A-624-614-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A624-614/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00562-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Volfas Engelman“ ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 2 088,87 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2011 m. vasario 3 d., apie 20.23 val., M. J., vairuodamas AB „Volfas Engelman“ priklausantį automobilį „Citroen C4 Picasso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo aptverta ir pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu buvo apgadinti šio automobilio dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankiai, priekinė dešinės pusės padanga. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino AB „Volfas Engelman“ patirtą žalą 2 088,87 Lt, susijusią su automobilio remontu, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio, 6.266 straipsnio ir 6.271 straipsnio pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Atsakovo – Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 24–28) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Byloje nėra duomenų apie eismo įvykio registravimą Policijos komisariate. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika atlygino apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Taigi, pareiškėjo skundas nepagrįstas, kadangi nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų, taip pat nepateikta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 31–32) teismo prašė sprendimą priimti savo nuožiūra.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 68–73) skundą tenkino iš dalies: priteisė AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 2 088,87 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 2 088,87 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. birželio 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog 2011 m. vasario 3 d., apie 20.23 val., M. J., vairuodamas AB „Volfas Engelman“ priklausantį automobilį „Citroen C4 Picasso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri nebuvo aptverta ir pažymėta kelio ženklais ar kitais aitvarais, taip apgadindamas vairuojamą automobilį. Iš Transporto priemonės techninės apžiūros akto (b. l. 11), PVM sąskaitų–faktūrų (b. l. 12–13), remonto sąmatų (b. l. 60–61), policijos pareigūno V. P. tarnybinio pranešimo (b. l. 10) matyti, kad buvo apgadinti šio automobilio dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankiai, priekinė dešinės pusės padanga. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 8–9), kuri, turėdama teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, apskaičiavo trečiojo suinteresuoto asmens patirtus nuostolius ir kompensavo juos, išmokėdama automobilio savininkui draudimo išmoką – 2 088,87 Lt (b. l. 14).

Teismas atsižvelgė į CK 6.246 straipsnio, 6.271 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio normas. Sistemiškai vertindamas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 2, 6, 12 42 punkto, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, CK 6.266 straipsnio ir 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas, pripažino, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Byloje nebuvo objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas. Nors Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba teismui negalėjo pateikti eismo įvykio schemos ir kitų duomenų apie šį įvykį (b. l. 21, 30, 55), tačiau byloje buvo policijos pareigūno V. P. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog 2011 m. vasario 3 d. apie 20.23 val., jam patruliuojant Kauno mieste, buvo gautas pranešimas apie (duomenys neskelbtini) įvažiavusį į duobę automobilį.

Nuvykus į įvykio vietą automobilio Citroen C4 Picasso vairuotojas M. J. nurodė, jog jis įvažiavo į duobę ir apgadino automobilio priekinį dešinės pusės ratlankį ir padangą. Buvo nubraižyta eismo įvykio vietos schema (b. l. 10). Teismo posėdžio metu liudytojas V. P. patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes ir papildomai nurodė, kad duobė įvykio vietoje (duomenys neskelbtini) buvo pakankamai gili, ją pastebėti tamsiu paros metu sunku (b. l. 47–48). Liudytojas M. J. patvirtino, jog į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, jie braižė įvykio schemą.

Byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad 2011 m. vasario 3 d. M. J., vairuodamas automobilį Citroen C4 Picasso, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Vien aplinkybė, jog Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyboje nėra duomenų apie šį įvykį, nešalino atsakovo atsakomybės. Byloje taip pat nebuvo ginčo, kad kelio duobė (duomenys neskelbtini), ties namu (duomenys neskelbtini), Kaune, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nebuvo.

Taigi, byloje esantys minėti įrodymai neginčijamai patvirtino įvykio faktą. Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien tik prielaidomis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, teismui nebuvo pagrindo.

Pažymėjo, kad kelio danga buvo šlapia, buvo atlydis (šių aplinkybių iš esmės neginčijo ir atsakovo atstovas), todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Taigi, pagal byloje esamas aplinkybes ir įrodymus buvo paneigti atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp automobilio sugadinimų ir įvykio.

Teismas sprendė, kad žalos dydis taip pat įrodytas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nepateikta. Šiuo atveju reikšmingos aplinkybės yra tai, kokie ir kada nustatyti automobilio apgadinimai bei jų atsiradimo aplinkybės. Nagrinėjamu atveju turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, taip užtikrinant saugų eismą. Nors atsakovas nurodė, jog Kauno miesto savivaldybė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tinkamai vykdė jai įstatymais numatytą pareigą ir negali atsakyti už padarytą žalą, tačiau teismas darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė, minėtų įstatymų pagrindu būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip, beje, pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreipė dėmesį ir į tai, jog atsakovo argumentai, nurodant, jog riziką už automobilių sugadinimus turi prisiimti tik patys vairuotojai, sudarytų dar didesnes prielaidas Kauno miesto savivaldybei bei jos pareigūnams ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams.

Byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas konstatavo, jog savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neužtikrino (duomenys neskelbtini) tinkamos priežiūros, jo remonto ir saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Volfas Engelman“ priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, pareiškėjui – draudimo kompanijai AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo priteistinas turtinės žalos atlyginimas.

Teismas atsižvelgė į CK 6.251 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas. Nurodė, jog nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Byloje esantys minėti įrodymai patvirtino, jog bendras žalos dydis – 2 088,87 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą (b. l. 12–13, 59–61). Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Pareiškėjui iš atsakovo priteistas 2 088,87 Lt žalos atlyginimas.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog vertinant ginčo teisinius santykius, darytina išvada, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės – deliktinės prievolės nevykdymo ir atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2 088,87 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. birželio 6 d.) (b. l. 4–5) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą teisės taikymo praktiką, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/10, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2714/2012).

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš byloje esančio 2013 m. vasario 21 d. išrašo iš teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2013/02/21 (b. l. 16) matyti, kad pareiškėjas 2013 m. vasario 21 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatu Tadu Dumbliausku. Nagrinėjamu atveju iš sąskaitos už teisinę pagalbą Nr. 63 matyti, jog pareiškėjui 2012 m. vasario 1 d. advokatas Tadas Dumbliauskas surašė skundą ir už tai pareiškėjui pateikė 200 Lt dydžio sąskaitą (b. l. 17). Iš pareiškėjo teismui pateikto mokėjimo nurodymo (b. l. 18) matyti, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 10 d. sumokėjo advokatui 200 Lt už skundo parengimą. Tokiu būdu, mokėjimas advokatui už suteiktas paslaugas buvo atliktas 2012 m. vasario 10 d., t. y. iki 2013 m. vasario 21 d. sutarties sudarymo, todėl nebuvo pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44, 45 straipsniai).

III. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu (b. l. 77–78) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 44 straipsnio 1 bei 2 dalies nuostatas, nes nepagrįstai teigia, jog byloje esantis išrašas iš teisinių paslaugų sutarties nesuteikia pareiškėjui teisės į išlaidų dėl skundo surašymo atlyginimą. Pagal minėtas nuostatas būtina sąlyga teisei į išlaidų dėl skundo surašymo atlyginimą yra pareiškėjo naudai priimtas sprendimas. Teisiškai nereikšminga tai, jog pareiškėjas ir advokato padėjėjas Tadas Dumblauskas 2012 m. sausio 16 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2012/01/16 (galiojant šiai sutarčiai išrašyta sąskaita dėl skundo surašymo), o tik 2013 m. vasario 21 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2013/02/21 su advokatu Tadu Dumblausku.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė nesutinka su pareiškėjo pateiktu apeliaciniu skundu ir atsiliepimu (b. l. 99–100) prašo jį atmesti.

Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012 konstatavo, kad ABTĮ ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą. Išskiriamos tokios pagrindinės su teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą realizavimu susijusios sąlygos: pirma, turi būti priimtas asmeniui (proceso šaliai) naudingas teismo sprendimas; antra, minimas asmuo turi nurodyti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą. Tik esant šių sąlygų visumai, teisme gali būti sprendžiamas proceso šalies prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija pateikė atsiliepimą į AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą (b. l. 90–91), kuriuo prašo bylą spręsti savo nuožiūra.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 83–86) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kurioje tenkintas pareiškėjo skundas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką. Toks teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, kadangi žalai prisiteisti pakanka turėti apgadintą automobilį, pastatyti jį netoli bet kokios išdaužos kelyje ir išsikvietus policijos pareigūnus teigti, kad sugadinimai atsirado dėl įvažiavimo į ją. Skundžiamas teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, ratų bei kitus sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai bei aplinkybės.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės, tinkamai neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime. Šioje byloje nėra atliktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateikti techninės apžiūros aktai, kuriais remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, be ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų (įvykio schemos nėra, policijoje įvykis neregistruotas), byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo, visiškai neaišku, kuo pagrįstas, t. y. kaip apskaičiuotas 2 088,87 Lt žalos dydis. Taigi, priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

3. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo galiojančių teisės aktų reikalavimais. 2000 m. balandžio 22 d. įsigaliojo Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/ 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Tvarka). Pažymėtina, kad šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus (tvarkos 3 p.). AB „Lietuvos draudimas“, prieš išmokėdama draudimo išmoką kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 p.), nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2, 29.3 p.), nenustatė transporto priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4, 29.2 p.), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5, 29.3 p.), tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, (toliau – ir Taisyklės) 15 punkte numatyta, kad žala turi būti apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas (jos turi būti paskaičiuotos), tačiau šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų būtinų remonto išlaidų skaičiavimą. Taisyklių 38 punkte numatyta, jog draudiminės išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudiminio įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, dydį, taip pat į paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų išvadas. Tų pačių taisyklių 40 punkte įtvirtinta nuostata, kad atsakingas draudikas moka tik įrodymais pagrįstos eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio draudimo išmoką. Dokumentų, pagrindžiančių, kad tai buvo atlikta, byloje nėra. Todėl nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui 2 088,87 Lt žalos atlyginimo ir dabar nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš Kauno miesto savivaldybės.

4. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad policijos pareigūnai buvo nuvykę į eismo įvykio vietą, vertino, kokiu greičiu buvo važiuota bei, ar apgadinimai kilo būtent įvažiavus į duobę (2011 m. vasario 3 d. Tarnybinis pranešimas, kuris net neregistruotas Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyboje). Posėdžių metu apklaustas policijos pareigūnas net negalėjo tinkamai atsakyti į užduotus klausimus, nes tariamas įvykis įvyko daugiau kaip prieš 2 metus. Taip pat, teismas neatsižvelgė į Kelių eismo taisykles (234 p.), kuriose nurodyta, kad vairuotojas, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai, tačiau ginčo įvykis net nebuvo registruotas. Tariamas eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, plačioje gatvėje, kuomet automobilių srautas ženkliai sumažėjęs, taigi galimybė pastebėti duobę tikrai nebuvo apsunkinta. Atsakingas, atidus vairuotojas pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio ir automobilio apgadinimo (vairuotojo teigimu jis skubėjo į susitikimą). Tokios pozicijos, kad tokio pobūdžio bylose yra labai svarbūs ir vairuotojo veiksmai, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad remontuojant automobilį buvo atlikta ir neaišku kaip su tariamu eismo įvykiu susiję kėbulo darbai (2011 m. kovo 2 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 07725, įvykis 2011 m. vasario 3 d.), pats vairuotojas teismo posėdžio metu nurodė, kad automobilis po įvykio buvo eksploatuojamas. Taigi, Kauno apygardos administracinis teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą ir tuo nukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose.

5. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas tenkindamas pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo. Teismų praktikoje ne kartą nustatyta, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir skundas šioje dalyje turėtų būti atmestinas.

6. Teismas, priteisdamas 100 procentų žalos atlyginimo, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalį, kurioje nurodytas draudimo veiklos apibrėžimas, kuris suponuoja išvadą, jog draudimo veikla neatsiejamai susijusi su draudimo rizika. Šiuo atveju pareiškėjas iš draudimo santykių yra gavęs 7 711,87 Lt draudiminę įmoką, o tai viršija skundo reikalavimą. Taigi, pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką pilnai padengia iki tol gautos įmokos, todėl pareiškėjas išvis nėra patyręs jokios žalos. Tai prieštarauja Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad draudikas prisiima riziką.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 95–96) prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas transporto priemonės sugadinimus po įvykio nustatė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Turtas arba verslas gali būti vertinamas vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 4 straipsnio 2 punktas). Turto arba verslo vertinimas vidaus reikmėms tai yra turto arba verslo vertinimas, juridinio asmens atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti juridinio asmens tiesioginių funkcijų atlikimą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Ieškovas turi teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla. Vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba juridiniame asmenyje ir vertina turtą arba verslą to juridinio asmens vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tvarkos 16 punkte nustatyta, kad vykdydamas užsakymus transporto priemonių vertintojas turi teisę pasitelkti kitus specialistus, pasinaudoti autoservisų turima technine informacija. Nagrinėjamu atveju transporto priemonė buvo pristatyta apžiūrai į UAB „Truma“. Autoservise buvo nustatyti transporto priemonės sužalojimai bei sistema „Audatex“ įvertinti remonto kaštai. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių transporto priemonės būklę iki eismo įvykio. Draudimo sutarties sudarymo metu transporto priemonė sugadinimų ir defektų neturėjo. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad iki eismo įvykio automobilis būtų dalyvavęs kitame eismo įvykyje. Tai reiškia, kad iki eismo įvykio automobilis sugadinimų ir defektų neturėjo, t. y. buvo nepriekaištingos techninės būklės.

Atsakovo teiginys, kad į eismo įvykio vietą nebuvo atvykę policijos pareigūnai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. 2011 m. vasario 3 d. pareigūno V. P. tarnybiniame pranešime užfiksuotoms aplinkybėms. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad policijos pareigūnai buvo eismo įvykio vietoje ir tyrė įvykio aplinkybes. Nepagrįstas atsakovo argumentas dėl Kelių eismo taisyklių 234 punkte nustatytos eismo dalyvių pareigos vykdymo. Šioje teisės normoje nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Nagrinėjamu atveju dėl eismo įvykio buvo patirta turtinė žala, įvykyje dalyvavo vienas asmuo, todėl, vadovaujantis Kelių eismo taisyklių 232 punktu, transporto priemonės vairuotojas neprivalėjo apie šį įvykį pranešti policijos pareigūnams (apie eismo įvykį draudėjas informavo policijos pareigūnus). Atkreipia dėmesį, kad pranešimas apie eismo įvykį policijos pareigūnams neturi jokios įtakos žalai bei priežastiniam ryšiui tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos. Kritiškai vertinamas atsakovo teiginys, kad eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojo veiksmų. Byloje nėra įrodymų, kad automobilio vairuotojas nebuvo atsargus, atidus. Atsakovas argumentą grindžia tik prielaidomis. Perkeldamas atsakomybę dėl eismo įvykio transporto priemonės vairuotojui atsakovas nepagrįstai ir nesąžiningai siekia išvengti pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo paties neteisėto neveikimo.

Atsakovas nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas procesines palūkanas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., administracinės bylos Nr. A756-2195/2010, Nr. A492-3550/2011, Nr. A662-1673/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą, teisę į kurią pareiškėjas įgijo subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.).

Nustatyta, kad 2011 m. vasario 3 d., apie 20.23 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, M. J. vairuojamas automobilis „Citroen C4 Picasso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris nuosavybės teise priklausė UAB „SEB lizingas“ ir kurį lizingo sutarties pagrindu valdė AB „Volfas Engelman“, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, kuri nebuvo aptverta ir pažymėta kelio ženklais ar kitais aitvarais, dėl ko buvo apgadintas. Transporto priemonės techninės apžiūros akte (b. l. 11), PVM sąskaitose–faktūrose (b. l. 12–13), remonto sąmatoje (b. l. 60–61), policijos pareigūno V. P. tarnybiniame pranešime (b. l. 10) nurodoma, kad įvykio metu buvo apgadinti šio automobilio dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankiai, priekinė dešinės pusės padanga. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 8–9), kuri, turėdama teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, apskaičiavo trečiojo suinteresuoto asmens AB „Volfas Engelman“ patirtus nuostolius ir kompensavo juos, išmokėdama draudimo išmoką – 2 088,87 Lt (b. l. 14). Nurodytos draudimo išmokos dydžio turtinės žalos atlyginimo iš Kauno miesto savivaldybės, remdamasis CK 6.1015 straipsniu, nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 088,87 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2 088,87 Lt sumos, nuo, kaip nurodoma, bylos iškėlimo teisme (2013 m. birželio 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi mokėjimas advokatui už suteiktas paslaugas buvo atliktas 2012 m. vasario 10 d., t. y. iki 2013 m. vasario 21 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties su advokatu sudarymo. Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, taip pat atsakovui iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) CK 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią M. J. vairuojamam automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią, ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas minėtas automobilis. Tokią išvadą įtvirtina ir formuojama administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Nors pirmosios instancijos teismas priteisė iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui jo prašomą 2 088,87 Lt turtinės žalos atlyginimą, nusprendęs, jog pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimo aplinkybės bei jos dydis yra įrodyti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateiktų duomenų visumos pagrindu tokių išvadų nėra galima padaryti: nors Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba nurodė, jog negali pateikti šio eismo įvykio medžiagos, kadangi policijos registruojamų administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre apie šį įvykį duomenų nėra (b. l. 21, 55), pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių minėtas įvykis neregistruotas šiame registre, ar jis realiai galėjo būti fiksuotas policijos pareigūnų, t. y. ar patruliai V. P. ir T. D. eismo įvykio metu patruliavo Kauno mieste ir vyko į įvykio vietą, iš kur pareiškėjas gavo tarnybinio pranešimo kopiją.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje ištirti įrodymai – vieno iš policijos pareigūnų ir vairuotojo parodymai – nėra pakankami tam, kad konstatuoti šio eismo įvykio buvimą pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, juo labiau, kad žalos dydį patvirtinantys įrodymai taip pat yra prieštaringi: remiantis byloje esančiais duomenimis, eismo įvykio, kurio metu atsirado žala, data yra 2011 m. vasario 3 d., tačiau transporto priemonės techninės apžiūros aktas surašytas tik 2011 m. vasario 21 d. (b. l. 11). Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2008 m. gegužės 21 d. redakcija, galiojusi nuo 2008 m. birželio 15 d.) 9.2.1 punktas numato, atsitikus draudžiamajam įvykiui apdraustasis privalo per 3 darbo dienas pateikti draudiko atstovui, pastarojo reikalavimu, sugadintą transporto priemonę (iki jos remonto) apžiūrai.

Pagal šių taisyklių 9.4 punktą, draudikas ar jo atstovas po to, kai apdraustasis pateikia sugadintą (sunaikintą) transporto priemonę apžiūrai, per 3 darbo dienas privalo surašyti jos apžiūros protokolą. Teismas nepasisakė dėl šios aplinkybės, nesiaiškino, ar automobilis nuo eismo įvykio iki apžiūros buvo eksploatuojamas, ar nurodyti automobilio sugadinimai neatsirado po 2011 m. vasario 3 d.: 2011 m. vasario 3 d. Tarnybiniame pranešime (b. l.

10) prie automobilio sugadinimų nurodyti tik priekinės dešinės pusės ratlankis bei padanga, tuo tarpu 2011 m. vasario 21 d. transporto priemonės techninės apžiūros akte (b. l. 11), kuriame yra neaptartų taisymų – jau ir galinis dešinės pusės ratlankis. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar galinis ratlankis prie keičiamų automobilio dalių buvo įrašytas pagrįstai. Negana to, byloje esančiose remontų sąskaitose nurodyti skirtingi automobilio padangų ir ratlankių skersmens duomenys: 2011 m. vasario 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0102112258 (b. l.

12) nurodyta, kad perkama ir keičiama padanga, kurios duomenys – 215/50 R17, o 2011 m. vasario 28 d. remonto sąmatoje Nr. 000001682 (b. l.

60) nurodyti kiti automobilio padangų ir ratlankių duomenys – 215/55 R16. Pažymėtina, kad minėtame techninės apžiūros akte ir remonto sąmatoje automobilio variklio darbinis tūris nurodytas 1,6, kai tuo tarpu kituose byloje esančiuose dokumentuose šio automobilio variklio darbinis tūris nurodytas 2,0 (b. l. 7, 8, 14). Nors į bylą pateiktame elektroniniame laiške (b. l.

59) nurodyta, jog detalių nusidėvėjimas šiuo atveju nebuvo skaičiuojamas, nes automobilis įvykio metu buvo 1 metų amžiaus ir nusidėvėjimas tokiam amžiui ir variklio darbo tūriui neskaičiuojamas, Transporto priemonių draudimo liudijime (b. l.

8) automobilio pirmosios registracijos data nurodyta 2009 m. sausio 13 d., eismo įvykis buvo 2011 m. vasario 3 d., todėl automobilis įvykio metu buvo 2 metų senumo. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 Draudimo sąlygų 1 priedą, 2 metų amžiaus II klasės (kurių variklio darbo tūris 1 001–2 000 kubinių cm) lengviesiems automobiliams taikomas 5 proc. dalių nusidėvėjimas.

Atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje esantys duomenys, patvirtinantys atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimą, yra prieštaringi, šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nepašalino. Teisėjų kolegija pažymi, jog administraciniam teismui įstatymas (ABTĮ 81 straipsnis) skiria aktyvų vaidmenį nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištiriant (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisdamas jam iš atsakovo 2 088,87 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl jo priimtas sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl padarytų proceso teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.). Tačiau specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų klausimams spręsti 2014 m. kovo 28 d. nutartyje, teismingumo byloje Nr. T-38/2014, iškeltoje pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos kreipimąsi, konstatavo, kad byloje nagrinėjamo pobūdžio ginčai peržengia Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategorijos ribas ir yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams. Atsižvelgiant į tai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taikant šio klausimo sprendimui reikšmingas teisės normas, panaikinus pirmosios instancijos eismo sprendimą, byla perduodama pagal teismingumą nagrinėti Kauno apylinkės teismui (ABTĮ 21 straipsnio 1 dalis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1151/2014; 2014 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-824/2014).

Kadangi byla perduodama nagrinėti iš naujo, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra reikšmingi: bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas gali būti sprendžiamas tik priėmus baigiamąjį aktą byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pagal teismingumą nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė