AS-502-214-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-214/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07205-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-10058(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį po 203,12 Lt per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; 3) įpareigoti Lietuvos valstybę ir Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti valstybinę pensiją, kuri buvo paskirta iki jos sumažinimo.

Šalindamas teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi nustatytus skundo trūkumus, pareiškėjas pateikė patikslintą skundą ir prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. A. G. paaiškino, kad terminą kreiptis į teismą praleido, nes apie pažeistą teisę sužinojo iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Mano, kad turi teisę kreiptis į teismą per 3 metus nuo sužinojimo apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Pareiškėjas tikėjosi, kad neišmokėta pensijos dalis jam bus grąžinta, kadangi kitiems pensijų gavėjams sumažintos pensijos buvo atkurtos. Apie tai, kad sumažinta pensijos dalis nebus kompensuota, jis sužinojo tik po to, kai 2013 metų vasario mėnesio pabaigoje Lietuvos policijos veteranų asociacija gavo Vidaus reikalų ministerijos atsakymą, taip pat iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos. Be to, 2013 m. birželio 11 d. pareiškėjas susipažino su Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, todėl kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) dėl valstybinės pensijos nepriemokos, o gavęs neigiamą atsakymą – padavė skundą teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjo A. G. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir A. G. skundą atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktais.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškinimus, nurodė, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, kuris, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pareiškėjui pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, t. y. pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai jam nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Teismas pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d., Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, nepripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), juolab nuo jo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 6 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka bei terminais jas ginti, todėl prašymas atnaujinti praleistą terminą pareikšti reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką netenkintas (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 1D-10058(11), kuriame Vidaus reikalų ministerija nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindą, perskaičiuotos pensijos dydį. Kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, jame nenustatyta pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, neduota nurodymų, nėra išdėstyta kitų atsakovo priimtų sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Remiantis tuo padaryta išvada, kad skundžiamas sprendimas nėra administracinis aktas, nes jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl nėra administracinės bylos dalykas ir toks ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pareiškėjo skundą šioje dalyje atsisakyta priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

III. Pareiškėjas A. G. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, nuo 2010 m. sausio 1 d. moka jam sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) valstybinių pensijų perskaičiavimas šiuo pagrindu buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad Laikinojo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatos prieštaravo Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams, pareiškėjas delsė kreiptis į teismą pagrįstai tikėdamas, kad atsakovas geranoriškai išmokės susidariusį valstybinės pensijos skirtumą. Apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo iš Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. informacinio pranešimo, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkinamas, terminas skundui paduoti atnaujinamas.

Byloje nustatyta, kad A. G. 2013 m. spalio 28 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prašydamas suteikti jam informaciją apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimą, taikomą nuo 2010 m. sausio mėnesio, ir išmokėti šią nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 1D-10058(11) paaiškino pareiškėjui, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybinė pensija bus perskaičiuojama iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsakovas nurodė, jog neturi teisinio pagrindo grąžinti dėl to negautą valstybinės pensijos dalį. Detalius duomenis apie 2010–2013 m. laikotarpiu A. G. paskirtą ir faktiškai išmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atsakovas pateikė pridedamoje Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. lapkričio 11 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-6583, kurios teisėtumu pareiškėjas neabejoja. A. G. nesutinka su Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1D-10058(11) tiek, kiek juo išreikšta atsakovo valia tęsti sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą, t. y. neatkurti iki 2010 m. sausio 1 d. buvusio pensijos dydžio, bei neišmokėti esamo įsiskolinimo. Būtent šis atsisakymas administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. 1D-10058(11) yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių – neteisinga. Kaip matyti, skundas dėl šio administracinio sprendimo, patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. A. G. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą A. G. kreipėsi 2013 m. lapkričio 25 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė A. G. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktų pagrindu, naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujinęs jam kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 ir 4 punktais, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti, tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė