymų nuostatose įtvirtintas Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko Referendumo, Teisėkūros pagrindų įstatymuose nustatytų reikalavimų referendumui siūlomo įstatymo projekto turiniui, apima ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimą vertinti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo priimti įstatymo (inter alia Konstitucijos pakeitimo įstatymo) projekto turinį;

– pagal Konstituciją privalomas nustatyti teisinis reguliavimas, kuriuo būtų įtvirtinti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai tikrinti referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, inter alia reikalavimui Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų darnos, iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą inter alia Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektą su Konstitucija, yra implicitiškai nustatytas Referendumo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymuose.

31. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime taip pat nurodė, kad:

– Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija; tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir vienas svarbiausių teisinės valstybės pamatinių principų; šios taisyklės turi laikytis ir piliečių grupė, reiškianti iniciatyvą surengti referendumą; referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su Konstitucija.

– iš Konstitucijos viršenybės principo inter alia kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų;

– reikalavimas laikytis Konstitucijos negali būti laikomas papildoma, Konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti, kuri saistytų Konstitucijos 9 straipsnio įgyvendinimą. Pabrėžtina, kad toks reikalavimas kyla iš pačios Konstitucijos, inter alia jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto Konstitucijos viršenybės principo, konstitucinio teisinės valstybės principo;

– Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos;

– kadangi Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), negali būti vertinamas kaip Konstitucijos 3 straipsnyje nurodytas Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis. <...> Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuoja Tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos Konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su Tauta ir veikti jos vardu siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes;

– pagal Konstituciją įstatyme inter alia turi būti nustatytas iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principų kylantis reikalavimas piliečių referendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija. Iš šio reikalavimo inter alia kyla piliečių referendumo iniciatyvinės grupės pareiga referendumui teikti tik tokius Konstitucijos pataisų projektus, kuriais būtų paisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.

32. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime išaiškino, kad „Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse. Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. Taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.“

Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime, be kita ko, išskirti šie iš Konstitucijos kylantys materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai:

– referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai;

– negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (inter alia Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos suponuojamos Lietuvos Respublikos narystės NATO įsipareigojimai) ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.

2014 m. liepos 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai taikytini ir Konstituciją keičiant referendumu. Taigi pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiamas ir toks Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos viršenybės principą, nepaisyti iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.

33. Vadovaujantis pirmiau pateiktais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, būtina daryti išvadą, jog Vyriausioji rinkimų komisija (toliau – ir VRK) turi teisę ir pareigą tikrinti, ar pateiktas privalomuoju referendumu priimti įstatymo (Konstitucijos) projektas atitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) reikalavimus, inter alia, ar siūlomomis pataisomis nepažeidžiamas teisėkūros sistemiškumo principas – ar nėra teikiamos priimti privalomuoju referendumu tokios (Konstitucijos) nuostatos, kurios paneigtų kitą (Konstitucijos) nuostatą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. Nustačiusi minėtas aplinkybes, t. y. Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymą, pasireiškiantį tuo, kad nepaisoma TPĮ įtvirtinto teisėkūros sistemiškumo ar kito principo, VRK gali atsisakyti registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę ir išduoti piliečių parašų rinkimo lapus. Tik tokiu būdu VRK gali faktiškai realizuoti jai pavestą įgaliojimą prižiūrėti, kaip vykdomas Referendumo įstatymas (RĮ 20 str. 1 d. 7 p.).

34. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo VRK sprendimo motyvus, daro išvadą, kad atsakovas atliko būtent pirmiau aprašytą vertinimą, t. y. tikrino, ar siūlomas privalomuoju referendumu priimti įstatymo projektas atitinka Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir Teisėkūros pagrindų įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pateiktas siūlymas keisti Konstitucijos normas, VRK atliktas vertinimas nagrinėjamu atveju apėmė (ir, vadovaujantis pirmiau aprašytais įstatymais, turėjo apimti) patikrinimą, ar siūlomos nuostatos dera su kitomis Konstitucijos nuostatomis, materialiaisiais Konstitucijos keitimo apribojimais. Vadinasi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad VRK viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Siūlomų pakeitimų atitikties vertinimas kitoms Konstitucijoms nuostatoms buvo pagrįstas inter alia Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir iš pačios Konstitucijos kylančiais imperatyvais, kurie, be kita ko, suponuoja piliečių referendumo iniciatyvinės grupės pareigą referendumui teikti tik tokius Konstitucijos pataisų projektus, kuriais būtų paisoma iš Konstitucijos kylančių (materialiųjų) Konstitucijos keitimo apribojimų.

35. Pareiškėjai, teigdami, kad VRK neturi įgaliojimų vertinti, ar siūlomas privalomuoju referendumu priimti teisės akto projektas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, remiasi Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimu. Tačiau, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimo, oficialioji konstitucinė doktrina, kuri buvo pradėta formuoti minėtu 1994 m. liepos 22 d. nutarimu, 2014 m. liepos 11 d. nutarime buvo išplėtota, be kita ko, pažymint, jog reikalavimas laikytis Konstitucijos negali būti laikomas papildoma, Konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti, kuri saistytų Konstitucijos 9 straipsnio įgyvendinimą, taip pat Konstituciniam Teismui pateikiant kitas svarbias šiai bylai oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, dalis kurių aprašyta anksčiau šiame teismo sprendime.

V. Dėl procedūrinių sprendimo priėmimo aspektų

36. Skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjai teigė, kad skundžiamas VRK sprendimas turi būti panaikintas dėl procedūrinių pažeidimų, be kita ko, sprendimo formos ir turinio trūkumų. Šiuo aspektu visų pirma pastebėtina, kad pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Vyriausiosios rinkimų komisijos narys turi teisę dalyvauti Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžiuose, pasakyti juose savo nuomonę, dalyvauti diskusijose, balsuoti, rengti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų bei kitų dokumentų projektus. Vyriausios rinkimų komisijos darbo reglamente nurodoma, kad komisijos posėdyje paprastai (vadinasi, ne būtinai visada) svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių šio Reglamento nustatyta tvarka yra pateikti Komisijos sprendimų projektai (Reglamento 30 p.), kad Komisijos posėdžio metu pirmininkas, jo pavaduotojai ir Komisijos nariai turi teisę pasiūlyti įtraukti į darbotvarkę ir naujų klausimų. Vadinasi, VRK narys J. U. turėjo teisę tiek parengti pažymą, kuriai vėliau ginčijamu sprendimu pritarė VRK, tiek pasiūlyti priimti atitinkamą sprendimą dėl nagrinėjamo referendumo iniciatyvos. Kaip matyti iš VRK 2014 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolo (b. l. 81-83) ir šio posėdžio vaizdo įrašo (http://www.penki.lt/ott/vrk_arch.aspx?stream=vrk_2014_04_07_high.flv), J. U. pažyma ir pasiūlymas priimti sprendimą atsisakyti įregistruoti iniciatyvinę grupę privalomajam referendumui dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ pakeitimo įstatymo projekto paskelbti buvo pristatyti pačioje posėdžio pradžioje, piliečių iniciatyvinės grupės nariai nepageidavo, kad dėl šios pažymos posėdis būtų atidėtas, posėdžio dalyviai vėliau dėl pažymos diskutavo. Už sprendimą pritarti J. U. pažymai, kurios 7 puslapio pabaigoje buvo aiškiai suformuluotas siūlymas priimti sprendimą atsisakyti registruoti piliečių iniciatyvinę grupę, balsavo 8 komisijos nariai, kas, atsižvelgiant į tai, kad posėdyje dalyvavo 14 komisijos narių, reiškia, jog šis sprendimas buvo priimtas tinkama balsų dauguma (Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 str. 2 d.). Siūlymas įregistruoti iniciatyvinę grupę nesulaukė pakankamo komisijos narių palaikymo, nes už šį sprendimą balsavo tik 5 nariai.

37. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (pvz., žr., 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1411/2011).

Kadangi skundžiamu sprendimu VRK pritarė J. U. pateiktai 2014 m. balandžio 7 d. pažymai, šioje pažymoje išdėstyti argumentai tapo sudėtine skundžiamo sprendimo dalimi. Dėl šios priežasties negalima daryti išvados, kad VRK sprendimas yra apskritai nemotyvuotas – sprendimo motyvai išdėstyti 2014 m. balandžio 7 d. pažymoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisės normos, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas, yra nurodytos įžanginėje šio akto dalyje (Referendumo įstatymo 10 str., Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 str. 6 d. 1 p.), o tai, kokių teisės aktų neatitinka siūlomas projektas, nurodoma sudėtinėje šio sprendimo dalyje – 2014 m. balandžio 7 d. pažymoje.

Nors galima sutikti su pareiškėjais, kad konkretūs teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai), kuriais remiantis priimtas skundžiamas sprendimas, nėra išdėstyti nuosekliai, sistemingai ir tvarkingai, tačiau iš skundžiamo sprendimo, skaitant jį kartu su 2014 m. balandžio 7 d. pažyma, yra aišku, kokiais teisiniais argumentais ir motyvais rėmėsi atsakovas. Vieno ar kito straipsnio, jo dalies nenurodymas, šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo sprendimą panaikinti. Skundžiamų aktų turinys ir forma objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjams įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, ką iš esmės pareiškėjai ir padarė pateikdami išsamiai motyvuotą skundą administraciniam teismui.

Aplinkybė, kad pareiškėjai nesutinka su pateiktais motyvais, nėra priimto sprendimo formos ar turinio trūkumas, dėl kurio šis sprendimas galėtų būti naikinamas.

38. Apibendrindama tai, kas paminėta pirmiau ir patikrinusi visą bylos medžiagą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia neturinti pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentais, kad priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo laikytasi pagrindinių procedūros reikalavimų.

VI. Dėl projekto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimams

39. Skundžiamas VRK sprendimas (skaitant jį kartu su 2014 m. balandžio 7 d. pažyma) yra, be kita ko, grindžiamas argumentu, kad referendumo iniciatoriai siūlo įtvirtinti prieštaravimą tarp Konstitucijos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės, taip pat siūlo perteklines nuostatas. Pažymoje taip pat dėstomi šiuos argumentus palaikantys motyvai. Todėl šiuos argumentus ir su jais susijusius motyvus būtina įvertinti. Šiuo aspektu taip pat primintina, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės ir nenagrinėja atitinkamų sprendimų politinio ar ekonominio tikslingumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.)

40. Europos Sąjungos Sutarties (redakcija, galiojusi balsavimo dėl narystės ES ir Lietuvos įstojimo į ES metu; toliau – ir ESS) 2 straipsnio 1 pastraipoje buvo nurodyta, kad Sąjunga kelia sau šiuos tikslus: skatinti ekonominę ir socialinę pažangą, aukšto lygio užimtumą ir siekti darnios bei tvarios plėtros visų pirma pagal šios Sutarties nuostatas kuriant vidaus sienų neturinčią erdvę, stiprinant ekonominę ir socialinę sanglaudą bei steigiant Ekonominę ir pinigų sąjungą, galiausiai įvedant bendrą valiutą. ESS (redakcija, galiojusi balsavimo dėl narystės ES ir Lietuvos įstojimo į ES metu; toliau – ir ESS) preambulėje pažymėta, kad ši sutartis sudaryta valstybėms narėms apsisprendus „siekti savo šalių ekonomikos stiprinimo ir konvergencijos ir įsteigti Ekonominę bei pinigų sąjungą, pagal šios Sutarties nuostatas apimančią bendrą ir tvirtą valiutą“.

Europos Bendrijos (toliau – ir EB) sutarties (redakcija, galiojusi balsavimo dėl narystės ES ir Lietuvos įstojimo į ES metu) 2 straipsnyje buvo nustatyta: „Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei Ekonominę ir pinigų sąjungą ir įgyvendindama 3 bei 4 straipsniuose nurodytas bendros politikos kryptis arba veiklą, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią, subalansuotą ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą, aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, tvarų ir neinfliacinį augimą, didelį konkurencingumą ir ekonominės veiklos rezultatų konvergenciją, aukšto lygio aplinkos apsaugą ir jos kokybės gerinimą, gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės gerėjimą bei valstybių narių ekonominę ir socialinę sanglaudą bei solidarumą“.

EB sutarties 4 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad „kaip numatyta šioje Sutartyje ir laikantis joje nustatytų terminų bei tvarkos, ši [Bendrijos ir valstybių narių] veikla apima neatšaukiamą valiutų kurso nustatymą, sudarantį sąlygas įvesti bendrą valiutą – ekiu, nustatymą ir vykdymą vienos bendros pinigų politikos ir valiutų kurso politikos, kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti stabilias kainas ir, neprieštaraujant šiam tikslui, Bendrijoje remti bendras ekonominės politikos kryptis vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.“ Labai panašios nuostatos yra įtvirtintos ir šiuo metu galiojančios ESS 3 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta, jog Sąjunga įsteigia Ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro, taip pat Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 119 straipsnio 2 dalyje – „[b]e to, kas pirmiau paminėta, kaip numatyta Sutartyse ir laikantis jose nustatytų terminų bei tvarkos, ši veikla apima bendrą valiutą – eurą, nustatymą ir vykdymą vienos bendros pinigų politikos ir valiutų kurso politikos, kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti stabilias kainas ir, neprieštaraujant šiam tikslui, Sąjungoje remti bendras ekonominės politikos kryptis vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.“ ESS preambulėje ir toliau nurodoma, kad ši sutartis sudaryta apsisprendus „siekti savo šalių ekonomikos stiprinimo ir konvergencijos ir įsteigti Ekonominę bei pinigų sąjungą, pagal šios Sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas apimančią bendrą ir tvirtą valiutą“.

41. Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (toliau – ir Aktas) 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis. Akto 4 straipsnyje nurodyta, kad nuo įstojimo dienos kiekviena naujoji valstybė narė dalyvauja Ekonominėje ir pinigų sąjungoje kaip valstybė narė, kuriai taikoma leidžianti nukrypti nuostata, kaip apibrėžta EB sutarties 122 straipsnyje. Pabrėžtina, kad balsavimo dėl narytės ES metu ir Lietuvos įstojimo į ES dieną Ekonominė ir pinigų sąjunga jau buvo įžengusi į trečiąjį etapą (nuo 1999 m. sausio 1 d., euro banknotai ir monetos pradėjo cirkuliuoti 2002 m. sausio 1 d.), kurio vienas iš esminių momentų buvo bendros valiutos – euro – įvedimas (žr., be kita ko, EB sutarties (redakcija galiojusi Lietuvos įstojimo į ES dieną) 123 str. 4 d.). Dar prieš įstodama į Europos Sąjungą Lietuvos Respublika deklaravo siekį ir planavo (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimą Nr. 866 „Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo“) prisijungti prie valiutų kurso mechanizmo II, kuris yra esminė euro įvedimo sąlyga, ir šiame mechanizme pradėjo dalyvauti netrukus po įstojimo į ES, t. y. 2004 m. birželio 28 d. (žr. Europos Komisijos 2014 m. pranešimą apie konvergenciją; http://ec.europa.eu/economy_finance/publications/european_economy/2014/pdf/ee4_en.pdf).

42. EB sutarties (redakcija, galiojusi balsavimo dėl narystės ES ir Lietuvos Respublikos įstojimo į ES metu) 122 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai daroma išlyga, prašymu, Komisija ir ECB [Europos centrinis bankas] 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikia Tarybai pranešimą. Pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir po svarstymo valstybių ar vyriausybių vadovų sudėties Taryboje, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma sprendžia, kuri iš valstybių narių, kurioms daroma išlyga, pagal 121 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, tenkina reikalingas sąlygas, ir panaikina išlygas atitinkamoms valstybėms narėms. EB sutarties 123 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad jei 122 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nusprendžiama panaikinti išlygą, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu bei pasikonsultavusi su ECB ir spręsdama vieningu valstybių narių, kurioms nedaroma išlyga, ir suinteresuotos valstybės narės sutarimu nustato kursą, kokiu ekiu pakeičia tos valstybės narės valiutą, ir imasi kitų priemonių, reikalingų ekiu, kaip bendrai valiutai, toje valstybėje narėje įvesti. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šiuo metu galiojančios SESV 140 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Pastebėtina, kad ESS ar SESV nėra nuostatų, leidžiančių valstybėms narėms, kurios stodamos į Europos Sąjungą nusprendė dalyvauti Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, besąlygiškai ir vienašališkai atsisakyti dalyvavimo Ekonominėje ir pinigų sąjungoje tikslo – bendros valiutos euro. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, galimybė atsisakyti dalyvauti trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos etape, apimančiame bendros valiutos įvedimą, buvo pašalinta Mastrichto sutartimi, pasirašyta 1992 m. vasario 7 d., o naujos valstybės narės dėl tokios galimybės išlaikymo galėjo derėtis prieš įstodamos į Europos Sąjungą.

43. EB sutarties (redakcija, galiojusi balsavimo dėl narytės ES ir Lietuvos Respublikos įstojimo į ES metu) 106 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad ECB turi išimtinę teisę duoti leidimą Bendrijoje išleisti banknotus. Tokius banknotus gali išleisti ECB ir nacionaliniai centriniai bankai. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta šiuo metu galiojančios SESV 128 straipsnio 1 dalyje.

44. Apibendrinant tai, kas paminėta pirmiau, darytina išvada, kad Lietuvos Respublika, stodama į Europos Sąjungą (tam buvo pritarta 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis vykusio referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje metu), be kita ko, apsisprendė ir įsipareigojo visa apimtimi dalyvauti Ekonominėje ir pinigų sąjungoje ir (galiausiai) įsivesti bendrą valiutą eurą, pinigų emisijos teisę patikint ECB. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, šią išvadą, nors ir netiesiogiai, patvirtina nuoseklūs Lietuvos valstybės veiksmai, atlikti per atitinkamas valstybės institucijas ar asmenis, pradedant nuo derybų dėl stojimo į ES etapo, vėliau įstojant į valiutų kurso mechanizmą II (kuris yra svarbi sąlyga eurui įvesti;

žr. EB sutarties (redakcija, galiojusi balsavimo dėl narystės ES ir Lietuvos įstojimo į ES metu) 121 str. 1 d., SESV 140 str. 1 d. ir protokolas Nr. 13), priimant euro įvedimo planus (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1050 „Dėl Nacionalinio euro įvedimo plano bei Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijos patvirtinimo“, 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimą Nr. 1173 „Dėl Nacionalinio euro įvedimo plano įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo“), siekiant įsivesti eurą, 2006 m. balandžio 25 d.

įstatymu pakeičiant Konstituciją ir pripažįstant netekusia galios Konstitucijos 125 straipsnio 2 dalį („Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas“), kuri yra analogiška pareiškėjų siūlomai vienai iš nuostatų, pateikiant (2006 m. kovo 16 d.) specialų prašymą įvertinti Lietuvos atitiktį konvergencijos kriterijams (žr. Europos Komisijos 2006 m. pranešimą dėl konvergencijos Lietuvoje; http://ec.europa.eu/economy_finance/publications/publication465_en.pdf), daugiau kaip 10 metų viešai deklaruojant ketinimus prisijungti prie euro zonos, priimant teisės aktus, konkrečiai reguliuojančius euro įvedimą (pvz., Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymas), nukaldinant lietuviškų 2015 metų eurų monetų etalonus ir t. t.

Aplinkybė, kad po Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą faktinė situacija tam tikrais aspektais pasikeitė (pvz., buvo pasirašyta Lisabonos sutartis, sukurtas Europos stabilumo mechanizmas ir kt.), teisiniu požiūriu lemiamos reikšmės neturi ir minėtų Lietuvos Respublikos įsipareigojimų nepanaikina. Europos Sąjungos steigiamosios sutartys, Aktas ir iš jų kylantys įsipareigojimai gali būti keičiami šiose sutartyse nustatyta tvarka (žr. Akto 7 str., ESS 48 str.). Pastebėtina ir tai, kad teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad kai Europos Sąjungos narė atitinka nustatytus reikalavimus, ji turi pareigą dalyvauti trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos etape (kuris apima euro įvedimą), teoriškai net ir prieš savo valią.

Valstybė narė, kuri nepateisinamai nepagrįstai atsisako tai daryti, daro sutarties pažeidimą, kurį gali konstatuoti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pagal nustatytas procedūras (žr., pvz., EUV/AEUV. Das Verfassungsrecht der Europäischen Union mit Europäischer Grundrechtecharta [interaktyvus]. Kommentar.

4. Auflage. Herausgegeben von C. Callies, M. Ruffert. München: C. H. Beck, 2011, AEUV Art. 140, Rn 6, 35).

45. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėjo, kad „konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas ir visateisė narystė Europos Sąjungoje, kaip konstitucinė vertybė, suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą kaip visateisei narei dalyvauti inter alia ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių integracijoje, inter alia įsivedant bendrą šios sąjungos valiutą eurą, patikint išimtinę kompetenciją pinigų politikos srityje Europos Sąjungai. Pažymėtina, kad toks konstitucinis Lietuvos valstybės įsipareigojimas kartu yra jos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimas, kurį būtina vykdyti laikantis ir Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos bei konstitucinio pacta sunt servanda principo. <...> Įgyvendinant šį Lietuvos Respublikos konstitucinį ir narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimą Lietuvos banko kompetencija pinigų politikos, inter alia pinigų emisijos, srityje turi būti patikėta ECB.“

46. Pareiškėjų teikiamame privalomuoju referendumu priimti teisės akto projekte, be kita ko, siūloma nustatyti, kad „Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas“. Minėtos teisės normos projektas yra suformuluotas griežto imperatyvo forma. Jei būtų priimtas pareiškėjų siūlomas projektas, Lietuvos Respublika negalėtų visa apimtimi dalyvauti trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos etape, apimančiame ir bendros valiutos – euro – įvedimą, nes pareiškėjų siūloma priimti Lietuvos Respublikos Konstitucijos norma neleistų dėl pinigų emisijos teisės spręsti ECB, kaip tai numatyta Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, priėmus siūlomą Konstitucijos pakeitimo projektą, susidarytų situacija, kad Lietuvos Respublika vienašališkai, nepaisant tarptautinės teisės principo, kad sutarčių reikia laikytis, paneigtų ir atsisakytų savo įsipareigojimo (galiausiai) įsivesti euro valiutą, patikint pinigų emisijos teisę ECB. Vadinasi, pareiškėjų siūlomas projektas nedera su pirmiau minėtais Lietuvos Respublikos konstituciniais ir narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimais, šio projekto priėmimas reikštų, kad yra nepaisoma Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų ir kartu – konstitucinio pacta sunt servanda principo, suponuotų vidinio nesuderinamumo Konstitucijoje atsiradimą, nes konstitucinis principas pacta sunt servanda reikalautų laikytis iš sudarytų sutarčių kylančių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų Europos Sąjungai, o pareiškėjų siūloma nuostata to daryti neleistų. Be to, jei būtų priimtas siūlomas teisės akto (Konstitucijos) pakeitimo projektas ir Tauta vėliau referendumu pritartų euro įvedimui, pastarojo Tautos sprendimo įgyvendinti praktiškai būtų neįmanoma (pagal dabartinę Europos Sąjungos teisės būklę), nes euro įvedimas Lietuvoje reikalauja suteikti pinigų emisijos teisę ECB, o siūloma pataisa bet kokią ECB kompetenciją pinigų emisijos klausimais eliminuotų. Šių argumentų pakanka padaryti išvadą, kad pareiškėjų siūlomos nuostatos nedera su kitomis Konstitucijos nuostatomis (inter alia konstituciniu pacta sunt servanda principu) ir šio prieštaravimo šiuo metu negalima suderinti.

47. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėjo, kad referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai. Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.

48. Iš narystės Europos Sąjungoje kylantys įsipareigojimai iš esmės yra tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjų siūloma Konstitucijos pataisa, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos konstitucinius ir narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus, gali būti priimta, jei vadovaujantis ES ir tarptautinės teisės normomis, būtų atsisakyta atitinkamų narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų. Kitaip tariant, pareiškėjų siūloma nuostata iš principo gali būti priimta, tačiau prieš tai, vadovaujantis tarptautinės teisės normomis, išsprendus atitinkamų narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų atsisakymo arba pakeitimo klausimą.

Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų pažymi, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio ir niekaip nesuvaržo Tautos suvereniteto apsispręsti dėl pinigų, naudojamų Lietuvoje, emisijos teisės subjekto. Tačiau tai turi būti daroma paisant Konstitucijos, kuri, be kita ko, reikalauja laikytis prisiimtų tarptautinių ir narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų (pvz., teikiant referendumui klausimą dėl Lietuvos valstybės institucijų įpareigojimo derėtis dėl atitinkamų Stojimo sutarties ar Europos Sąjungos steigiamųjų sutarčių pakeitimų, o šio tikslo nepavykus pasiekti, teikiant referendumui klausimą dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, ar kt.).

Dėl šios priežasties ir aplinkybė, kad piliečių iniciatyvinė grupė kartu siūlo keisti Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį, nustatant, kad „Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse tiek, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis“, negali pakeisti išvados dėl siūlomos referendumu priimti nuostatos nesuderinamumo.

Šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija reikalauja, kad prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai Europos Sąjungai būtų keičiami, be kita ko, vadovaujantis Europos Sąjungos teise ir tarptautinės teisės principais ir normomis (pirmiausia, pasiekiant bendrą susitarimą dėl atitinkamų pakeitimų), o ne keičiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir taip jų vienašališkai atsisakant. Akto 7 straipsnyje nustatyta, kad šio Akto nuostatos, jeigu jame nenustatyta kitaip, negali būti pakeistos, panaikintos ar sustabdytas jų taikymas kitokia tvarka negu ta, kuri pirminėse Sutartyse nustatyta tų Sutarčių keitimui.

Kaip minėta, ES steigiamųjų sutarčių keitimo tvarka įtvirtinta ESS 48 straipsnyje.

49. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad valstybės narės (Jungtinė Karalystė ir Danija), nusprendusios nedalyvauti trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos etape, kurio vienas iš esminių momentų – bendra valiuta (euro), apie tokį savo sprendimą pranešė dar iki trečiojo pinigų sąjungos etapo pradžios (1999 m. sausio 1 d., žr. protokolus Nr. 15 ir 16, pridėtus prie ESS ir SESV) bei dėl atitinkamų išlygų susitarė su kitomis valstybėmis narėmis. Prie 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašytos Europos Sąjungos Sutarties buvo pridėtas protokolas, pagal kurį Jungtinei Karalystei buvo suteikta teisė nedalyvauti trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos etape. Prie šios sutarties buvo pridėtas ir pagal esmę panašus protokolas, suteikęs teisę Danijai apsispręsti, ar dalyvauti trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos etape. Šiuo metu šie protokolai (su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis sutartimis) yra pridėti prie Europos Sąjungos Sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo. 15 protokolo, pridėto prie Europos Sąjungos Sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 1 straipsnyje nurodoma, kad jei Jungtinė Karalystė nepraneša Tarybai, kad ji ketina įvesti eurą, ji nėra įpareigota tai daryti, o 16 protokole, pridėtame prie Europos Sąjungos Sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, nurodoma:

„AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

ATSIŽVELGDAMOS į tai, kad Danijos Konstitucijoje yra nuostatos, kurios gali reikšti referendumo rengimą Danijoje prieš šiai valstybei atsisakant jai taikomų išlygų,

ATSIŽVELGIANT į tai, kad 1993 m. lapkričio 3 d. Danijos Karalystės Vyriausybė pranešė Tarybai apie savo ketinimą nedalyvauti Ekonominės ir pinigų sąjungos trečiajame etape,

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo:

1. Atsižvelgiant į 1993 m. lapkričio 3 d. Danijos Karalystės Vyriausybės Tarybai pateiktą pranešimą, Danijai taikomos išlygos. Išlyga reiškia, kad Danijai yra taikomi visi Sutarčių ir ECBS ir ECB statuto straipsniai bei nuostatos dėl išimties taikymo.

2. Išlygai panaikinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnyje nurodyta procedūra pradedama tik Danijos prašymu.

3. Jei išlyga panaikinama, šio Protokolo nuostatos nustoja galioti.“

50. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau pacituotos normos tik patvirtina, kad valstybės narės, nusprendusios nedalyvauti Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (trečiajame šios sąjungos etape, apimančiame euro įvedimą), turėjo dėl to atitinkamai susitarti su kitomis valstybėmis narėmis. Nepasiekus atitinkamų susitarimų, iš Europos Sąjungos sutarčių valstybėms narėms kyla įsipareigojimas (galiausiai) eurą įsivesti. Kad toks įsipareigojimas saisto visas valstybes nares, išskyrus Daniją ir Jungtinę Karalystę, viešai nurodoma ir Europos Komisijos tinklalapyje (žr. http://ec.europa.eu/economy_finance/euro/adoption/index_lt.htm).

51. Atkreiptinas dėmesys, kad įsipareigojimas įsivesti eurą saisto ir Švediją. Tai aiškiai matyti iš Europos centrinio banko 2014 metų pranešimo apie konvergenciją (žr. http://www.ecb.europa.eu/pub/pdf/conrep/cr201406lt.pdf), kuriame nurodoma:

„Pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) visos aštuonios šalys [Bulgarija, Čekija, Kroatija, Lietuva, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Švedija] yra įsipareigojusios įsivesti eurą, o tai reiškia, kad jos privalo siekti įvykdyti visus konvergencijos kriterijus.“

<...>

„Švedijos teisė neatitinka visų reikalavimų, susijusių su centrinio banko nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir teisine integracija į Eurosistemą. Švedija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų. Be to, ECB atkreipia dėmesį, kad pagal Sutartį Švedija nuo 1998 m. birželio 1 d. yra įsipareigojusi priimti nacionalinius teisės aktus dėl integravimosi į Eurosistemą. Iki šiol Švedijos valdžios institucijos nesiėmė jokių teisėkūros veiksmų, kad ištaisytų neatitikimus, aprašytus šiame ir ankstesniuose pranešimuose.“

52. Europos Komisijos 2014 metų pranešime apie konvergenciją nurodoma, kad Švedija neatitinka konvergencijos kriterijų dėl savo teisinės sistemos, taip pat valiutų kurso kriterijaus, nes ji nedalyvauja valiutų kurso mechanizme II, jos valiuta prekiaujama pagal lankstaus valiutos kurso režimą. Vadinasi, Švedijai ir toliau taikoma išimtis dėl euro įvedimo, nes ji neatitinka reikalavimų, susijusių su integravimusi į Eurosistemą (žr. taip pat Europos Komisijos 2014 metų pranešimą apie konvergenciją), o ne dėl to, kad Švedijoje vyko referendumas dėl euro. Europos Komisijos 2014 metų pranešime apie konvergenciją vertinant Švediją, apie referendumo rezultatus, kaip kliūtį įsivesti eurą, neužsimenama. Švedijos 2014 metų konvergencijos programoje nurodoma, kad įvykęs referendumas dėl euro nepakeitė valstybės pinigų ir valiutų kurso politikos (žr. http://www.government.se/content/1/c6/23/93/07/ae7ec896.pdf).

Skirtingai nei Švedija, Lietuvos Respublika konvergencijos reikalavimus jau atitinka, valiutų kurso mechanizme II dalyvauja daugiau kaip 10 metų (žr. ECB ir Europos Komisijos 2014 metų pranešimus apie konvergenciją) ir visą šį laiką nuosekliai siekė, kad būtų įvestas euras bei tokiu būdu įvykdyti Lietuvos valstybės prisiimti įsipareigojimai.

SESV 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu, Komisija ir Europos centrinis bankas praneša Tarybai apie pažangą, padarytą valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis, vykdant savo įsipareigojimus Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti. Šiuose pranešimuose įvertinama, kaip kiekvienos iš šių valstybių narių vidaus teisės aktai, taip pat jos nacionalinio centrinio banko statutas atitinka 130 ir 131 straipsnius bei ECBS ir ECB statutą. Pranešimuose taip pat nagrinėjama, ar pasiektas aukštas tvarios konvergencijos laipsnis <...>.

SESV 140 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 pastraipa nustato:

„2. Pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir po svarstymo Europos Vadovų Taryboje, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, sprendžia, kuri iš valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, pagal 1 dalyje nustatytus kriterijus, tenkina reikalingas sąlygas, ir panaikina išimtis atitinkamoms valstybėms narėms.

Taryba sprendžia gavusi valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, atstovaujančių savo narių kvalifikuotos daugumos rekomendaciją. Tarybai gavus Komisijos pasiūlymą, šie nariai rekomendaciją pateikia per šešis mėnesius.“

SESV 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„3. Jei 2 dalyje nustatyta tvarka nusprendžiama panaikinti išimtį, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu bei pasikonsultavusi su Europos centriniu banku ir spręsdama vieningu valstybių narių, kurių valiuta yra euro, ir suinteresuotos valstybės narės sutarimu neatšaukiamai nustato kursą, kokiu euro pakeičia tos valstybės narės valiutą, ir imasi kitų priemonių, reikalingų eurui, kaip bendrai valiutai, toje valstybėje narėje įvesti“.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos atitiktį konvergencijos kriterijams konstatavo Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas. Be to, Europos Vadovų Taryba 2014 m. birželio 27 d. išvadose pritarė Europos Komisijos pasiūlymui dėl euro įvedimo Lietuvoje nuo 2015 m. sausio 1 d. 2014 m. liepos 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl euro įvedimo Lietuvoje 2015 m. sausio 1 d. (COM(2014)0324 – C8-0026/2014 – 2014/0170(NLE), euro įvedimui Lietuvoje pritarė Europos Parlamentas, be kita ko, pažymėdamas, kad „<...> euras yra Sąjungos valiuta ir <...> iš principo visos valstybės narės, atitinkančios konvergencijos kriterijus, privalo įsivesti eurą, ir tik Danijai ir Jungtinei Karalystei taikoma galimybės pasirinkti sąlyga“.

Apibendrinant tai, kas paminėta pirmiau, matyti, kad Lietuvos įsipareigojimas dėl euro įvedimo, pinigų emisijos teisę patikint ECB, jau tapo aiškiai apibrėžtas, įgijo konkretų materialinį teisinį turinį, dėl jo realizavimo galutinį sprendimą artimiausiu metu turėtų priimti ES Taryba, todėl įstatymo, kuriuo būtų užkertamas kelias euro įvedimui, priėmimas reikštų, kad Lietuvos valstybė sąmoningai ir vienašališkai siekia išvengti ir paneigti prisiimtus įsipareigojimus. Tai, be kita ko, būtų nesuderinama su Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 29 straipsniu („Kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti“) ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalumo principu.

53. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pareiškėjai siūlo keisti Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį, papildant jį žodžiais „tiek, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir jį išdėstyti taip:

„Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse tiek, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis.“

54. TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisėkūroje vadovaujamasi ir tikslingumo principu, reiškiančiu, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Be to, Konstitucija gali būti keičiama, jeigu tam yra objektyvi teisinė būtinybė ir jeigu dėl to nebūtų pažeistos Konstitucijos normos, principai ir jos stabilumas (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Kaip 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė Konstitucinis Teismas, Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė; Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą. Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su ypatinga, aukščiausia Konstitucijos teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktų nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

55. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad „[p]agal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Taigi Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.“

56. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta pirmiau, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), kaip matyti iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, negali būti taikoma, kai konkuruoja Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos. Be to, Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadinasi, jau šiuo metu Lietuvos Respublika gali dalytis ar patikėti Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse tiek, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad siūlomas Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio pakeitimas yra nebūtinas, perteklinis, netikslingas, todėl prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir, atitinkamai, Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 daliai.

57. Remdamasi tuo, kas išdėstyta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Vyriausioji rinkimų komisija iš esmės buvo teisi nustatydama, kad siūlomas referendumu priimti įstatymo projektas neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo (3 str. 2 d. 1 ir 7 p.) ir Konstitucijos reikalavimų, ir dėl to neatitinka Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies. Siūloma nuostata „Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas“ nėra suderinama su kitomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, visų pirma konstituciniu pacta sunt servanda principu, o siūloma nuostata dėl Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio pakeitimo yra netikslinga. Dėl šių priežasčių taip pat pažymėtina, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nesprendė Europos Sąjungos teisės ir Konstitucijos pirmenybės viena kitos atžvilgiu klausimą, nes atsakovas tik pasisakė dėl galimybės pateikti priimti referendumu atitinkamą teisės akto projektą tuo aspektu, ar jis atitinka teisėkūros reikalavimus, taigi kalbama ne apie įsigaliojusių konstitucinių nuostatų konkurenciją su Europos Sąjungos teise, o apie teikiamo teisės akto projekto atitiktį Lietuvos Respublikos prisiimtiems ir iš ES teisės kylantiems įsipareigojimams. Atsižvelgiant į tai, kad piliečių iniciatyvinės grupės siūlomos Konstitucijos pakeitimo nuostatos yra tarpusavyje susijusios, be to, Vyriausiajai rinkimų komisijai nėra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą pakoreguoti referendumu priimti teikiamo galutinio teisės akto projekto taip, kad jis atitiktų įstatymus, nustačius, kad viena (ar kelios) siūlomo teisės akto projekto nuostata (-os) neatitinka teisės aktų reikalavimų, turi būti atsisakyta įregistruoti piliečių iniciatyvinę grupę dėl viso referendumu siūlomo priimti teisės akto projekto. Vadinasi, pareiškėjų skundas dėl ginčijamo Vyriausios rinkimų komisijos sprendimo turi būti atmestas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų G. J. A., V. S., T. Ž., K. V., R. K., J. K., A. K., E. D., A. R., P. V., V. J., R. G., N. Š., A. V., J. P., S. K., G. S., R. L., M. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius