eA-69-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-69-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01150-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4–8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 1 265,64 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. kovo 4 d., apie 15 val., transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Taikos prospekte, Kaune, ties pastatu Nr. 46, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (kasko). Tai patvirtina 2010 m. spalio 14 d. transporto priemonių draudimo liudijimas. Į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą, surašė tarybinį pranešimą. Policijos pareigūnai automobilio vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kaltės nenustatė bei konstatavo, kad transporto priemonės vairuotojas neturėjo galimybės pastebėti duobę ir ją apvažiuoti (2011 m. kovo 4 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną). Transporto priemonės apžiūros metu buvo nustatyta, kad eismo įvykio metu transporto priemonei buvo padaryti sugadinimai. Sugadinimai buvo aprašyti Transporto priemonės techninės apžiūros–defektų akte, užfiksuoti nuotraukose, remonto sąmatoje. Įvertinęs pateiktus duomenis draudikas nustatė, kad remonto išlaidos, neįvertinus nusidėvėjimo, nes remontui buvo panaudotos neoriginalios detalės, o sugadinta padanga pakeista dėvėta, sudarė 1 265,64 Lt sumą, kuri buvo išmokėta draudėjui. Besąlyginė išskaita buvo įskaičiuota į išmoką, nes buvo žinomas kaltininkas – kelio savininkas. PVM buvo išskaičiuotas iš mokėtinos sumos, nes transporto priemonė nebuvo remontuota, o draudimo išmoka buvo išmokėta draudėjui.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalis numato teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktų, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 punkto nuostatos duoda pagrindą išvadai, kad Taikos prospektas nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančiame prospekte privalo savininkas – atsakovas. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausantis Taikos prospektas būtų tinkamos būklės eismui. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės, atsirado turtinė žala. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginė pasekmės (žalos atsiradimo) priežastis. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Iš to seka išvada, kad yra visos būtinos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. pretenzija ragino atsakovą atlyginti nuostolius, tačiau atsakovas jų neatlygino.

Pažymėjo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 61–66) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Pareiškėjo reikalavimas visiškai nepagrįstai grindžiamas tik remonto sąmata. Nepateikta ir turto vertinimo ataskaita. Be to, nė viename iš pateiktų dokumentų nėra tokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir tik ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus, jog tik to pasekoje buvo patirta reikalaujama atlyginti turtinė žala. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų.

Nurodė, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris visiškai neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Iš to seka, kad esminės reikšmės eismo įvykiui turėjo paties vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, nesudaręs turto vertinimo ataskaitos, nedetalizavęs savo pozicijos dėl PVM, kurį vėliau galėjo susigrąžinti, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą ir dabar nepagrįstai siekia šios sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo.

Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas, nes, atsakovo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 82–89) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo 1 206,11 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 30 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas (draudikas) su N. K. (draudėju) 2010 m. spalio 14 d. sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimas Nr. PZULT 1225880) laikotarpiui nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. spalio 14 d., kuria buvo apdraustas automobilis „Mercedes Benz“ E270, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2011 m. kovo 4 d., apie 15 val., Taikos prospekte, ties pastatu Nr. 46, Kauno mieste, įvyko eismo įvykis, kurio metu minėtas automobilis įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje, kuri buvo nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais. Automobilis buvo apgadintas (policijos pareigūnai pirminės apžiūros metu konstatavo dešinės pusės priekinės padangos apgadinimus). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba nustatė, kad automobilio vairuotojas R. M. Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Tai konstatuota minėtos institucijos 2011 m. kovo 4 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Šis procesinis sprendimas objektyviai turi būti žinomas atsakovui ir yra įsiteisėjęs. Transporto priemonės draudėjas pateikė prašymą draudikui atlyginti patirtą žalą. Pareiškėjas, remdamasis apžiūros–defektų aktu, paskaičiavęs galimus remonto darbus, įvertinęs neoriginalių detalių įsigijimo išlaidas, nustatė, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 1 265,64 Lt be PVM, įskaičiavus besąlyginę išskaitą. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 24 d. ir 2011 m. birželio 8 d. išmokėjo transporto priemonės draudėjui paminėtą sumą nuostoliams dėl automobilio apgadinimo atlyginti.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje, todėl nėra nei juridinio, nei faktinio pagrindo į administracinį procesą atsakovu įtraukti Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos. Nurodyti atsakovą yra pareiškėjo teisė bei pareiga, tačiau pareiškėjas kokių pretenzijų Lietuvos automobilių kelių direkcijai neturi.

Nurodė, kad atsakovo argumentai, jog pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, kad automobilis galėjo būti apgadintas kitur, grindžiami vien tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję eismo įvykį ar prisidėję prie jo kilimo, atsakovas teismui nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimų ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Juo labiau, kad duobė, esanti važiuojamojoje kelio dalyje, buvo nepažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta.

Pažymėjo, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nenustatyta. Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Administracinėje byloje taip pat nėra ginčo, kad konkreti duobė važiuojamojoje gatvės dalyje (arba kelio atkarpa, priklausanti atsakovui), esanti Taikos prospekto važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad transporto priemonė buvo apgadinta Taikos prospekte, o ne kitoje vietoje. Tai patvirtina administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų duomenys. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo ar nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio vietoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, kitus reikšmingus atstumus. Šių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą bei pagrindinius (esminius) automobilio apgadinimus, kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat šių apgadinimų pobūdį, jų kilimo mechanizmą bei lokalizaciją.

Konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis (išskyrus 2011 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą–faktūrą, b. l. 57), kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas ateityje (byloje esantys duomenys leidžia teigti, jog automobilis nebuvo suremontuotas). Įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę būsimo remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios bus būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, nebuvo pateikta. Atsakovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė. Transporto priemonės apžiūros akto, remonto sąmatos, nutarimo, administracinio teisės pažeidimo bylose dokumentų duomenys neginčijamai patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kliūties, eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Be to, besąlyginė išskaita šiuo atveju neturėjo būti išskaičiuota remiantis Taisyklių 17.1.9 punktu, nes pareiškėjui buvo žinomas eismo įvykio kaltininkas (kelio, kuriame buvo duobė, važiuojamosios dalies savininkas – atsakovas). Todėl draudėjui pagrįstai buvo išmokėta 400 Lt besąlyginė išskaita, o pareiškėjas įgijo teisę regreso pagrindu jos atlyginimo reikalauti iš atsakovo. Pats pareiškėjas pripažino aplinkybę, jog transporto priemonė nebuvo remontuota ir žalos atlyginimas buvo išmokėtas betarpiškai automobilio draudėjui (naudos gavėjui). Dėl šių priežasčių pareiškėjas nepagrįstai reikalavo atsakovo atlyginti 59,53 Lt už transporto priemonės važiuoklės patikrinimą remonto įmonėje, todėl šioje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad atsakovas neteikė teismui jokių įrodymų apie didesnį padangos nusidėvėjimą, galimą mažesnę padangos įsigijimo galimybę, apie akivaizdžiai per aukštą remonto darbų kainą, todėl šios aplinkybės negali būti pakankamu pagrindu atmesti pareiškėjo skundą. Turto vertinimo ataskaitos nebuvimas taip pat nesudaro pagrindo skundui atmesti, nes pats pareiškėjas turi įstatymo suteiktą teisę vertinti nuostolių dydį. Patirtos žalos dydis įrodomas kitų dokumentų duomenimis, o visi policijos pareigūnų surinkti įrodymai įvertinti nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kuris yra įsiteisėjęs ir šioje byloje negali būti procesiškai revizuojamas. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog skunde pareiškėjas turtinės žalos dydį nurodė išskaičiavęs PVM. Šiuo aspektu teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma pagrįstai sumažinta PVM suma.

Nurodė, kad atsakovas, būdamas atsakingas už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestingas bei aktyvus, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindamas teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekiltų grėsmė. Teisės aktuose nustatytos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Iš to seka išvada, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams. Taigi atsakovas neužtikrino Taikos prospekto atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir, to pasekoje, saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo ir buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pagrįstai kompensavo materialines išlaidas, kurios bus būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi, esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, taip pat tenkino pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šiuo aspektu pažymėjo, kad palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini.

Nurodė, kad atsakovas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3, 5.3.1 ir 5.3.2 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsnių nuostatoms. Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje paminėti teisės aktai netaikomi, teismui nekilo abejonių dėl jų konstitucingumo šio ginčo kontekste, todėl nėra jokio pagrindo dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pažymėjo, kad likę pareiškėjo ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl teismas detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92–99), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti, taip pat tenkinti atsakovo prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 punktų) atitikties Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams.

Pažymi, kad šioje byloje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, t. y. nebuvo įrodytas priežastinis ryšys. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti neaišku kada atsiradę ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog į pareiškėjo prašomą priteisti sumą nėra įtrauktas PVM, tačiau iš tiesų jis yra įtrauktas. Byloje yra pateiktos tik preliminarios žalos sąmatos, iš kurių nėra aišku, kokia turėtų būti bendra žala, be to, jose kainos nurodytos su PVM (UAB „Silberauto“ 2011 m. kovo 15 d. pasiūlymai).

Teigia, kad nėra aišku, kodėl reikalaujama priteisti suma yra 1 265,64 Lt, kokiais įrodymais ji grindžiama bei kuo remiantis priteista 1 206,11 Lt už vienos padangos įsigijimą net neįvertinus jos nusidėvėjimo. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. kovo 4 d. nutarime nurodytas automobilio sugadinimas – priekinio dešinės pusės rato padanga. Pareiškėjo pateiktoje 2011 m. gegužės 6 d. remonto sąmatoje nurodyta padangos kaina yra 100 Lt, pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog kokie nors remonto darbai būtų atlikti. Taip pat nėra aišku, kodėl neįvertintas ir neatskaičiuotas dalių nusidėvėjimas. Sutarties šalių valia, išreikšta draudimo santykiuose, negali pakeisti galiojančių teisės aktų nuostatų ar joms prieštarauti, o draudimo išmoka nėra tolygu žalai dėl eismo įvykio. Pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją ginčo transporto priemonės važiuoklės dalys vidutiniškai turėtų būti nuvertinamos 37 proc. Be to, nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, apart ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų ne tik tai, kad automobilis buvo remontuotas, bet ir kad įvykis tikrai buvo.

Akcentuoja, kad iš bylos medžiagos nėra aišku, kur įvyko tariamas įvykis.

Pažymi, kad eismo įvykio vietos schemoje nurodyta, jog duobė buvo švari ir sausa, todėl vairuotojas, būdamas atidus ir atsakingas, galėjo išvengti eismo įvykio, todėl jis ir yra už jį atsakingas. Be to, tariamas eismo įvykis įvyko apie 15 val., t. y. šviesiu paros metu, nesant intensyvaus eismo.

Nurodo, kad atsakovas turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ši pareiga negali būti suabsoliutinta.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, priimdamas ginčo sprendimą, nepagrįstai atsisakė sustabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Žala kildinama iš miesto gatvėse esančių kelio išdaužų, t. y. iš nesutvarkytų vietinių kelių. Prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą aiškiai nurodyta, kad yra tiesioginis ryšys tarp nagrinėjamos bylos ir nurodyto norminio teisės akto atitikimo Konstitucijai, nes būtent dėl nepagrįstai, antikonstituciškai sumažinto finansavimo, reglamentuoto minėtais teisės aktais, nėra finansinių galimybių užtikrinti vietinės reikšmės kelių tinkamą būklę. Atitinkamai dėl netinkamos jų būklės ir kilo skundžiamu sprendimu priteista žala.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 103–110) prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, netenkinti atsakovo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjas savanoriškojo draudimo sutarties pagrindu atlygino žalą draudėjui dėl 2011 m. kovo 4 d. įvykusio eismo įvykio metu draudėjo transporto priemonei padarytos žalos. Po eismo įvykio atsiradę automobilio sugadinimai ir išlaidos jų sutvarkymui laikytini žala, o padarytų sugadinimų sutvarkymas laikytinas nukentėjusio asmens atstatymu į iki pažeidimo buvusią padėtį. Į bylą yra pateiktas transporto priemonės apžiūros defektų aktas, kuriame nurodytos dėl transporto priemonės sugadinimų būtinos remontuoti ir pakeisti detalės, taip pat UAB „Silberauto“ pasiūlymai dėl remontui reikalingų išlaidų ir remonto išlaidų sąmata, parengta naudojantis „Audatex“ sistema, kuri leidžia automatizuotu būdu apskaičiuoti apgadintos transporto priemonės remonto sąmatą, naudojant programoje įvestus transporto priemonių, jų detalių gamintojų pateikiamus duomenis apie detalių kainas, automobilių servisų pateikiamus duomenis apie remonto kainas. „Audatex“ sąmatos duomenimis, norint sugadintą transporto priemonę atkurti į iki pažeidimo buvusią padėtį, buvo reikalinga pakeisti priekinę dešinės pusės skersinę svirtį, priekinį dešinį amortizatorių, priekinę dešinės pusės padangą, traukės antgalį, priekinį dešinės pusės šarnyrą, atlikti šių detalių pakeitimo darbus. Taigi „Audatex“ sąmatoje nurodytos reikalingos remontui detalės ir jų pakeitimo darbai patvirtina, kokia transporto priemonės būklė buvo iki eismo įvykio, nes, jei draudėjas nebūtų įvažiavęs į gatvėje buvusią duobę, visų nurodytų darbų nebūtų reikėję atlikti.

Pažymi, kad sistemiškai aiškinant CK 6.987 ir 6.991 straipsnius, taip pat Draudimo įstatymo 3, 88, 90 straipsnių nuostatas, darytina išvada, jog draudimo bendrovės gali vykdyti draudžiamo turto vertinimą pagal iš anksto nustatytas ir reglamentuotas žalos vertinimo taisykles, kurios įtvirtinamos draudimo sutartyje, ar ją patvirtinančiame draudimo polise (liudijime). Į šią bylą pateiktas transporto priemonės savininko draudimo liudijimas (polisas) ir draudimo Taisyklės Nr. 049 patvirtina, kad Taisyklių III skyriuje „Draudimo išmokų mokėjimo sąlygos ir tvarka“ yra nustatyta žalos nustatymo tvarka (16 dalis), kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Pagal Taisyklių Nr. 049 16.1.3 punkto nuostatas, draudikas arba esant reikalui šalių susitarimu paskirtas ekspertas nustato transporto priemonės (papildomos įrangos) sugadinimus, remonto dalių apimtis, kainą, likutines vertes. Draudimo kompanijos darbuotojas laikytinas vidaus turto vertintoju Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) prasme. Atsakovo nurodyta Kelių transporto priemonių vertinimo tvarka patvirtinta siekiant jos nuostatas suderinti su TVVPĮ nuostatomis, todėl minėtam įstatymui leidžiant draudimo kompanijoms atlikti draudžiamojo turto vertinimą, atsakovo argumentas, kad nustatant transporto priemonei padarytos žalos dydį nebuvo laikytasi Kelių transporto priemonių vertinimo tvarkos reikalavimų, laikytinas nepagrįstu. Be to, patirtos žalos dydis įrodomas ir kitais duomenimis, visi policijos pareigūnų surinkti įrodymai įvertinti nutarime nutraukti administracinės teisės pažeidimo bylos teiseną, o šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir jo juridinė galia nebegali būti kvestionuojama.

Teigia, kad UAB „Silberauto“ pasiūlymai dėl remonto nėra tie dokumentai, kuriais remiantis buvo apskaičiuota ir išmokėta draudėjui atlygintinos žalos suma. UAB „Silberauto“ 2011 m. kovo 15 d. pasiūlymai yra ne PVM sąskaitos faktūros. Draudėjai su UAB „Silberauto“ pasiūlymais kreipusis į draudiką (pareiškėją) suderinti remonto sąmatos, pareiškėjas draudėją informavo, kad UAB „Silberauto“ pasiūlymuose remonto kaina paskaičiuota naudojant naujas dalis, neatskaičiavus nusidėvėjimo, ir nurodė, kad, jei automobilis bus remontuojamas UAB „Silberauto“, draudikas pasiūlyme nurodytą remonto kainą apmokės sumažindamas ją keičiamų dalių nusidėvėjimo suma ir išskaita dėl automobilio būklės pagerinimo. Tokia situacija draudėjos netenkino, todėl ji pasirinko neremontuoti automobilio, o gauti draudimo išmoką, kurios dydį draudikas paskaičiavo pagal „Audatex“ sistemos duomenis. Kaip nepagrįstas atmestinas ir atsakovo argumentas dėl važiuoklės detalių nusidėvėjimo neskaičiavimo, nes, remiantis jau paties atsakovo minėta Kelių transporto priemonių vertinimo tvarka, kai sugadintos detalės keičiamos nenaujomis ar neoriginaliomis detalėmis, nusidėvėjimas neskaičiuojamas. „Audatex“ sąmatoje prie keičiamų detalių skilties naudojamas žymėjimas „*“ reiškia, kad nurodyta detalės kaina atitinka dėvėtos ar neoriginalios detalės kainą. Iš „Audatex“ sąmatos matyti, kad joje kaina nurodyta be PVM, nes sąmatoje nėra PVM skilties. 1 206,11 Lt draudimo išmoka išmokėta už visas nurodytas detales ir jų pakeitimo darbus, o ne už vieną padangą. Akivaizdu, kad 1 206,11 Lt suma už detales ir jų keitimo darbus yra minimali, tuo labiau, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad remontas galimas už mažesnę nei 1 206,11 Lt kainą.

Nurodo, kad byloje esantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimas, kuriuo nuspręsta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną apgadintą automobilį vairavusio asmens atžvilgiu, patvirtina, jog vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Aplinkybę, kad vairuotojo veiksmuose nėra kaltės, patvirtina ir tai, jog duobė nebuvo pažymėta įspėjamaisiais ženklais ir aptverta. Kaip nepagrįstas atmestinas atsakovo argumentas dėl neaiškios eismo įvykio vietos, nes, priešingai nei nurodo atsakovas, Birželio gatvė ir Taikos gatvė yra šalia, ir kaip teismo posėdžio metu paaiškino pareiškėjo atstovė, natūralu, kad įvykus eismo įvykiui vairuotojas ne iš karto suprato, kas prakirto padangą, ir kelis šimtus metrų pavažiavo su sugadinta transporto priemone, o sustoti viduryje gatvės ir taip kelti pavojų kitiems eismo dalyviams taip pat negalėjo.

Pažymi, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis įtvirtina skolininko pareigą mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos palūkanos yra procesinės, kurių pagrindinė paskirtis paskatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą ir sumokėti priteistas sumas. CK 6.210 straipsnio nuostatos sprendžiant procesinių palūkanų priteisimo klausimą taikomos tik parenkant jame nustatytą palūkanų dydį (5 arba 6 proc. dydžio metinės palūkanos).

Teigia, kad šioje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog gatvė eismo įvykio metu nebuvo techniškai tvarkinga, nes kelyje esanti neaptverta ir nepažymėta išdauža, į kurią įvažiavus nepataisomai sugadinama padanga ir važiuoklės detalės, negali būti laikoma menku ir nereikšmingu kelio trūkumu. Šioje byloje nesant įrodymų, kad savivaldybė kreipėsi į policiją prašydama ar pavesdama užtikrinti eismo saugumą pavojingame kelio ruože, atsakovas nepagrįstai teigia, jog už kilusią žalą atsakinga ir policija. Paties atsakovo nurodyti argumentai patvirtina, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra ne tiesiogiai atsakinga už vietinės reikšmės kelių priežiūrą, o yra atsakinga už lėšų skirstymą ir jų panaudojimo kontrolę. Šioje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl netinkamai vykdyto lėšų vietinės reikšmės kelių remontui skirstymo ar jų panaudojimo kontrolės, todėl Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos nėra ir negali būti atsakinga už netinkamą Kauno miesto savivaldybės pareigų vykdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir stabdyti nagrinėjamą bylą, nes nei Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo nuostatos, nei Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo reglamentavimas šalių ginčo santykiams jokios įtakos neturi, pareiškėjas reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo minėtais teisės aktais nesirėmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl 1 265,64 Lt turtinės žalos, kurią pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), atlyginimo, taip pat dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjui iš atsakovo buvo priteistas 1 206,11 Lt turtinės žalos atlyginimas, taip pat 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 30 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatė, kad 2010 m. spalio 14 d. pareiškėjas (draudikas) su N. K. (draudėju) sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimas Nr. PZULT 1225880) laikotarpiui nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2001 m. spalio 14 d. (b. l. 10). Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis „Mercedes Benz“ E270, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2011 m. kovo 4 d., apie 15 val., Taikos prospekte, ties pastatu Nr. 46, Kauno mieste, įvyko eismo įvykis, kurio metu minėtas automobilis įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje. Duobė nebuvo pažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais. Eismo įvykio metu automobilis buvo apgadintas (policijos pareigūnai pirminės apžiūros metu konstatavo dešinės pusės priekinio rato padangos apgadinimus; b. l. 11, 45–46, prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų duomenys). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2011 m. kovo 4 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną konstatavo, kad transporto priemonės vairuotojas R. M. Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Šis procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs ir objektyviai turi būti žinomas atsakovui. Automobilio draudėjas pateikė prašymą draudikui atlyginti patirtą žalą (b. l. 44). Pareiškėjas, remdamasis apžiūros–defektų aktu, paskaičiavęs galimus remonto darbus, įvertinęs neoriginalių detalių įsigijimo išlaidas, nustatė, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 1 265,64 Lt (b. l. 12–15, 51–54) be PVM, įskaičiavus besąlyginę išskaitą. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 24 d. ir 2011 m. birželio 8 d. išmokėjo transporto priemonės draudėjui paminėtą sumą nuostoliams dėl automobilio apgadinimo atlyginti (b. l. 18, 19).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, t. y. inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 11 dalys) trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre kaip savininkas (valdytojas). Norint šią prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų, Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo: užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y., kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą ir neaptvertą duobę Kauno mieste, Taikos prospekte (b. l. 11, 45–46, prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų duomenys), atsakovui Kauno miesto savivaldybei iš esmės neginčijant aplinkybės, jog Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) CK 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus ir byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, jog galima pagrįstai teigti, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio statinio – kelio savininkas, yra atsakingas už automobiliui „Mercedes Benz“ E270 padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią vairuotojui R. M. įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.

Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nepagrįstai nurodo, kad žalos atsiradimui ar jos padidėjimui galėjo turėti įtakos ir ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kelio duobė, į kurią įvažiavo automobilis, nebuvo aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais (b. l. 11, 45–46, prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų duomenys). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas. Priešingai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2011 m. kovo 4 d. priėmė nutarimą (kuris yra įsiteisėjęs) nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną R. M. atžvilgiu, jo veiksmuose nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties (b. l. 11). Taigi atsakovo teiginiai, esą automobilio vairuotojas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, pažeidė Kelių eismo taisykles, pagrįsti ne įrodymais, o prielaidomis. Byloje objektyvių duomenų apie vairuotojo neatidumą ar nerūpestingumą nėra. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių automobilio apgadinimų) nėra.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, esą vertinant ginčo transporto priemonei padarytą žalą turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimą, konsultavimą draudimo ir perdraudimo klausimais, tarpininkavimą sudarant pensijų kaupimo (išskyrus papildomą savanorišką kaupimą) sutartis, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymą, kvalifikacijos kėlimą, nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto vertinimą. Taigi įstatymų leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo bendrovės vykdo draudžiamo turto vertinimą.

Apelianto argumentai, esą ginčo automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis teisės aktas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir TVVPĮ).

Pagal minėtą įstatymą yra numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVVPĮ 2 straipsnio 6 dalis). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVVPĮ 2 straipsnio 7 dalis). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVVPĮ 2 straipsnio 13 dalis).

Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojas (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme, vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVVPĮ 7 straipsnio 2 punktas).

Minėta, kad Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai laikytini vidaus turto arba verslo vertintojais, nes jie atlieka vertinimą draudimo bendrovių funkcijų vykdymo reikmėms. Apelianto nurodyta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes šiuo atveju taikytinos Draudimo įstatymo ir CK normos bei draudimo sutarties sąlygos.

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis).

Iš į bylą pateikto 2010 m. spalio 14 d. transporto priemonių draudimo liudijimo Nr. PZULT1225880 (b. l. 10) matyti, kad automobilis „Mercedes Benz“ E270, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. spalio 14 d., t. y. draudimas galiojo eismo įvykio metu. Draudimo liudijime pažymėta, kad transporto priemonės sugadinimų nėra. Byloje jokių kitų duomenų apie tai, kad transporto priemonė buvo apgadinta iki eismo įvykio, nėra. Byloje yra pateiktas UAB DK „PZU Lietuva“ 2011 m. kovo 14 d. transporto priemonės techninės apžiūros–defektų aktas (b. l. 12), kuriame nustatytos su eismo įvykiu susijusios automobilio keičiamos ir remontuojamos dalys (dešinės pusės priekinė padanga) bei papildomi darbai, kurie iš esmės atitinka transporto priemonės vairuotojo pastebėjimus apie automobilio būklę iš karto po eismo įvykio, taip pat policijos pareigūnų eismo įvykio vietoje nustatytus automobilio apgadinimus (prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų duomenys), atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnai dėl atitinkamo išsilavinimo ir techninių galimybių neturėjimo eismo įvykio vietoje turi ribotą galimybę pastebėti visus transporto priemonės apgadinimus. Taigi į administracinę bylą pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, kad ginčui aktualaus įvykio metu buvo apgadintas automobilis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę, o automobilio remonto sąmata buvo sudaryta būtent dėl šiame įvykyje patirtų jo apgadinimų. Pažymėtina, kad atsakovo teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis aplinkybėmis, grindžiami prielaidomis, kurias paneigia byloje esantys įrodymai, patvirtinantys faktus, kad ginčui aktualus automobilis buvo apgadintas būtent tomis aplinkybėmis ir toje vietoje, kuri užfiksuota įvykio vietos apžiūros dokumentuose.

Automobilio remonto kaina yra nustatyta pareiškėjo 2011 m. gegužės 6 d. remonto sąmatose Nr. 46889 (b. l. 51–54), taip pat nurodyta 2011 m. birželio 1 d. ir 2011 m. gegužės 18 d. draudimo išmokos mokėjimo pažymose (b. l. 16–17). Draudimo išmoka buvo apskaičiuota be PVM (priešingi atsakovo teiginiai yra nepagrįsti, nes UAB „Silberauto“ pasiūlymais (b. l. 55–57) nebuvo vadovautasi apskaičiuojant draudimo išmoką), skaičiuojant, jog sugadintos detalės bus keičiamos neoriginaliomis (b. l. 51), priešingu atveju būtų skaičiuojamas 37 proc. nusidėvėjimas nuo originalių detalių kainos (b. l. 12). Apskaičiuota draudimo išmoka buvo išmokėta draudėjai 2011 m. gegužės 24 d. ir 2011 m. birželio 8 d. mokėjimo nurodymais (b. l. 18–19. Taigi prieš tai nurodyti dokumentai yra tinkamas įrodymas nuostolio dydžiui nustatyti. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę dydžio pagrįstumo. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, kad buvo kompensuotos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pavyzdžiui, procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62‑1119/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos 3 d. Nr. A556‑992/2014; 2014 m. liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858‑1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014; 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662‑1132/2014 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 punktų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Atsakovo prašomi ištirti aktai nebuvo taikomi šioje konkrečioje byloje, todėl šis atsakovo prašymas atmestinas. Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (b. l. 110), tačiau nepateikė jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė teismui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys