A-575-2220-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2220/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00634-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–8), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 12–13), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrintas karšto vandens tiekimas bendro naudojimo dušuose bei galimybė pasinaudoti šiltu dušu kartą per savaitę, dušai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų kiekiui, juose tinkamai neveikė nuotekų sistema, buvo pelėsis, grybelis, persirengimo kambariuose nebuvo palaikoma tinkama temperatūra. Taip pat nebuvo suteikta galimybė skalbti, džiovinti asmeninius drabužius, nes į būrius buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, neįrengta džiovykla, o pataisos įstaiga tik formaliai teikdavo skalbimo paslaugas, kadangi paslauga buvo mokama ir realiai pradėjo veikti tik nuo 2013 metų. Be to, keičiama buvo tik išduota patalynė, o asmeninė patalynė skalbimui nepriimama. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad tokiais savo veiksmais (neveikimu) atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1R-139) reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, jog dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 32–36) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą.

Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos. Kartu akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę tiek lauke, tiek vidinėse patalpose bei galimybes užsiimti leistina veikla, t. y. dienotvarkėje numatytu laiku nuo kėlimosi iki gulimosi laiko laisvai judėti savo būrio patalpose ir lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose sporto salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku.

Taip pat pabrėžė, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vėdinimas savaiminis (per orlaides), asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų. Be to, kiekvienais metais Pravieniškių PN-AK direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, pagal kurią visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, o pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo budėti gyvenamosiose patalpose, t. y. patys nuteistieji (tame tarpe ir pareiškėjas) privalo rūpintis patalpų švara, šiam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas.

Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Šiuo tikslu pataisos įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią atitinkamuose objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama nustatyta tvarka Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnale. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai.

Taip pat paskirti darbuotojai atlieka ir bendro naudojimo patalpų, buitinių ir gamybinių patalpų valymą, tam jie yra aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pataisos įstaiga yra sudariusi su tiekėju, turinčiu atitinkamą sertifikatą, prekių pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu įstaiga yra aprūpinama reikiamu higienos ir valymo priemonių kiekiu. Esant poreikiui, pataisos įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atitinkamo teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Pataisos įstaigoje laikomi asmenys yra aprūpinami apranga, švariais lovos užklotais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas. Asmeninės nuteistųjų patalynės gavimą, apskaitą ir naudojimosi ja tvarką nustato Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtintas Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašas.

Pataisos įstaigoje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius bei viršutinius drabužius. Numatytos tokios skalbinių rūšys: patalynė, rankšluosčiai, apatiniai rūbai, spec. rūbai ir kt. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės yra su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir arba dezinfekuoti dezinfekavimo kameroje. Be to, pataisos įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip tai numatyta Higienos normos HN 76:2010 68 punkte, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad ši jo teisė būtų pažeista.

Kartu akcentavo, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį Socialinės reabilitacijos ir Priežiūros skyriaus pareigūnai atlieka būrių nuteistųjų išorės, gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų bei kiemo teritorijos apžiūras, kurių rezultatus fiksuoja nustatyta tvarka ir, esant poreikiui, imasi veiksmų trūkumams pašalinti. Tvirtino, jog pataisos įstaigos prausyklų ir tualetų patalpos, gyvenamosios patalpos yra tinkamai įrengtos, laikantis teisės aktų keliamų reikalavimų, visų patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės norminius aktus, pataisos namų patalpoms valyti ir nuteistiesiems palaikyti higieną yra skiriamas reikiamas kiekis atitinkamų priemonių.

Pravieniškių PN-AK pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, jog jo teisės ar orumas, atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, taip pat neįrodė, kad būtent dėl kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikatos būklė, t. y. atsakovas savo veiksmais (neveikimu) padarė jam žalą. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad su minėto pobūdžio nusiskundimais būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti nurodytas aplinkybes įrodytomis.

Papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK nebuvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam nebuvo kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu (II t., b. l. 122–131) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog pataisos įstaigos teritorijoje yra įrengti bendrabučio tipo gyvenamieji pastatai, viename iš jų yra Pravieniškių PN-AK 4–5 būrių patalpos, o pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 12 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. buvo paskirtas būtent į 4 būrio 41 brigados 2 gyvenamąją patalpą, jis buvo priskirtas paprastajai grupei. Tuo tarpu pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: nuteistųjų gyvenamieji kambariai (5.1 p.); stacionaraus priežiūros posto patalpa gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose nuteistieji užrakinami nakčiai (5.2 p.); socialinių darbuotojų kabinetai (5.3 p.); įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas (5.4 p.); tualetas personalui (5.5 p.); valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui) (5.6 p.); sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) (5.7 p.); laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui) (5.8 p.); drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui) (5.9 p.); kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (5.10 p.); esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui) (5.11 p.).

Remiantis Taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos numato, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų), drabužių ir avalynės džiovykla (drabužių džiovinimo įrenginys – 1 vnt., lentyna avalynei džiovinti pagal reikmę).

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtino džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas minimalus bendras šių patalpų plotas. Tačiau pabrėžė, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog Kauno visuomenės sveikatos centras 2012 m. rugpjūčio 10 d. atliko Pravieniškių PN-AK III-iosios valdybos operatyviąją tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo akte Nr. 36-1158(7) nurodė, kad 4–5 būrių dušinėse (nuo sienų dalis plytelių nukritusios, ant sienų susidaręs pelėsis, grindys ir kiti paviršiai nelygūs) ir tualeto patalpoje (vamzdynai, sanitariniai mazgai susidėvėję, pro vamzdynus praleidžiamas vanduo, paviršiai sunkiai valomi) reikalingas remontas, taip pat tualete ir duše buvo nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimai dėl oro judėjimo greičio, neatliekama kenkėjų kontrolė pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus.

Kauno visuomenės sveikatos centras 2013 m. kovo 28 d. vėl atliko Pravieniškių PN-AK III-iosios valdybos operatyviąją tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę ir 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. 36-460(7) nurodė, jog 4–5 būrių dušinių, prausyklų patalpų grindys nėra lygios, su plyšiais, lovų skalbiniai užteršti, nešvarūs, todėl turi būti pakeisti. Minėtais patikrinimo aktais buvo nurodyta Pravieniškių PN-AK administracijai pašalinti juose nustatytus Higienos normos HN 76:2010 pažeidimus, kurie, kaip patvirtina Pravieniškių PN-AK 2013 m. birželio 21 d. raštas Nr. S-14469 ir 2013 m. liepos 25 d. raštas Nr. S-17376, dalinai buvo pašalinti (atliktas 4–5 būrio 2 sekcijos patalpų valymas, dezinsekcija, 4–5 būrio sanitarinių mazgų remontas), nurodant, jog kiti trūkumai bus šalinami gavus papildomų lėšų.

Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje taip pat nustatyta, jog 4–5 būrių teritorijoje įrengta stacionari avalynės ir drabužių džiovykla, tačiau atskiros drabužių ir avalynės džiovyklos patalpos 4–5 būrių gyvenamojoje patalpoje nėra, be to, šiems būriams įrengtos 6 sanitarinio mazgo kabinos (tualetai): 3 klozetai ir 3 tupyklos. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų (būriui) pagal Įsakymo Nr. 1R-139 ir Higienos normos HN 76-2010 reikalavimus, kadangi nagrinėjamu atveju 4–5 būrių 132 nuteistiesiems teko 6 sanitariniai mazgai bei 8 praustuvės, taip pat Taisyklių 5.9 ir 5.11 punktų reikalavimų įrengti drabužių bei avalynės džiovyklą gyvenamajame korpuse pagal Įsakymo Nr. 1R-139 reikalavimus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad 4–5 būrių gyvenamajame korpuse įrengti šalto vandens dušai neatitinka higienos reikalavimų, teismas pažymėjo, jog šie argumentai yra nepagrįsti, kadangi Taisyklių 5 punktas nenumato, kad gyvenamuosiuose korpusuose privalo būti įrengiamos šios patalpos (dušinės su karšto vandens tiekimo sistema). Tačiau teismas pripažino, kad būrių dušinės neatitinka Higienos normos HN 76:2010 39 punkto reikalavimų, nors, kaip paaiškino Pravieniškių PN-AK, jos buvo įrengtos vykdant pataisos namų įrengimo teisės aktų reikalavimus, galiojusius jų statymo metu.

Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl bendrų dušų, teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtino dušinės patalpų ploto ir minimalus bendro šių patalpų ploto ar atstumų nuo prausimosi patalpų iki gyvenamųjų korpusų. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 39 punktu, dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą; dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių.

Taip pat Higienos normos HN 76:2010 68 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tuo tarpu iš minėto Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo akto Nr. 36-1158(7) matyti, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, tai patvirtina ir atsakovo atstovo pateikti ginčo laikotarpio pirties darbo grafikai.

Tačiau tiek minėtame akte, tiek Kauno visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. 36-460(7) nėra nustatyti pareiškėjo nurodyti Higienos normos HN 76:2010 39 punkte numatyti dušinės patalpoms keliamų reikalavimų pažeidimai (aktuose nustatyti 4–5 būrių gyvenamojo korpuso dušinių trūkumai). Be to, iš Kalėjimų departamento 2013 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 2S-194 ir 2013 m. birželio 10 d. rašto Nr. 2S-2365 matyti, kad 2013 m. kovo mėn. dušinėje buvo papildomai įmontuotas vandens tiekimo cirkuliacinis siurblys temperatūros padidinimui, o 2014 m. planuojama pradėti Pravieniškių PN-AK rekonstrukciją (dušinių remontas, naujas šilumokaitis kaštam vandeniui ruošti ir kt.).

Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 25 d. raštas Nr. S-17376 taip pat patvirtina, kad 2011 m. spalio mėn.–2013 m. gegužės mėn. buvo atlikti dušinės remonto darbai (pakeisti dušų kranai, dušų galvutės, dalis dušinės vamzdyno, atlikti kasmetiniai einamieji remontai). Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu dalinai vykdė Higienos normos HN 76:2010 39 punkto reikalavimus, o 68 punkto reikalavimas Pravieniškių PN-AK yra vykdomas, to nepaneigia faktas dėl 2013 m. vasario 8 d. sutrikusio elektros tiekimo.

Taigi kiti pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, nes nepatvirtinti objektyviais duomenimis, kadangi liudytojai H. D. ir A. J. patvirtino tik Kauno visuomenės sveikatos centro aktais nustatytus pažeidimus. Teismas taip pat nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja ir minimalaus vienam nuteistajam skirtino skalbyklos patalpų ploto bei minimalaus bendro šios patalpos ploto, tačiau pagal Higienos normos HN 76:2010 38 punktą skalbyklose skalbiami lovos skalbiniai, rankšluosčiai, apatiniai ir viršutiniai drabužiai; skalbyklos patalpos ir technologiniai įrenginiai turi būti išdėstyti taip, kad švarių ir nešvarių skalbinių srautai technologinio proceso metu nesusikirstų; skalbyklose turi būti nešvarių skalbinių priėmimo, skalbimo, lyginimo, švarių skalbinių laikymo-išdavimo zonos, gali būti atskira skalbinių taisymo patalpa; skalbyklų grindys, sienos, lubos turi būti padengtos nelaidžia vandeniui, atsparia naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms danga; grindų danga turi būti lygi ir neslidi; pasibaigus darbo valandoms skalbyklų patalpos valomos ir išvėdinamos.

Atitinkamai teismas akcentavo, kad Kauno visuomenės sveikatos centras 2012 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo akte Nr. 36-1158(7) nurodė, jog skalbykloje grindų, sienų, lubų danga nelygi ir reikalingas remontas (konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 38.4 punkto pažeidimas), o 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. 36-460(7) nurodė, jog 4–5 būrių lovų skalbiniai užteršti, nešvarūs, todėl turi būti pakeisti (konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 67 punkto pažeidimas). Minėtais patikrinimo aktais buvo nurodyta Pravieniškių PN-AK administracijai pašalinti juose nurodytus pažeidimus, kurie, kaip patvirtina Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 25 d. raštas Nr. S-17376, dalinai buvo pašalinti (atlikti kasmetiniai skalbyklos einamieji remontai: lubų balinimas, sienų dažymas, perklijuotos sudužusio plytelės, remontuotos skalbimo mašinos).

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Higienos normos HN 76:2010 38.4 ir 67 punktų reikalavimų. Kita vertus, teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentą, jog nėra galimybės skalbti asmeninius lovos skalbinius, rankšluosčius, apatinius ir viršutinius drabužius, paneigia atsakovo atstovo pagrįsti argumentai, jog pareiškėjo teisė skalbti gali būti realizuojama 2012 m. kovo 20 d. skalbimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25, sudarytos tarp Pravieniškių PN-AK ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kauno skalbykla“ bei Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d.

įsakymo Nr. V-127 „Dėl patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka, tačiau, kaip bylos nagrinėjimo metu pripažino pats pareiškėjas, jis dėl lėšų trūkumo negali naudotis šia paslauga, todėl yra priverstas skalbtis gyvenamojo korpuso patalpose. Teismas kartu atkreipė dėmesį, jog iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo akto Nr. 36-1158(7) matyti, jog 2012 m. rugpjūčio 10 d. patikrinus 4–5 būrių gyvenamąsias patalpas buvo nustatyta, kad pagal Kenkėjų registracijos žurnalą paskutinį kartą minėtuose būriuose UAB „Dezinfa“ dezinsekcija buvo atlikta 2012 m. kovo 26 d., nors sutartimi su pataisos įstaiga bendrovė įsipareigojo ją atlikti 2 kartus per mėnesį.

Taigi atsakovas pažeidė Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, bet šį pažeidimą pašalino, tai patvirtina Pravieniškių PN-AK 2012 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. S-19663.

Vadovaudamasis byloje nustatytais duomenimis, teismas, įvertinęs atsakovo atstovo veiksmus atitikimo Taisyklių, Įsakymo Nr. 1R-139 ir Higienos normos HN 76-2010 nuostatoms bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, konstatavo, kad atstovas, įgyvendindamas teisės aktais nustatytas pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygas, nesielgė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nagrinėjamu atveju egzistuoja neteisėti atsakovo veiksmai. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios orumą, sveikatą ir gerovę, t. y. prilygo kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Kita vertus, atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas V. T. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 136–149), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir nepagrįstai padarė išvadą, jog jo kalinimo sąlygos neprilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad dėl kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją ir kitas kompetentingas institucijas. Pareiškėjas taip pat prašė į bylos nagrinėjimą liudytojais kviesti H. D. ir A. J. bei išreikalauti Kalėjimų departamento atsakymus į jo skundus ir kitus dokumentus, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl kalinimo sąlygų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 161–163) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neprilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pažymi, jog pareiškėjo skundo argumentai grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, nagrinėjamu atveju jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog jo kalinimo sąlygos neprilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo yra ne kartą akcentavęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma.

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Tačiau, kaip minėta, tam, jog netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog įvertinus byloje esančius duomenis (I t., b. l. 23, 147–148, 185, 189–190), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Be to, iš byloje esančių duomenų (I t., b. l. 14, 16, 18–24, 40, 56–59, 66–74, 92–93, 121–126, 129, 131, 136, 139, 148, 186–190; II t., b. l. 6–7, 10, 13, 15–16, 20–23, 38, 40–42, 53, 69–71, 96–97, 99–103) matyti, kad Pravieniškių PN-AK, siekdama užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, palaikyti švarą ir išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu ėmėsi atitinkamų priemonių ir su atitinkamomis įstaigomis buvo sudariusi įvairias paslaugų teikimo bei prekių pirkimo–pardavimo sutartis (dėl skalbinių skalbimo, dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos paslaugų teikimo, higienos ir valymo priemonių pirkimo), įvairiose patalpose buvo reguliariai atliekama dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija ir kontroliuojami jos rezultatai, pagal finansines galimybes buvo atliekamas patalpų ir įrenginių remontas, o kompetentingoms institucijoms nustačius atitinkamus pažeidimus, Pravieniškių PN-AK stengėsi juos nedelsiant pašalinti.

Tuo tarpu gyvenamąsias patalpas tvarkytis privalo ir patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p., BVK 110 str. 1 d. 3 p.). Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymais taip pat yra patvirtintas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas (I t., b. l. 41–42), Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašas (I t., b. l. 54–55, 63–65, 140–146), Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašas (II t., b. l. 75–81), o Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktų reikalavimams, Pravieniškių PN-AK yra išdavęs leidimą-higienos pasą (I t., b. l. 43–53).

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs ir turėjęs tikslą pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, įvertinusi byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai ir pareiškėjo dėl to patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tuo tarpu, kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti pažeidimai neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimų pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo į bylos nagrinėjimą liudytojais kviesti H. D. ir A. J. bei išreikalauti Kalėjimų departamento atsakymus į jo skundus ir kitus dokumentus, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo prašomi išreikalauti dokumentai jau yra byloje. Be to, pabrėžtina, kad ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tačiau šiuo atveju nei pareiškėjas, nei kitos proceso šalys prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepateikė, o teismas būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nenustatė, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys