A-1157-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-1157-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00203-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–6, 20), prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Panevėžio VGTPT, Tarnyba) 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-055N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ ir įpareigoti Tarnybą atnaujinti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal ankstesnį Tarnybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio VGTPT, 500 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP3-055N yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jame nurodyta, jog pareiškėjas nebendravo su jam antrinę teisinę pagalbą teikti skirtu advokatu V. K., nors pats advokatas paskirtoje byloje nieko nedarė, vengė susitikimų su pareiškėju. Pažymėjo, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, rėmėsi tik advokato pasiteisinimais ir nurodė, jog pats pareiškėjas advokatui pateikė nepakankamai informacijos procesinio dokumento parengimui, tokiu būdu rodydamas nenorą bendradarbiauti su teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu, nors, pareiškėjo manymu, pateikta informacija buvo pakankama. Pareiškėjas tvirtino, kad Tarnyba, atsisakydama teikti jam antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, jog jis neva piktnaudžiauja antrine teisine pagalba, o atstovavimas byloje bus neracionalus ir neperspektyvus, siekia apginti advokatus nuo jų neteisėto veikimo. Be to, tokiu būdu Tarnyba iš anksto už teismą nusprendė dėl bylos baigties, nors tik teismo prerogatyva yra išspręsti ginčą iš esmės. Pareiškėjas nurodė, jog dėl tokių neteisėtų Panevėžio VGTPT veiksmų jis patyrė 500 Lt turtinę žalą, kadangi turėjo išlaidų dėl prašymų Tarnybai vertimų ir pašto išlaidų, taip pat 1 000 Lt neturtinę žalą, nes buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės tyčia buvo ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio VGTPT atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 26–32) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba teigė, kad ginčijamas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP3-055N yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus visas faktines aplinkybes, pateiktus dokumentus bei įvertinus advokato I. T. nurodytus argumentus. Panevėžio VGTPT paaiškino, kad 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-0806 buvo nuspręsta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. rašto Nr. 180 apskundimo, antrinei teisinei pagalbai teikti paskirtas advokatas I.

T.. Vėliau, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, advokatas I. T. pateikė Tarnybai siūlymą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, paaiškėjus teisinės pagalbos nutraukimo pagrindams. Įvertinusi turimą informaciją, Tarnyba 2013 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (1.2)-SP2-078N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“, kuriuo nusprendė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, kadangi atstovavimas byloje neperspektyvus ir pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis bei valstybės garantuojama teisine pagalba.

Pareiškėjas šį Tarnybos sprendimą apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris jį panaikino ir įpareigojo Panevėžio VGTPT iš naujo spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Panevėžio VGTPT, iš naujo išnagrinėjusi visas faktines aplinkybes, ginčijamu 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP3-055N nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Tarnyba pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė antrinės teisinės pagalbos skundžiant Lietuvos advokatūros raštą dėl advokato V.

K., kuris galimai netinkamai teikė jam antrinę teisinę pagalbą parengiant pareiškimą privataus kaltinimo byloje dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VGTPT) darbuotojos L. M. veiksmų. Advokatas I. T. turėjo ruošti procesinius dokumentus dėl advokato V. K. veiksmų apskundimo, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba nurodė, jog Lietuvos advokatūra 2013 m. kovo 8 d. raštu Nr. 180 nusprendė nekelti drausminės bylos advokatui V. K.. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, Tarnyba taip pat padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad advokatas V.

K. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus ar nevykdęs pareigų, todėl nusprendė, jog šiuo atveju pareiškėjo atstovavimas byloje neperspektyvus, nes pareiškėjo pateiktos informacijos nepakako prašomam procesiniam dokumentui parengti. Be to, tvirtino, kad nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui tapo negalimas dėl paties pareiškėjo nenoro bendradarbiauti su advokatu ir pateikti jam visą būtiną bei išsamią informaciją, nors advokatas ne kartą to prašė. Tarnybos manymu, toks pareiškėjo elgesys vertintinas ne tik kaip ydingas, bet ir tendencingas.

Pareiškėjas ne tik siekia ginti tariamai pažeistas teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, bet savo pasirenkama elgsena formuoja tendencingą praktiką, todėl tai laikytina piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, o antrinės teisinės pagalbos teikimas šiuo atveju akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirčiai ir principams. Panevėžio VGTPT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas turi teisę skųsti tarnybų priimamus sprendimus, šia, kaip ir visomis kitomis savo teisėmis, jis turėtų naudotis sąžiningai ir atsakingai.

Tačiau pareiškėjas tyčia, piktybiškai siekia inicijuoti teisminius ginčus su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybomis ir skųsti advokatų, kurie teikia teisinę pagalbą, veiksmus. Tarnyba kartu akcentavo, kad pareiškėjas savo prašymuose ir kituose raštuose nepagarbiai atsiliepia apie kitų tarnybų tarnautojus bei teismus, nepagrįstai kaltindamas juos suinteresuotumu, kerštu, siekiu pareiškėjui pakenkti, o toks pareiškėjo elgesys bei išankstinis kategoriškas priešiškumas tarnybų, teismų, advokatų ir Lietuvos advokatūros atžvilgiu yra nesuderinamas su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtimi ir principais.

Tarnyba taip pat manė, kad pareiškėjo argumentai, jog nagrinėjamu atveju jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, yra nepagrįsti, nes pareiškėjas apsiribojo abstrakčiais teiginiais dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos bei jų dydžio vertinimo, nepateikdamas jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu (I t., b. l. 169–174) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad bylos medžiaga nustatyta, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-38-279/2014 panaikino Panevėžio VGTPT 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP2-078N, kuriuo buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui, bei įpareigojo Tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806. Panevėžio VGTPT, vykdydama minėtą teismo sprendimą, vertindama, ar yra pagrindas toliau teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, siekiant apskųsti Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. raštą Nr. 180, kuriuo buvo atsisakyta iškelti drausmės bylą advokatui V.

K., nustatė, jog atstovavimas byloje yra neperspektyvus, be to, pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba. Dėl šių priežasčių Panevėžio VGTPT, vadovaudamasi VGTPĮ 3 straipsnio 2 ir 4 punktais bei 23 straipsnio 1 dalies 5 ir 9 punktais, priėmė 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-055N, kuriuo nusprendė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui pagal Tarnybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806. Nors Panevėžio VGTPT skundžiamame sprendime nurodė, kad jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 ir 9 punktais, teismas, įvertinęs šio sprendimo motyvus ir teismui pateikto atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, pažymėjo, jog tai laikytina technine spausdinimo klaida ir spręstina, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui nutrauktas remiantis inter alia VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, numatančiu, jog antrinė teisinė pagalba nutraukiama nustačius, kad atstovavimas byloje neperspektyvus.

Šiame kontekste teismas akcentavo, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kurio 3 straipsnyje įtvirtinti principai, kuriais remiantis teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Vienas nurodytų principų – draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 str. 4 p.), taip pat – valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo (VGTPĮ 3 str. 2 p.).

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas pabrėžė, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Atsižvelgiant į tai, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra prigimtinė, o suteikiama pačios valstybės iniciatyva, ji turi būti realizuojama laikantis teisės aktų nustatytų sąlygų bei tvarkos. Viena iš tokių sąlygų yra tai, kad pareiškėjas (t. y. fizinis asmuo, pateikęs prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba) turi vykdyti jam nustatytas pareigas, įtvirtintas VGTPĮ 4 straipsnyje.

Šiame straipsnyje numatyta, kad pareiškėjas privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 p.); teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją (2 p.) ir kt. Tokiu būdu, asmuo, turintis teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir ją gaunantis, turi ne tik teises, susijusias su šios teisinės pagalbos jam teikimu, kuriomis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas, bet ir įstatymo nustatytas pareigas, kurias privalo vykdyti.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad Panevėžio VGTPT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-0806 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, apskundžiant Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. raštą Nr. 180, kuriuo nuspręsta nekelti drausminės bylos advokatui V. K., nenustačius, kad jis būtų pažeidęs Lietuvos advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso nuostatas, reglamentuojančias advokato profesinę veiklą. Minėtu sprendimu Tarnyba teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatą I.

T.. 2013 m. rugpjūčio 2 d. advokatas I. T. raštu Nr. C-1195 „Dėl V. S.“ informavo Panevėžio VGTPT, jog atstovavimas pareiškėjui dėl Lietuvos advokatūros rašto apskundimo yra neperspektyvus, kadangi jame išdėstyti motyvai įtikinantys ir nėra pagrindo skųsti teismui atsisakymą iškelti drausmės bylą advokatui V. K.. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė antrinės teisinės pagalbos skundžiant Lietuvos advokatūros raštą dėl advokato V. K. veiksmų vertinimo, kuris, pareiškėjo nuomone, netinkamai teikė antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT) 2012 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-T-3165-576.

Minėtu Kauno VGTPT sprendimu buvo nuspręsta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo byloje dėl šmeižimo ir įžeidimo, pareiškėjui siekiant iškelti privataus kaltinimo bylą Vilniaus VGTPT darbuotojai L. M., nes pastaroji 2009 m. gegužės 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pateikė du pareiškimus, kuriuose pareiškėjas buvo kaltinamas padaręs administracinį teisės pažeidimą. Teismas sprendė, kad toks pareiškėjo elgesys šiuo atveju vertintinas kaip ydingas, nes jis siekia ginti tariamai pažeistas teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, toks elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant VGTPĮ.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas konfliktuoja su antrinę teisinę pagalbą jam teikiančiais advokatais, yra inicijavęs ne vieną bylą dėl antrinę teisinę pagalbą pagal įvairius sprendimus jam teikusių advokatų veiksmų. Todėl toks pareiškėjo elgesys laikytinas ne tik ydingu, bet ir tendencingu bei vertintinas kaip piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis. Antrinės teisinės pagalbos teikimas šiuo atveju akivaizdžiai prieštarauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirčiai ir principams, o tai buvo pakankamas pagrindas nutraukti antrinės teisės pagalbos teikimą pareiškėjui VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Be to, nors antrinei teisinei pagalbai nutraukti pakanka vieno iš VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, ginčijamas sprendimas grindžiamas ir VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad Panevėžio VGTPT, įvertinusi advokato I. T. pranešimą, analizavo ir vertino kitus duomenis, susijusius su V. K. veiksmais, teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal Kauno VGTPT 2012 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-T-3165-576, t. y. daugkartinius pareiškėjo prašymus bei dokumentus, kuriuos jis siuntė Kauno VGTPT, o ne tiesiogiai advokatui, Kauno VGTPT susirašinėjimo su pareiškėju bei advokatu raštus, advokato paaiškinimus.

Teismas atkreipė dėmesį, kad advokatas savo paaiškinimuose aiškiai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė informacijos, reikalingos skundui (pareiškimui) parengti, o jo pateikti procesiniai dokumentai buvo nepilni, todėl nebuvo galimybių tinkamai ir kvalifikuotai paruošti pareiškėjo prašomą skundą privataus kaltinimo tvarka. Be to, advokatui ir pareiškėjui niekaip nepavyko suderinti susitikimo vietos bei laiko, kadangi pareiškėjas kategoriškai nesutiko atvykti pas advokatą į jo darbo vietą Kaune, tačiau pats reikalavo, jog advokatas atvyktų pas jį į namus.

Įvertinus šias faktines aplinkybes bei esant tarpusavio konfliktui, advokatas nebegalėjo teikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Taigi, teismas sprendė, kad šie duomenys patvirtina, jog paties pareiškėjo elgesys užkirto kelią efektyviam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos teikimui, o pagal LVAT formuojamą praktiką pareiškėjo konfrontacija su antrinę teisinę pagalbą užtikrinančiu asmeniu, pasireiškianti atsisakymu pateikti valstybės paskirtam teisininkui profesionalui duomenis, kurių reikia parengti atitinkamą procesinį dokumentą, bei suderinti poziciją byloje, nebendravimas ir nebendradarbiavimas, pripažintinas piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba; dėl konfrontacijos ir piktnaudžiavimo atstovavimas pareiškėjui iš esmės tampa neperspektyvus.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio VGTPT išsamiai įvertino visus faktinius duomenis, kurių pagrindu nustatė akivaizdų pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumą, ir padarė pagrįstą išvadą, jog nėra faktinio bei teisinio pagrindo parengti pareiškėjo prašomą įstatymų reikalavimams atitinkantį teisinį dokumentą, todėl pagrįstai sprendė, kad atstovavimas byloje neperspektyvus. Teismas sprendė, kad Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendime Nr. (1.2)-SP3-055N faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas pabrėžė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Šiame kontekste teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas žalą kildina iš Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP3-055N neteisėtumo. Taigi minėtas reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-055N, todėl, konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, šis išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas taip pat atmestinas.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–12), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, neobjektyvus, nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas, priimtas neišsamiai, nevisapusiškai ir netinkamai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 37–43) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir Tarnybos atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP3-055N, kuriuo Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba ir jo atstovavimas byloje yra neperspektyvus, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 ir 8 punktais (sprendime nurodytas 9 punktas laikytinas rašymo apsirikimu), nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Tarnybos veiksmų nutraukiant jam antrinės teisinės pagalbos teikimą, priteisimo. Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu iš tikro galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba ir jo atstovavimas byloje, kurioje jam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, yra neperspektyvus, bei atitinkamai spręstina, ar pagrįstai teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, įvertinus ginčijamo Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP3-055N priėmimo motyvus, aktualios VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 ir 8 punktų nuostatos, numatančios, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba apginti teises neleistinais būdais (5 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (8 p.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą (bylą). Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pabrėžęs, jog atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt.

Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (žr., pvz. LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011). Kita vertus, apie bylos perspektyvumą nėra spręstina atliekant atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai žinomų konkrečios bylos faktinių duomenų vertinimą bei pasisakant dėl galimos bylos baigties (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1359/2014).

Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio VGTPT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-0806 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (administracinė byla Nr. I-38-279/2014, b. l. 16) buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, apskundžiant Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. raštą Nr. 180 (administracinė byla Nr. I-38-279/2014, b. l. 27), kuriuo nuspręsta nekelti drausminės bylos advokatui V. K., nenustačius, kad jis būtų pažeidęs Lietuvos advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso nuostatas, reglamentuojančias advokato profesinę veiklą. Minėtu sprendimu Tarnyba teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatą I. T., kuris 2013 m. balandžio 24 d. raštu Nr. C-458 „Dėl V. S.“ (administracinė byla Nr. I-38-279/2014, b. l. 80–83) ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. C-1195 „Dėl V. S.“ (administracinė byla Nr. I-38-279/2014, b. l. 78–79) informavo Panevėžio VGTPT, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad minėtas Lietuvos advokatūros raštas galėtų būti neteisėtas ar nepagrįstas, jame išdėstyti motyvai įtikinantys, todėl nėra pagrindo jį skųsti teismui ir pareiškėjo atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Atsižvelgusi į tai, Panevėžio VGTPT 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP2-078N (administracinė byla Nr. I-38-279/2014, b. l. 57–59) nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-38-279/2014 (administracinė byla Nr. I-38-279/2014, b. l. 90–96) šį sprendimą panaikino ir įpareigojo Tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui pagal 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806. Panevėžio VGTPT, vykdydama minėtą teismo sprendimą ir iš naujo vertindama, ar yra pagrindas toliau teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, siekiant apskųsti Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. raštą Nr. 180, nustatė, jog atstovavimas byloje yra neperspektyvus, o pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl priėmė 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-055N (b. l. 34–39), kuriuo nusprendė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui pagal Tarnybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806.

Pabrėžtina, jog Panevėžio VGTPT ginčijamą 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-055N iš esmės grindžia tuo, kad Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. rašte Nr. 180 išdėstyti motyvai yra įtikinantys ir nėra pagrindo skųsti teismui atsisakymą iškelti advokatui V. K. drausmės bylą, t. y. Tarnyba, pasisakydama dėl minėto Lietuvos advokatūros rašto teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės pasisakė dėl galimos bylos baigties. Tačiau, kaip minėta, dėl to, ar Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. raštas Nr. 180, kurį pareiškėjas siekia apskųsti, yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, galėtų spręsti tik bylą nagrinėjantis teismas.

Todėl Tarnyba, konstatuodama, jog nėra pagrindo skųsti teismui atsisakymą iškelti advokatui V. K. drausmės bylą, ir priimdama sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, motyvuodama atstovavimo byloje neperspektyvumu, iš esmės ėmėsi spręsti klausimus, kurie yra tik teismams Lietuvos Respublikos Konstitucija deleguota funkcija. Atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba šiuo atveju turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų atitinkamam teismui teiktinam įstatymų reikalavimus atitinkančiam dokumentui parengti, o nesant akivaizdžių pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo požymių, išankstinė nuomonė, jog atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus, yra negalima ir prieštarauja bendriesiems valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principams (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1359/2014).

Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju aplinkybės dėl pareiškėjo atstovavimo neperspektyvumo nėra vienareikšmiškai nustatytos ir Tarnybos pateikti argumentai vienareikšmiškai neįrodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Taigi Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės peržengė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribas. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas jau minėtu įsiteisėjusiu 2014 m. vasario 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-38-279/2014 (administracinė byla Nr. I-38-279/2014, b. l. 90–96), spręsdamas dėl Panevėžio VGTPT 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP2-078N (administracinė byla Nr. I-38-279/2014, b. l. 57–59), kuriuo buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui pagal Panevėžio VGTPT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806, teisėtumo ir pagrįstumo, remdamasis iš esmės analogiškais motyvais, konstatavo, kad Tarnyba nurodytu sprendimu nepagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, motyvuodama atstovavimo neperspektyvumu.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, taip pat nenustatė pareiškėjo piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą pagal Panevėžio VGTPT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas nuolat inicijuoja teisminius ginčus su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybomis, nagrinėjamu atveju savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba. Kartu pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas vengė bendrauti ar bendradarbiauti su antrinę teisinę pagalbą jam teikti minėtu Tarnybos sprendimu paskirtu advokatu. Todėl šiuo atveju Tarnyba nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP3-055N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, panaikinant Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-055N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ ir įpareigojant Tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui pagal Panevėžio VGTPT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė žalos padarymo fakto, kadangi jo teiginiai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo. Nors pareiškėjas tvirtino, jog dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų nutraukiant jam antrinės teisinės pagalbos teikimą jis patyrė 500 Lt dydžio turtinę ir 1 000 Lt neturtinę žalą, kadangi turėjo išlaidų dėl prašymų Tarnybai vertimų, pašto išlaidų, be to, buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės tyčia buvo ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose, pareiškėjas nepateikė jokių minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Kartu akcentuotina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje tokių duomenų nenustatyta. Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nepagrįsto Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP3-055N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ priėmimo kilę tam tikri neigiami padariniai nelaikytini pakankamai intensyviais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo V. S. apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas, skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tekintinas iš dalies, panaikinant Panevėžio VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-055N ir įpareigojant Tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui pagal Panevėžio VGTPT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806, o likusioje dalyje skundą atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tekinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. S. skundą tekinti iš dalies, panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-055N ir įpareigoti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. S. pagal Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius