A-492-2038-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2038/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02569-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovams Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SP-3762(7.3261) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SP-2761(7.3260) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“; įpareigoti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą prašymus Nr. PR-3261(7.3261) ir Nr. PR-3260(7.3260) dėl teisinės pagalbos teikimo nagrinėti iš naujo; priteisti pareiškėjo sumokėtas pinigų sumas pagal Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išduotą pažymą; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 6 milijonų litų neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba nepateikė jokių įrodymų savo sprendimams pagrįsti. Paaiškino, kad pateikė Tarnybai Nekilnojamojo turto registro pažymas, patvirtinančias, jog neturi nekilnojamojo turto. Teigė, kad advokatai neapgina pažeistų pareiškėjo teisių, o Tarnyba neteisėtai ima atlygį už advokato paslaugas. Dėl tarnybos veiksmų pareiškėjas teigia nuolat patiriantis turtinę ir neturtinę žalą.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėjo kartu su prašymu gauti antrinę teisinę pagalbą pateiktoje metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje deklaruoto turto vertė neatitiko Nekilnojamojo turto registro duomenų. Pareiškėjui Tarnybos siūlymu nepateikus patikslintos deklaracijos buvo remiamasi Tarnybos gautais duomenimis (iš Nekilnojamojo turto registro, Valstybinės mokesčių inspekcijos), pagal kuriuos pareiškėjas turi nekilnojamo turto, kurio vertė siekia 1 078 323 Lt. Atsižvelgdama į minėtus duomenis Tarnyba priėmė sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Tvirtino, kad Tarnybos sprendimai priimti įvertinus visumą aplinkybių ir įrodymų, pagrįsti teisės aktų nuostatomis. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas pateikė duomenis, patvirtinančius, jog jam priklauso žemės sklypai. Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti jo naudai sumas, sumokėtas už Tarnybos pareiškėjui suteiktą pagalbą atitinkamose bylose, nurodydamas, kad pareiškėjas neginčijo sprendimų, kuriais buvo paskaičiuotos už teisinę pagalbą mokėtinos sumos, be to, prašymuose suteikti teisinę pagalbą pareiškėjas patvirtino sutinkantis apmokėti 50 proc. už teisinės pagalbos išlaidų. Nurodė, kad paskutinė įmoka buvo sumokėta 2012 metais, todėl vertina, kad prašydamas grąžinti už teisinę pagalbą sumokėtas sumas, pareiškėjas piktnaudžiauja administraciniu procesu. Tvirtino, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Tarnyba 2013 m. lapkričio 7 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl 2013 m. spalio 31 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo. Tą pačią dieną Tarnyba taip pat gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-8135-797/2013 dėl santuokos nutraukimo – skirti advokatą, kuris parengtų atsiliepimą ir atstovautų jo teisėms teisme. Pareiškėjas kartu su prašymais pateikė metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, tačiau nustatyta, kad deklaruoto turto vertė neatitiko Nekilnojamojo turto registro duomenų.

Tarnyba 2013 m. lapkričio 12 d. raštu reg. Nr. SD-1420(7.3620) kreipėsi į pareiškėją „Dėl neteisingai užpildytos deklaracijos“. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 15 d. pateikė papildomą informaciją su nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais apie pareiškėjo nekilnojamąjį turtą, tačiau patikslintos metinės gyventojo turto deklaracijos pareiškėjas nepateikė. Tarnyba buvo kreipusis į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl pareiškėjo deklaruotų duomenų išsamumo ir teisingumo (Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-29-621/2014).

Nurodytoje administracinėje byloje yra patvirtinta, kad pareiškėjas turi nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė siekia 1 078 323 Lt. Sprendimas nurodytoje administracinėje byloje yra įsiteisėjęs, todėl sprendimu nustatytos aplinkybės šioje byloje iš naujo neįrodinėtos. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nepateikus patikslintos turto deklaracijos Tarnyba pagrįstai rėmėsi jai pateiktais duomenimis. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti.

Turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas). Teismas pripažino, kad Tarnyba pagrįstai 2013 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. SP-3762-(7.3261) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SP-3761-(7.3260) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“, nes nustatė, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas, kai pareiškėjo turimas turtas (butas, kurio vidutinė rinkos kaina 38 470 Lt, 7 nekilnojamo turto objektai, kurių vidutinė rinkos vertė siekia 1 078 323 Lt) viršija Nutarimo 1.2 punktu nustatytą antrąjį 214 087,50 Lt turto lygį teisinei pagalbai gauti, prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos lygiateisiškumo, efektyvumo ir ekonomiškumo principams.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje nurodyta, jog Tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Bylos medžiaga nustatyta, jog pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, iš kurių matyti, jog A. Č. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas turtas: butas, kurio vidutinė rinkos kaina 38 470 Lt; privalomas registruoti nekilnojamas turtas: 5 žemės sklypai (b. l. 52-66). Visa šio turto vertė viršija pareiškėjo atveju nustatytą antrąjį turto lygį, todėl pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą atsisakyta teikti pagrįstai. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus prašymus, teisingai nustatė, jog pareiškėjo turtas viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ nustatytus turto lygius antrinei teisinei pagalbai gauti, priėmė aiškius, motyvuotus, objektyvius sprendimus, kuriuos panaikinti nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą prašymus Nr. PR-3261(7.3261) ir Nr. PR-3260(7.3260) dėl teisinės pagalbos teikimo nagrinėti iš naujo laikytas nepagrįstu, nes antrinės teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjui prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos lygiateisiškumo, efektyvumo ir ekonomiškumo principams.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Tarnybos jo sumokėtas įmokas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pagal tarnybos nurodytą pažymą laikytas nepagrįstu, nes pareiškėjas pačių sprendimų, kuriais buvo apskaičiuotos šios sumos, neginčija, pats sumokėjo už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą trijose bylose ir pažymėjo, kad sutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jei būtų nustatytas antrasis turto ir pajamų lygis, nes vadovaujantis Įstatymo 19 straipsniu pareiškėjas privalėjo apmokėti 50 procentų už suteiktą teisinę pagalbą. Taip pat teismas pažymėjo, kad paskutinę įmoką pareiškėjas sumokėjo prieš dvejus metus, t. y. 2012 metais.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teisėtai bei pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos atsiradimą. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Taigi pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas nepriteistas, nenustačius pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos) neteisėtų veiksmų.

III. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti antstolės išieškotas sumas, iškviesti pareiškėją į teismo posėdį.

Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Pažymi, kad daiktinės teisės į teismo sprendime nurodytus nekilnojamuosius daiktus pareiškėjo vardu neįregistruotos. Nurodo, kad žemės sklypai nėra suprojektuoti, neatlikti jų kadastriniai matavimai, todėl neįmanoma žemės naudoti pagal paskirtį ar ja disponuoti. Mano, kad Tarnyba nepagrįstai vadovavosi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis ir nesikreipė dėl duomenų pateikimo į Registrų centrą. Tvirtina negalintis naudotis turtu, kuris įvertintas 1 078 323 Lt. Pažymi, kad Tarnybos pažeidimus nustatė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2014 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. 4D-2013/2-662/3D-953.

Pareiškėjas atskirais prašymais prašo prijungti prie bylos papildomus dokumentus: Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus raštus dėl išskaitų iš gaunamų išmokų, pareiškėjo prašymą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui, Šiaulių miesto savivaldybės mero raštą, 2014 m. spalio 9 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 0114000650356, valstybės įmonės Valstybės žemės fondas raštą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos raštą, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus raštus.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad apeliacinis skundas pagrįstas vien tik subjektyviu vertinimu, o ne motyvais, paneigiančiais teismo sprendimo teisėtumą. Tvirtina, kad apelianto reikalavimas priteisti antstolei sumokėtas sumas yra perteklinis, nesusijęs su byla. Pareiškėjo pateiktą Seimo kontrolieriaus sprendimą atsakovas taip pat laiko nesusijusį su byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilo ginčas dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, Tarnybos neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti.

Vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 14 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 468 nustatė asmenų turto ir pajamų lygius antrinei teisinei pagalbai pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą gauti.

Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta.

Įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, 2 dalyje nustatyta, kad tarnyba priima sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tik gavusi visus įstatymo reikalaujamus dokumentus (tarp jų ir minėtą gyventojo (šeimos)turto deklaraciją) bei šio straipsnio 14 dalyje nurodytą informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų, kuri reikalinga nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymo nustatyta pareiga, įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant minimo įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010).

Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su 2013 m. lapkričio 6 d. prašymais reg. Nr. PR-3560(7.3560) ir reg. Nr. PR-3561(7.3561), prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir administracinio teisės pažeidimo byloje (b. l. 35-39; 69-73). Kartu su prašymais buvo pateikta metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2012 m. lapkričio 1 d. – 2013 m. spalio 31 d. ataskaitinį laikotarpį, kurioje nurodyta pareiškėjo deklaruoto privalomo registruoti turto vertė 30 005 Lt (b. l. 41-44).

Tarnyba, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis (b. l. 52-66) nustatė, kad A. Č. metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje nurodyti duomenys apie turimą turtą yra neteisingi. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis pareiškėjui priklauso atitinkama dalis 5 žemės sklypų ir jam priklausančios žemės sklypų dalies vidutinė rinkos vertė yra 1 070 350 Lt (b. l. 52-66), o tai viršija Tarnybos nustatytą pareiškėjo turto lygį, t. y. apmokant 100 proc. teisinės pagalbos išlaidų – 142 725 Lt turto, apmokant 50 proc. teisinės pagalbos išlaidų – 214 087,50 Lt turto. Įvertinusi šiuos duomenimis Tarnyba paprašė pareiškėjo pateikti patikslintą deklaraciją, tačiau pareiškėjas deklaracijos nepatikslino (b. l. 75). Nustačiusi, kad pareiškėjo turimo turto lygis viršija Vyriausybės nustatytą turto lygį antrinei teisinei pagalbai Tarnyba skundžiamais administraciniais aktais atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (b. l. 4-5; 6-7).

Pareiškėjo teiginiai, kad jo nuosavybės teisės į paminėtus žemės sklypus nėra įregistruotos ir, kad jis negali šiais sklypais naudotis, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi sprendžiant dėl jo turto lygio valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti nustatymo.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisės yra įgyjamos pagal sandorius, paveldėjimu, pagaminant naują daiktą ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (Civilinio kodekso 4.47 str.). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įgyvendindamas savo kompetenciją turi teisę tik atlikti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, t. y. minėtų teisių paviešinimą registre, kuriame kaupiami duomenys bei gali būti naudojami prieš trečiuosius asmenis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 straipsnis). Nurodyta registracija atliekama tik suinteresuoto asmens prašymu. Tai, kad pareiškėjas nepateikė registro tvarkytojui prašymo įregistruoti jo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus nepaneigia pačios nuosavybės teisės. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis pareiškėjas A. Č. yra žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl ta aplinkybė, kad nėra įregistruotos pareiškėjo nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą negali būti panaudota siekiant įrodyti pareiškėjo turto lygio atitikimą Vyriausybės nustatytam turto lygiui. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 4.262 str.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo prasme asmens turtinei padėčiai nustatyti taip pat nėra reikšmingas, kad asmuo teigia neturintis objektyvios galimybės naudotis turimu turtu. Reikšminga aplinkybe minėtas įstatymas pripažįsta asmens negalėjimą dėl objektyvių priežasčių disponuoti savo turtu ir lėšomis (Įstatymo 12 str. 6 p.), o tokia aplinkybė byloje neįrodyta.

Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. Valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą suteikia pati valstybė tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. Nr. A575 – 2966/2011, 2011 m. spalio 6 d. Nr. A62 – 3036/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Tarnyba pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka įstatyme įtvirtintų sąlygų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, todėl jo prašymai tokią pagalbą suteikti pagrįstai atmesti. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Tarnybos priimtų sprendimų teisėtumą, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė dėl šių administracinių aktų teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Pripažinęs skundžiamus administracinius aktus teisėtais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, taip pat reikalavimus dėl žalos priteisimo, kadangi pareiškėjas neįrodė Tarnybos veiksmų neteisėtumo, kurie yra privaloma civilinės atsakomybės taikymo sąlyga (Civilio kodekso 6.271 str.).

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti antstolės išieškotas sumas teisėjų kolegija nepasisako, kadangi tai yra naujas reikalavimas, o apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 6 d.).

Byla remiantis ABTĮ 137 straipsnio 1 dalimi išnagrinėta rašytinio proceso tvarka teisėjų kolegijai nenustačius pagrindų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galimybę išdėstyti savo argumentus, dalyvaudamas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Argumentuoto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškėjas nepateikė.

Pareiškėjo prašymai dėl papildomų dokumentų prijungimo prie bylos atmestini, kadangi pateikti dokumentai nesusiję su šios bylos įrodinėjimo dalyku (ABTĮ 57 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė