AS-317-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-317-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05521-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. K. 2014 m. gruodžio 18 d. paštu išsiuntė skundą teismui, kuriame prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8770(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“;

2) priteisti iš VRM už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 17 962,08 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi atmetė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Atsisakė priimti J. K. skundą.

Teismas nurodė, kad antruoju skundo reikalavimu pareiškėja prašo iš VRM priteisti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 17 962,08 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, nustatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013 m. sausio 1 d. trejų metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėta, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėta, kad asmuo į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turi kreiptis per 3 metus. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų terminą. Daryta išvada, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakciją 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių, o tai rodo įstatymų leidėjo poziciją, kad netgi 6 mėnesių terminas laikytinas pakankamu pažeistoms teisėms apginti.

Teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo J. K. nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2014 m. gruodžio 16 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. J. K. žinojo, kada jai turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog ji turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Teismas vertino, kad J. K. nuomone, ji trejų metų termino skundui paduoti nepraleido, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. datos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, tačiau jeigu jis vis dėlto praleistas, prašė praleistą terminą atnaujinti. Paaiškino, kad būdama lojalia savo valstybei, pareiškėja buvo įsitikinusi, kad Seimas, kaip demokratiniuose rinkimuose išrinkta įstatymų leidimo institucija, priima Konstituciją atitinkančius įstatymus. Gavusi pirmą sumažintą pensiją, suprato, kad tai daroma dėl susiklosčiusios krizinės situacijos, tačiau buvo įsitikinusi, kad šis sumažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos ne tik bus atkurtos į buvusį lygį, bet ir bus kompensuoti praradimai. Be to, J. K. buvo įsitikinusi, kad įstatymai, kuriais buvo sumažintos pensijos, atitiko Konstitucinius reikalavimus. Tuo labiau, kad šalyje jau yra buvusi panaši teisinė situacija prieš daugiau kaip dešimtmetį, kai dėl Rusijos krizės įtakos iš viso buvo nemokamos pensijos dirbantiems asmenims, tačiau, praėjus kriziniam laikotarpiui, praradimus valstybė kompensavo. Tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėja suprato, kad pensijas įstatymų leidėjas sumažino pažeisdamas konstitucinius principus. J. K. nesuprantama, kodėl VRM nepripažįsta akivaizdžių faktų, kuriuos Konstitucinis Teismas išdėstė savo nutarime ir neišmoka jai priklausančios sumažintos pensijos dalies.

Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėta ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje paskelbtas 2012 m. vasario 6 d., o leidinyje „Valstybės žinios“ – 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjos kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 2 metai ir 10 mėnesių. Daugiau nei metai ir 9 mėnesiai yra praėję ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo, kurioje nuspręsta reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Toks termino praleidimas negali būti pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 37 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog dėl neteisėto pensijos sumažinimo reikalinga sužinoti ir kreiptis į teismą per 6 mėnesius.

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašo priteisti neišmokėtos pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šiuo metu Konstituciniame Teisme yra priimti nagrinėti du prašymai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nustatyto pensijų sumažinimo termino pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. (bylų Nr. 12/2013, 21/2013). Pensijų sumažinimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 31 d. Pirmąją šio įstatymo pagrindu sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2013 metų vasario mėnesį. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis sprendimo apskundimo terminą sutrumpino iki 6 mėnesių (pakeitimas padarytas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88, t. y. ankstesniu nei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Vadinasi, skundo dėl tolesnio pensijos sumažinimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. padavimo terminas baigėsi 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Kadangi pareiškėja į teismą kreipėsi su 2014 m. gruodžio 16 d. skundu, tai šį terminą ji praleido daugiau nei metais. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta jokių ypatingų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos termino praleidimo priežasčių pateisinimui. Nesidomėjimas savo teisine padėtimi bei tikėjimasis, kad pensija bus kompensuota ir be kreipimosi į teismą, nėra priežastys, kurios gali būti pripažįstamos svarbiomis. Nesikreipdama į teismą per aptartą terminą, J. K. pati pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. Toks nepateisinamas pareiškėjos delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. J. K. turėjo pakankamai ilgą laiką reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti, tačiau per nurodytą terminą to nepadarė. Prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėja nenurodo jokių išskirtinių priežasčių, kurias būtų galima svarstyti, aiškinantis, ar jos gali būti laikomos svarbiomis. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad J. K. nurodytos priežastys nėra svarbios ir negalima daryti išvados, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad J. K. prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą atmestas, teismas aptartą skundo dalį atsisakė priimti.

Pasisakydamas dėl pirmojo skundo reikalavimo – panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8770(11), teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis).

Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo.

Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Šiuo išaiškinimu teismas rėmėsi vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.

Atsižvelgęs į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, kad J. K. VRM sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Todėl reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8770(11) atsisakyta priimti, kaip nesukeliantį pareiškėjai teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Pareiškėja J. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį; patenkinti pareiškėjos prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Atskirajame skunde nurodo, jog manė, kad priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d. valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins ribojimus, kaip tai buvo 2001 m. – 2003 m. sumažinus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pateiktu teisės aiškinimu. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų, pareiškėja manė, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos minėtame straipsnyje numatytos senaties termino nuostatos. Atsižvelgdama į ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo sudėtingumą, tai, kad teisinė praktika dėl terminų skaičiavimo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjos pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, mano, jog terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria teismas atmetė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti J. K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi pareiškėjos J. K. teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai J. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėja J. K. kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 18 d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 11), t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 18 d. dar nebuvo pasibaigę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pirmosios instancijos teismo nutarties argumentai dėl šiuo atveju galiojančio ne 3 metų, o 6 mėnesių skundo padavimo termino, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatyto termino taikymo pagal analogiją taisyklė nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nagrinėjant ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo toliau buvo plėtojama praktika, kuri patvirtino, kad išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, nepaneigia ir tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje ir įstatymų leidėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-1145/2014) .

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja J. K. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad pareiškėja J. K. į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 18 d. ir prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėja pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jos skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos J. K. skundo reikalavimą priteisti 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Stasys Gagys