2K-212/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-212/2014

Teisminio proceso Nr. 1-71-2-00013-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.26.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

išteisintajam R. F., jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai, nukentėjusiojo atstovui advokatui Gintarui Ruseckui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. A. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. E. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, kuria atmestas nukentėjusiojo E. A. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, nukentėjusiojo atstovo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

R. F. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 28 d., apie 2.22 val., viešoje vietoje – Utenoje, J. Basanavičiaus g. 52 esančioje kavinėje „Antika“, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei tyčia pažeidė viešąją tvarką, t. y. E. A. dešine ranka sudavė į galvą, sugriebė už drabužių, ketindamas smogti į veidą, nukentėjusiajam nustūmus jį nuo savęs bei po to padavus ranką atsikelti, užgriuvo nukentėjusįjį ir rankomis paėmęs už kaklo smaugė, tokiais veiksmais nukentėjusiajam E. A. sukėlė fizinį skausmą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nukentėjusysis E. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, faktinius duomenis vertino ne kaip įrodymų visumą, o kiekvieną atskirai, dėl to padarė neteisingas išvadas, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog R. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos priteisimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, o tai turėjo įtakos visapusiškai, išsamiai bei objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Taip pat teismas neinformavo nei nukentėjusiojo, nei jam atstovaujančio advokato apie apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą, dėl to buvo suvaržytos E. A. teisės, numatytos BPK 28 straipsnio 2 dalyje.

Kasatoriaus manymu, R. F. agresyvūs veiksmai prieš jį, stengiantis išprovokuoti konfliktą, vėliau suduodant jam smūgius, puolant ir pargriaunant ant žemės bei smaugiant, atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius. Tokie R. F. veiksmai ne tik sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, bet ir sutrikdė jo, kaip visuomenės nario, rimtį, pažeidė teisę į normalią bei ramią aplinką, parodė nepagarbą aplinkai ir tuo metu buvusiems aplinkiniams. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nenurodė ir byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių, kad R. F. nesuvokė, jog viešoje vietoje, kavinėje esant ir kitiems asmenims, smurtaudamas prieš E. A., nesuvokė pavojingo nusikalstamo veikos pobūdžio. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad R. F., kaip policijos pareigūnas, bendrais bruožais galėjo numatyti bei numatė, kad savo veiksmais sutrikdys visuomenės rimtį, ir to norėjo (veikė neapibrėžta tyčia). Anykščių rajono apylinkės teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinamajam R. F. palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas bei nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų įrodymų visumos. Liudytojų duoti parodymai nebuvo išsamiai analizuoti ir įvertinti. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje vieną po kito išdėstė tik įrodymus, tačiau nepateikė jokių objektyvių išvadų ir motyvų, patvirtinančių, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė reikalavimo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos išsamiu BPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų duomenų įvertinimu. Teismas nutartyje tik atkartojo tuos pačius, bylos duomenimis nepagrįstus pirmosios instancijos teismo argumentus, nenagrinėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių ir netyrė įrodymų, kurie iš esmės patvirtina, kad R. F. veikoje yra nusikaltimo sudėtis. Byloje yra pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti nusikalstami R. F. veiksmai prieš nukentėjusįjį, todėl teismų padarytos išvados, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog R. F. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra nepagrįstos. Teismai visiškai nevertino R. F. elgesio ir agresyvių veiksmų prieš nukentėjusįjį iki konflikto. Be to, apeliacinės instancijos teismas ne tik netyrė įrodymų, bet rėmėsi byloje nesančiais duomenimis, nurodydamas, kad neva E. A., R. F. išvežus į ligoninę, paliko įvykio vietą, su atvykusiais operatyvinės grupės pareigūnais nebendravo ir neteikė jokių paaiškinimų dėl įvykio. Byloje nėra jokių duomenų, kad buvo atvažiavusi operatyvinė grupė ir kad tuo metu buvo atlikinėjami kokie nors procesiniai veiksmai. Teismai nepagrįstai rėmėsi išvestiniais R. F. parodymais ir jo gynėjos teiginiais. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad kitą dieną po įvykio apklaustas R. F. jokių faktinių aplinkybių jau nebegalėjo nurodyti, nes dėl girtumo nieko neprisiminė. Teismai nepagrįstai vertino tik ikiteisminiame tyrime ir teisme duotus R. F. parodymus, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl jo duotų parodymų iškart po įvykio, jį apklausus ligoninėje.

Anot kasatoriaus teismai, konstatuodami, kad jo parodymai nenuoseklūs, todėl jais netiki, priimtuose sprendimuose akivaizdžiai išreiškė išankstinį priešiškumą jam ir parodė palankumą R. F.. Be to, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, nuosprendyje konstatavo, kad E. A. R. F. yra padaręs sunkų kūno sužalojimą, nors kitoje byloje buvo tik paskirta teismo ekspertizė R. F. sužalojimo mastui nustatyti (pagal šios ekspertizės išvadas šiam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas). Kasatoriaus nuomone, tai, kad apklaustas iškart po konflikto dėl patirto šoko jis nesakė, jog R. F. naudojo prieš jį smurtą, nepatvirtina aplinkybės, kad toks smurtas nebuvo naudotas, ir nereiškia, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika. Byloje nėra specialisto išvados, kurioje būtų užfiksuoti E. A. padaryti sužalojimai, nes jis nesikreipė į medikus, tačiau vaizdo įraše akivaizdžiai matyti R. F. įžūlus kibimas prie nukentėjusiojo ir smurto prieš jį panaudojimas. Taigi teismai klaidingai vertino nukentėjusiojo pirminius parodymus, kurie buvo skirti išsiaiškinti R. F. sužalojimo aplinkybes, o ne patį atvejį smurto prieš jį. Be to, teismai neatkreipė dėmesio ir į tai, kad R. F. konflikto metu buvo policijos pareigūnas, kuriam taip pat keliami aukštesni tiek profesiniai, tiek moralės reikalavimai.

Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką, o jų priimti sprendimai ir padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo nekaltumo nėra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais bei nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 301 straipsnio reikalavimus.

Nukentėjusiojo E. A. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos apeliacinio proceso ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių

Kasaciniame skunde nurodoma, jog teismas neinformavo nei nukentėjusiojo, nei jam atstovaujančio advokato apie apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo šį teiginį pripažinti pagrįstu. Byloje esantis teismo raštas (b. l. 173) patvirtina, jog 2013 m. rugpjūčio 26 d. buvo išsiųsti pranešimai apie teismo posėdžio datą 2013 m. spalio 1 d., 15 val., Išteisintasis nustatyta tvarka informuotas šaukimu, kurį gavo 2013 m. rugpjūčio 27 d., o kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat nukentėjusiajam bei jo atstovui išsiųsti pranešimai. Ar jie buvo įteikti byloje tokių duomenų nėra, nes pranešimas nėra įteikiamas pasirašant, tačiau išteisintojo advokatė ir prokurorė, kurie tokiu būdu buvo informuoti, teismo posėdyje dalyvavo, todėl nėra pagrindo teigti, jog pranešimai nebuvo išsiųsti. Vertinant galimybę dalyvauti teismo posėdyje atsižvelgtina ir į tai, kad posėdis buvo atidėtas 2013 m. birželio 13 d., o kitas posėdis įvyko tik 2013 m. spalio 1 d, todėl nukentėjusysis ir jo gynėjas turėjo pakankamai laiko pasidomėti ir pasitikslinti posėdžio datą. Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai įvertino bylos įrodymus, šališkai išnagrinėjo bylą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Bylos duomenys patvirtina, kad šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, tik tikrina, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK reikalavimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos nustatytų faktinių veikos aplinkybių teisingumas buvo patikrintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paneigiant nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl neišsamaus ir neobjektyvus bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Kasatorius nurodo bylos apeliacinio nagrinėjimo trūkumus, tačiau netvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių jo apeliacinio skundo argumentų.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Taigi, veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. BK 284 straipsnio 1 daliai taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2013).

Šios baudžiamosios bylos proceso metu nustatyta, jog konfliktas tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo kilo kavinėje uždaro vakaro metu švenčiant bendro pažįstamo gimtadienį. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo skundą, atliko išsamią konflikto dinamikos analizę, išnagrinėdamas ne tik liudytojų, išteisintojo, nukentėjusiojo parodymus, bet ir DVD skaitmeninės laikmenos vaizdo įrašo duomenis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad išteisintojo R. F. veiksmai prieš nukentėjusįjį nebuvo draugiški bei korektiški, todėl apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, jog jo kaip išgėrusio asmens elgesyje galima įžvelgti administracinio teisės pažeidimo požymius.

Tačiau ne bet kokie antivisuomeniški veiksmai viešoje vietoje vertintini kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kaip jau minėta, žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į fizinio kontakto konfliktą, vyko nors ir kavinėje, tačiau privačioje uždaro vakaro vienas kitą pažįstančių asmenų aplinkoje. Tuo metu, kai žodinis konfliktavimas peraugo į fizinį, šventinis vakaras buvo besibaigiąs, liko tik keletas asmenų, kuriuos teisme apklausus dėl konflikto aplinkybių bei jo pobūdžio, šie paaiškino, jog nieko nusikalstamo konflikte tarp R.

F. ir E. A. nematė, pastebėjo tik išteisintojo ir nukentėjusiojo nugriuvimą. Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad viešoji tvarka šiais veiksmais nebuvo sutrikdyta. Tokios vertinimo pozicijos pagal aplinkybes panašiose kaip ši bylose laikosi ir teismų praktika. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan.

Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013). Remiantis išdėstytais argumentais kolegija laiko, kad nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo skundo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Išteisintojo gynėjas pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą ir prašo priteisti iš nukentėjusiojo proceso išlaidas už išteisintojo gynybą kasacinės instancijos teismo posėdyje. Prašymas netenkintinas, nes BPK 105 sraipsnis numato proceso išlaidų išieškojimą iš nuteistojo. Iš nukentėjusiojo galimas proceso išlaidų išieškojimas tik tuo atveju, jei procesas pradėtas pagal jo pareiškimą ar kai procesas nutraukiamas nukentėjusiajam susitaikius su su įtariamuoju ar kaltinamuoju (BPK 105straipsnio 6, 7 punktai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nukentėjusiojo E. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis