A-143-1004-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1004/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00720-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja K. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 6–8) bei patikslintu skundu (b. l. 23–25, 44) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, Valdybos Kauno skyrius, apeliantas) 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (10.1)S-40361 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“ (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I -4350 „Dėl 2013 m. birželio 6 d. skundo“ ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą senatvės pensijos dalį 12 079,25 Lt už 2010–2011 m. bei 0,5 proc. palūkanų.

Pareiškėja skunde nurodė, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji gavo sumažintą senatvės pensiją. 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėja prašė išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. Atsakovas Sprendimu atsisakė prašymą patenkinti, šį Sprendimą pareiškėja 2013 m. birželio 6 d. apskundė Valdybai. Pastaroji paaiškino, kad dar nėra priimtas įstatymas, kurio pagrindu Valdybos teritoriniai skyriai galėtų išmokėti neišmokėtą pensijos dalį.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 48, 52, 71, 107 straipsniais, kuriuose įtvirtinta, kad žmogus savo nuožiūra gali pasirinkti darbą, tokia galimybė negali būti suvaržyta asmeniui, kuris gauna senatvės pensiją, be to, senatvės pensija yra nuosavybė, kuri turi būti saugoma ir ginama. Negalima dirbantiems asmenims sumažinti senatvės pensijos didesniu mastu, nei tiems, kurie nedirba. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija neparuošė ir nepriėmė teisės aktų, kuriais nustatys negautos senatvės pensijos dalies kompensavimo tvarką. Žala pareiškėjai padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais, todėl remiantis Civilinio kodekso 6.246 straipsniu atsirado ir civilinė atsakomybė atlyginti žalą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 26–30) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo laikinai sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius, pritaikant 2 priede pateiktą formulę, kadangi pareiškėjos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, be to, pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamų pajamų. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio valstybinė socialinio draudimo pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, prieštaravo tos įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu, negu nedirbantiems. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pažymėjo, kad teisės aktai galioja tik į ateitį. Pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurių konstitucingumu atsakovas neturėjo teisės abejoti. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų projektus dėl pensijų kompensavimo tvarkos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 51–54) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjai 12 079,25 Lt pensijos nepriemoką už 2010–2011 m., panaikino atsakovo Sprendimo ir Valdybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4350 dalis, kuriomis atsisakyta išmokėti valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką už 2010–2011 m., likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pripažino, kad, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Teismas rėmėsi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) dėl 3 metų senaties termino bei nurodė, kad senaties terminas skaičiuojamas, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad jo teisės pažeistos. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. gegužės mėnesį. Į Valdybos Kauno skyrių pareiškėja kreipėsi 2013 m. gegužės 30 d., į Valdybą – 2013 m. birželio 6 d., į teismą – 2013 m. liepos 3 d. Taigi pareiškėja nepraleido 3 metų senaties termino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Išimtis, be kita ko, taikytina ir tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, t. y. tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujų teismo precedentų, konkuruojančių su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 yra reikšminga šiai administracinei bylai, kadangi aplinkybės iš esmės sutampa su šios bylos aplinkybėmis. Todėl teismas neturėjo pagrindo tokias pat faktines aplinkybes vertinti kitaip.

Pareiškėja prašymo priteisti 0,5 procentus palūkanų nepagrindė jokiais teisės aktais, todėl teismas šio prašymo nepatenkino.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 67–70) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas skundas, ir priimti naują sprendimą – visiškai nepatenkinti pareiškėjos skundo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai senatvės pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kadangi jos pensija viršijo ribinį dydį, bei Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamų pajamų. Atsakovas rėmėsi tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl tiek atsakovo, tiek Valdybos ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Jokie teisės aktai nesuteikia nei atsakovui, nei Valdybai reikšti abejonių dėl įstatymo konstitucingumo.

2. Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų pripažinimo antikonstitucinėmis įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jis taikytinas tik į ateitį. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. Teisės akto, numatančio išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, nėra, todėl nėra ir teisinio pagrindo išmokėti negautą pensijos dalį. Sumažinta pensija pareiškėjai bus kompensuota Lietuvos Respublikos Seimui priėmus kompensavimo tvarką numatantį įstatymą.

Pareiškėja K. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–76) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, neteisėtai sumažinta pensija jai, kaip dirbančiai pensininkei, privalo būti grąžinta. Šis nutarimas apima visas sumažintas pensijas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija pensijų kompensavimo tvarką privalėjo parengti iki 2010 m. liepos 1 d., tačiau iki šiol neparengė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti už 2010 m. gegužės mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) Valdybos Kauno Santakos skyriaus 2010 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjai nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 931,44 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 34);

2) 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėja padavė atsakovui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo 2013 m. birželio 5 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjai buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių, atsakovo manymu, pareiškėjos prašymas dėl pensijos nepriemokos negali būti patenkintas (b. l. 14-16);

4) 2013 m. birželio 6 d. skundu pareiškėja apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. birželio 27 d. sprendime (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad atsakovas pateikė teisingą paaiškinimą priežasčių, dėl kurių paminėtas jos prašymas negali būti patenkintas. Be kita ko, buvo nurodyta, kad paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo galia yra nukreipta tik į ateitį (b. l. 19-20).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad, sprendžiant pagal sprendimo, kuriuo pareiškėjai pirmą kartą buvo paskirta senatvės pensija, priėmimo datą (2010-06-11), pirma Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta pareiškėjai 2010 m. birželio mėn. Paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. gegužės 29 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, ji nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. birželio mėn., kai (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme pareiškėja nepraleido 3 metų (procesinio, o ne senaties, kaip nurodė teismas) termino, pripažįsta teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė