A-66-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-66-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07370-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. L., N. G. ir A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. L., N. G., A. Z. ir R. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjos V. L., N. G., A. Z. ir R. J. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7575 „Dėl 2013 m. spalio 29 d. prašymo“, 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7593 „Dėl 2013 m. spalio 29 d. prašymo“, 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7594 „Dėl 2013 m. spalio 29 d. prašymo“ ir 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (9.5)I-7604 „Dėl 2013 m. spalio 29 d. prašymo“ bei įpareigoti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) Trakų skyrių per 30 darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokas: V. L. – 10 519,47 Lt, N. G. – 11 316,46 Lt, A. Z. – 13 282,46 Lt, R. J. – 7 238,62 Lt.

Pareiškėjos nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjos ir tuo pat metu turėjo draudžiamųjų pajamų, nes dirbo pagal darbo sutartis. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), joms pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (toliau – ir Pensijų įstatymas) paskirtos ir apskaičiuotos senatvės pensijos buvo perskaičiuotos ir mokamos taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėjos pažymėjo, jog kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių dėl duomenų apie 2010–2011 m. joms apskaičiuotas ir išmokėtas senatvės pensijas pateikimo. Gavusios šiuos duomenis, vadovaudamosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu bei Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, su 2013 m. spalio 29 d. prašymu pavesti VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyriui išmokėti (grąžinti) 2010–2011 m. neteisėtai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis kreipėsi į VSDFV. VSDFV prašomais panaikinti sprendimais atsisakė nagrinėti jų prašymą dėl praleisto Pensijų įstatymo 45 straipsnyje, galiojusiame iki 2012 m. gruodžio 31 d., nustatyto 3 metų termino tokiam prašymui paduoti, o pareiškėjos R. J. prašymo nepatenkino, nesant tam teisinio pagrindo.

Pareiškėjų V. L., N. G. ir A. Z. nuomone, jos nėra praleidusios Pensijų įstatymo 45 straipsnyje, galiojusiame iki 2012 m. gruodžio 31 d., numatyto 3 metų termino, nes šis terminas skaičiuotinas ne nuo 2010 m. sausio mėn., bet nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., nes būtent tada jos sužinojo apie savo pažeistas Konstitucijos garantuojamas teises į pensiją ir nuosavybę. Be to, pagal Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Įvertinus kilusio ginčo specifiką ir remiantis Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju veiksmingas jų teisių gynimas reiškia įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Toks jų teisių gynimo būdas reikšmingas tuo, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinę teisę į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas. Nepašalinus VSDFV jų atžvilgiu padaryto pažeidimo ir negrąžinant joms nesumokėtos pensijos dalies, būtų ne tik pažeistos Konstitucijos normos ir principai, bet ir Laikinojo įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, toliau būtų taikoma teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 68–74) prašė nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų V. L., N. G. ir A. Z. reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių išmokėti joms neišmokėtas senatvės pensijų dalis, o likusią pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą; jeigu pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtas senatvės pensijų dalių sumas būtų patenkintas visiškai ar iš dalies, prašė priteisti šias sumas išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija V. L. buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., o N. G. ir A. Z. – 2010 m. kovo mėn., taigi V. L. apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., o N. G. ir A. Z. – 2010 m. kovo mėn. Pareiškėjos, prašydamos įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių išmokėti joms 2010–2011 m. neišmokėtas senatvės pensijos dalis, su 2013 m. spalio 29 d. prašymu kreipėsi į VSDFV. Sprendimai dėl šių pareiškėjų senatvės pensijų perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimti 2010 m. sausio ir kovo mėn. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV teritorinio skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio ir kovo mėn. Kreipdamosi į VSDFV su 2013 m. spalio 29 d. prašymu išmokėti nuo 2010 m. sausio mėn. ir nuo 2010 m. kovo mėn. negautas senatvės pensijų dalis, paminėtos pareiškėjos buvo praleidusios Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Taigi VSDFV 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimais Nr. (6.5)I-7575, Nr. (6.5)I-7593 ir Nr. (6.5)I-7594, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjų V. L., N. G. ir A. Z. 2013 m. spalio 29 d. prašymą bei nurodė, kad jeigu iki 2013 m. lapkričio 29 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundams paduoti, skundų nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Šios pareiškėjos, nepateikdamos VSDFV jokių įrodymų, kreipėsi į teismą.

VSDFV savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Kol šie teisės aktai nėra priimti, o lėšos nėra skirtos, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo ir lėšų išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalį. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija – įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjų skundą ir joms išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautas senatvės pensijos dalis. Be to, prašė teismo atsižvelgti į tai, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą – šiame biudžete šiuo metu nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 36–40) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pareiškėjai V. L. mokamos senatvės pensijos dydis 2009 m. gruodžio mėn. buvo 851,02 Lt. Vadovaujantis jos prašymu ir Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. jai buvo iš naujo paskirta 879,58 Lt dydžio senatvės pensija, o nuo 2011 m. rugsėjo 10 d. – 909,28 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, jos pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir jos dydis buvo: nuo 2010 m. sausio 1 d. – 805,93 Lt, nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. – 830,70 Lt, nuo 2011 m. rugsėjo 10 d. – 856,36 Lt. Be to, pareiškėja nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. jai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į praėjusį kalendorinį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Pareiškėjai N. G. nuo 2010 m. vasario 11 d. buvo paskirta 787,02 Lt dydžio senatvės pensija. Vadovaujantis jos prašymu ir Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2011 m. balandžio 1 d. jai buvo iš naujo paskirta 817,21 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, jos senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir jos dydis buvo: nuo 2010 m. vasario 11 d. – 753,30 Lt, nuo 2011 m. balandžio 1 d. – 779,35 Lt. Be to, pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į praėjusį kalendorinį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Pareiškėjai A. Z. nuo 2010 m. sausio 30 d. buvo paskirta 915,26 Lt dydžio senatvės pensija. Vadovaujantis jos prašymu ir Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2011 m. vasario 1 d. jai buvo iš naujo paskirta 952,56 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, jos senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir jos dydis buvo: nuo 2010 m. sausio 30 d. – 856,44 Lt, nuo 2011 m. vasario 1 d. – 888,08 Lt. Be to, pareiškėja nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į praėjusį kalendorinį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Pareiškėjai R. J. nuo 2010 m. gruodžio 10 d. buvo paskirta 1 013,16 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, jos senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir jos dydis nuo 2010 m. gruodžio 10 d. buvo 940,35 Lt. Be to, pareiškėja nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į praėjusį kalendorinį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Nurodė, kad Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., todėl nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjoms yra mokamos viso paskirto dydžio senatvės pensijos. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, pagal kurias dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, t. y. jie taikytini į ateitį. Taigi 2010–2011 m. VSDFV Trakų skyrius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjoms mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos pensijos dalį (t. y. sumažintą dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo), nes vadovavosi tuo metu galiojusio ir privalomo vykdyti įstatymo nuostatomis. Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. priimtu nutarimu Nr. XII-607 pasiūlyta Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. kovo 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 m. bus kompensuojamos dėl Laikinojo įstatymo taikymo sumažintos pensijos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 28 d. sprendimu (b. l. 106–113) iš dalies patenkino skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (9.5)I-7604, priimtą dėl pareiškėjos R. J., o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusia iki 2013 m. sausio 1 d., nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcija, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 2 dalimis. Pažymėjo, jog taiko teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, kadangi senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Materialinės teisės normos, priešingai nei procesinės, visada taikomos tos, kurios galiojo tuo metu, kai įvyko asmens teisių pažeidimas ir apie jį buvo sužinota. Dėl šios priežasties Įstatymo 37 straipsnio 2 dalį keitusio ir šešių mėnesių terminą nustačiusio 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 teismas netaikė. Keičiant pensijų klausimais priimtų sprendimų apskundimo tvarką, pati procedūra keičiama nebuvo. Teisės aktuose tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek po šios datos nustatyta, jog VSDFV teritorinio skyriaus sprendimai privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka turi būti skundžiami VSDFV. Pasinaudojęs privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą ir ginčyti VSDFV bei teritorinio skyriaus sprendimus, jeigu šie jo netenkina. Pasikeitęs įstatymo reguliavimas lėmė tik kreipimosi termino pasikeitimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos siekia, jog VSDFV tiesiogiai priimtų sprendimą joms konkrečiai paskirtų pensijų mokėjimo klausimu. Atsižvelgęs į Įstatymo 29 straipsnį, Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teismas padarė išvadą, kad tik VSDFV teritoriniai skyriai yra įgalioti priimti sprendimus konkrečių pensijų mokėjimo klausimais. VSDFV neturi teisės aktų nustatytos teisės ar pareigos tiesiogiai savo sprendimu paskirti konkrečiam asmeniui paskirtos pensijos dydį ar kitaip sąlygoti šios pensijos mokėjimą. VSDFV gali pakeisti teritorinio skyriaus sprendimą tik išnagrinėjusi jai pateiktą apdraustojo skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimo.

Pareiškėjų atstovas bei teismo posėdyje dalyvavusios pačios pareiškėjos nurodė, jog jos VSDFV pateiktu skundu neskundė nei vieno teritorinio skyriaus sprendimo – nei dėl pensijos sumažinimo, nei dėl pensijos nekompensavimo, o siekė, jog VSDFV tiesiogiai išspręstų ginčą dėl pensijos nepriemokos. Tokią poziciją patvirtino ir kita bylos medžiaga. Remdamasis pareiškėjų prašymais, teismas nustatė, kad jos VSDFV teritorinio skyriaus prašė pateikti informaciją apie tai, kiek 2010–2011 m. buvo sumažintos jų valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrius 2013 m. rugsėjo 10 d. raštais Nr. (10.1)3-109539, Nr. (10.1)3-109538 ir Nr. (10.1)3-109536 bei 2013 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. (10.1)3-113345 pareiškėjoms pateikė prašomą informaciją, tačiau nepriėmė jokio patvarkymo, kuriuo tiesiogiai būtų liečiamos jų teisės ir pareigos, taigi šie dokumentai negali būti laikomi administraciniais sprendimais ir yra tik informacinio pobūdžio raštai. Remdamasis pareiškėjų 2013 m. spalio 29 d. prašymu, teismas nustatė, kad į VSDFV jos kreipėsi dėl neišmokėtų valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalių išmokėjimo, o ne dėl paminėtų VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyriaus informacinio pobūdžio raštų panaikinimo.

Teismo vertinimu, tokia seka rodytų, jog pareiškėjos į VSDFV kreipėsi dėl 2010 m. priimtų valiniu veiksmu – pensijų išmokėjimu – išreikštų sprendimų panaikinimo, tačiau pareiškėjų atstovas nurodė, kad sprendimai dėl pensijų sumažinimo skundžiami nebuvo, nes jie laikomi teisėtais ir pagrįstais jų priėmimo metu galiojusiomis teisės normomis. Teismas akcentavo, jog pareiškėjų atstovas teismui nurodė, kad joks VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas VSDFV nebuvo skundžiamas. Teismas, įvertinęs Taisyklių 1, 8 punktų nuostatas, nustatęs, kad pareiškėjų 2013 m. spalio 29 d. skunde VSDFV nėra nurodytas konkretus VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas, o tik keliamas reikalavimas dėl kompensacijos išmokėjimo, padarė išvadą, kad gavusi tokį skundą VSDFV turėjo konstatuoti skundo trūkumą – skundžiamo teritorinio skyriaus sprendimo nenurodymą, bei atsisakyti nagrinėti tokį skundą pagal Taisykles.

Kiti asmenų kreipimaisi į VSDFV bei teritorines įstaigas nagrinėjami pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisykles (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės). Taigi, pareiškėjoms tiesiogiai kreipusis į VSDFV dėl sprendimo joms paskirtų pensijų mokėjimo klausimu priėmimo, VSDFV turėjo išnagrinėti šį skundą pagal Prašymų nagrinėjimo taisykles bei paaiškinti VSDFV sprendimų priėmimo tvarką.

Kadangi asmuo neskundžia VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, tai jo kreipimuisi Taisyklės nėra taikomos.

Teismas, įvertinęs tai, kad Įstatymo 29 straipsnyje VSDFV nesuteikta teisė tiesiogiai spręsti su konkrečių pensijų paskyrimu susijusius klausimus, o Įstatymo 37 straipsnyje numatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, skirta su pensijomis susijusiems sprendimams peržiūrėti, VSDFV sprendimai dėl pareiškėjų V. L., N. G. ir A. Z., kuriais buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjų 2013 m. spalio 29 d. skundą, iš esmės yra teisingi, nors ir priimti netinkamai nurodant atsisakymo priimti skundą teisinį pagrindą, todėl teismo paliekami galioti, pakeičiant atsisakymo nagrinėti skundą motyvuojamąją dalį. VSDFV 2013 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. (9.5)I-7604 dėl pareiškėjos R. J. skundas išnagrinėtas iš esmės, kadangi pareiškėja yra kreipusis nepraėjus trejiems metams nuo jai paskirtos pensijos sumažinimo (pensija paskirta 2010 m. gruodžio 10 d.), ir atsisakyta patenkinti prašymą dėl pensijos išmokėjimo, nurodant, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalioja atgal ir šiuo metu nėra priimtas pensijų kompensavimo mechanizmas. Šiame VSDFV sprendime nėra nurodyta, dėl kokio teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo šis sprendimas yra priimtas. Kadangi joks teritorinio skyriaus sprendimas 2013 m. spalio 29 d. skundu nebuvo skundžiamas, tai VSDFV neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimo iš esmės pagal Taisykles, todėl šis VSDFV 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. (9.5)I-7604 panaikinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, jog byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ABTĮ 10 straipsnio taikymo apimties. Šis straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams procesinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo pasekmes. Iš pareiškėjų kreipimųsi į VSDFV teritorinį skyrių bei pastarojo atsakymų matyti, kad nei buvo siekta gauti administracinį sprendimą, nei toks sprendimas buvo priimtas. Taigi tokio pobūdžio raštai, kuriais nekeičiama asmenų teisių ir pareigų apimtis, negali būti pripažįstami administraciniais sprendimais, kuriais atsisakoma kompensuoti sumažintą pensijos dalį bei skųstinais VSDFV ir teismui. Pareiškėjos pabrėžė, kad dėl pensijos sumažinimo priimti sprendimai yra atitinkantys tuo metu galiojusį reguliavimą, ir teigė, jog nesiekė, kad šie sprendimai būtų panaikinti, t. y. išreiškė aiškų įsitikinimą šių sprendimų teisingumu. Teismas, vykdydamas ABTĮ 10 straipsnio pareigą, negali siūlyti asmeniui keisti jo pasirinkto gynybos būdo bei principinių skundo motyvų, a priori išdėstant, kad negali būti laikomas tinkamu kreipimasis tiesiogiai į VSDFV konkrečių pensijų mokėjimo klausimais. Taip pat atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjos neskundė VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo VSDFV, t. y. neįgijo teisės kreiptis į teismą.

III. Pareiškėjos V. L., N. G. ir A. Z. (toliau – ir apeliantės) apeliaciniu skundu (b. l. 118–121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjos nurodo, kad teismas, konstatavęs, jog jos neskundė VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, teisingai nusprendė, kad VSDFV, nagrinėdama jų prašymą, nepagrįstai taikė Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį ir Taisykles. Teismo nuomone, jų prašymą VSDFV turėjo nagrinėti pagal Prašymų nagrinėjimo taisykles. Pareiškėjos pažymi, kad sutinka su tokia teismo nuomone, bet teismo išvadas, jog besikreipdamos į VSDFV siekė, kad VSDFV tiesiogiai priimtų sprendimą joms konkrečiai paskirtų pensijų mokėjimo klausimu, ir jog prašymas galėjo ir turėjo būti paduotas tik VSDFV teritoriniam skyriui ir nagrinėjamas pagal Taisykles, laiko nepagrįstomis, padarytomis netinkamai taikant ir aiškinant Įstatymo bei Prašymų nagrinėjimo taisyklių nuostatas. Teigia, kad, atsižvelgdamos į Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kreipusios į VSDFV nekėlė reikalavimo „tiesiogiai savo sprendimu paskirti konkrečiam asmeniui paskirtos pensijos dydį“. Įstatymo 29 straipsnio 4 ir 14 punktai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad VSDFV, administruodama savo teritorinius skyrius, turi teisę priimti administracinį sprendimą – įsakymą (dokumentą, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia) ir įpareigoti konkretų skyrių atlikti veiksmus, susijusius su socialinio draudimo pensijos skyrimu ir (ar) mokėjimu. Būtent tokią jų prašymo nagrinėjimo tvarką ir atsakymo pateikimo formą numato Prašymų nagrinėjimo taisyklių 43.3 punktas. Dėl šios priežasties nepagrįsta laikytina dar viena teismo padaryta išvada, jog VSDFV sprendimai, kuriais buvo atsisakyta nagrinėti jų skundą, iš esmės yra teisingi, nors ir priimti netinkamai nurodant atsisakymo priimti skundą teisinį pagrindą, ir jog VSDFV turėjo konstatuoti skundo trūkumą – skundžiamo teritorinio skyriaus nenurodymą, bei atsisakyti nagrinėti tokį skundą pagal Taisykles. Pareiškėjų nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir padarė išvadas, kurios prieštarauja tiek byloje nustatytoms aplinkybėms, tiek galiojantiems teisės aktams.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 132–134) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad teisines pasekmes apeliantėms sukėlė 2010 m. vadovaujantis Laikinuoju įstatymu VSDFV teritorinio skyriaus priimti valiniai aktai. Apeliantės, nepateikdamos VSDFV jokių įrodymų dėl termino praleidimo, kreipėsi į teismą. Nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame teisės norminiame akte nėra numatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą. Teismas, nustatęs, kad apeliantės neskundė VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų mokėti joms pagal Laikinojo įstatymo nuostatas 2010–2011 m. perskaičiuotas senatvės pensijas (tai patvirtino teismo posėdyje dalyvavusios pareiškėjos ir jų atstovas), teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų V. L., N. G. ir A. Z. skundą, konstatuodamas, jog teismas, vykdydamas ABTĮ 10 straipsnio pareigą, negali siūlyti asmeniui keisti jo pasirinkto gynybos būdo bei principinių skundo motyvų. VSDFV 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7575, 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7593 ir 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7594 yra teisėti ir pagrįsti.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 129–130) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad pareiškėjos nurodė netinkamą atsakovą, t. y. VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių, nes atsakovu laikytinas VSDFV Vilniaus skyrius. Teigia, kad pareiškėjų prašomi panaikinti VSDFV sprendimai yra pagrįsti ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus bei priimti remiantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat pripažino, kad VSDFV sprendimai dėl pareiškėjų 2013 m. spalio 29 d. skundo iš esmės yra teisingi, nors ir priimti netinkamai nurodant atsisakymo nagrinėti skundą teisinį pagrindą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pasisakydama dėl bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų, kolegija pažymi, kad šioje byloje yra pareikšti keturių pareiškėjų (V. L., N. G., A. Z. ir R. J.) reikalavimai, kiekvienos laikytinas individualiu ir savarankišku, t. y. teismo nagrinėtinu pagal atskiros administracinės bylos nagrinėjimo taisykles. Pareiškėja R. J. apeliacinio skundo nepadavė. Todėl, nagrinėdama šią apeliacinę bylą, kolegija neturi teisinio pagrindo (taip pat ir nurodyto ABTĮ 136 str.) patikrinti pirmosios instancijos teismo išnagrinėtą bylą pareiškėjos R. J. atžvilgiu. Dėl šių priežasčių kolegija toliau pasisako tik dėl bylos dalies, kurioje buvo išnagrinėtas pareiškėjų V. L., N. G. ir A. Z. (toliau – Pareiškėjos) pirmosios instancijos teismui paduotas skundas.

Pareiškėjos siekia joms paskirtų ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų neišmokėtų dalių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad Pareiškėjų nurodytas joms paskirtų pensijų sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtų pensijų Pareiškėjoms skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažintos pensijos faktiškai buvo pradėtos mokėti: pareiškėjai V. L. nuo 2010 m. sausio mėn., pareiškėjoms N. G. ir A. Z. nuo 2010 m. vasario mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios Pareiškėjoms buvo pradėtos mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažintos senatvės pensijos) pareiškėja V. L. gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 851,02 Lt dydžio senatvės pensiją, pareiškėja N. G. – 787,02 Lt dydžio senatvės pensiją, pareiškėja A. Z. – 915,26 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šie Pareiškėjoms paskirtų pensijų dydžiai ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) buvo didinami, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjos padavė VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyriui prašymus suteikti duomenis apie joms paskirtų pensijų sumažinimo dydžius, tačiau šiuose prašymuose nebuvo išreikštas jų nesutikimas su tokiu sumažinimu;

3) VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. raštais Pareiškėjoms buvo suteikti jų prašomi duomenys bei buvo paaiškintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo joms paskirtų pensijų sumažinimo priežastys (b. l. 11-12, 15-16, 19-20);

4) 2013 m. spalio 29 d. VSDFV skundu (kuris buvo gautas 2013-11-07) Pareiškėjos paprašė išmokėti, jų teigimu, neteisėtai sumažintų pensijų dalis. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. lapkričio 13 d. raštuose (sprendimuose, kurie Pareiškėjų skundžiami šioje administracinėje byloje) joms buvo nurodyta, kad praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo pirmųjų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažintų pensijų išmokėjimo laiko skaičiuotiną 3 metų terminą apskųsti sprendimus dėl joms mokėtinų pensijų sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jų skundus, ir joms pasiūlyta iki 2013 m. lapkričio 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 13, 17, 21);

5) Pareiškėjos, ignoruodamos pastarąjį pasiūlymą, 2013 m. lapkričio 29 d. kreipėsi su skundu į teismą. Šiame skunde, be kita ko, nurodė, kad atsakovo nurodyto 3 metų termino nepraleido, nes, jų manymu, šis terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. – dienos, kuria įsigaliojo paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – Pareiškėjų paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą kiekvienai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar Pareiškėjos, siekdamos atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėti Pareiškėjų 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipimaisi į VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių negali būti pripažinti skundais Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, nes juose nebuvo keliamas klausimas dėl Pareiškėjoms paskirtų senatvės pensijų sumažinimo neteisėtumo. Tokiais skundais pripažintinas Pareiškėjų 2013 m. spalio 29 d. tiesiogiai VSDFV paduotas skundas (gautas 2013-11-07), nes tik jame buvo išreikštas Pareiškėjų nesutikimas su Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu joms pritaikytu pensijų sumažinimu. Paduodamos paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, Pareiškėjos praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas pareiškėjai V. L. nuo 2010 m. sausio mėn., o pareiškėjoms N. G. ir A. Z. - nuo 2010 m. vasario mėn., kai joms pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn. ir 2010 m. vasario mėn. Todėl Pareiškėjų nurodytas nežinojimas apie jų teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi, o jų nurodyti argumentai dėl šio termino eigos pradžios nustatymo negali būti pripažinti pagrįstais.

Kolegija, atsižvelgdama į Pareiškėjų pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jos ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (Pareiškėjų teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija pripažįsta Pareiškėjų atžvilgiu priimtą teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti Pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų V. L., N. G. ir A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė