2K-95-788/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-788/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-51-3-00009-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.2.1;

2.1.7.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant nukentėjusiajai, privačiai kaltintojai ir išteisintajai A. L. ir jos atstovui advokatui Egidijui Losiui,

nuteistajai ir privačiai kaltintojai E. M. ir jos atstovui advokatui Antanui Pliaugai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios (privačios kaltintojos) E. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutarties.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu:

E. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį 7 MGL (910 Lt, t. y. 263 Eur) dydžio bauda; dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisinta kaip nepadariusi nusikalstamos veikos.

A. L. dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisinta kaip nepadariusi nusikalstamų veikų.

A. L. priteista iš E. M. 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistosios ir privačios kaltintojos E. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi nuteistosios (privačios kaltintojos) E. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, proceso dalyvių paaiškinimų,

nustatė:

E. M. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2013 m. sausio 29 d., apie 9.30–10.00 val., būdama savo namuose Varėnos r., (duomenys neskelbtini), A. L. į veidą ir ant drabužių išpylė kibirą su bulvių lupenomis, taip pat 2013 m. balandžio 11 d. Varėnos rajono apylinkės teismui adresuotu pareiškimu be jokio pagrindo apkaltino A. L. nusikalstamų veikų padarymu, t. y. veiksmu ir raštu užgauliai ją pažemino.

A. L. išteisinta kaltinant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2013 m. sausio 29 d., apie 9.30 val., Varėnos r., (duomenys neskelbtini), E. M. namuose, stipriai pastūmė E. M., dėl to ši nugriuvo ant virtuvėje stovėjusių maišų su malkomis ir susimušė dešinį petį bei kojas, taip E. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje A. L. skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog E. M. savinasi jai nepriklausančią sodybą, ir ši informacija paniekino ir pažemino E. M. bei pakirto jos pasitikėjimą savimi; necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo, šmeižė triukšmavo, grasino, taip viešai veiksmais ir necenzūriniais žodžiais užgauliai pažemino E. M.

Kasaciniu skundu nuteistoji (privati kaltintoja) E. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai perrašė apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, pirmosios instancijos teismo išvadas, nebuvo įsigilinta į bylos aplinkybes, formaliai išklausyti bylos dalyviai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo apklausti B. M. ir A. J., kurios buvo įvykio vietoje (virtuvėje) ir matė įvykį – taip pažeisti rungtyniškumo, šalių lygiateisiškumo principai. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, nepašalino esančių abejonių, jas vertino nukentėjusiosios naudai, padarė prielaidomis grįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad apylinkės teismas nuosprendį grindė ne visais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Kasatorė įžvelgia apeliacinės instancijos teismo šališkumą, nes teismas vertino tik ją kaltinančius įrodymus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. L. liudytojai J. B., R. L. ir A. V. įvykyje nedalyvavo, nieko nematė, kalbėjo apie aplinkybes, visiškai nesusijusias su šia byla, tačiau jie buvo apklausiami ir išklausomi, o įvykyje dalyvavusių B. M. ir A. J. apklausti teismas būtinybės neįžvelgė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kasatorė nurodo, kad 2013 m. sausio 29 d., apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini), Varėnos r., A. L. atėjo į jos namus, liepė atrakinti greta esančios sodybos gyvenamojo namo duris. Toje sodyboje gyveno kasatorės brolis A. V. su šeima, o šiam mirus, jo sutuoktinė M. V. pradėjo netinkamai elgtis, todėl iš namo buvo iškeldinta. Sodybą toliau prižiūri kasatorės motina O. B., teismo nutartimi tapusi teisėta namo savininke. Atsisakius atrakinti namo duris, A. L. supyko, ėmė įžeidinėti E. M. necenzūriniais žodžiais, šmeižti, kelti triukšmą, o paprašyta išeiti, priėjo arčiau ir stipriai ją pastūmė. Dėl to kasatorė nugriuvo ant virtuvėje stovėjusių maišų su malkomis ir susimušė dešinįjį petį bei abi kojas. Mėgindama keltis nuo grindų sugriebė greta buvusią pintinę su keliomis bulvių lupenomis ir, gindamasi nuo A. L. agresyvaus elgesio, metė į ją. Tuomet ši ėmė dar garsiau plūstis necenzūriniais žodžiais. Visa tai matė nepilnametės B. M. ir A. J. Triukšmą išgirdęs į virtuvę atskubėjo E. Mi. A. L. išėjus, į įvykio vietą E. M. iškvietė policijos pareigūnus. Šiems atvykus, kieme vyko kasatorės ir jos vyro E. Mi. apklausa. Visą laiką M. V. ir G. B. buvo netoliese ir triukšmavo, o A. L. įžeidinėjo įvairiais necenzūriniais žodžiais, šmeižė, teigdama, kad kasatorė savinasi joms priklausančią sodybą. Pasak kasdatorės, A. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 7, 20 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 2-4 punktų nuostatas, nepagrįstai išteisino A. L. dėl jai inkriminuotų veikų ir pripažino E. M. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje. Sprendžiant dėl E. M. įžeidimo, teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus, konstatavo, kad konflikto metu, kai A. L. kasatorę stūmė, o ši nukritusi ant malkų krūvos susižalojo, virtuvėje nieko be jos ir A. L. nebuvo, tačiau abiejų instancijų teismai, grįsdami E. M. kaltę, rėmėsi tais pačiais įrodymais byloje ir sprendė, kad tai buvo padaryta viešai – nepilnamečių vaikų akivaizdoje. Kasatorė teigia, kad manydama, jog šioje byloje įrodymų, patvirtinančių A. L. kaltę pagal jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, yra pakankamai, pirmosios instancijos teismo jų apklausti nereikalavo. Teismas, pasak kasatorės, manydamas, kad įrodymai byloje yra prieštaringi, turėjo apklausti jas savo iniciatyva. Rėmimasis prieštaringais įrodymais byloje yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, turėjęs įtakos neteisingo ir neteisėto nuosprendžio priėmimui, taip pat prieštarauja teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją, Telfner prieš Austriją). Apeliacinės instancijos teismas šio pirmosios instancijos teismo padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo neištaisė, pažeidė rungtyniškumo principą procese, neapklausė liudytojų B. M. ir A. J. Teismo argumentai atsisakant apklausti liudytojas motyvuojant ilgu laikotarpiu, praėjusiu po įvykio, nepagrįsti.

Teismai nenustatė visų BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. neįrodė nukentėjusiajai padarytos žalos, atsiradusių padarinių, priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Taip pat neįrodyti ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai – kaltė, tikslas, motyvas. Teismas E. M. veikos nepagrįstai nevertino kaip padarytos esant būtinosios ginties situacijai. A. L. neįrodė, jog E. M. būtų turėjusi tikslą ją įžeisti. Pasak kasatorės, teismas tuos pačius jos veiksmus kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl šmeižimo laiko nenusikalstamais, o dėl įžeidimo – nusikalstamais. Apeliacinės instancijos teismo liko nepasisakyta ir dėl to, kad A. L. tiek birželio 17 d. skunde, tiek 2013 m. rugsėjo 30 d. patikslintame skunde nurodo tik BK 154 straipsnio 1 dalies dispoziciją ir jos tinkamai nepagrindžia. Kokiu pagrindu E. M. kaltinama BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, nei skunde, nei patikslintame skunde nenurodyta. Neaišku, kokius E. M. veiksmus A. L. laiko šmeižimu, o kokius įžeidimu. Nuteistoji E. M. atkreipia dėmesį ir į tai, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz., teisėjams, posėdžių sekretorei, advokatams, kt. asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004). Byloje nėra duomenų apie tai, kad ši informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims, nesusijusiems su minėtų klausimų nagrinėjimu. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškimų turinys tapo žinomas trečiajam asmeniui, todėl pareiškimuose (tiek teismui, tiek policijos pareigūnams) informacijos išdėstymas negali būti laikomas įžeidimu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį.

Teismai nenustatinėjo, kas išprovokavo konfliktą. A. L., stipriai pastumdama E. M. ant virtuvėje stovėjusių maišų su malkomis, ją sužalojo. Dėl sužalojimų ir patirto stipraus emocinio sukrėtimo E. M. skaudėjo dešinį petį ir abi kojas, pradėjo kamuoti dusulys, prasidėjo rankų ir viso kūno epizodinis tremoras. Teismas nevertino to, kad dėl patirto sumušimo ir didelio dvasinio sukrėtimo bei streso E. M. susirgo ir serga iki šiol. Teismams, anot kasatorės, nepagrįstai kilo klausimas dėl sužalojimų patyrimo laiko. Iš sveikatos istorijos ir specialisto išvados matyti, kad į gydymo įstaigą E. M. kreipėsi nedelsiant, t. y. kitą dieną po to, kai ją pastūmė A. L. Teismai nepagrįstai rėmėsi tuo, kad pirminiame savo pareiškime E. M. nenurodė, jog A. L. būtų ją stūmusi; vien tik šia aplinkybe remtis teismas neturėjo pagrindo, nes pirminį pareiškimą kasatorė rašė būdama didelio emocinio sukrėtimo būsenos, kieme triukšmą kėlusios A. L. bei jos seserų akivaizdoje, todėl pareiškime nurodė netiksliai visas įvykio aplinkybes.

Teismai nepagrįstai priėjo prie išvados, kad šiame įvykyje dalyvavę asmenys nenurodė, kokiais konkrečiais įžeidžiančiais žodžiais A. L. vadino E. M. Liudytojas D. R. pirmosios instancijos teisme nurodė girdėjęs, kaip A. L. vadino E. M. žodžiais „karvė“ ir „sterva“, o ji pati ir ją teisme atstovaujantis gynėjas ne kartą teismui patvirtino, kad E. M. A. L. vadino „kurva“ ir „klimaksine“. Liudytojai E. Mi., O. S., D. R. patvirtino A. L. kėlus triukšmą. A. L. viešoje vietoje itin garsiai ir pabrėžiamai išsakyti teiginiai, kad E. M. yra „klimaksinė“ ir „kurva“, pavartoti rusiški necenzūriniai žodžiai neigiamai ir užgauliai atsiliepia apie E. M. asmenybę. A. L. pagal kaltinimą, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje, išteisinta nepagrįstai. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad A. L. E. M. kieme nuolat šaukė ir bandė visus įtikinti, kad E. M. savinasi jai nepriklausantį turtą – sodybą. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Varėnos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje nustatė palikimo priėmėją O. B.; apie šią bylą A. L. buvo žinoma, nes jos sesuo M. V. dėl šios sodybos paveldėjimo turėjo pretenzijų, kurių vėliau atsisakė. Vertinant A. L. veiksmus, matyti, kad ši veikė tiesiogine tyčia: neturėdama jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, t. y. apie tai, kad E. M. neva savinasi jai nepriklausantį turtą – sodybą, žinodama, kad tai yra tikrovės neatitinkanti informacija, siekė šių teiginių tikrumu įtikinti visus įvykio metu buvusius asmenis ir konfliktą mačiusius kaimynus. Visa tai A. L. darė suvokdama, kad paskleistos tokios žinios E. M. pažemins kaip asmenį, pakirs pasitikėjimą ja, ir sąmoningai to siekė.

Pirmosios instancijos teismas, be to, nepagrįstai iš dalies tenkino A. L. civilinį ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo argumento visiškai nepasisakė. Pareikštas civilinis ieškinys nepagrįstas jokiais įrodymais dėl A. L. patirtos turtinės ir neturtinės žalos, jos teiginiai apie tai, kad ji turėjusi vartoti vaistus, vertintini prieštaringai, nes, anot kasatorės, ji tuos vaistus vartojo dėl savo pačios įvykio metu buvusio netinkamo ir neteisėto elgesio. Be to, A. L. yra farmacininkė, todėl jos pateikti receptai turėjo būti vertinami itin atidžiai.

Kasatorė pabrėžia, kad dėl neteisėtų A. L. veiksmų ji patyrusi turtinės ir neturtinės žalos. A. L. ją stipriai pastūmus, ji, griūdama ant maišų su malkomis, susiplėšė ilgas sportines kelnes ir megztinį, kurių vertė, įskaitant jau buvusį nusidėvėjimą, yra 135 Lt (39,10 Eur). Prie turtinės žalos priskaičiuotinos ir išlaidos vaistams, kuriuos ji vartojanti iki šiol. Iš viso turtinė žala sudaro 1027,58 Lt (297,61). Dėl žymiai pablogėjusios sveikatos būklės ji patyrė nepatogumų, nes dėl stipraus dešinio peties skausmo ilgai negalėjo ūkininkauti, tinkamai pasirūpinti šeimos nariais ir savimi. Nepatogumų dėl itin stiprios dešinio peties traumos ji patiria iki šiol ir, anot gydytojų, patirs ateityje. Po patirto emocinio sukrėtimo tapo itin jautri, nervinga, ėmė blogai miegoti naktimis, nesijaučia saugi savo namuose. Dėl A. L. šmeižto ir įžeidimų pablogėjo E. M. reputacija, su kasatore nustojo bendrauti net kai kurie artimi giminaičiai ir kaimynai. Patirtą neturtinę žalą E. M. vertina 17 000 Lt (4923,54 Eur) suma.

Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, dėl daugelio apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako. Nagrinėjant bylą žodinio proceso būdu padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 7, 20 straipsniai, 305 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai), netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos (BK 140 straipsnio 1 dalis, 154 straipsnio 1 dalis ir 155 straipsnio 1 dalis), tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

Nuteistosios E. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl A. L. išteisinimo

Kasatorės E. M. kasaciniame skunde ginčijamas A. L. išteisinimas dėl jai pateikto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį. Ši kasacinio skundo dalis nepagrįsta.

Teismas, įvertinęs ganėtinai prieštaringus asmenų parodymus ir kitus byloje esančius duomenis, pagrįstai konstatavo, kad nėra nustatyta neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad E. M. sužalojimus, nustatytus specialisto išvadoje, padarė kaltinamoji A. L. Sutiktina su teismo vertinimu, kad dėl šio sveikatos sutrikdymo byloje yra surinkti labai prieštaringi duomenys, neleidžiantys daryti patikimos išvados, kokiomis aplinkybėmis šis sužalojimas atsirado. Šis teismo konstatavimas pagrįstas logiškais ir aiškiais teismo argumentais. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pirminiame pareiškime, kurį E. M. parašė iš karto po konflikto, atvykus policijos pareigūnams, ji nenurodė, jog A. L. būtų ją stūmusi ir nuo to ši būtų kritusi. E. M. vyras E. Mi. per 2013 m. vasario 6 d. tyrėjo apklausą taip pat nenurodė šios aplinkybės. Byloje esančių liudytojų parodymais, atvykus policijos pareigūnams, E. M. buvo kieme, bendravo su atvykusiais policijos pareigūnais, rodė dokumentus, gestikuliavo rankomis, nebuvo jokių žymių, kad ji yra sužalota. Rašytiniuose dokumentuose ši situacija taip pat įvardijama labai įvairiai. 2013 m. sausio 30 d. E. M., apsilankiusi pas gydytoją, nurodė, jog iš matymo pažįstama moteris stvėrė už krūtinės, mušė į krūtinę, sviedė į duris, ji atsimušė į duris ir susimušė (T. 1, b. l. 8). Kita vertus, jokie sužalojimai krūtinės srityje specialisto nebuvo konstatuoti. Specialisto išvadoje nurodoma, jog pati tiriamoji nurodė, kad ją namuose apstumdė iš matymo pažįstama moteris, ši pastumta krito, krisdama atsitrenkė į pečių ir ant grindų buvusias malkas. Specialisto išvadoje nurodoma, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, veikiant dešinį petį, dešinę alkūnę, kairę šlaunį ir dešinę blauzdą kietais bukais žalojančiais daiktais (T. 1, b. l. 8). Tuo tarpu pati nukentėjusioji tvirtino, kad kaltinamoji A. L. stūmė ją, t. y. atliko tik vieną veiksmą. A. L. kategoriškai neigė stūmusi E. M. Minėti neatitikimai ir prieštaravimai lėmė teismo išvadą dėl A. L. kaltės neįrodytumo sužalojant E. M. Kasacinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų (BPK 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis), neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

Tinkamai motyvuota ir teismo išvada dėl E. M. įžeidimo ir šmeižimo faktų neįrodytumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. L. pateikti kaltinimai, kaip ir teiginiai apie patirtą neturtinę žalą, yra subjektyvūs, prieštaringi, nulemti asmeninio priešiškumo, bet ne realių faktų. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra jokios prasmės prieštaringus bylos duomenis tirti iš naujo.

Dėl E. M. nuteisimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį

Kasacinio skundo dalis, kuria ginčijamas E. M. nuteisimas už įžeidimą, tenkintina. Iš bylos duomenų matyti, kad E. M. nuteista pagal BK 155 straipsnio 1 dalį už viešą A. L. įžeidimą, kuris pasireiškė tiek veiksmu, tiek raštu. Įžeidimas veiksmu pasireiškė tuo, kad E. M. kitų asmenų (savo vyro, nepilnamečių dukterų ir pusseserės) akivaizdoje išpylė kibirą su bulvių lupenomis A. L. į veidą ir ant drabužių. Įžeidimas raštu pasireiškė tuo, kad E. M. Varėnos rajono apylinkės teismui adresuotame pareiškime be jokio pagrindo apkaltino A. L. nusikalstamomis veikomis (nežymiu sveikatos sutrikdymu, įžeidimu ir šmeižimu). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie E. M. padaryti veiksmai neatitinka viešo įžeidimo kaip nusikalstamos veikos požymių.

Vertinant nuteistosios veiksmus, kvalifikuotus kaip įžeidimas veiksmu, pažymėtina, kad teismai teisingai nurodė, kad BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika (įžeidimas) yra tyčinis viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu; įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas; įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą; įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz., antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Kita vertus, nepaneigiant šių tezių, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įžeidimo kriminalizavimas baudžiamojoje teisėje vis dėlto nėra besąlyginis, nemažai žeidžiančio pobūdžio žodžių ir veiksmų priskirta administracinių teisės pažeidimų kategorijai (Administracinių teisės pažeisimų kodekso 51(10), 174, 186(2), 187, 189(4), 214(6) straipsniai), be to, toks elgesys gali būti vertinamas kaip deliktas, užtraukiantis pažeidėjui civilinę atsakomybę (Civilinio kodekso 6.245, 6.263 straipsniai). Todėl, inkriminuojant įžeidimą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009). Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama.

Nagrinėjamos situacijos kontekste E. M. poelgis savo namuose apmėčius bulvių lupenomis nepageidaujamą viešnią, nevertintinas kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis pavojingas veiksmas. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad konfliktas kilo nukentėjusiajai atėjus į nuteistosios namus, šį vizitą pastaroji suprato kaip priešišką veiksmą – nepagrįstą pretenziją į paveldėjimo objektą. Abi šalys kaltina viena kitą necenzūrinių žodžių vartojimu, įžeidimais ir šmeižtu, tačiau pirmosios instancijos teismui nepavyko konkrečiau nustatyti, kas ir kokius žodžius vartojo konflikto metu. Nei nuteistosios dukterys, nei pusseserė, kurios, tikėtina, matė konfliktą, neapklaustos. Esant labai prieštaringiems šio konflikto dalyvių ir apklausto liudytojo (E. Mi.) parodymams, teismui pavyko tik konstatuoti, kad tiek nukentėjusioji A. L., tiek ir nuteistoji E. M. kalbėjo pakeltu tonu, pykosi ir kad E. M. apmėtė A. L. bulvių lupenomis. Visos kitos konflikto detalės iš esmės nenustatytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai prieštaringai situacijai, abipusio konflikto įkarštyje atliktas minėtas nedraugiškas veiksmas (bulvių lupenų mėtymas) netraktuotinas kaip siekiantis tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai būtų taikyta baudžiamoji atsakomybė.

Pažymėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos ir pačios nukentėjusiosios A. L. parodymų matyti, kad ji nutarė apkaltinti E. M. įžeidimu praėjus pusmečiui po įvykio, tik gavusi šaukimą į teismą ir supratusi, kad pati kaltinama įvairiais nusikaltimais. Tuomet atsakė tuo pačiu – įžeidimu ir šmeižimu apkaltino E. M. bei pareikalavo atlyginti neturtinę žalą (18 000 Lt, t. y. 5213,16 Eur). Kai kurie A. L. pateikti kaltinimai E. M. yra visiškai dirbtiniai, pvz., kaltinimas šmeižimu buvo pareikštas net ir dėl to, kad E. M. pavadino A. L. tik iš matymo pažįstamu asmeniu. Visos šios aplinkybės rodo, kad ne vien nuteistoji, bet ir nukentėjusioji pareiškė kaltinimus ne dėl realiai padarytų nusikalstamų veikų, o dėl iš esmės paprasto buitinio konflikto, kurį bandoma pavaizduoti kaip didelį kriminalinį įvykį, ir kad į teismą abi šalys kreipėsi norėdamos kuo stipriau pakenkti viena kitai. Tai leidžia abejoti ne tik nuteistosios E. M., bet ir nukentėjusiosios A. L. teiginių apie konflikto metu patirtą didelį pažeminimą objektyvumu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad epizodas, susijęs su bulvių lupenų mėtymu, neatitinka viešo įžeidimo kaip nusikalstamos veikos požymių.

Vertinant nuteistosios E. M. veiksmus, kvalifikuotus kaip įžeidimas raštu (kreipimasis į teismą su nepagrįstu kaltinimu A. L.), pažymėtina, kad šie veiksmai įžeidimu pripažinti dirbtinai ir tokiai praktikai nepritartina. Teismų motyvai, pagrindžiantys tokį kvalifikavimą, nenuoseklūs ir prieštaringi. Pažymėtina, kad nukentėjusioji A. L. dėl prieš ją paduoto pareiškimo teismui kaltino E. M. ne tik įžeidimu, bet ir šmeižimu. Tačiau teismas atmetė kaltinimą šmeižimu, visiškai pagrįstai nurodęs, kad E. M., manydama, jog įvykusioje konfliktinėje situacijoje yra teisi, kreipėsi su pareiškimu į atitinkamas institucijas – policiją ir teismą; šios institucijos ir yra sukurtos spręsti iškilusias situacijas, laikantis teisės normų reikalavimų, todėl teisėtas asmens gynybos būdo pasirinkimas ir pareiškime situacijos atskleidimas negali būti vertinamas kaip šmeižimas. Pažymėtina, kad šie teismo pateikti motyvai vienodai tinka ir įžeidimui paneigti, tačiau šiuo atveju teismas vadovavosi visai kita logika, buvo nenuoseklus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nemažai pačios nukentėjusiosios A. L. kaltinimų E. M. taip pat teisme nepasitvirtino, bet teismas nevertino to kaip įžeidimo.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas, pripažindamas E. M. kalta dėl viešo įžeidimo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to baudžiamoji byla dėl kaltinimo E. M. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nutrauktina.

Dėl atstovavimo išlaidų

Nuteistoji E. M. prašo priteisti iš nukentėjusiosios A. L. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija šio prašymo netenkina. Priėmus kasacinio teismo nutartį, privataus kaltinimo procesas šioje byloje pasibaigė tiek A. L., tiek E. M. išteisinimu dėl visų kaltinimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad abi šalys inicijavo baudžiamąjį procesą viena prieš kitą ne dėl realiai padarytų nusikalstamų veikų, bet dėl tarpusavio priešiškumo. Tokiomis aplinkybėmis nėra teisinga priteisti kuriai nors šaliai atstovavimo išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutarties dalį, kuria E. M. nuteista pagal BK 155 straipsnio 1 dalį ir iš jos priteista A. L. 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; šią bylos dalį nutraukti.

Kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti galioti.

Teisėjai Gintaras Goda

Vytautas Piesliakas

Olegas Fedosiukas