AS-438-793-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-793/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02846-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 5–11), be kita ko, prašydamas panaikinti atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, departamentas) direktoriaus 2014 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. V-16 (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas), kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – įspėjimas.

Su skundu pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl ginčijamo įsakymo panaikinimo paduoti (b. l. 1–4). Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad, nors ginčijamas įsakymas buvo priimtas 2014 m. vasario 25 d. ir galėjo būti apskųstas per vieną mėnesį (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 5 dalis), tačiau realias nuobaudos skyrimo pasekmes ir šių pasekmių apimtį pareiškėjas suprato tik po Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3902-619/2014 priėmimo. Minėta nutartimi teismas, vertindamas bankroto administratorių kandidatūras, atmetė UAB „Karaliaučiaus grupė“ (pareiškėjas yra šios bendrovės darbuotojas) kandidatūrą motyvuodamas pareiškėjo turima nuobauda. Pareiškėjo teigimu, nuobaudos skyrimas sukėlė ir galimai ateityje sukels neigiamas pasekmes ne tik jam pačiam (svarstant jo, kaip bankroto administratoriaus, kandidatūrą), tačiau ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pažymėjo, kad nuobauda buvo paskirta pareiškėjui veikiant ne kaip UAB „Karaliaučiaus grupė“ darbuotojui, todėl jis negalėjo numatyti, jog nuobaudos skyrimas varžys UAB „Karaliaučiaus grupė“ darbuotojus tapti bankroto administratoriais. Be to, tokioje pačioje padėtyje atsidūrė ir UAB „Verslo administravimo centras“, su kuriuo pareiškėjas taip pat yra susijęs darbo santykiais. Nurodė, kad paskirtos nuobaudos laiku neapskundė dėl didelio užimtumo ir nenorėdamas įsitraukti į ilgesnius teisminius procesus. Be to, manė, kad nuobaudos skyrimas turės įtakos tik jam pačiam, t. y. ribos tik jo galimybes tapti bankroto administratoriumi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. nutartimi (b. l. 33–36), be kita ko, pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir skundą priimti atsisakė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis, sutrukdžiusiomis jam laiku kreiptis teisminės gynybos ir efektyviai apginti galimai pažeistas teises. Pareiškėjas pats pasirinko tokį savo elgesio variantą (neginčyti paskirtos nuobaudos teisėtumo per įstatymo nustatytą terminą), todėl praleido terminą paduoti skundą teismui. Tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik po Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarties priėmimo, sudaro pagrindą pripažinti, jog termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos kaip pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą. Tuo tarpu argumentai, jog pareiškėjas į teismą nesikreipė dėl didelio užimtumo bei nenorėdamas įsitraukti į didelius teisminius procesus, taip pat vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio. Tai, kad nuobauda nebuvo skųsta, leidžia daryti išvadą, jog tuo metu pareiškėjas su jam paskirta nuobauda sutiko, tuo tarpu argumentai, kad terminas nuobaudai apskųsti turėtų būti atnaujintinas, nes jau praėjus tam tikram laikui kitam, t. y. trečiajam suinteresuotam asmeniui, pareiškėjui paskirta nuobauda turėjo neigiamų pasekmių, tai nėra ta objektyvi, nuo pareiškėjo valios priklausanti aplinkybė, dėl kurios terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas. Pareiškėjas, būdamas savo srities profesionalas, turėjo suvokti ir ateityje numatyti galimai kilsiančias neigiamas pasekmes dėl jam paskirtos nuobaudos. Pareiškėjas sąmoningais veiksmais pasirinko tokį elgesio modelį (neskųsti Įsakymo), kuris pareiškėjo profesinėje veikloje vėliau turėjo įtakos, o tai, sprendžiant skundo priėmimo klausimą, negali būti vertinama kaip objektyvi priežastis skundo padavimo terminui atnaujinti. Be to, asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 38–44), prašydamas šią nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės: pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinti, pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. skundą priimti ir perduoti jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir savo prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. V-16, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – įspėjimas, paduoti ir atsisakyta šį skundą priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad „už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda. Šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija skiria šias nuobaudas: 1) įspėjimą“, o 5 dalyje nurodyta, jog „sprendimas skirti nuobaudą gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos <...>. Taigi ši taisyklė suponuoja išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (ABTĮ 34 straipsnis).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146‑104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Tuo atveju, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, t. y. informaciją, reikalingą kreiptis į teismą siekiant įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5‑132/2006; 2005 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS7-100/2005).

Įrodymus, kad procesinis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismui turi pateikti asmuo, prašantis atnaujinti praleistą terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad visi prašymo atnaujinti praleistą terminą teiginiai dėl termino praleidimo priežasčių privalo būti pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pavyzdžiui, 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA442-9/2012, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-39/2011).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui su reikalavimu panaikinti ginčijamą įsakymą pateikė 2014 m. gegužės 23 d. (b. l. 1), kai tuo tarpu pats įsakymas buvo priimtas 2014 m. vasario 25 d. (b. l. 26) ir, pareiškėjo teigimu (b. l. 39), jam įteiktas 2014 m. vasario 28 d. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 1 mėnesio terminas paduoti teismui skundą buvo praleistas daugiau kaip 1,5 mėnesio.

Pareiškėjas aplinkybę, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas, pripažįsta, taip pat neginčija, jog jam buvo žinomi ginčijamo įsakymo apskundimo terminai ir tvarka (jie yra aiškiai nurodyti pačiame ginčijamame įsakyme, b. l. 26), tačiau teigia, kad priimto įsakymo sukeliamas pasekmes sužinojo tik Kauno apygardos teismui priėmus 2014 m. balandžio 18 d. nutartį (b. l. 16‑19), kuria buvo nuspręsta atmesti bankroto administratoriaus UAB „Karaliaučiaus grupė“ kandidatūrą administruoti bankrutuojančią bendrovę, nes, be kita ko, pareiškėjui, kuris yra UAB „Karaliaučiaus grupė“ darbuotojas, nagrinėjamoje byloje ginčijamu įsakymu yra paskirta nuobauda – įspėjimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad sutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, pagrindžiančiais minėtos išvados pagrįstumą, ir vengdama nereikalingo kartojimosi, šių argumentų iš naujo nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, nenurodė. Be to, net ir tokiu atveju, jei būtų pagrindas sutikti su pareiškėjo argumentais, kad terminą skundui paduoti reikėtų skaičiuoti nuo Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarties priėmimo, 1 mėnesio ginčijamo įsakymo apskundimo terminas vis tiek būtų praleistas, nes skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. gegužės 23 d., tačiau jokių tokio delsimo priežasčių nenurodė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino taikytinų teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą nutartį. Pareiškėjo E. K. atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas