A-552-1300-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1300/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01412-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 4-01-2382 dalį, kuria atsisakyta išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 59 277, 97 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; 3) įpareigoti Tarnybą mokėti paskirtą valstybinę pensiją, po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti priteistą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą, nurodė, kad teismui nusprendus neatnaujinti praleisto termino, prašo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 53 592,23 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo paskirta ir mokama 3 381 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio mėnesio, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, jam mokama sumažinta pensija. Pareiškėjo teigimu, Laikinojo įstatymo nuostatos neatitinka Konstitucijoje įtvirtintų principų, nes paskirta valstybinė pensija yra sumažinta kelis kartus ir neproporcingai dideliu mastu. Tokiu būdu yra pažeisti ne tik teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, bet ir proporcingumo principai. Be to, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, jog nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas pabrėžė, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu pripažinus atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, jis turi teisę gauti jam priklausančios neišmokėtos pensijos dalį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba, kaip valstybės teisėsaugos institucija, perskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojusiomis ir tuo metu nepripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai ar įstatymams teisės aktų nuostatomis. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnyba turi vykdyti ir įgyvendinti galiojančių teisės aktų nuostatas, tačiau šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi galėtų pareiškėjui išmokėti (kompensuoti) sumą, kuri perskaičiuojant ir mokant valstybinę pensiją iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta dėl valstybinės pensijos mokėjimo metu galiojusių (šiuo metu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl pensijos perskaičiavimo kreipėsi praleidęs kreipimosi metu nustatytą 6 mėnesių terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti, jo skundą tenkino iš dalies, panaikino Tarnybos 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 4-01-2382 dalį, kuria atsisakyta išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Teismas priteisė R. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 59 277,97 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.

Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje taikytina Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis (galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu), kurioje buvo nustatytas trejų metų terminas apskųsti socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimus pensijų klausimais nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Teismas darė išvadą, kad terminas pažeistai teisei apginti yra siejamas su kreipimosi į instituciją (dėl pažeistų teisių gynimo) diena (t. y. per tris metus nuo sužinojimo apie savo pažeistas teises).

Teismas nustatė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija išmokėta 2010 m. vasario mėnesio pradžioje. Pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš mokėtos pensijos dydžio. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pažymėjo, kad į Tarnybą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. balandžio 2 d., o į teismą – 2013 m. gegužės 2 d., t. y. praleidęs pagal analogiją taikytiną kreipimosi į teismą terminą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad byloje esantis VšĮ Šiaulių centro poliklinikos išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 4 d. buvo gydomas dėl ūmaus plaučių uždegimo, tuo pat metu pareiškėjui diagnozuotas kitas sunkus susirgimas. Teismas konstatavo, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių, todėl jį atnaujino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas pažymėjo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 59 277,97 Lt dydžio nepriemoka. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 59 277,97 Lt, priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

Teismas nustatė, kad Tarnyba 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 4-01-2382, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Tarnyba, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teismas rėmėsi ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Teismas pripažino, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Tarnyba, priimdama 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 4-01-2382, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurią pareiškėjas gauna valstybinę pensiją, nustatytą Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti Tarnybos 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 4-01-2382 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, neteko galios ir nėra taikomos, o 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismas darė išvadą, kad, perskaičiuodama pareiškėjo valstybinę pensiją, Tarnyba vadovaujasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri yra galiojanti ir 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą minėtų nuostatų netaikyti ir mokėti visą paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 119-122) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neišmokėta 59 277,97 Lt valstybinės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., ir priimti naują sprendimą – skundą šioje dalyje atmesti. Kitą teismo sprendimo dalį atsakovai prašė palikti nepakeistą. Patenkinus pareiškėjo skundą, ar patenkinus jį iš dalies, prašė teismo sprendimo įvykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.

Atsakovai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, pažymi, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal teisės normas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Atsakovas pažymi, kad Tarnybai nėra skirta lėšų sprendimų vykdymui tokio pobūdžio bylose, todėl tuo atveju, jei apeliacinis skundas būtų atmestas, mano, jog yra pagrindas prašyti teismo sprendimo įvykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.

Pareiškėjas R. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134-137) prašo apeliacinio skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir teismo sprendimo įvykdymo neatidėti kitiems biudžetiniams metams. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pareiškėjo manymu, atsakovas turėjo pakankamai laiko suplanuoti biudžetą neišmokėtai pensijos daliai padengti. Pareiškėjas pažymi, kad serga sunkia liga, kurios gydymas sudėtingas ir reikalaujantis didelių materialinių sąnaudų. Pareiškėjo manymu, ABTĮ 851, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis buvo priimti vėliau nei buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl šios nuostatos netaikytinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Tarnybos 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 4-01-2382 dalį, kuria atsisakyta išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 59 277,97 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, vertina, jog jo naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios šiuo metu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, tad sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo pensiją laikytinas įvykdytu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija išsamiai pasisakė ir atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu, pažymėdama, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų taip pat matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota, kad teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Nutartyje taip pat pažymėta, kad neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleido daryti išvados, kad pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu pastebėtina, kad apeliantas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad nutartyje aptartu būdu apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Teisėjų kolegija, pagal nagrinėtos bylos aplinkybes įvertinusi galimas tokio sprendimo pasekmes, konstatavo, kad pareiškėjų teisių negynimas (ar gynimas iš dalies) būtų susijęs su itin nepalankių padarinių veiksmingai žmogaus teisių apsaugai atsiradimu, o to teisė netoleruoja.

Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas.

Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateikto teisės aiškinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skųstoje Tarnybos sprendimo dalyje išreikšta atsakovo valia atsisakyti pareiškėjui išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis įstatymų nuostatomis, todėl tokio sprendimo palikimas galioti prieštarautų teisėtumo principui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinti skundžiamo Tarnybos sprendimo dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Kaip pažymėta ir minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti ABTĮ 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą.

Dėl atsakovų prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime jau buvo įvertinta, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu, todėl nutarimo paskelbimas atidėtas 2012 m. rugsėjo 21 dienai. Nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo iki šio ginčo išnagrinėjimo praėjo daugiau kaip du metai, kas laikytina pakankamu laiko tarpu pasirengti tinkamam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies kompensavimui. Be to, byloje yra pateikti dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjo teiginius dėl sunkios sveikatos būklės (b. l. 98-99), kas reikalauja materialinių sąnaudų. Kita vertus, teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Pareiškėjui priteista neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis yra pakankamai didelė, tokio įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, todėl, įvertinus valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, spręstina, jog priimtas teismo įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. sausio 16 dienos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas