2K-282-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-282-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00052-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.2;

1.2.14.1.2.2;

2.1.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajam V. P.,

gynėjams advokatams Dainiui Mažyliui, Algirdui Biguzui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu V. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo J. G. civiliniai ieškiniai atmesti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. P. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – V. P. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį 6500 Lt, t. y. 1882 Eur (50 MGL dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę subendrinus su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. baudžiamuoju įsakymu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 6500 Lt, t. y. 1882 Eur (50 MGL dydžio) bauda.

V. P. į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. baudžiamąjį įsakymą.

Priteista solidariai iš V. P. ir A. G. nukentėjusiajam J. G. 5000,83 Lt (1448,34 Eur) turtinei, 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti, 2000 Lt (579,24 Eur) už advokato suteiktą teisinę pagalbą ir 46,80 Lt (13,55 Eur) proceso išlaidų valstybei.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. P. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 18 d., nuo 21.00 iki 22.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su A. G., V. P. pagaminus buto durų spynos rakto kopiją ir atrakinus duris, įsibrovė į K. G. priklausantį butą, esantį Rokiškyje, Jaunystės g. 11–31, iš kurio pagrobė bendros 6275 Lt vertės J. G. turtą, taip padarė jam turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, arba šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Apkaltinamajame nuosprendyje šios instancijos teismas nenurodė visų būtinų BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, jų niekaip nepagrindė ir nesusiejo su reikšmingomis bylos aplinkybėmis, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytus reikalavimus. Teismas padarė objektyviems bylos duomenims prieštaraujančią išvadą, kad jis padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, nes byloje nenustatyta, kokius daiktus jis neva paėmė, kaltinime nurodytų vogtų daiktų ir pinigų, gautų juos pardavus, pas jį nerasta, vogti daiktai rasti pas A. G. Teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens veikos bei kaltumo nebuvo pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pasak kasatoriaus, pripažįstant jį kaltu įvykdžius nusikaltimą, nebuvo nustatyta jo tyčia. Pagal BK 15 straipsnio nuostatas asmens negalima nuteisti už tyčinę nusikalstamą veiką, jeigu nėra nustatyta asmens tiesioginė arba netiesioginė tyčia ją padaryti.

Nuteistasis mano, kad kitas nuteistasis A. G. yra suinteresuotas bylos baigtimi, taip pat ir dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam galimybių. A. G. neturi turto, nuolatinių pajamų, todėl negali atlyginti nukentėjusiajam padarytos žalos, o kasatorius turto ir nuolatinių pajamų turi ir apie tai A. G. žinojo. Vien dėl šių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu duoti A. G. parodymai apie kasatoriaus dalyvavimą vykdant vagystę turi būti vertinami kritiškai. Be to, jie ir nenuoseklūs. Apklaustas kaip įtariamasis jis parodė, kad apvogti K. G. butą pasiūlė kasatorius, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo teigė, kad vagystę sugalvojo įvykdyti abu. Taip pat prieštaringai buvo aiškinamos K. G. buto rakto padarymo aplinkybės: 2013 m. gegužės 9 d. apklausoje A. G. teigė, kad buto raktą padarė kasatorius, buvo padaryti du raktai, o 2013 m. liepos 29 d. ir spalio 10 d. – kad abu važiavo ir padarė vieną raktą prie „Klevo“ parduotuvės esančioje dirbtuvėje. Kasatorius nurodo, kad raktų dirbtuvės meistrai, pagaminę K. G. buto raktą, nebuvo nustatyti ir apklausti apie jiems užsakymą pagaminti raktą pateikusį asmenį, taip pat nebuvo patikrinti šios įmonės dokumentai dėl tokio užsakymo buvimo. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu A. G. negalėjo paaiškinti šių prieštaravimų, teigė neprisimenantis savo ankstesnių parodymų, dėl to jam buvo atlikta teismo psichologijos ekspertizė, kurios metu buvo nustatyta, kad A. G. geba koreguoti tik pusę atsakymų, aukštas nerimo lygis, asmenybei būdingas išstūmimas – neigimas. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas dėl A. G. sugebėjimo suprasti savo veiksmus, dėl jo asmenybės paaiškino, kad yra atotrūkis tarp to, kas realu ir to, kas įsivaizduojama. Tai, kasatoriaus įsitikinimu, rodo, kad A. G. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė A. G. pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų apie jo teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, pyktį kasatoriui ir dėl to duotus neobjektyvius ir neteisingus parodymus. A. G. teisme aiškiai ir nuosekliai nurodė visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir paaiškino, kad buvo su kasatoriumi susipykęs, kad jo nebijo, kad ant kasatoriaus pyko ir nukentėjusysis, todėl ir jis turėjo pagrindą apkalbėti kasatorių. Todėl nepatikrinęs ir neįvertinęs šių aplinkybių, teismas negalėjo besąlygiškai tikėti A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. G. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nei jis, nei jo gynėjas nedalyvavo, nes į teismo posėdį nebuvo pakviesti.

Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, neįvertino, kad jie viso bylos proceso metu buvo nuoseklūs. Šis teismas nepaneigė ir neįvertino reikšmingos jį teisinančios aplinkybės, kad kasatorius žinojo apie J. G. 40 000 Lt santaupas, saugomas motinos K. G. bute, tačiau šie pinigai nebuvo pavogti. Kasatorius mano, kad jo ir A. G. parodymų esminiai prieštaravimai privalėjo būti pašalinti akistatos metu, tačiau šis procesinis veiksmas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas. Be to, teismas jo ir A. G. parodymus turėjo vertinti ir atsižvelgdamas į juos apibūdinančius duomenis. Kasatoriaus parodymais neturėjo būti abejojama, nes jis nėra teistas už nusikaltimus nuosavybei ir smurtinius nusikaltimus.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo tinkamais pripažino neobjektyvius suinteresuotų asmenų J. G., A. K. ir N. P. parodymus. J. G. pripažino savo priešiškumą nuteistajam, nes įtarė visus. Buvo priešiškai nusiteikęs prieš kasatorių ir visomis priemonėmis stengėsi patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn ir A. K., kuris iš N. P. sužinojo, kad iš jo (A. K.) įmonės kasatorius neva vagia statybines medžiagas ir dyzeliną. N. P. teisme pripažino apkalbėjęs A. K. kasatorių, teigė tai padaręs dėl blogų kasatoriaus santykių su sugyventine, kuri yra N. P. motina, nurodė kad A. K. nupirko jam alaus, davė 30 Lt ir žadėjo, kad J. G. gerai sumokės, jeigu kasatorių pasodins į kalėjimą. Tačiau šių parodymų apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepatikrino ir nepagrįstai juos atmetė net neapklausęs kasatoriaus sugyventinės (N. P. motinos).

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl N. P. pokalbio įrašo, kuriame kalbama apie narkotines medžiagas, smurtą prieš kitus asmenis. Kasatoriaus manymu, toks, tikėtina, sumontuotas įrašas, kuris neaišku kada, kokiomis priemonėmis ir dėl kokių priežasčių darytas, negalėjo būti pripažintas tinkamu įrodymu, nes gautas neleistinomis priemonėmis.

Nuteistojo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo J. G. apeliacinį skundą išnagrinėjo šališkai, iš esmės pažeisdamas įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo principus, įtvirtintus BPK 20 straipsnio l–5 dalyse, nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo. Šios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų nevertino kritiškai, jų teisingumo kruopščiai nepatikrino, neįvertino visų abejonių. Nuteistojo manymu, teismas vertino tik jį kaltinančius įrodymus ir neatsižvelgė į jį teisinančius įrodymus, jų iš viso nevertino, taigi teismas buvo šališkas. Apeliacinio proceso metu buvo pažeistos ir BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos, pagal kurias atnaujinus tyrimą turėjo būti išsamiai ištirti visi įrodymai ir pašalinti juose esantys prieštaravimai – to apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

Nuteistojo V. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų įrodymų vertinimo klausimais

Kaltinamajame akte kaip vienas iš pagrindinių duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas nuteistajam V. P., nurodyti įtariamojo A. G. parodymai.

Įtariamasis A. G., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, teigė, kad vagystę padarė drauge su V. P., atvykę iš Panevėžio į Rokiškį, prieš tai nežinant nukentėjusiajam J. G. paėmę buto raktą ir pasidarę dublikatą. Pirmosios instancijos teisme A. G. parodė, kad jis veikė vienas. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas paskelbus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, A. G. paaiškino buvęs susipykęs su V. P., todėl davęs tokius parodymus. Aiškinantis detales, jis teigė, kad V. P. laukė kieme mašinoje, žinojo, kad jis eis apvogti butą. Teisme surengtos akistatos metu A. G. parodė, kad būtent V. P. vežė jį į Rokiškį ir rodė, kur yra butas. Vėliau į savo gynėjo klausimą A. G. atsakė, kad V. P. nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, tik jį atvežė. V. P. visas A. G. nurodytas aplinkybes, susijusias su jo asmeniu, neigė.

Nukentėjusysis J. G. ikiteisminio tyrimo metu pateikė dviejų asmenų pokalbių įrašą, teisme atsisakydamas atskleisti, iš kur jį gavo. Vienas iš pokalbio dalyvių, įvardytas kaip N. P., pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas. To pokalbio dalyviai kalba apie tai, kad A. G. ir V. P. yra apvogę J. G. butą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pokalbių įrašas gautas ne įstatymų nustatyta tvarka. Nurodęs, kad byloje nėra duomenų, jog balsas yra N. P. ir šis asmuo ką nors žino apie V. P. dalyvavimą padarant vagystę, teismas šio įrašo nepripažino įrodymu. Teismas telefoninių pokalbių tarp A. G. ir V. P. įrašus įvertino kaip neturinčius nagrinėjamai bylai reikšmingos informacijos. Visas abejones įvertinęs kaltinamojo naudai, bet nesiėmęs priemonių joms pašalinti, t. y. neapklausęs N. P., teismas V. P. išteisino.

Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusįjį J. G., liudytojus A. K. ir N. P.. Nukentėjusysis paaiškino, kad įrašą gavo iš įmonės direktoriaus A. K. Toje įmonėje dirbo nukentėjusysis, abu nuteistieji ir liudytojas N. P., su kurio motina gyveno nuteistasis V. P.. A. K. paaiškino, kad pas jį atėjo liudytojas N. P. pranešti apie V. P. vagystes įmonėje ir kartu užsiminė apie vagystę iš J. G. buto. Iš J. G. žinodamas apie vagystę, jis nusprendė pokalbį įrašyti. Liudytojas N. P. neneigė buvus tokį pokalbį, parodė nežinojęs apie pokalbio įrašinėjimą, tačiau aiškino V. P. apkalbėjęs paprašytas A. K..

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas juos ištyrė ir įvertino netinkamai, neištyrė visų duomenų, reikšmingų bylos aplinkybėms teisingai nustatyti, todėl nepagrįstai išteisino V. P.. Teismas pateikė motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kasatorius su apeliacinės instancijos teismo motyvais nesutinka. Pateikęs savą bylos duomenų vertinimą, grindžiamą teiginiais, esą nuteistasis A. G., nukentėjusysis J. G. ir liudytojas A. K. suinteresuoti duoti jam nepalankius parodymus, o nuteistojo A. G. parodymai yra nenuoseklūs, neištirtos rakto dublikato, pokalbio įrašo padarymo aplinkybės, jo vientisumas, nepasisakyta dėl jo teisėtumo, nepagrįstai atmesti liudytojo N. P. ir paties kasatoriaus parodymai, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, iš jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-150/2014 ir kt.).

Kasacinės instancijos teismas šioje byloje pasisako dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo tik teisės taikymo aspektu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar tais įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas šiuos reikalavimus atitinka. Priešingai negu teigia kasatorius, visi reikšmingi bylos duomenys ištirti ir įvertinti, teismas pateikė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pokalbio tarp A. K. ir N. P. įrašas yra neleistinas įrodymas, nes įstatymas nedraudžia privačiam asmeniui įrašyti savo pokalbius su kitu asmeniu. Abu pokalbio dalyviai pripažino buvus tokio turinio pokalbį, tik liudytojas N. P. teisme aiškino sakęs netiesą. Taigi teismas neturėjo pagrindo tirti šio pokalbio įrašo autentiškumo ir vientisumo, o jo turinio vertinimas yra teismo prerogatyva. Kasatoriaus tvirtinimas, esą jam nepalankius parodymus davę asmenys yra suinteresuoti jam pakenkti, tėra jo paties samprotavimai. Nukentėjusysis yra to paties proceso, kuris pagal BPK 7 straipsnį vyksta laikantis rungimosi principo, dalyvis ir jam suteikta teisė teikti įrodymus (BPK 28 straipsnio 2 dalis).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, teisės taikymo klaidos nepadarė.

Dėl kasatoriaus argumentų baudžiamojo įstatymo taikymo klausimais

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį V. P. nuteistas už vagystę įsibraunant į butą, padarytą bendrininkų grupe su nuteistuoju A. G.. Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, šiam teismui nustačius išankstinį abiejų nuteistųjų susitarimą padaryti vagystę įsibraunant į butą ir jo fizinį dalyvavimą padarant šį nusikaltimą, yra nepagrįstas. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Vykdytojai taip pat gali būti pasiskirstę vaidmenimis. Bendravykdytojas yra ir tas, kuris neatliko visų nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų, bet kurio tyčia apėmė kito bendrininko veiksmus. Įsibrovimo į butą atveju nėra būtina, kad visi bendrininkai fiziškai patektų į butą. Vykdytojas yra ir tas, kuris atvežė kitą vykdytoją prie namo, laukė automobilyje ir kartu išvažiavo su pagrobtais daiktais. Atsakomybė už svetimo turto pagrobimą kyla visiems bendrininkams nepriklausomai nuo to, kad pagrobtu turtu disponuoja ne visi. Taigi veikos kvalifikavimui neturi įtakos ir ta nuteistojo V. P. nurodoma aplinkybė, kad byloje nenustatyta, kokius daiktus jis paėmė, nė vienas iš buto pagrobtas daiktas pas jį nerastas, beveik visi rasti pas A. G. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas nuteistajam V. P. pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Eligijus Gladutis

Vladislovas Ranonis