A-822-88-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-88/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02464-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui S. G. (S. G.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (S. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (b. l. 1, 7–8, 71–75) dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m rugpjūčio 1 d. nutarimo Nr. 28-1-808 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 2S-4052 panaikinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo nubaustas už tai, kad Vilniaus pataisos namų 2012 m. liepos 26 d. 5 būryje 311 sekcijoje bendro naudojimo spintoje buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas. Pareiškėjo teigimu, šis telefonas jam nepriklauso, jis nesutinka su atlikto tyrimo išvada, kad pamatęs pareigūnus išmetė mobilų telefoną į bendrojo tos sekcijos gyventojų naudojimo spintą. Teigė, kad 311 sekcijos nuteistieji bandė išvengti atsakomybės, todėl pasinaudodami tuo, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 26 d. apie 14 val. buvo patalpintas į baudos izoliatorių už kitą pažeidimą, apkaltino jį.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nesutiko su skundo argumentais ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime ir raštu pateiktoje informacijoje teismui (b. l. 29–30, 87–88) paaiškino, kad dėl 2012 m. gruodžio 26 d. 1-ojo gyvenamojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-311 bendro naudojimo spintoje rasto mobiliojo ryšio telefono „Samsung“ su SIM kortele buvo pradėtas tarnybinis tyrimas. Gyvenamosios patalpos Nr. 1-311 nuteistieji patvirtino, kad 5-ojo būrio nuteistasis S. G. atsinešė su savimi mobiliojo ryšio telefoną, o pamatęs ateinančius pareigūnus, numetė jį į bendro naudojimo spintą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas pripažino, jog aptariamo įvykio metu buvo ne savo gyvenamojoje patalpoje, teigė, kad į gyvenamąją patalpą Nr. 1-311 buvo atėjęs atsigerti arbatos. Pareiškėjas pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.11 punktą, nes be leidimo lankėsi patalpoje, kurioje negyvena, ir atlikus tyrimą, nustatyta, jog mobiliojo ryšio telefonas priklauso būtent pareiškėjui. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra linkęs nuolat pažeidinėti pataisos įstaigos režimą, jam skirta ne viena drausminė nuobauda.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu Nr. 28-1-808 nuteistajam S. G. paskirta nuobauda – perkėlimas 12-ai mėnesių į drausmės grupę, už tai, kad 2012 m. liepos 26 d. apie 12.15 val. būdamas 1-311 gyvenamojoje patalpoje, kur negyvena ir nedirba, pamatęs ateinančius pareigūnus numetė mobilaus ryšio telefoną į bendro naudojimo spintą. Šiais savo veiksmais jis pažeidė Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BVK 1 priedo 6 punkto, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 73.11 punkto reikalavimus.

Remdamasis byloje surinkta medžiaga ir liudytojų V. B., D. G., M. S. paaiškinimais, kurie patvirtino, kad pareiškėjas atėjęs į 311 patalpą, kurioje negyvena ir nedirba, atsinešė minėtą telefoną, o kai užėjo pareigūnai, telefoną numetė į spintą, kurioje pareigūnai šį telefoną surado. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra reikšminga, kam telefonas priklausė nuosavybės teise, nes pažeidimui konstatuoti pakanka, jog pareigūnams tikrinant, telefoną turėjo ir juo naudojosi pareiškėjas. Vilniaus pataisos namų pareigūno I. K. surinkti byloje įrodymai (protokolas, tarnybinis pranešimas, liudytojų paaiškinimai, charakteristika ir kt.) neabejotinai patvirtina pareiškėjo padarytus pažeidimus. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas jau kelis kartus buvo baustas už rėžimo reikalavimų nesilaikymą, po nagrinėjamo įvykio 2012 m. lapkričio 6 d. pas pareiškėją vėl buvo rastas mobilus telefonas „Samsung“.

Vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsniais ir nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovas, skirdamas pareiškėjui nuobaudą, vadovavosi BVK nuostatomis, atsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo, nuobauda paskirta direktoriaus nutarimu atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nenustatė nuobaudos sušvelninimo arba ją panaikinimo sąlygų (BVK 143 str. 8 d.), skundžiamame Kalėjimų departamento 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendime įvertinti ir su skundu pateikti liudytojų paaiškinimai, todėl pareiškėjo argumentai, kad Kalėjimų departamentas neištyrė visų įrodymų, yra nepagrįstas. Skundžiamas sprendimas priimtas Departamentui nepažeidus teisės aktų reikalavimų, kompetentingo pareigūno, nustatytais terminais.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktus reglamentuojančius ginčo santykį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui drausminė nuobauda paskirta pagrįstai, pagal teisės aktus, visapusiškai ištyrus nurodytas aplinkybes, atsakovas laikėsi nuobaudos skyrimo procedūrų, pagrindo naikinti ginčo sprendimų skunde išdėstytais argumentais nėra.

III. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai, neobjektyviai įvertino liudytojų parodymus, teigia buvęs melagingai apkaltintas.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 126–127).

Atsiliepime atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarbių argumentų ar įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Teismas apklausė visus keturis nuteistuosius, kurie buvo gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-311, šie asmenys buvo apklausti ir atliekant tarnybinį tyrimą Vilniaus pataisos namuose. Minėtų asmenų paaiškinimai, išskyrus A. G., yra nuoseklūs, neprieštaringi, atitinkantys bylos rašytinę medžiagą. Teismas pagrįstai nesirėmė nuteistojo A. G. parodymais, kad telefonas priklauso jam, nes jie neatitinka paaiškinimų, duotų iškart po telefono suradimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui S. G. paskirtos nuobaudos (perkėlimo į drausmės grupę 12-ai mėnesių) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo skundžiamu Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu Nr. 28-1-808 pareiškėjui S. G. buvo skirta 12 mėnesių drausmės grupėje, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 26 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – apie 12.15 val. būdamas 1-311 gyvenamojoje patalpoje, kur negyvena ir nedirba, pamatęs ateinančius pareigūnus numetė mobilaus ryšio telefoną į bendro naudojimo spintą, bei nustačius, kad telefonas priklauso pareiškėjui. Šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BVK 1 priedo 6 punkto, Taisyklių 73.11 punkto reikalavimus. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 2S-4052 nusprendė, kad šios nuobaudos panaikinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagrindo panaikinti ginčo sprendimus nėra, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu sprendimu nesutinka, iš esmės teigdamas, kad buvo netinkamai ir nevisiškai įvertinti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, pirmiausia pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys duomenys bei liudytojų parodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pagal jas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Aiškindama šias nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina, teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, šalindamas byloje apklaustų liudytojų parodymų tarpusavio prieštaravimus, teisėjų kolegijos manymu, galėjo ir turėjo įvertinti šiuos parodymus ir patikimumo aspektu. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimas nelaikytinas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytos taisyklės dėl neleistinumo suteikti įrodymams išankstinę galią pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog liudytojo A. G. teismo posėdžio metu duoti parodymai nesutapo su paaiškinimais, duotais iš karto po telefono suradimo, jo parodymai buvo netikslūs, nepatikimi, pagrįstai jais nesirėmė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė įvertinęs nustatytas aplinkybes: nei pareiškėjas, nei A. G. tuo metu, kai telefonas buvo surastas, nenurodė, kad jis priklauso pastarajam, tai pareiškėjas nurodė tik papildomame skunde (b. l. 71–75); A. G. negalėjo pasakyti šio telefono numerio, PIN kodo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas apklausė A. G. teismo posėdyje, vertino jo nurodytas aplinkybes, lygino rašyseną jo 2012 m. liepos 27 d. paaiškinime su kitais jo rašytais dokumentais, todėl darytina išvada, jog teismas išsamiai ir visapusiškai analizavo nurodytus duomenis ir pagrįstai nesirėmė liudytojo A. G. duotais paaiškinimais kaip nepatikimais. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjo tvirtinama aplinkybė, jog telefonas priklausė A. G., nebuvo įrodyta, kadangi jokių kitų, tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, pareiškėjas nebuvo pateikęs.

Nustatyta, jog pareiškėjui skirta nuobauda – skyrimas į drausmės grupę 12 mėnesių. Šios nuobaudos skyrimo galimybė numatyta BVK 142 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad BVK 142 straipsnyje numatyta nuteistųjų atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, todėl sprendžiant dėl nuobaudų, numatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti, ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).

Vertinant pareiškėjo skundžiamų Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimo ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sprendimo teisėtumą, pažymėtina, kad jie buvo priimti remiantis 2012 m. liepos 31 d. tarnybinio tyrimo išvada nr. 33-162, atsižvelgiant į kitų nuteistųjų, buvusių gyvenamojoje patalpoje Nr. 311 tuo metu, kai buvo paimtas telefonas, paaiškinimais. Todėl konstatuotina, jog ginčo sprendimai buvo priimti nustačius aktualias aplinkybes bei surinkus įrodymus, patvirtinančius pagrindą skirti nuobaudą pareiškėjui. Taigi, pareiškėjui nuobauda buvo skirta remiantis tiek Vilniaus pataisos namų pareigūnų nustatytomis aplinkybėmis, tiek kitų nuteistųjų paaiškinimais, todėl laikytina, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas, atėjęs į 311 patalpą, kurioje negyvena ir nedirba, atsinešė ginčui aktualų telefoną, o kai užėjo pareigūnai, telefoną numetė į spintą, kurioje pareigūnai šį telefoną surado. Pažymėtina, kad šie nuteistieji, buvę gyvenamojoje patalpoje telefono radimo momentu, bei Vilniaus pataisos namų pareigūnai taip pat liudijo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir buvo įvertinta tai, kad visų jų (išskyrus A. G.) paaiškinimai tiek telefono suradimo momentu, tiek ir posėdyje išliko tokie patys, paaiškinimai sutapo tarpusavyje, buvo nuoseklūs. Todėl būtent šiomis aplinkybėmis rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles ir padarė pagrįstą bei teisėtą išvadą, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes laikytina, kad pareiškėjui nuobauda buvo skirta pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrindo panaikinti skundžiamus Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimą ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sprendimą nagrinėjamu atveju nebuvo.

Remiantis tuo, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje esančius duomenis, apklausė liudytojus ir įvertino jų pateiktas aplinkybes, todėl negalima sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog įrodymai buvo įvertinti netinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančią rašytinę medžiagą ir išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė