A-556-38-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-38/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00026-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės V. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei V. L. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“) prašymu (b. l. 4-7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. L. 1 146 Lt nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, jog jam pavesta rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis. Nurodė, jog atsakovė nesumokėjo 1 146 Lt vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad elektros energijos, geriamojo vandens, dujų tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartys įrodo, jog atsakovė V. L. ginčo laikotarpiu gyveno gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai apie atliekų pristatymą tiesiogiai atliekų tvarkymo centrui patvirtina aplinkybę, jog atsakovės atstovas (sutuoktinis) pristatydavo statybines atliekas, o ne komunalines atliekas.

Atsakovė V. L. prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, kad gyvenamajame name adresu: (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. gruodžio mėnesio vyko statybos darbai, todėl atsakovė jame pastoviai negyveno. Atsakovės atstovo teigimu, komunalines atliekas jis pristatydavo atliekų tvarkymo centrui, jas rūšiuodavo, kitas atliekas kompostuodavo, todėl neturi mokėti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 87-90) patenkino pareiškėjo UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą ir priteisė iš atsakovės V. L. pareiškėjui 1 146 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei išdėstė vietinės rinkliavos mokėjimą 24 mėnesių laikotarpiui, sumokant UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ kas mėnesį po 47,75 Lt.

Teismas konstatavo, kad ginčo dalykas yra nustatymas pareiškėjo UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymo pagrįstumo dėl priteisimo iš atsakovės V. L. 1 146 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitomis LVAT nutartimis analogiško pobūdžio ginčuose, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su pakeitimais) patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) 6, 7, 12 punktais (o 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-246 patvirtintų Nuostatų, galiojusių nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 5, 6, 10 punktais).

Teismas nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo procedūros tvarka reglamentuota Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T2-390 (pakeistu 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-331) patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris taikomas tik tiems atliekų turėtojams, kurie savo valią išreiškė raštu ir turi galimybę kaupti komunalines atliekas atskirai, tai yra ne viešojo naudojimo erdvėse (2 p.).

Kitiems asmenims vietinė rinkliava skaičiuojama pagal registre nurodytą turimo nuosavybės teise arba naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir plotą. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. T2-130 buvo sustabdytas 2007 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-80 vykdymas iki 2008 m. liepos 1 d. Vietinė rinkliava Klaipėdos mieste pradėta administruoti nuo 2008 m. liepos 1 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-346 pakeistas Tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų priedas „Vietinės rinkliavos dydžiai“ ir pripažintas netekusiu galios Tarybos 2008 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. T2-300 1 punktas, kuriuo taip pat buvo pakeistas Tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-80 priedas „Vietinės rinkliavos dydžiai“.

Vietinės rinkliavos dydžiui apskaičiuoti taikomas Tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-346 patvirtinto priedo „Vietinės rinkliavos dydžiai“ nuostatos. Teismas atsakovės V. L. atstovo argumentus, kad ji nėra rinkliavos mokėtoja, pripažino nepagrįstais. Teismas iš byloje surinktų rašytinių duomenų nustatė, kad atsakovė 2004 m. gegužės 13 d. deklaravo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų matyti, jog žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei.

Žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje. Nekilnojamojo turto objektai, kuriuose nekaupiamos komunalinės atliekos, bei jų nenaudojimo faktai nustatomi UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ patikros vietoje parengtomis išvadomis. Tokiais atvejais jų savininkui ar naudotojui vietinė rinkliava neskaičiuojama. Pareiškėjo 2010 m. liepos 7 d. patikros vietoje aktu Nr. (8.17)-8R-288 nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), pastatytas gyvenamasis namas ir jame gyvenama. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė dar iki ginčo laikotarpio (2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) adresu: (duomenys neskelbtini), sudarė gamtinių dujų, elektros energijos, geriamojo vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo sutartis.

Atsakovės atstovo teigimu, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. gruodžio mėnesio V. L. gyveno nepastoviai, nes namas nebuvo baigtas įrengti, tačiau jis pripažįsta, kad ginčo laikotarpiu naudojosi elektros energija, gamtinėmis dujomis, vandeniu ir mokėjo mokesčius. LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, jog nebaigtų statybos darbų gyvenamajame name faktas neįrodo, kad jis negali būti naudojamas pagal paskirtį ir asmuo negali faktiškai naudotis namu (2012 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2443/2012).

Atsakovė teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog gyvenamuoju namu nesinaudojo. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad V. L. faktiškai naudodamasi gyvenamuoju namu: adresu (duomenys neskelbtini), yra komunalinių atliekų turėtoja, privalanti mokėti vietinę rinkliavą. Gyvenamojo namo neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre nepaneigia išvados, kad ginčo laikotarpiu atsakovė gyveno šiame name. Teismo vertinimu, atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai – kontroliniai talonai apie atliekų pristatymą tiesiogiai Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui, įrodo, kad buvo pristatomos ne komunalinės atliekos, o statybinės atliekos, mišrios pakuotės ir didžiosios atliekos, ir tik 2008 m. rugsėjo 12 d. ir 2009 m. vasario 28 d. pristatytos komunalinės atliekos, už kurias paskaičiuota 53,52 Lt suma.

Dėl atsakovės argumentų, kad faktiškai jai nėra teikiama paslauga, nes ji nesukuria atliekų, nes jas rūšiuoja ir pan., teismas pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal nekilnojamojo turto duomenis, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Teisės aktais numatyta, jog gali būti taikomas tik vienas metinės vietinės rinkliavos administravimo būdas – pagal tikslinę nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį ir plotą arba deklaruojamų atliekų kiekį. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė buvo išreiškusi valią vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, todėl jai vietinė rinkliava pagrįstai skaičiuojama pagal tikslinę nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį. Iš pareiškėjo UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateiktos pažymos matyti, jog vietinės rinkliavos dydis, taikant Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nustatytus metinius vietinės rinkliavos dydžius, apskaičiuotas pagal tikslinę nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį.

Atsakovei už vieno gyvenamojo namo valdą, adresu: (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. apskaičiuotas mokėtinos rinkliavos dydis 1 146 Lt. Atsakovei siųsti mokėjimo pranešimai. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu teismas priteisė 1 146 Lt įsiskolinimo sumą pareiškėjui (Civilinio kodekso 6.38 str.). Teismas, įvertinęs, kad atsakovė yra pensinio amžiaus ir jos pajamas sudaro 733,94 Lt senatvės pensija, sutuoktinio pajamas sudaro 641,62 Lt invalidumo pensija, vietinės rinkliavos mokėjimą išdėstė 24 mėnesių laikotarpiui, sumokant UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ kas mėnesį po 47,75 Lt (Civilinio proceso kodekso 271 str.).

III. Atsakovė V. L. apeliaciniu skundu (b. l. 95-96) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neobjektyviai išnagrinėjo jos prašymus, nepaisė nekaltumo prezumpcijos principo, konstitucinio principo, jog nuosavybė yra neliečiama. Atsakovė nurodė, kad bendras atliekų kiekis su statybinėmis atliekomis nuo 2008 m. iki 2012 m. pabaigos buvo 3 470 kg, sumokėta 201,43 Lt. Tai įrodančių dokumentų kopijos buvo pateiktos teismui, bet į tai nebuvo atsižvelgta. Iki šio dienos pareiškėjas su atsakove sutarties nesudarė, konteinerių nepastatė, nors raštu pageidavo, kad pastatytų 3 konteinerius atliekų rūšiavimui ir mokėti pagal faktinį atliekų kiekį. Klaipėdos miesto savivaldybės tarnyba nustatė 1 namų valdai atliekų kiekį 2008 m. liepos 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui 1 626 kg ir mokėti 330 Lt per metus. Nuo 2013 m. sausio 1 d. - 1382 kg 1 namų valdai ir mokėti 281 Lt per metus. Išeina, kad per dieną reikia surinkti 4,4548 kg atliekų, ko dviejų pensininkų šeima niekaip nesurenka ir tokia rinkliava per didelė. Teismas neturėdamas jokių įrodymų, ar atsakovas naudojasi pareiškėjo sistema, neturėdamas įrodymų, kad atsakovė teršia aplinką, nepagrįstai nusprendė, jos ji yra „teršėjas“ ir privalo rinkliavą mokėti. Tai prieštarauja reikalavimui, kad visos aplinkybės turi būti ištirtos ir įrodytos. Taip pat tokiu sprendimu teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes asmuo yra nekaltas tol, kol neįrodoma priešingai (Konstitucijos 31 str.). Nors pareiškėjo atstovas teismo posėdyje pareiškė, kad duomenų kiek atliekų yra iš jos surinkta ir kiek ji jų turi neturi, bet teismas šios aplinkybės nevertino ir neturėdamas tam pagrindo nusprendė, jog ji yra „teršėjas“ ir privalo mokėti. Toks teismo sprendimas niekuo nepagrįstas ir neatitinka konstitucinių principų dėl asmens nekaltumo ir nuosavybės neliečiamumo. Tokiu sprendimu teismas įteisina sistemos viršenybę prieš asmenį, nors turėtų ginti atsakovės, kaip vartotojo, teises. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės rodo, kad teismas nesivadovavo Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, sprendė bylą tik pagal pareiškėjo pateiktą versiją, neobjektyviai, ir todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101-102) prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas pagrįstai sprendime konstatavo, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintuose nuostatuose nustatyta, jog vietinės rinkliavos dydis konkrečiam mokėtojui yra siejamas ne su atliekų turėtojo faktiškai sukauptomis atliekomis, bet su jo turimu nekilnojamojo turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimo formų bei būdų parinkimas yra savivaldybės diskrecija, kurią deleguoja Vietos savivaldos, Atliekų tvarkymo bei kiti įstatymai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio skundo argumentai išdėstyti šio teisės akto III dalyje. Jų esmė, kad atsakovė (apeliantė) negalėjo būti pripažinta vietinės rinkliavos mokėtoja, o, be to, jai nebuvo sudaryta galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį.

Iškeltas teisinis klausimas, kas yra laikomas vietinės rinkliavos mokėtoju, buvo ne kartą aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) sprendė klausimų daugetą, susijusių su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo. Kadangi nurodyta išnagrinėta administracinė byla pagal savo faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra iš principo analogiška tikrinamai administracinei bylai, atskleidžiant vietinės rinkliavos mokėtojo statusą, pasitelktina jau suformuota administracinių teismų praktika šiuo klausimu.

Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartyje buvo nurodyta, jog „<...> vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). Pabrėžtina ir tai, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.

Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42)“.

Ką tik paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų Nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti <...>“.

Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokioms išvadoms nei padaryta pirmiau. Todėl tvirtintina, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja, turinti vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – mokėti vietinę rinkliavą (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.; Nuostatų 4-6 p; b.l. 42-50).

Pasisakant dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo pagrįstumo pastebėtina tai, jog toje pačioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) aptartas ir šis aspektas: „<...> nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą“.

Administracinėje byloje nėra atsakovės pateiktų įrodymų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), kurie leistų nustatyti faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekio, taip pat nėra duomenų apie kreipimąsi dėl vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį (yra prašymas dėl atliekų rūšiavimo ir mokėjimo pagal išrūšiavimą; prašymas dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo; b.l. 49-50), todėl galimybė, mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį yra paneigta.

Aplinkybė dėl mokėjimo už tvarkymui priduotas statybinių medžiagų atliekas, kolegijos vertinimu, šioje byloje neturi teisinės reikšmės, nes statybinių medžiagų atliekos nepatenka į komunalinių atliekų sąvoką.

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinis skundas negali būti patenkintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius