A-1523-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1523-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04994-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų Č. Z., G. B. ir Č. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. J., Č. Z., G. B., J. Ž., Ž. Ž., Č. L. dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu (t. I, b. l. 1-6), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 79-12055 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-ei): E. Ž.“, natūra grąžinant 4,69 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Trakų rajone, Vilniaus apskrityje.

Nurodė, kad Trakų rajono apylinkės teismas, remdamasis 1997 m. rugpjūčio 19 d. parengto Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų plano (toliau – ir 1997 m. rugpjūčio 19 d. Planas) ištrauka, kurioje pažymėtos buvusios žemės savininkės E. L. Ž. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribos (iš šio plano matyti, kad buvusios savininkės žemės valdą sudaro du atskiri 2,79 ha ir 1,9 ha ploto žemės sklypai, esantys skirtingose vietose), taip pat remdamasis 1998 m. kovo 12 d. surašytu žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu, kuriame pasirašė Senųjų Trakų agrarinės reformos tarnybos atstovas, E. L.

Ž. bei liudytojai, 2000 m. vasario 11 d. sprendimu nustatė, kad E. L. Ž. (mirusi 1999 m.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) km., Trakų apskrityje, nuosavybės teise valdė 4,69 ha žemės plotą. Tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2000 m. gegužės 30 d. parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 11284, kurioje nurodė, kad E. L. Ž. nuosavybės teise iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone valdė 4,69 ha žemės. E. L.

Ž. natūra grąžintino 4,69 ha žemės sklypo (projektinis Nr. 628) ribos buvo pažymėtos Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3236-79, plane, tačiau šiame plane nurodytos žemės sklypo (projektinis Nr. 628) ribos ir vieta neatitinka 1997 m. rugpjūčio 19 d. Plane pažymėtos buvusios savininkės E. L. Ž. turėtos žemės valdos vietos ir ribų. Natūra grąžintinas 4,69 ha žemės sklypas (projektinis Nr. 628) 2002 m. gegužės 22 d. paženklintas vietovėje ir 2002 m. gegužės 24 d. parengtas šio žemės sklypo planas (mastelis 1:10 000), tačiau šiame plane nurodytos ribos taip pat neatitinka 1997 m. rugpjūčio 19 d.

Plane pažymėtos buvusios savininkės E. L. Ž. žemės valdos vietos bei ribų. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. Nr. 79-12055 E. L. Ž. atkurtos nuosavybės teisės į jos iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, Vilniaus apskrityje valdytą žemę, grąžinant 4,69 ha žemės sklypą natūra. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 119 bei 120 punktais (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 31 d. iki 2003 m. spalio 13 d.), nurodė, kad pagal sprendimo atkurti nuosavybės teises E. L.

Ž. priėmimo metu galiojusias Tvarkos nuostatas, jos paveldėtojai žemės sklypą į kurį atkurtos nuosavybės teisės, privalėjo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. E. L. Ž. turto paveldėtojai (Č. Z.) dėl natūra grąžinto 4,69 ha žemės sklypo (projektinis Nr. 628) nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre kreipėsi tik 2013 m. VĮ Registrų centras atsisakė įrašyti 4,69 ha žemės sklypo (projektinis Nr. 628, suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, nurodydamas, kad šio žemės sklypo dalis (apie 2,15 ha) dengia Nekilnojamojo turto registre įregistruotą ir kadastro žemėlapyje pažymėtą privačios nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nes nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko P. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo atkurtos buvusio žemės savininko P. S. įpėdinei A.

S. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 2.7-79-14210, grąžinant 2,15 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) natūra. Nuosavybės teisės į šį žemės sklypą A. S. vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2005 m., o 2006 m. šį žemės sklypą A. S. įpėdiniai perleido trečiajam asmeniui. Šis 2,15 ha žemės sklypas (projektinis Nr. 931-2) 2005 m. balandžio 22 d. paženklintas vietovėje ir 2005 m. balandžio 27 d. parengtas šio žemės sklypo planas (mastelis 1:10 000). Šio žemės sklypo ribos Registrų centro kadastro žemėlapyje pažymėtos 2005 m. rugsėjo 7 d.

Palyginus 2002 m. parengtame E. L. Z. grąžintino natūra 4,69 ha žemės sklypo Nr. 628 plane ir 2005 m. parengtame A. S. grąžintino natūra 2,15 ha žemės sklypo Nr. 931-2 plane nurodytas žemės sklypų vietą bei ribas, nustatyta, kad jos iš dalies sutampa, t. y. žemės sklypas Nr. 931-2 dengia žemės sklypo Nr. 628 dalį. Tačiau pagal 1997 m. rugpjūčio 19 d. Planą (šiame plane pažymėta (kartografuotų) buvusios savininkės E. L. Ž. turėtos žemės valdos vieta bei ribos), E. L. Ž. iki nacionalizacijos turėtos žemės valdos vieta nėra toje (duomenys neskelbtini) kaimo vietoje, kurioje A.

S. suformuotas ir natūra grąžintas žemės sklypas. Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 20 d. iki 2003 m. lapkričio 28 d., t. y. galiojusi iki sprendimo atkurti E. L. Z. nuosavybės teises į žemę priėmimo) 14 punkte buvo nurodyta, kad projektuojant racionalias žemėnaudas, – grąžinimo natūra žemės sklypo ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis, bet ne daugiau kaip 40 procentų turėtosios žemės valdos.

Esant didesniam ribų nesutapimui, žemė grąžinama taip, kaip perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus (pagal apskaičiuotą žemės vertę). Tačiau palyginus 1997 m. rugpjūčio 19 d. Plane pažymėtą buvusios savininkės E. L. Ž. turėtos žemės valdos vietą bei ribas su 2002 m. parengtame plane pažymėtomis žemės sklypo Nr. 628 vieta bei ribomis, nustatyta, kad sugrąžinto natūra žemės sklypo Nr. 628 ribos iš viso nesutampa su buvusios žemėnaudos ribomis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atkuriant nuosavybės teises į žemę E. L.

Ž. buvo pažeista imperatyvi Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos, žemę grąžinant natūra turėtoje vietoje. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.

Kadangi E. L. Ž, kurios atžvilgiu, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 79-12055 mirusi ir galimybės patikslinti šį sprendimą administracine tvarka nėra, pareiškėjas prašė inicijuoti minėto sprendimo panaikinimą teismine tvarka, ginant viešąjį interesą.

Pareiškėjas pažymėjo, kas medžiagos tyrimo metu iš Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus prokuratūroje 2013 m. spalio 8 d. gauta A. S. nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų kopija. Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrius 2013 m. spalio 3 d. rašte Nr. 46SD-(14.46.7.)-2608 nurodė, kad žemė, kurią pagal Trakų r. apylinkės teismo 2000 m. vasario 11 d. sprendimu nustatytą juridinį faktą nuosavybės teise valdė pil. E. L. Ž. (sprendimas priimtas pagal 1997 m. rugpjūčio 19 d. parengto Trakų r, (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų plano ištrauką taip pat 1998 m. kovo 12 d.

žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą) šiuo metu yra užimta, o panaikinus 2003 m. birželio 3 d. sprendimą nebūtų galimybės suformuoti žemės sklypus bei atkurti nuosavybės teises į žemę E. L. Ž. teisių perėmėjams. 2013 m. spalio 1 d. Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus vyr. specialistas T. S. paaiškino, kad 1997 m. rugpjūčio 19 d. parengto Trakų r. (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų plano ištraukoje buvusios savininkės E. L. Ž. iki nacionalizacijos valdyta žemė (4,69 ha) buvo pažymėta visiškoje vietoje, nei jai buvo atkurtos nuosavybės teisės 2003 m. birželio 3 d.

Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 79-12055. Būtent pagal minėtą 1997 m. rugpjūčio 19 d. planą (toliau – ir 1997 m. rugpjūčio 19 d. Planas) Trakų r. apylinkės teismas nustatė juridinį faktą dėl to, kokio dydžio ir kokioje vietoje nuosavybės teisėmis valdė žemę E. L. Ž. Iš civilinės bylos Nr. 2-369-03/2000 dokumentų matyti, kad teismas vadovavosi analogiška (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų plano ištrauka, kokia yra ir nuosavybės teisės atkūrimo byloje. Jau 2000 m. rugpjūčio 22 d., kai Vilniaus apskrities viršininko sprendimu buvo tvirtinamas Trakų r.

Senųjų Trakų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) E. L. Ž. sklypai buvo suprojektuoti visiškai kitoje vietoje: 1997 m. rugpjūčio 19 d. Plane žemės sklypai buvo skirtingose vietose, 2,79 ha ir 1,90 ha dydžio, o Žemėtvarkos projekte – visiškai kitoje vietoje 4,69 ha. Kodėl taip atsitiko paaiškinti negali, tačiau pabrėžia, kad jokių asmenų prašymų ar atitinkamų sprendimų, kitų dokumentų, iš kurių būtų matyti, kodėl vieta, numatyta 1997 m. rugpjūčio 19 d.

Plane buvo pakeista, Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriuje nėra. Pridedamoje Žemėtvarkos projekto ištraukoje skaičiais 1, 2 pažymėti atitinkamai 2,79 ha ir 1, 90 ha dydžio žemės sklypai, kurie kaip priklausę E. L. Ž. buvo pažymėti 1997 m. rugpjūčio 19 d. Plane ir kuriais remiantis Trakų r. apylinkės teismas 2000 m. vasario 11 d. sprendimu byloje Nr. 2-369-03/2000 nustatė juridinį faktą apie E. L. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą 4,69 ha žemės sklypą; skaičiumi 3 pažymėtas šiame Žemėtvarkos projekte suprojektuotas 4,69 ha žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisės E. Ž. buvo atkurtos 2003 m. birželio 3 d.

Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 79-12055. Medžiagos tyrimo metu buvo susipažinta su Trakų r. apylinkės teisme išnagrinėta civiline byla Nr. 2-369-03/2000. Iš jos dokumentų matyti, kad kartu su B. L. prašymu nustatyti juridinį faktą be dokumentų, įrodančių giminystės ryšį, teismui buvo pateikti ir minėto 1997 m. rugpjūčio 19 d. Plano ištrauka bei 1998 m. kovo 12 d. žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas. Pastarąjį aktą pasirašė žemėtvarkos specialistai, E. Ž. ir liudytojai kaimynai R.

S. bei Č. V.. 2000 m. vasario 11 d. vykusio posėdžio metu minėti liudytojai patvirtino tą aplinkybę, jog E. L. Ž. nuosavybės teisėmis valdė 4,69 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Savo sprendime teismas pažymėjo, jog faktą, kad pareiškėjo motina Trakų km., nuosavybės teisėmis valdė 4,69 ha žemės ją nuosavybėn paveldėdama po savo vyro Č. L. mirties, dingusio karo metu, patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Teismas taip pat akcentavo, jog 1949–1950 Trakų r. valstiečių ūkių sąrašuose įrašyta E. L. , kuri Trakų apskr.

Trakų valsč. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo iš viso žemės 4,69 ha ir padarė išvadą jog ji valdė nuosavybės teisėmis 4,69 ha žemės sklypą. Atsižvelgdamas į tai teismas nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjo B. L. motina E. (L.) Ž, mirusi 1999 m. gegužės 5 d., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų raj., nuosavybės teisėmis valdė 4,69 ha žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta akivaizdu, kad yra pagrindas pritarti Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. SD-(14.46.7.)-2466 padarytai išvadai, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę E. L.

Ž. buvo pažeista imperatyvi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos, žemę grąžinant natūra turėtoje vietoje. Šiuo atveju 2003 m. birželio 3 d. sprendimu žemę nuspręsta grąžinti natūra, tačiau faktiškai ši vieta yra kitoje vietoje nei turėjo E. L. Ž. 1997 m. rugpjūčio 19 d. plane žemę sudaro du skirtingose vietose esantys 2,79 ha ir 1,90 ha dydžio sklypai, o 2003 m. birželio 3 d. sprendimu nuspręsta grąžinti žemę kitoje vietoje, vientisame žemės plote, kurį sudaro atitinkamai dvi 2,55 ir 2,14 ha dydžio dalys.

Dėl minėtų priežasčių minėtas 2003 m. birželio 3 d. sprendimas kaip prieštaraujantis imperatyviems įstatymo reikalavimams pripažintinas negaliojančiu. Nors 2003 m. birželio 3 d. sprendimas yra priimtas anksčiau nei minėtas 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 2.7-79-14210 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje A. S.“, tačiau 2003 m. birželio 3 d. sprendimas iki galo įgyvendintas nebuvo, realių teisinių pasekmių nesukėlė, jo pagrindu nebuvo registruotas žemės sklypas (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) ar nuosavybės teisės į jį.

Tuo tarpu 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 2.7-79-14210 buvo pilnai realizuotas, jo pagrindu buvo įregistruoti žemės sklypas (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotos asmenų nuosavybės teisės, o sklypas perleistas atlygintinu sandoriu trečiajam asmeniui 2005 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 5569.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (t. I, b. 1. 105-109) prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti. Atsakovas rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pareiškėjas.

Tretieji suinteresuoti asmenys Č. Z., G. B., Č. L. atsiliepime (t. I, b. 1. 23-26) prašė pareiškimą tenkinti iš dalies: 2003 m. birželio 3 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 79-12055 naikinti iš dalies, suteikiant suinteresuotiems asmenims teisę įregistruoti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) likusią dalį, į kurią nuosavybės teisė jau yra atkurta ir tas plotas nepersidengia su kitais žemės sklypais, įpareigojant atsakovą suformuoti atskirą žemės sklypą

Pažymėjo, kad E. Ž. įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybes teises į turėtą turtą. E. Ž. 1999 m. mirus, jos teises perėmė jos įstatyminiai įpėdiniai – tretieji suinteresuoti asmenys. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 79-12055 E. Ž. atkurtos nuosavybės teisės į jos iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, Vilniaus apskrityje valdytą žemę, grąžinant natūra 4,69 ha žemės sklypą.

Žemėtvarkos skyrius, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytų taisyklių (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 103 punktas), parengė neteisėtą išvadą. Tretieji suinteresuoti asmenys neturėjo pareigos tikrinti žemėtvarkos skyriaus specialistų darbo ar abejoti jų kompetencija. Žemėtvarkos skyrius nereikalavo papildomų prašymų dėl žemės sklypo grąžinimo vietos ar kitų sąlygų iš trečiųjų asmenų. Tretieji asmenys vykdė valstybės institucijos nurodymus ir laukė nuosavybės atkūrimo procedūros pabaigos.

Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo suinteresuotiems asmenims buvo įteiktas tik 2013 m. suinteresuotų asmenų atstovei raštu pareikalavus pateikti sprendimą. Apie tai, kad suinteresuoti asmenys yra E. L. Ž. turto paveldėtojai, Žemėtvarkos skyriui buvo žinoma, tai įrodo nuosavybės teisės atkūrimo byloje esantys dokumentai, prašymai. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, nuosavybės teisių neįregistravimas per trijų mėnesių terminą nepanaikina Apskrities viršininko sprendimo. Trijų mėnesių terminas nėra naikinimasis.

Atsakovas nesugebėjo paaiškinti, kaip esant galiojančiam sprendimui, toje pačioje vietoje buvo atkurtos nuosavybės teisės kitam pretendentui. Juk žemėtvarkos projekte E. L. Ž. suprojektuotas sklypas turėjo būti pažymėtas ir įvardintas. 2007 m. rugsėjo 4 d. Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus Senųjų Trakų vyresnysis specialistas G. T. išdavė pažymą Nr. 79, patvirtindamas, kad E. Ž. bus atkurtos nuosavybės teisės pagal Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 79-12055, nors tuo metu jau buvo priimtas 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 2.7-79-14210 atkurti nuosavybės teises A.

S.. Žemėtvarkos skyrius privalėjo žinoti apie sklypų sudubliavimą. Be to, suinteresuotam asmeniui kreipusis 2012 m. spalio 17 d. į VĮ „Registrų centras“ dėl žemės sklypo įregistravimo, VĮ „Registrų centras“ nustačius netikslumus, suinteresuotas asmuo C. L. raštu 2013 m. lapkričio 15 d. kreipėsi su prašymu dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų patikslinimo, tačiau Žemėtvarkos skyrius jokių veiksmų neatliko. Suinteresuotiems asmenims suprojektuotas žemės sklypas buvo tinkamas ir jie pageidautų įregistruoti nuosavybės teises į jį, tačiau susiklostė tokia situacija, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas yra galiojantis, o dalis suprojektuoto žemės sklypo persidengia su kitam savininkui atkurtu sklypu, todėl yra likusi tik dalis iš 4,69 ha sklypo, tačiau VĮ „Registrų centras“ negali įregistruoti šios dalies, nes neatitinka duomenys.

Dėl žemėtvarkos skyriaus neteisėtų veiksmų tretiesiems asmenims įregistruoti nuosavybės teises tapo neįmanoma ir norėdami realizuoti savo teisę realiai atkurti nuosavybės teises, jie neturi kito pasirinkimo, tik iš dalies sutikti su prokuroro pareiškimu panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 79-12055. Tuomet suinteresuoti asmenys vėl taps pretendentais ir galės rinktis esančius laisvus valstybinės žemės sklypus likusiai daliai, tačiau besibaigiant nuosavybės teisių atkūrimui, suinteresuoti asmenys ne dėl savo kaltės neturės galimybės pasirinkti pageidaujamą žemės sklypą.

Tretieji suinteresuoti asmenys Č. Z., G. B. palaikė savo atsiliepime į pareiškimą išdėstytus argumentus. Advokatė V. V. teigė, kad dėl žemės ploto dalies, kuri nepersidengia su kitu žemės sklypu, ginčo nėra. Galėtų būti panaikinta tik skundžiamo akto dalis, liečianti tą žemės dalį, kuri persidengia su kitu sklypu, o kitoje dalyje akto naikinti nėra pagrindo dėl civilinių teisinių santykių stabilumo. Tretieji suinteresuoti asmenys J. Ž. ir Ž. Ž. palaikė advokatės poziciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (t. II, b. l. 55-64) pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrius 2013 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 46SD-(14.46.7.)-2466 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu ginti viešąjį interesą ir panaikinti 2003 m. birželio 3 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 79-12055 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei): E. Ž.“. Prie šio rašto minėta institucija pareiškėjui pridėjo medžiagą, susijusią su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu E. Ž. ir A. S.. Byloje yra 2013 m. spalio 7 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje registruotas Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus raštas Nr. 46SD-(14.46.7.)-2608. Jame taip pat pažymima, kad nebūtų galimybės suformuoti žemės sklypus bei atkurti nuosavybės teises į žemę E. L. Ž. teisių perėmėjams tuo atveju, jeigu būtų panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 7912055. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi 2013 m. spalio 11 d. Skundžiamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 79-12055 nuspręsta E. Ž. atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko E. L. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą žemę – 4,69 hektarus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone (projektinis Nr. 628, suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Šis pareiškėjo ginčijamas sprendimas priimtas remiantis 2000 m. gegužės 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos pažyma Nr. 11284 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“.

2000 m. vasario 11 d. Trakų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-369/2000 pagal B. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. L. motina E. (L.) Ž, mirusi (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Senųjų Trakų seniūnijoje, Trakų rajone nuosavybės teisėmis valdė 4,69 ha žemės sklypą. B. L. pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo motina iki nacionalizacijos nurodytoje vietovėje valdžiusi ne du žemės sklypus, bet vieną žemės sklypą – 4,69 ha dydžio. Iš Trakų rajono apylinkės teismo 2000 m. vasario 11 d. posėdžio protokolo civilinėje byloje Nr. 2-369 matyti, kad teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Č. V. patvirtino, jog „buvo 4,60 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, ji buvo viename gabale, valdė L, ją valdė pareiškėjo tėvas, jo tėvas išėjo į karą 1939 m. ir iš karo negrįžo“. Trakų rajono apylinkės teismas 2000 m. vasario 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-369/2000 dėstomoje dalyje niekur nekalba, kad B. L. motina iki nacionalizacijos būtų valdžiusi du žemės sklypus, kurių bendras plotas yra 4,69 ha. Šiuo teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad E. (L) Ž. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Trakų rajone valdė ne du žemės sklypus, kurių bendras plotas yra 4,69 ha, o vieną 4,69 ha žemės sklypą. Taigi Trakų rajono apylinkės teismo 2000 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3-369/2000 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas prieštarauja pareiškėjo, atsakovo tvirtinimui, kad E. L. Ž iki nacionalizacijos valdė du atskirus žemės sklypus – 2,79 ha ir 1,9 ha.

Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 2.7-79-14210 A. S. atkūrė nuosavybės teises į 4,05 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone. Iš 2013 m. spalio 11 d. Valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad A. S. vardu 2005 m. rugpjūčio 5 d. apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.7-79-14210 pagrindu įregistruotas 2,15 ha sklypas (o ne 4,05 ha), unikalus Nr. 4400-0669-2700 (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jos nuosavybės teisė į minėtą sklypą. Tvirtinama, kad žemės sklypai susidubliavo ir dalis žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės E. Ž. įregistruota A. S. vardu remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 2.7-79-14210.

Remiantis Trakų rajono apylinkės teismo 2000 m. vasario 11 d. sprendimu vertintina, kad iki nacionalizacijos E. (L.) Ž. (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Trakų rajone nuosavybės teisėmis valdė 4,69 ha žemės sklypą, bet ne du sklypus 2,79 ha ir 1,90 ha, kaip tvirtina šalys. Byloje esantys žemės ribų nustatymo planas ir sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas neatitinka aplinkybių, nustatytų minėtame teismo sprendime, todėl jais vadovautis nėra pagrindo.

2012 m. lapkričio 14 d. Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. KS-6952 rašoma, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl kurio vyksta ginčas) dengtų visą žemės sklypą, pažymėtą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Tretieji suinteresuoti asmenys norėtų, kad jiems būtų palikta iš skundžiamu aktu paskirtos žemės ta dalis, kuri nepersidengia su kitu sklypu. Bylos duomenimis, žemė, kuri nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausė E. (L.) Ž, nebėra laisva. Tretieji suinteresuoti asmenys prašo įpareigoti atsakovą suformuoti atskirą žemės sklypą, kuris nepersidengia su kitais sklypais.

Teismas tokio prašymo negali tenkinti, nes tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.

Pareiškėjas tvirtina, kad nėra galimybės tikslinti skundžiamo akto administracine tvarka, nes E. L. Ž. yra mirusi. Atsakovo atstovas tvirtina, kad Trakų rajone laisvos žemės yra. Atsižvelgiant į tai, kad dviem asmenims atkurtos nuosavybės teisės į dalį to paties žemės sklypo, ir lieka dalis žemės sklypo, kuri nepersidengia su kitu žemės sklypu, be to, Trakų rajone yra laisvos žemės, vertintina, kad atsakovas klausimą gali išspręsti vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovui patvirtinus, kad Trakų rajone yra laisvos žemės, į kurią galėtų būti atkurta nuosavybės teisė, vertintina, jog Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrius 2013 m. spalio 3 d. rašte Nr. 46SD-(14.46.7.)-2608 Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, pažymėdamas, kad nebūtų galimybės suformuoti žemės sklypus bei atkurti nuosavybės teises į žemę E. L.

Ž. teisių perėmėjams tuo atveju, jeigu būtų panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 79-12055, pateikė netikslią informaciją. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas ją paneigė. Nesutiktina su pareiškėjo tvirtinimu dėl to, kad skundžiamas aktas atsakovo negali būti koreguojamas dėl tos priežasties, kad E. L. Ž. yra mirusi. Minimoje teisės normoje tokia išlyga nenumatyta. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimą gali koreguoti pats atsakovas, pareiškėjo pareiškimas netenkintinas.

III. Tretieji suinteresuoti asmenys Č. Z., G. B. ir Č. L. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 70-73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują: Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 79-12055 panaikinti iš dalies, suteikiant teisę suinteresuotiems asmenims įregistruoti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) likusią dalį, į kurią nuosavybės teisė jau yra atkurta ir tas plotas nepersidengia su kitais žemės sklypais, įpareigojant atsakovą suformuoti atskirą žemės sklypą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jei šioje byloje neįgyvendinta išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, apeliantai prašo pareiškimą palikti nenagrinėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes teismas turėjo arba priimti sprendimą dėl teisės akto (jo dalies) panaikinimo, arba pareiškimą palikti nenagrinėtą. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visas aplinkybes ir priimti procesinį sprendimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktą, nes teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo pažeistos taisyklės. Be to, apeliantai nesutinka su teismo teiginiu, kad prašymo įpareigoti atsakovą suformuluoti atskirą žemės sklypą nagrinėjimas nėra bylos ginčo dalykas. Šis prašymas nėra atskiras reikalavimas, o tęstinis ir tiesiogiai susijęs su ginčijamu sprendimu.

2. Skundžiamas sprendimas turėjo būti iš dalies panaikintas, nes Sprendimas neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms (ginčo dėl žemės ploto nėra – 4,69 ha), šiame Sprendime tiesiog yra padaryta klaida – nurodytas ne tas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, nors vietovė bei žemės sklypo plotas nurodyti teisingai.

3. Apeliantai sutinka su teismo išvada, jog pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, Sprendimą gali panaikinti pati Nacionalinė žemės tarnyba. Tretiesiems asmenims suprojektuotas žemės sklypas buvo tinkamas ir jie pageidautų įregistruoti nuosavybės teises į jį, tačiau to padaryti negali, nes dalis žemės sklypo persidengia su kitam savininkui priklausančiu žemės sklypu. Tretieji suinteresuoti asmenys sutinka, kad likęs nepersidengiantis žemės sklypas būtų suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir įregistruotas jų vardu, o likusi neatkurta nuosavybė būtų suteikta kitoje vietoje.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepimu (t. II, b. l. 78-80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo manymu, apeliaciniame skunde keliami reikalavimai yra nenuoseklūs, prieštaringi, yra nurodomi du iš esmės prieštaringi pagrindai dėl ginčo sprendimo – prašoma taikyti ABTĮ 88 straipsnio 2 punktą ir priimti kitą sprendimą, arba taikant ABTĮ 103 straipsnį palikti pareiškimą nenagrinėtą, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Be to, pagal Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį yra akivaizdu, jog sprendimams dėl nuosavybės atkūrimo netaikytina išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Apeliantai sutiko su teismo išvada, kad ginčo Sprendimą gali panaikinti Nacionalinė žemės tarnyba, todėl kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad teismas gali priimti kitokį sprendimą, panaikinti dalį ginčijamo akto, įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atlikti tam tikrus veiksmus yra nesuderinami. Prokuroras reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti kokius nors veiksmus nereiškė, todėl toks įpareigojimas peržengtų pareiškimo dalyko ribas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu (t. II, b. l. 82-83) prašo trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo manymu, apeliantai iš esmės nenurodė svarių argumentų, kuriais galima būtų paneigti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 79-12055 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-ei): E. Ž.“, kuriuo buvo nutarta natūra grąžinti E. Ž. 4,69 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, Vilniaus apskrityje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą dėl nurodyto sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, jog dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo nei pareiškėjas, nei atsakovas apeliacinio skundo neteikė. Šiuo atveju priimtą teismo sprendimą skundžia tretieji suinteresuoti asmenys Č. Z., G. B. ir Č. L., t. y. E. Ž., kurios atžvilgiu buvo priimtas skundžiamas administracinis aktas, įstatyminiai įpėdiniai.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą, atsižvelgęs į tai, kad nors dviem asmenims atkurtos nuosavybės teisės į dalį to paties žemės sklypo ir lieka dalis žemės sklypo, kuri nepersidengia su kitu žemės sklypu, tačiau Trakų rajone yra laisvos žemės ir atsakovas nagrinėjamą klausimą dėl skundžiamo administracinio akto gali išspręsti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 9 dalimi.

Pabrėžtina, jog Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, 9 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas nurodytą nuostatą, yra pabrėžęs, kad iš šios teisės normos matyti, jog joje yra nustatytos dvi sąlygos, kurių egzistavimas suteikia teisę Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui ar jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui neteismine tvarka pakeisti ar panaikinti įsiteisėjusį viešojo administravimo subjekto sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o būtent, priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo turėjo būti pažeisti atitinkamų įstatymų reikalavimai ir, antra, dėl to (dėl sprendimo neteisėtumo, jo keitimo būdo ir pan.) turi nekilti (nebūti) ginčų. Aiškinant antrąją sąlygą, reikalaujančią, kad dėl sprendimo pakeitimo ar jo panaikinimo turi nekilti ginčų, tai ši sąlyga subjektų aspektu, reiškia, kad ginčų turi nekilti tarp institucijos, priėmusios sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir asmenų, kuriems nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos šiuo sprendimu. Nuosavybės teisių į žemę perėmimo ar perleidimo atveju po sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priėmimo, tinkamais šio teisinio santykio subjektais yra laikytini asmenys nustatyta tvarka perėmę nuosavybės teises į atitinkamą žemės sklypą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-57/2012, 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2388/2012).

Be to, iš įvardintos nuostatos taip pat matyti, kad joje kalbama apie priimtų sprendimų panaikinimą ar pakeitimą dėl to, jog jie nesuderinami su teisės aktų reikalavimais, taip pat apie joje nurodytų asmenų teisę, bet ne pareigą panaikinti ar pakeisti priimtus sprendimus.

Nagrinėjamos administracinės kontekste matyti, kad tretieji suinteresuoti asmenys Č. Z., G. B. ir Č. L. sutinka su tuo, jog būtų panaikinta Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 79-12055 dalis ir jiems suteikiama teisė įregistruoti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, į kurią nuosavybės teisė jau yra atkurta ir tas plotas nepersidengia su kitais žemės sklypais. Tretieji suinteresuoti asmenys J. Ž., R. J. iš esmės tokiai pozicijai taip pat pritaria. Tuo tarpu atsakovo pozicija iš pateiktų jo procesinių dokumentų ir pateiktų paaiškinimų nurodytu klausimu (t. y. ar būtų sąlygos panaikinti dalį nurodyto administracinio akto) nėra vienareikšmė, akivaizdi ir taip iš esmės nėra užtikrinama trečiųjų asmenų interesų apsauga. Tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovas byloje keičia savo poziciją (t. II, b. l. 70-73). Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, vertina, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas administracinę bylą nagrinėti iš esmės, nesant pagrįstų prielaidų manyti, kad šalys gali susitarti, kad galėtų būti taikoma Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis. Be to, šalys taip pat nesusitarė per protingą laiką ir teismui pasiūlius ginčą išspręsti taikos sutartimi (t. II, b. l. 92-100, 107-109, 116-118). Dėl įvardintų priežasčių, atsižvelgus į apeliaciniame skunde pateiktą reikalavimą ir šalių išreikštus interesus, dėl ginčo pasisakytina iš esmės (t. II, b. l. 70-73).

Prieš pasisakant dėl kilusio ginčo pažymėtina, kad tretieji suinteresuoti asmenys pateiktame apeliaciniame skunde pabrėžia, jog pareiškėjas kreipdamasis į teismą nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos (t. II, b. l. 70-73).

Vertinant nurodytą aspektą pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 122 punktas numato, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnis, Tvarkos 123 punktas numato, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, savivaldybės administracijos direktoriaus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos kitos institucijos priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams datos. Vertinant nurodytą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pagal bendrą taisyklę tik ginčams dėl administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-8-406/2003, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, p. 290-298, 2006 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-2-56/2006, 2006 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-4-124/2006). Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, į tai, kad šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl administracinio sprendimo, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės E. Ž., darytina išvada, kad nepagrįstai tretieji suinteresuoti asmenys teigia, jog pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Taigi esant vien nurodytoms aplinkybėms įvardinti trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai laikytini nepagrįstais ir dėl kilusio ginčo pasisakytina iš esmės.

Dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir interesų pusiausvyros

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje administracinėje pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 79-12055 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-ei): E. Ž.“, kuriuo buvo nutarta natūra grąžinti E. Ž. 4,69 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, Vilniaus apskrityje. Minėtą žemės plotą sudaro 2,55 ha ir 2,14 ha dydžio žemės sklypai (t. I, b. l. 33, 34).

Nurodyto administracinio sprendimo galimas neteisėtumas yra grindžiamas tuo, kad E. Ž. neturėjo teisės į nuosavybės teisės atkūrimą natūra toje vietoje, kur nuosavybės teisės jai buvo atkurtos, be to, E. Ž. ir A. S. nuosavybės teisės buvo atkurtos į dalį to paties žemės sklypo (t. I, b. l. 1-6).

Vertinant kilusį ginčą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, sąlygotas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Šios priežastys nulėmė ir tai, kad paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, automatiškai jie nėra atkuriami: įstatymų leidėjas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, reglamentuodamas privatinės nuosavybės instituto atkūrimą, numatė ribotą restituciją. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi nuosavybės teisės nėra atkuriamos įstatymo priėmimu, teisės aktai numato tvarką ir sąlygas, kurioms esant nuosavybės teisės turi būti atkuriamos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą byloje Nr. A-146-976/2009, 2007 m. gegužės 4 d. nutartį byloje Nr. P-6-184/2007, 2004 m. gegužės 20 d. nutartį byloje Nr. A-3-438/2004). Taigi vadovaujantis nurodytomis nuostatomis vertintinas ginčui spręsti aktualus teisinis reguliavimas.

Ginčo santykiams aktuali Atkūrimo įstatymo (2002 m. lapkričio 22 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalis konkrečiai numato, jog žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Tvarkos (2003 m. vasario 6 d. redakcija) 16 punkte, numatančiame, kad nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę atkuriamos ir žemė grąžinama Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio ir šio skyriaus nustatyta tvarka bei sąlygomis. Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, taip pat jeigu natūra grąžinamas mažesnis žemės plotas, negu savininkas turėjo, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą. Nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę ir žemę, apsodintą ir apaugusią mišku, piliečiams atkuriamos grąžinant ją natūra, išskyrus žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei. Jeigu pilietis atsisako imti apsodintą ir apaugusį mišku žemės sklypą, valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad Atkūrimo įstatymas, be kita ko, buvo priimtas pabrėžiant Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytų nuosavybės teisių galiojimą ir tęstinumą, teikiant prioritetą išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimui natūra, ir tik jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginant, įvertinant susiformavusius visuomeninius turtinius santykius (Atkūrimo įstatymo preambulė, 1 str.)

Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimą), nors žinoma tam tikros objektyvios priežastys (be kita ko, per tam tikrą laiką susiklostę ekonominiai santykiai) gali lemti, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus įmanomas.

Ginčo atveju matyti, kad įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2000 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-369/2000 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog B. L. motina E. (L.) Ž. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) km, (duomenys neskelbtini) sen., Trakų rajone, nuosavybės teisėmis valdė 4,69 ha žemės sklypą (t. I, b. l. 83-84). Byloje nėra duomenų, kad minėtame teismo sprendime būtų atnaujintas procesas ir būtų pateiktas kitoks teismo vertinimas, todėl atsižvelgtina į priimtą teismo sprendimą, civilinės bylos medžiagą.

Pažymėtina, jog į minėtą civilinę bylą buvo pateiktas 1998 m. kovo 12 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas, prie kurio buvo pridėtas turėto žemės sklypo brėžinys (4,69 ha), kurį parašė liudininkai, be kita ko, R. Š., Č. V., dalyvavę ir Trakų rajono apylinkės teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą (t. I, b. l. 78-82). Teismas įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2000 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-369/2000 nustatė, kad E. (L.) Ž. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) km, (duomenys neskelbtini) sen., Trakų rajone, nuosavybės teisėmis valdė 4,69 ha žemės ir šiuo atveju priimtame sprendime nėra nurodyta, kad įvardinti pateikti dokumentai vertintini kritiškai ir jais nesivadovautina nustatant minėtą juridinį faktą. Vadovaujantis, be kita ko, minėtu teismo sprendimu, buvo priimtas prašomas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 79-12055 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-ei): E. Ž.“, kuriuo buvo nutarta grąžinti E. Ž. 4,69 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, Vilniaus apskrityje (t. I, b. l. 30-31) ir iš šio sprendimo turinio matyti, kad ši žemė buvo grąžinama kaip žemė natūra turėtoje vietoje (t. I, b. l. 30-31).

Kita vertus, iš administracinėje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad žemės sklypai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra kitoje vietoje nei žemės, kurios priklausė E. L. ir kurios yra pažymėtos 1998 m. kovo 12 d. E. L. valdytų žemės sklypų plane, kuris iš esmės atitinka ir 1997 m. rugpjūčio 19 d. planą (t. I, b. l. 184). Palyginus 1997 m. rugpjūčio 19 d. plane, 1998 m. kovo 12 d. plane, kuris buvo pateiktas prašant Trakų rajono apylinkės teismo nustatyti juridinį reikšmės faktą (t. I, b. l.

79) pažymėtą buvusios savininkės E. L. Ž. turėtos žemės valdos vietą bei ribas su 2002 m. parengtame plane pažymėtomis žemės sklypo Nr. 628 vieta bei ribomis matyti, kad E. L. Ž. iki nacionalizacijos turėtos žemės valdos vieta nėra toje (duomenys neskelbtini) kaimo vietoje, kurioje A. S. suformuotas ir natūra grąžintas žemės sklypas (t. I, b. l. 33, 34, 41, 141). Sugrąžinto natūra žemės sklypo Nr. 628 ribos iš viso nesutampa su buvusios žemėnaudos ribomis (t. I, b. l. 13). Akcentuotina, kad šiuo atveju tretieji suinteresuoti asmenys neginčija šio fakto, kad E. Ž. turima žemė buvo kitoje faktinėje vietoje nei jai buvo atkurtos nuosavybės teisės. Trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, kad visgi nuosavybės teisės buvo atkurtos tame pačiame kaime kaip ir iki nacionalizacijos buvo priklausiusi žemė, bendrai vietovė ir žemės plotas sutampa, iš esmės patvirtina, kad jie sutinka, kad žemė nebuvo atkurta natūra, o toks atkūrimas turėtų būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atkūrimas suteikiant neatlygintinai kitą žemės sklypą (t.

II, b. l. 70-73). Atsižvelgus į šias faktines aplinkybes, kad tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė argumentų, įrodymų, leidžiančių priešingai vertinti nurodytą situaciją, pripažintina, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę E. L. Ž. buvo pažeista imperatyvi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, Tvarkos 16 punktas, numatantys, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos žemę grąžinant natūra turėtoje vietoje. Šiuo aspektu patys tretieji suinteresuoti asmenys pripažįsta, kad buvo neatlygintinai suteiktas kitas žemės sklypas, o ne įvykdytas nuosavybės teisių atkūrimas natūra (t.

II, b. l. 70-73). Taigi, atsižvelgus į tai, kas paminėta pirmiau, darytina išvada, jog priimant administracinėje byloje skundžiamą aktą nebuvo laikomasi imperatyvaus nustatyto teisinio reguliavimo, nebuvo įsitikinta, kad nurodoma kaip natūra grąžintina žemė yra buvusio žemės savininko žemėvaldos vietoje.

Toks įvardintas nuosavybės teisių atkūrimas nedera su pirmiau įvardintu teisiniu reguliavimu, Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Nuosavybės teisių atkūrimo procese ypatingai svarbu, kad būtų laikomasi teisės aktų numatyto reguliavimo, institucijos, kurių kompetencijai yra pavesta nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi pareigą veikti remiantis nustatytų teisės aktų reikalavimų, kad šis procesas netaptų dar vienu kitų savininkų teisių pažeidimu, juk nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra vertinamas kaip viešasis interesas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006, 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-63-923/2011).

Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių E. Ž., kurios teisių perėmėjai yra tretieji suinteresuoti asmenys, atkūrimas aiškiai pažeidė imperatyvias teisės normas, t. y. E. Ž. buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises natūra, nors iki nacionalizacijos turėtas turtas buvo kitoje vietoje. Kaip minėta, atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Atitinkamai, konstatavus akivaizdų nuosavybės atkūrimo proceso ir jo metu priimto administracinio akto prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti neteisėtai priimtą administracinį aktą.

Vis dėlto net ir pripažinus, kad E. Ž. buvo atkurta žemė ne toje vietoje nei pagal esamus duomenis galėjo būti atkurta, būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusios situacijos specifiką ir į poreikį užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso gynimas – tai specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla, viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, todėl nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas taip pat yra viešojo intereso dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad skundžiamas aktas, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos E. Ž., yra priimtas 2003 m. birželio 3 d., jo pagrindu tretiesiems suinteresuotiems asmenims de facto buvo realizuota jų turima teisė atkurti nuosavybės teises: suformuoti atitinkami sklypai, į juos tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtos nuosavybės teisės net daugiau nei prieš dešimt metų iki pareiškėjo kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos (t. I, b. l. 1-6). Be to, byloje nėra ginčo, kad E. Ž. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ar dėl šios teisės apimties. Pabrėžtina, kad tokia intervencija būtų griaunamas per ilgą laiką susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į būtinybę ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje dėl susiklosčiusių teisinių santykių specifikos, nepaisant ginčijamo administracinio akto, kurio pagrindu buvo įgytos žemės valdos, neteisėtumo, poreikis užtikrinti teisinių santykių stabilumą, tikėtinos sąnaudos, galimai kilsiančios dėl valstybės intervencijos į susiformavusius santykius ir aiškus trečiųjų suinteresuotų asmenų interesas, pasireiškiantis nuosavybės teisių realizavimu, tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad šis žemės sklypas yra priskirtas rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei, kad nekyla ginčo dėl E. Ž. teisių atkurti nuosavybės teises į žemę buvimo, jų apimties, lemia, jog ginčo sprendimas, tiek kiek nuosavybės teisės buvo atkurtos į 2,14 ha žemės sklypą (t. I, b. l. 34), nenaikintinas.

Manytina, kad nagrinėjamu atveju visiškai tenkinus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, būtų padaroma žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, t. y. sąžiningiems (priešingai neįrodyta) tretiesiems suinteresuotiems asmenims, būtų sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, nepagrįstai neproporcingai pažeistos jų teisės.

Šioje dalyje teismo sprendimas taip pat yra priimamas atsižvelgus į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (žr. EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją). Be to, EŽTT yra pabrėžęs, kad šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar toks nuosavybės aktų panaikinimas yra proporcingas, t. y. užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, tokiais atvejais pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna asmeniui pernelyg didelę naštą (žr. EŽTT 2014 m. spalio 21 d. sprendimą byloje D. K. prieš Lietuvą). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, tarp jų teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą). Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad šioje dalyje, kiek tai susiję su sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2,14 ha žemės sklypą (tiek kiek jis iš kitos pusės nepersidengia su žemės sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. I, b. l. 35), atsisakytina ginti viešąjį interesą tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir šioje dalyje naikinti skundžiamą administracinį aktą.

Kita vertus, nepaisant 2003 metais priimto ginčijamo akto, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės E. Ž., pirmiau minėti argumentai dėl teisiškai ir faktiškai atkurtų nuosavybės teisių bei poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą byloje vertinamu atveju negali būti taikomi tai ginčijamo sprendimo daliai, kuria buvo suformuotas 2,55 ha žemės sklypas (t. I, b. l. 33).

Visų pirma pažymėtina, kad dalis minėto 2,55 ha žemės sklypo persidengia su A. S. priklausiusia nuosavybe, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 2.7-79-14210 ir kuris sudaro 2,1500 ha (t. I, b. l. 54, 86-97). Atsižvelgus į tai, kad įvardintas administracinis aktas ir ginčijamas aktas yra galiojantys, o šiuo atveju dalis E. Ž. suprojektuoto žemės sklypo persidengia su kitam savininkui – A. S. – atkurtu sklypu ir su minėta žemės dalimi negali būti atliekami jokie teisiniai, faktiniai veiksmai, įgyvendinamos suteikiamos teisės, kyla poreikis panaikinti šioje dalyje skundžiamą administracinį aktą. Toks sprendimas priimamas atsižvelgus į tai, kad teisinėje valstybėje negali būti paliekama tokia situacija, kai nesusijusiems asmenims nuosavybės teisės buvo atkurtos į tą patį žemės plotą ir taip yra apribojami vienų iš jų poreikiai, galimybės visapusiškai naudotis žeme, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, įgyvendinti savo kaip žemės savininko teises ir pan. Akcentuotina, kad su tokiu sprendimu sutinka ir tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniame skunde išreikšdami valią, jog būtų panaikinta skundžiamo akto įvardinta dalis (t. II, b. l. 70-73). Šios įvardintos situacijos išsprendimas galimas tik panaikinus šioje dalyje skundžiamą administracinį aktą, kiek jis susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu į 2,1500 ha žemės sklypą.

Pabrėžtina, kad įvardintas sprendimas priimamas atsižvelgus į tai, jog būtent E. Ž. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės ginčo vietoje, o ne į tai, kad 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 2.7-79-14210 buvo visiškai realizuotas, jo pagrindu buvo įregistruoti žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), registruotos asmenų nuosavybės teisės, o sklypas perleistas atlygintinu sandoriu trečiajam asmeniui 2005 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 5569 (t. I, b. l. 96-97). Be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, argumentų, kad A. S. galimai nuosavybės teisės taip pat atkurtos pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą ar toks atkūrimas būtų pripažintas neteisėtu.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad naikintina ir kita dalis 2,55 ha žemės sklypo, į kurį nuosavybės teisės E. Ž. buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 79-12055 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-ei): E. Ž.“. Toks sprendimas grindžiamas teisingumo, protingumo, racionalumo principais, nes panaikinus įvardintą skundžiamo akto dalį dėl 2,15 ha žemės, kita likusi žemės dalis (apytikriai 0,4 ha) atsižvelgus į jos apytikslį plotą, konfigūraciją nebūtų vertinama kaip racionali žemėvalda (t. I, b. l. 35). Be kita ko, pastebėtina, kad proceso šalys taip pat nepateikė argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas šios žemės dalies atžvilgiu.

Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, jog įvardintų motyvų visuma sudaro pagrindą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 79-12055 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-ei): E. Ž.“ dalį, kuria nuosavybės teisės E. Ž. buvo atkurtos į 2,55 ha žemės, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad tretieji suinteresuoti asmenys Č. Z., G. B. ir Č. L. apeliaciniame skunde prašo, panaikinus dalį skundžiamo administracinio akto, įpareigoti atsakovą suformuoti jiems atskirą žemės sklypą (t. II, b. l. 70-73). Kita vertus, pažymėtina, kad dispozityvumo principas lemia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktai. Toks vertinimas, be kita ko, taip pat siejasi tuo, kad pareiškėjo suformuluotas skundo (prašymo) pagrindas ir dalykas nustato pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos bylos ribas ir nustato reikalavimus teismo priimamam sprendimui, t. y. kuriuo klausimu teismas turi pateikti vertinimą, tai iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju toks trečiųjų suinteresuotų asmenų įvardintas reikalavimas administracinėje byloje nebuvo pateiktas (t. I, b. l. 1-6), todėl teisėjų kolegija neturi teisės peržengti nagrinėjamos administracinės bylos ribų ir įpareigoti atsakovą atlikti įvardintus veiksmus.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamo administracinio akto priėmimas tretiesiems suinteresuotiems asmenims sukūrė teisėtą lūkestį, jog teisės aktų nustatyta tvarka nuosavybės teisės bus atkurtos (žr. EŽTT 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją). Atitinkamai, teismo sprendimo, kuriuo ginčijamo administracinio akto dalis naikintina, priėmimas negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią įgyvendinti minėtą teisę. Priešingai, panaikinus ginčijamo administracinio akto dalį nuosavybės teisių atkūrimo procedūra teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis juose įtvirtintais principais bei normomis privalo būti tęsiama ir per protingą terminą privalo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Akcentuotina ir tai, kad atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad Trakų rajone yra laisvos žemės, į kurią galėtų būti atkurta nuosavybės teisė tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nors iki nacionalizacijos E. L. Ž. turėta žemė šiuo metu yra užimta (t. I, b. l. 11).

Papildomai pastebėtina ir tai, kad šioje byloje skundžiamo administracinio akto dalies panaikinimas taip pat neužkerta kelio tretiesiems suinteresuotiems asmenims kreiptis dėl turtinės ar neturtinės žalos, jei, trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, jie ją patyrė dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo jiems atkuriant nuosavybės teises, atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-623/2010, 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-859/2010).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinės bylos faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir priėmė neteisėtą, nepagrįstą sprendimą. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių visumos trečiųjų suinteresuotų asmenų Č. Z., G. B. ir Č. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos naikintinas ir priimtinas naujas teismo sprendimas, naikinant Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 79-12055 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-ei): E. Ž.“ dalį, kuria nuosavybės teisės atkurtos į 2,55 ha žemės, kitą pareiškėjo pareiškimo dalį atmetant kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad tretieji suinteresuoti asmenys Č. Z., G. B. ir Č. L. apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. II, b. l. 70-73). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju Č. Z., G. B. ir Č. L. pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė, nedetalizavo, nenurodė, kokias išlaidas jos patyrė nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme (b. l. 70-73), todėl šis prašymas paliekamas nenagrinėtas, nesvarstant klausimo dėl teisės į bylinėjimosi išlaidų teisės buvimo. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims išaiškinama teisė detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti per keturiolika nuo šio teismo sprendimo paskelbimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

trečiųjų suinteresuotų asmenų Č. Z., G. B. ir Č. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

„Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą tenkinti iš dalies. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 79-12055 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-ei): E. Ž.“ dalį, kuria nuosavybės teisės buvo atkurtos į 2,55 ha žemės. Kitą pareiškėjo pareiškimo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė